Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-02-08 · Civilinė byla Nr. e2S-307-340/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-08
Bylos Nr.
e2S-307-340/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-37028-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
UAB „VNT Group“
Atsakovas
AB „Complete Solutions Svenska“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-307-340/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37028-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1; 3.3.2.2.; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. vasario 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „VNT Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „VNT Group“ ieškinį atsakovui AB „Complete Solutions Svenska“ dėl įsiskolinimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti Europos vykdomuoju raštu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priverstiniam 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 vykdymui.Nustatyta, kad ieškovė UAB „VNT Group“ pateikė prašymą pripažinti ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių pagrindu, kuriuo ieškovės UAB „VNT Group“ naudai iš atsakovės AB „Complete Solutions Svenska“ buvo priteista 25391,77 Eur (238 452,00 SEK) įsiskolinimas, 1836,04 Eur palūkanos iki ieškinio padavimo, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė pripažinti Europos vykdomuoju raštu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priverstiniam 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 vykdymui. Teismas nurodė, kad teismo sprendimas pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu, jeigu kilmės valstybės narės teismo procedūros atitiko 2004 m. balandžio 21 d. priimto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (EB) Nr. 805/2004 III skyriuje (12–19 straipsniuose) nustatytus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad atsakovei procesiniai dokumentai, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016, nebuvo įteikti, kadangi adresatas atsisakė juos priimti dėl kalbos, kuria jis buvo parengtas. Ieškovės prašymas išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą iš esmės reiškia minėto teismo sprendimo už akių pripažinimą Europos vykdomuoju raštu. Kadangi, atsakovei įteikti procesinių dokumentų nepavyko, toks procesinių dokumentų įteikimas neatitinka Reglamento 13 str. nustatytų reikalavimų (dokumentų įteikimas skolininkui patvirtinant jo gavimą). Pažymėjo, kad net ir pripažinus procesinių dokumentų įteikimą skolininkui tinkamu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo ieškovei išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimo, nes ieškovės reikalavimas byloje nelaikytinas neginčytinu, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 805/2004 3 str. 1d.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „VNT Group“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės prašymą išduoti Europos vykdomąjį raštą tenkinti. Skunde nurodė, kad 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 atsakovui bus įteiktas. Pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškinys atsakovui yra įteiktas ir tai, kad atsakovas nepateikė procesinių dokumentų, sudaro pagrindą teigti, jog skolininkas neprieštaravo ieškovės reikalavimui. Nesutiko su skundžiamos nutarties argumentu, jog ieškovės reikalavimas nelaikytinas neginčytinu, kadangi atsakovas ieškovei padengė dalį skolos, atsiradusios iš šioje byloje nagrinėjamo reikalavimo, kas patvirtina, jog atsakovas su reikalavimu sutinka.Be to, nurodė, kad teismui atsisakius išduoti Europos vykdomąjį raštą, ieškovei neleidžiama įgyvendinti savo teisės išsiieškoti įsiskolinimą iš atsakovo.2017 m. vasario 8 d. apeliantė pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriuose nurodė, kad 2016-11-14 ieškovė atsakovo buveinės adresu išsiuntė sprendimą, išverstą į švedų kalbą, sprendimas taip pat buvo išsiųstas ir atsakovo teisininkams elektroniniu paštu. Prašyme taip pat pažymėjo, jog tarp šalių vyksta derybos dėl sprendimo įvykdymo, kas rodo, jog atsakovas įsiskolinimą pripažįsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo.

2017 m. vasario 8 d. apeliantė pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriame nurodė, kad 2016-11-14 ieškovė atsakovo buveinės adresu išsiuntė sprendimą, išverstą į švedų kalbą, sprendimas taip pat buvo išsiųstas ir atsakovo teisininkams elektroniniu paštu. Prašyme taip pat pažymėjo, jog tarp šalių vyksta derybos dėl sprendimo įvykdymo, kas rodo, jog atsakovas įsiskolinimą pripažįsta. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dalis apeliantės pateiktų įrodymų (2016-11-14 AB „Lietuvos paštas“ kvitas, 2016-11-23 ir 2017-01-26 elektroninis susirašinėjimas) galėjo būti pateikti anksčiau nei atskirojo skundo nagrinėjimo dieną. Be to, dalis dokumentų yra pateikti užsienio kalba ir nepridėtas jų vertimas į lietuvių kalbą, todėl jie neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Dėl išdėstytų aplinkybių, papildomus įrodymus atsisakyti priimti ir jie grąžinti juos pateikusiam asmeniui.

Apeliacinis skundas atmetamas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su Europos vykdomojo rašto išdavimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės UAB „VNT Group“ prašymą pripažinti Europos vykdomuoju raštu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priverstiniam 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 vykdymui, yra pagrįsta ir teisėta.Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2015 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo priimtas ieškovės UAB „VNT Group“ ieškinys atsakovei AB Complete Solutions Svenska dėl įsiskolinimo už atliktus darbus pagal rangos sutartį priteisimo. Ieškinio ir jo priedų nuorašai bei pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo atsakovui buvo siunčiami 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo numatyta tvarka. 2015 m. gruodžio 14 d. iš perduodančios agentūros buvo gautas pažymėjimas apie procesinių dokumentų neįteikimą atsakovui. Pažymėjime nurodyta, jog atsakovas atsisakė priimti jam siųstus dokumentus dėl kalbos, kuria jie buvo parengti, ir minėti dokumentai buvo grąžinti pirmosios instancijos teismui. Ieškovei pateikus tinkamai į švedų kalbą išverstus procesinius dokumentus (ieškinį ir jo priedus), Vilniaus miesto apylinkės teismas pakartotinai bandė juos įteikti atsakovui 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo numatyta tvarka. 2016 m. kovo 15 d. teisme gautas pažymėjimas, jog siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti atsakovui per pašto tarnybą. Atsakovui teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Sprendimas už akių buvo išsiųstas atsakovui vadovaujantis jau anksčiau nurodytu Reglamentu Nr. 1393/2007, tačiau 2016 m. birželio 16 d. buvo gautas pažymėjimas apie dokumento įteikimą, kuriame nurodyta, jog adresatas atsisakė priimti dokumentą dėl kalbos, kuria jis parengtas. 2016-09-28 teisme gautas ieškovės UAB „VNT Group“ prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė pripažinti Europos vykdomuoju raštu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priverstiniam 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 vykdymui. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovei procesiniai dokumentai, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016, nebuvo įteikti, kadangi adresatas atsisakė juos priimti dėl kalbos, kuria jis buvo parengtas. Kadangi, atsakovei įteikti procesinių dokumentų nepavyko, toks procesinių dokumentų įteikimas neatitinka Reglamento 13 str. nustatytų reikalavimų (dokumentų įteikimas skolininkui patvirtinant jo gavimą). Pažymėjo, kad net ir pripažinus procesinių dokumentų įteikimą skolininkui tinkamu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo ieškovei išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimo, nes ieškovės reikalavimas byloje nelaikytinas neginčytinu, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 805/2004 3 str. 1d.Nesutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė skunde nurodė, jog 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 atsakovui bus įteiktas. Pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškinys atsakovui yra įteiktas ir tai, kad atsakovas nepateikė procesinių dokumentų, sudaro pagrindą teigti, jog skolininkas neprieštaravo ieškovės reikalavimui. Nesutiko su skundžiamos nutarties argumentu, jog ieškovės reikalavimas nelaikytinas neginčytinu, kadangi atsakovas ieškovei padengė dalį skolos, atsiradusios iš šioje byloje nagrinėjamo reikalavimo, kas patvirtina, jog atsakovas su reikalavimu sutinka. Be to, nurodė, kad teismui atsisakius išduoti Europos vykdomąjį raštą, ieškovei neleidžiama įgyvendinti savo teisės išsiieškoti įsiskolinimą iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.Pažymėtina, jog vadovaujantis 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, nuostatomis, teismo sprendimas Europos vykdomuoju raštu gali būti patvirtintas tik tuo atveju, jeigu teismo procesiniai veiksmai kilmės valstybėje narėje buvo vykdomi laikantis procesinių dokumentų įteikimo skolininkui minimalių reikalavimų. Reglamento preambulėje nustatyta, jog jokie įteikimo būdai, pagrįsti teisine fikcija šių minimalių reikalavimų laikymosi atžvilgiu, negali būti laikomi pakankamais, kad teismo sprendimas būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu. Reglamento III skyriaus „Minimalūs reikalavimai neginčytinų reikalavimų procedūroms“ 13, 14 ir 15 straipsniuose yra nustatyti būdai, kuriais gali būti įteikti bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas skolininkui, kad jis atitiktų minimalius reikalavimus. Europos vykdomojo rašto pažymėjimas išduodamas tik tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio reikalavimas nėra ginčytinas, t.y. kai atsakovas akivaizdžiai sutiko su ieškinio reikalavimais arba jiems neprieštaravo (Reglamento 3 str. a, b, c p.). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas 2016 m. gegužės 10 d. priimtą sprendimą už akių išsiuntė atsakovui vadovaujantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo numatyta tvarka, tačiau 2016 m. birželio 16 d. iš perduodančiosios agentūros buvo gautas pažymėjimas apie dokumento įteikimą/neįteikimą, kuriame nurodyta, jog adresatas atsisakė priimti dokumentą dėl kalbos, kuria jis parengtas. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių, kurį ieškovė prašo pripažinti Europos vykdomuoju raštu, nebuvo įteiktas atsakovui, todėl nurodytas sprendimas už akių negali būti pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu vadovaujantis 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, 13, 14 ir 15 straipsnių nuostatomis. Dėl išdėstyto, atmetamas apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 atsakovui bus įteiktas, kadangi byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių įteikimą atsakovui. Tokių įrodymų kartu su atskiruoju skundu nepateikė ir ieškovė (CPK 178 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nurodo apeliantei, jog pirmosios instancijos teismas 2016-11-10, t.y. po to, kaip buvo netenkintas ieškovės prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo, išsiuntė atsakovui sprendimą už akių, išverstą į švedų kalbą vadovaujantis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo numatyta tvarka. 2016 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gauta šaknelė, kad minėti atsakovei siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti perduodančiajai agentūrai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad 2017 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pranešimas iš perduodančios agentūros, jog atsakovui siųsti procesiniai dokumentai 2016-11-28 buvo įteikti atsakovui asmeniškai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą pripažinti Europos vykdomuoju raštu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 ir išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priverstiniam 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2413-141/2016 vykdymui ne vien dėl procesinių dokumentų neįteikimo atsakovui, bet dar ir dėl to, kad ieškovės reikalavimas byloje nelaikytinas neginčytinu, kaip to reikalauja 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, 3 straipsnio 1 dalis.Pažymėtina, jog 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, 3 straipsnio 1 dalis numato, kad reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu: a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente. Apeliantė skunde nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovas nepateikė procesinių dokumentų, sudaro pagrindą teigti, jog skolininkas neprieštaravo ieškovės reikalavimui. Be to, atsakovas ieškovei padengė dalį skolos, atsiradusios iš šioje byloje nagrinėjamo reikalavimo, kas patvirtina, jog atsakovas su reikalavimu sutinka. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka, kadangi atsiliepimo į ieškinį nepateikimas ar dalies skolos sumokėjimas neįrodo, jog atsakovas sutinka su ieškovės reikalavimu visa apimtimi. Be to, atsakovas turi galimybę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Apeliacinės instancijos teismas neginčija, jog minėtą 20 dienų terminą atsakovas yra praleidęs, tačiau atsižvelgiant į tai, jog sprendimas už akių jam buvo įteiktas tik 2016-11-28, turi teisę prašyti šį terminą atnaujinti. Dėl išdėstytų aplinkybių taip pat netenkinamas apeliantės argumentas, jog teismui atsisakius išduoti Europos vykdomąjį raštą, ieškovei neleidžiama įgyvendinti savo teisės išsiieškoti įsiskolinimą iš atsakovo, kadangi apeliantė turės galimybę pakartotinai kreiptis dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo.Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas bei procedūrines teisės normas, reglamentuojančias Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo atvejus, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Tatjana Žukauskienė