Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-05 · Administracinė byla Nr. I-1187-739/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-05
Bylos Nr.
I-1187-739/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00180-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
S.G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1187-739-2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00180-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 5 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjui S.G.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovams A.P. ir G.B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.G. (S.G.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (I t., 2-9 b. l.), kurį patikslino (I t., 29-31 b. l.) (toliau – skundas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 300 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato areštinės kamerose.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. sausio mėn. periodiškai buvo laikomas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) Visagino policijos komisariato areštinės (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė) kamerose netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis: gulėjimas ant areštinės kamerose įrengtų lovų dėl jų konstrukcijos bei išgulėtų čiužinių, pareiškėjui sukėlė nepatogumus ir skausmą, areštinės kamerose įrengtas klozetas buvo metalinis, be sėdmens dangčio, todėl atliekant gamtinius reikalus, tai sukeldavo didelį diskomfortą ir kančias, be to, klozetas įrengtas prie pat kameros durų ir tik iš dalies yra atitvertas nuo kameros gyvenamosios dalies, todėl pareiškėjas patirdavo pažeminimą, kai jam atliekant gamtinius reikalus jį galėdavo stebėti kiti kaliniai kameroje, arba kai būdavo atidaromos durys, kai jis per stebėjimo langelį būdavo stebimas pareigūnų. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose trūko natūralios šviesos, tačiau teismo posėdyje pripažino, kad natūrali šviesa kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, tik dirbtinis apšvietimas - neatitiko reikalavimų, nes kamerose degė tik viena lemputė, kuri buvo 40 W; iki kamerų remonto sienos buvo grublėtos, ant jų kaupėsi dulkės, kurių neįmanoma nuvalyti; tomis dienomis, kai buvo etapuojamas į ir iš Visagino PK areštinės, nebuvo vedamas pasivaikščioti, be to, pasivaikščiojimo kiemo plotas per mažas, kadangi pasivaikščioti vedami asmenys iš 2-3 kamerų tuo pačiu metu, jame taip pat nėra stogelio nuo lietaus; tomis dienomis, kai pareiškėjas išvykdavo iš Visagino PK areštinės iki pietų, jam nebuvo duodami pietūs, tik sausas maisto davinys, o atvykus į tardymo izoliatorių, jis gaudavo tik vakarienę, todėl nuo 8 val. iki 18 val. būdavo alkanas; areštinėje nėra įrengti kambariai dėl asmeninių pasimatymų, socialiniams ryšiams su sutuoktine ir vaikais palaikyti, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė bendrauti su sutuoktine ir vaikais, neužtikrinta jo teisė turėti lytinių santykių su sutuoktine, be to, atsakovas pažeidė jo teisę skambinti artimiesiems, kadangi Visagino PK areštinėje neįrengtas taksofonas. Pareiškėjas patvirtino, kad kreipėsi į areštinės administraciją, kad jam būtų leista kalbėti taksofonu su artimaisiais, bet gavo atsakymą, kad areštinėje taksofono nėra, nors būdamas tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo įpratęs kasdien kalbėti su artimaisiais taksofonu. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dėl ko buvo neįmanoma higieniškai išsiplauti indus, be to, kiekvieną dieną teko šaltu vandeniu praustis, kas sukeldavo dideles kančias, ir būdavo atvejų, kad pareiškėjas dėl to susirgdavo (peršaldavo); areštinės kamerose nėra įrengta radijo stočių, nėra įrengtų patalpų su sporto inventoriumi; Visagino PK areštinėje nėra koplytėlės, dėl ko suvaržyta jo tikėjimo teisė; areštinės stogas padengtas asbestu, kuris kenkia sveikatai; areštinėje kartu su patalyne išduodamas tik vienas mažas rankšluostis, kuriuo reikia šluostytis veidą, rankas, kojas ir kitas kūno dalis, kas žemino jo orumą. Taip pat pareiškėjas skunde teigė, kad jis kartu su kitais asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas sutiko, kad areštinei nesant naujai pastatytai ar rekonstruotai, 3,6 kv.m. plotas asmeniui yra pakankamas. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo Visagino PK areštinėje sąlygų, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata. Visa tai sudarė patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimais (I t., 38-41 b. l., IV t., 2-3 b. l.) ir Utenos AVPK atstovai teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Utenos AVPK atsiliepimuose nurodė ir jo atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienvietėje, dvivietėje ar trivietėje kamerose, kameros nebuvo perpildytos, jų plotas atitiko nustatytą reglamentavimą. Visagino PK areštinėje esančios lovos yra standartinės, nesulūžusios, metalinės, lovos pagrindo, ant kurio dedamas čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių, čiužinys – vatinis. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, areštinėje laikomam asmeniui turi būti skiriama lova, tačiau kokios konstrukcijos ji turi būti, nereglamentuota. Areštinėje 2011 m. sumontuoti nauji klozetai yra antivandaliniai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus, sanitariniai mazgai sienelėmis atskirti nuo gyvenamojo ploto. Tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai stebi jį naudojantis sanitariniu mazgu, ar skundų dėl to, kad yra stebimas kitų kameroje laikomų asmenų. Utenos AVPK atstovas G.B. paaiškino, kad pareigūnai per stebėjimo langelį negali matyti asmens, jeigu jis kameros sanitariniame mazge būna sėdimoje padėtyje, o jeigu asmuo būna stovimoje padėtyje, tuomet gali būti matoma tik asmens nugara nuo juosmens iki galvos. Atstovas patvirtino, kad pareiškėjui būnant sanitariniame mazge bei atliekant gamtinius reikalus, pareigūnai jo niekada nėra stebėję specialiai bei kad nebuvo nei jam pačiam, nei kitiems pareigūnams pasitaikę atvejų, kad pareiškėjas būtų buvęs užtiktas sanitariniame mazge atliekantis gamtinius reikalus, kai būdavo atidaromos kamerų durys. Atstovas paaiškino, kad areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, todėl kamerose laikomi asmenys per kameros langelį yra stebimi tik nustatyta tvarka ir dažnumu, o dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nurodoma, kad areštinės kameros sanitariniuose mazguose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, dėl to kamerose karšto vandens nėra. Tačiau karštas vanduo yra tiekiamas dušinėse, kuriomis naudojamasi pagal nustatytą tvarką ir laiką. 2011 m. Visagino PK areštinės kamerose buvo keisti langai: kiekvienoje kameroje įrengta po vieną skaidraus stiklo langą. Teigė, kad Utenos visuomenės sveikatos skyriaus Zarasų skyrius patvirtino, jog kamerų natūralus apšvietimas atitinka keliamus reikalavimus. Areštinės kamerose sienos remontuotos 2011 metais, jos yra lygios, atitinka numatytus standartus Visagino raj. PK yra įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, todėl vienu metu juose būna ne daugiau kaip po 5 asmenis. Nei pasivaikščiojimų kiemelio dydžio, nei vienam asmeniui turinčio tekti ploto kiemelyje teisės aktai nereglamentuoja, todėl Utenos AVPK atstovai mano, kad pareiškėjo reikalavimai dėl per mažo Visagino PK areštinės pasivaikščiojimų kiemelių ploto yra nepagrįsti. Taip pat atsakovo atstovai nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad kiemelyje buvo būtinas stogelis nuo lietaus. Utenos AVPK atstovai paaiškino, kad asmenys, laikomi areštinėje, vieną kartą per dieną vedami pasivaikščioti, tačiau atsisakę pasivaikščiojimo sulaikyti asmenys į lauką nėra išvedami. Bet tai niekur nėra fiksuojama. Atstovai sutiko, kad etapų dienomis pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Jie pripažino, kad tam tikromis etapų dienomis pareiškėjui nebuvo išduotas sausas maisto davinys. Teigė, kad nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl asmeninių pasimatymų su artimaisiais ir lytinių santykių su drauge ar sutuoktine neužtikrinimo, kadangi pagal nustatytą reglamentavimą, policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu, o tokių pasimatymų formų, kad būtų leidžiami lytiniai santykiai su sutuoktiniais areštinėje, nenumatyta. Atstovai patvirtino, kad pareiškėjas yra kreipęsis dėl galimybės naudotis taksofonu, tačiau Utenos AVPK negalėjo užtikrinti pareiškėjui tokios galimybės, nes areštinėje nėra taksofono, o teisės aktai imperatyviai nenumato, kad taksofonas, sporto salė ar patalpos su sporto inventoriumi, radijo stotys, koplytėlės privalo būti įrengtos areštinėje. Tvirtino, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingos asbestinės areštinės stogo dangos, kadangi Visagino PK areštinės stogas yra šlaitinis sutapdintas, padengtas rulonine danga. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu areštinėje buvo išduodama patalynė bei rankšluosčiai, todėl jo nusiskundimai dėl neišduodamo rankšluosčio yra nepagrįsti. Teigė, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis dėl netinkamų laikymo Visagino PK areštinėje sąlygų susirgo, patyrė traumą ir pan. Be to, daugelis pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių yra neatitinkančios tikrovės, todėl atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Be to Utenos AVPK atstovai pareiškėjo reikalavimams kildinamiems iš netinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi po daugiau nei trijų metų.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka, neprieštaravo, kad byla būtų išnagrinėta nedalyvaujant atstovui. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., 70-72 b. l.) nurodė, kad su skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, savo nesutikimą su skundu grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir Utenos AVPK.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje esančių Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo duomenys, kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Visagino PK areštinėje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Visagino PK areštinėje.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), tokie asmenys iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ir jiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos (2 straipsnis). Nurodyto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl areštinės kamerų ploto

Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 14 šiais laikotarpiais: 2011-02-06 – 2011-02-09, 2011-03-02 – 2011-03-09, 2011-05-11 – 2011-05-25, 2011-06-01 – 2011-06-13, 2011-07-27 – 2011-08-02, 2011-08-17 – 2011-08-23, 2011-09-18 – 2011-09-21, 2011-09-28 – 2011-10-01, 2011-11-09 – 2011-11-16, 2011-12-07 – 2011-12-14, 2012-02-01 – 2012-02-08, 2012-03-28 – 2012-04-04, 2012-09-26 – 2012-10-03, 2012-11-28 – 2012-12-06. Atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjas Visagino PK areštinėje 2011 m. vasario 6-7 d. buvo laikomas vienvietėje kameroje Nr. 14, patalpintas vienas, 2011 m. vasario 7-9 d. – dvivietėje kameroje Nr. 7, patalpintas vienas, 2011 m. kovo 2-9 d. – trivietėje kameroje Nr. 4, patalpintas trise, 2011 m. gegužės 11-25 d. – trivietėje kameroje Nr. 2, patalpintas trise, 2011 m. birželio 1-8 d. – trivietėje kameroje Nr. 2, patalpintas trise, 2011 m. birželio 8-13 d.– trivietėje kameroje Nr. 5, patalpintas trise, 2011 liepos 27 d. – rugpjūčio 2 d. – trivietėje kameroje Nr. 5, patalpintas trise, 2011 m. rugpjūčio 17-23 d. – trivietėje kameroje Nr. 3, patalpintas dviese, 2011 m. rugsėjo 28 d. – spalio 1 d. – trivietėje kameroje Nr. 2, patalpintas trise, 2011 m. lapkričio 9 -16 d. – trivietėje kameroje Nr. 2, patalpintas trise, 2011 m. gruodžio 7-14 d. – trivietėje kameroje Nr. 2, patalpintas trise, 2012 m. vasario 1-8 d. – trivietėje kameroje Nr. 1, patalpintas trise, 2012 m. kovo 28 d. – balandžio 4 d. – trivietėje kameroje Nr. 1, patalpintas trise, 2012 m. rugsėjo 26 d. – spalio 3 d. – trivietėje kameroje Nr. 4, patalpintas trise, 2012 m. lapkričio 28 d. – 2012 m. gruodžio 6 d. – trivietėje kameroje Nr. 1, patalpintas trise. Visagino PK areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotai yra: kameros Nr. 1 ir 5 (trivietės) – 13,68 m², kameros Nr. 2, 3, 4 (trivietės) – 13,90 m², kamera Nr. 7 (dvivietė) – 8,50 m², kamera Nr. 14 (vienvietė) – 9,15 m² (I t., 87-89, IV t., 2-3 b. l.).

Teismas, išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendžia, kad Visagino PK areštinės kamerose pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m. bendro kamerų ploto, t. y. nuo 4,56 m² iki 9,15 m². Mažiausiai (4,56 m²) ploto pareiškėjui teko kamerose Nr. 1 ir 5 kuriose jis buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis, o daugiausiai (9,15 m²) - kameroje Nr. 14, kurioje jis buvo laikomas vienas. Skunde pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala jam buvo padaryta laikant jį Visagino PK areštinės kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad tais atvejais, kai jam kamerose teko 3,60 kv.m. ploto, atsižvelgiant į tai, kad Visagino PK areštinė nėra pastatyta naujai bei nėra rekonstruota, toks plotas buvo pakankamas, tačiau iš jo turi būti minusuojamas kameroje esančių įrenginių ir baldų plotas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Visagino PK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu tekęs plotas visuomet viršijo 3,60 kv.m. plotą, todėl teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsakytą poziciją, patvirtinančią, jog dėl kamerose jam tekusio ploto pareiškėjui nekilo sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, konstatuoja, kad pareiškėjui dėl jam tekusio ploto kamerose neturtinė žala nebuvo padaryta.

Dėl kamerose įrengtų lovų

Pareiškėjas teigė, kad gulėjimas ant areštinės kamerose įrengtų lovų dėl jų konstrukcijos bei išgulėtų čiužinių, kėlė didžiulį nepatogumą, skausmą šonkauliams ir dubens kaulams, kas prilygo kankinimui.

Higienos normos HN 37:2009 31 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Veiklos taisyklių 81 punkte nurodyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Jokių specialių reikalavimų, kurie nustatytų, kokios konstrukcijos lovos turėtų būti areštinėje, nėra.

Pagal Veiklos taisyklių 82 punkte bei Higienos normos HN 37:2009 56 punkte įtvirtintus reikalavimus, policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais).

Iš byloje pateiktų kamerų fotonuotraukų nustatyta, jog kamerose esančios lovos yra metalinės, lovos pagrindo, ant kurio dedamas čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių (II t., 129, 132 b. l.). Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog areštinėje jam būdavo išduodamas čiužinys. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka daryti išvadai, kad Visagino PK areštinės darbuotojai nepažeidė teisės aktų reikalavimų, keliamų areštinės kamerų aprūpinimui baldais, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl kamerų lovų atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kamerose įrengto sanitarinio mazgo

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad Visagino PK areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina privatumo juo naudojantis. Be to, sanitariniame mazge įrengtas klozetas yra metalinis, nėra nei plastikinio, nei medinio sėdmens dangčio, todėl atliekant gamtinius reikalus, tai sukeldavo didelį diskomfortą ir kančias, be to, nėra tiekiamas karštas vanduo, reikia praustis ir plauti indus tik po šaltu vandeniu, kas sukelia dideles kančias ir sudaro sąlygas peršalti. Sanitariniame mazge nėra veidrodžių.

Sanitarinių mazgų įrengimą areštinėse reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas. Jame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Iš aptarto teisinio reglamentavimo, sprendžiama, kad unitazo dangčio įrengimas Higienos normoje HN 37:2009 nėra numatytas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Visagino PK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, unitazai-praustuvės-lentynėlės (vientisame komplekte) metaliniai, nauji, sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta oro šalinimo sistema. Tą patvirtina ir byloje pateiktos fotonuotraukos (II t., 130-131 b. l.). Be to, byloje pateiktame Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2012-09-27 patikrinimo akte Nr. 13PT-57 (I t., 47-48 b. l.) konstatuota, kad kameros sanitarinis mazgas atitinka Higienos normoje HN 37:2009 reikalavimus ir jų nepažeidžia.

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, kad areštinės kamerų sanitariniame mazge prie praustuvės nėra veidrodžių. Tai neatitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimo, kuris nustato, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis. Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje niekaip nepagrindė, kaip veidrodžio nebuvimas pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, būdamas Visagino PK areštinėje, nustatyta tvarka skundais dėl veidrodžių neįrengimo kamerose būtų kreipęsis į šios policijos įstaigos administraciją. Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad policijos įstaiga neužtikrindama aukščiau nurodyto Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimo, būtų siekusi pažeminti areštinėje laikomus asmenis, įskaitant ir pareiškėją, pažeisti jų orumą.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 26 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje bei indų plovykloje. Pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostatas, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Visagino PK areštinės kamerų praustuvėse tiekiamas šaltas vanduo, kaip to reikalauja minėta higienos norma (I t., 43, 45 b. l.), to neginčija ir pareiškėjas. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas areštinės kamerose teisės aktais nereglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose yra teisiškai nepagrįstos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu jis buvo peršalęs ar susirgęs, todėl šie jo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, spręsdamas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Visagino PK areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, iš byloje pateiktų fotonuotraukų, pareiškėjo bei atsakovo atstovų paaiškinimų nustatė, kad kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 14, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas (unitazas-praustuvė-lentynėlė) nėra papildomai atitvertas iš tos pusės, kurioje yra kamerų durys. Iš pareiškėjo ir Utenos AVPK atstovų paaiškinimų nustatyta, kad sanitariniame mazge esantis asmuo gali būti matomas, kai yra įeinama į kamerą, o pro kameros duryse esantį stebėjimo langelį sanitariniame mazge esantis asmuo gali būti matomas dalinai, tai yra, jis nėra matomas, jeigu jis kameros sanitariniame mazge būna sėdimoje padėtyje, o jeigu asmuo būna stovimoje padėtyje, tuomet gali būti matoma asmens nugara. Tačiau byloje nebuvo nustatyti, to nenurodė ir pareiškėjas, jokie buvę konkretūs atvejai, kai pareigūnai įeidavo į kamerą būtent tada, kai pareiškėjas naudodavosi sanitariniu mazgu gamtiniams reikalams atlikti. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti, ar specialiai stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas niekada nėra skundęsis areštinės administracijai, kad buvo užtiktas ar stebimas pareigūnų jam atliekant gamtinius reikalus sanitariniame mazge. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Kamerose esančių asmenų stebėjimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymas Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, o ginčo laikotarpiu reglamentavo šiuo metu netekęs galios 2012-10-10 įsakymas Nr. 5-V-677, kurio 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė jų priežiūra. Utenos AVPK atstovai teismo posėdyje nurodė, kad Visagino PK areštinėje asmenų apsauga ir priežiūra buvo vykdoma periodiškai kas 10-15 min. asmenis kamerose stebint per kameros duryse esantį stebėjimo langelį. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala dėl to, kad atsakovas vykdė teisės aktuose nustatytą areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir nuolatinę priežiūrą. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad jis turėjo nemalonių pergyvenimų ir patyrė neturtinę žalą dėl to, kad atlikdamas gamtinius reikalus sanitariniame mazge būdavo suvaržytas dėl kitų kalinių stebėjimo, nes viena iš kameroje esančių dviejų lovų patenka į sanitarinio mazgo matomumo zoną. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų, pareiškėjo bei atsakovo atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad trivietėse kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo gyvenamosios zonos teisės aktais nustatyto aukščio sienele, tačiau iš priešingoje pusėje nei sanitarinis mazgas esančios lovos visa sanitarinio mazgo zona yra gerai matoma. Todėl teismas daro išvadą, kad kamerose 1, 2, 3, 4, 5 esantis lovų bei sanitarinio mazgo išdėstymas neužtikrino deramos pagarbos asmens orumui, pažeidė areštinės kamerose laikomo pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu naudotis taip, kad išvengti kitų kameroje esančių asmenų stebėjimo, ir tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo areštinėje sąlygas.

Dėl kamerose esančių langų ir kamerų apšvietimo

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, jog policijos įstaiga kamerose neužtikrino tinkamų apšvietimo sąlygų.

Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustato Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai, pagal kuriuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0.5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Iš nurodyto teisinio reguliavimo sprendžiama, jog jokių specialių reikalavimų, nustatančių, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti areštinės kamerose, nėra.

Spręsdamas dėl Visagino PK areštinės kamerų apšvietimo sąlygų, teismas rėmėsi byloje pateiktais Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus atliktais patikrinimų metu nustatytais duomenimis (I t., 42-46. b. l., II t. 134-136 b. l.), nurodytais patikrinimo aktuose ir Utenos AVPK atsiliepime teiktais paaiškinimais apie areštinės kamerų apšvietimo būklę. Šių aktų duomenimis nustatyta, kad areštinės kamerose natūrali apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus, dirbtiniam apšvietimui palaikyti naudojamos liuminescencinės lempos. Atliekant paminėtus patikrinimus jokių pažeidimų dėl apšvietimo sąlygų nebuvo nustatyta. Iš atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytų paaiškinimų nustatyta, jog Visagino PK areštinės langai keisti 2011 metais, kiekvienoje kameroje įrengta po vieną skaidraus stiklo langą. Be to, teismas rėmėsi ir ne ginčo laikotarpiu atliktais Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus atliktų Visagino PK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius pagal gautus sulaikytųjų asmenų skundus atliko neplaninius patikrinimus areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 8 ir 10. Patikrinimų metu šios kameros buvo vertintos, be kita ko, pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus, nustatytus kamerų natūraliai apšvietai. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus 2013-08-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-58 (I t., 42-43 b. l.), 2013-09-12 patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 (I t., 44-46 b. l.), remiantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių skyriaus natūralios apšvietos matavimo protokolu (2013-08-22, Nr. F-A-137), konstatuota, kad patikrintose Visagino PK areštinės kamerose jokių pažeidimų dėl natūralaus apšvietimo sąlygų nenustatyta. Duomenų apie kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo sąlygų pažeidimo atvejus byloje nėra.

Pareiškėjas teigdamas, kad dirbtinis apšvietimas areštinės kamerose neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų - jis yra per mažas, nes kameroje dega tik viena lemputė, kuri yra 40 W, iš esmės savo argumentų nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus apšvietimo reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į areštinės administraciją su nusiskundimais, kad jam yra tamsu, nepatogu ir pan. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl dirbtinio apšvietimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams kreipėsi į institucijas, kurios kompetentingos tikrinti patalpas, jų atitikimą higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, surašyti aktus, jeigu patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodydamas, kad dirbtinis apšvietimas jo manymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nenurodė, kad tai kažkaip įtakojo jo savijautą, jo būklę ir sveikatą, todėl tokie jo teiginiai vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami. Be to pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad kamerose degė tik viena 40 W lemputė, paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad dirbtiniam apšvietimui palaikyti areštinės kamerose naudojamos liuminescencinės lempos. Tokiu būdu teismas sprendžia, jog byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinė užtikrino pareiškėjui tinkamas kamerų apšvietimo sąlygas.

Dėl pasivaikščiojimų

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad dienomis, kai jis būdavo etapuojamas iš ir į Visagino PK areštinę, Visagino PK areštinėje dirbantys policijos pareigūnai nevesdavo jo pasivaikščioti, todėl pažeista jo teisė į pasivaikščiojimus gryname ore. Be to, vienu metu pasivaikščioti vedami asmenys iš 2-3 kamerų, o pasivaikščiojimo kiemų plotas tokiam kiekiui žmonių yra per mažas. Taip pat pasivaikščiojimo kiemelyje nėra stogelio nuo lietaus.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Spręsdamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinama teisė į pasivaikščiojimus gryname ore, teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateikto Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis (II t., 66-124 b. l., III t., 52-73 b. l.). Iš šio žurnalo duomenų apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d., kai jis buvo laikomas Visagino PK areštinėje, etapų dienomis nebuvo vedamas pasivaikščioti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad atsisakę pasivaikščiojimo sulaikyti asmenys į lauką nėra išvedami, bet tai niekur nėra fiksuojama. Atsakovo atstovas tvirtino, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas būdavo etapuotas į Visagino PK areštinę, jis nepareikšdavo noro eiti pasivaikščioti, todėl etapų dienomis pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Pareiškėjas su tokiais argumentais nesutiko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi praktikos, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikatos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (2013-09-30 nutartys administracinėse bylose Nr. A-442-1346/2013, Nr. A-858-977/2013 ir kt.). Atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo atsisakymą eiti pasivaikščioti etapų dienomis, nurodė, kad nėra fiksuojama, kai asmuo, laikomas areštinėje, atsisako eiti pasivaikščioti. Todėl teismas pagrįstais pripažįsta pareiškėjo teiginius, kad etapų dienomis, t. y. kai pareiškėjas būdavo etapuojamas į ir iš Visagino PK areštinę, policijos įstaiga neužtikrino jo teisės pasivaikščioti gryname ore ir tuo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, stogelio įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, norma nereglamentuoja. Iš atsakovo atstovų paaiškinimų nustatyta, kad Visagino PK areštinėje yra 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, todėl areštinėje esantiems asmenims yra pakankamai vietos pasivaikščiojimui. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kai jis buvo sulytas, sušlapęs ir dėl to sušalęs, buvo pakenkta jo sveikatai ar buvo patyręs kitokių stiprių neigiamų išgyvenimų. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą dėl stogelio Visagino PK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas teigė kad tomis dienomis, kai jis išvykdavo iš Visagino PK areštinės iki pietų, jis nebūdavo maitinamas pietumis ir jam nebūdavo išduodamas sausas maisto davinys, tokiu būdu pažeista jo teisė būti maitinamam tris kartus per dieną.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas, maistu šie asmenys aprūpinami nemokamai, bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, pagal kurią suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas, maistu suimtieji taip pat aprūpinami nemokamai. Higienos normos HN 37:2009 8 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, o 9 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Maitinimo taisyklės) 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (toliau – sausas davinys), jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Maitinimo taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių, tuo tarpu Maitinimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, šių teisės normų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Tokį teisės normų aiškinimą pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2013-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2158/2013, pabrėždamas, jog teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

Iš Vilniaus pataisos namų 2014-10-07 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl duomenų pateikimo“ (II t., 178 b. l.) nustatyta, kad pareiškėjo asmens byloje, esančioje Vilniaus pataisos namuose, nėra duomenų apie sauso maisto davinio jam išdavimą konvojuojant asmenį iš Visagino PK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. pabaigos. Lukiškių TI-K 2014-10-09 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (II t., 179 b. l.) taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija neturi informacijos apie pareiškėjo aprūpinimą skiriamu maisto produktų kiekiu (sauso maisto daviniu), jam išvykstant etapu iš Utenos AVPK (Visagino) areštinės. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko: 2011-05-04 13.40 val., 2011-05-25 14.55 val., 2011-06-22 14.20 val., 2011-08-03 14.10 val., 2011-08-24 14.20 val., 2011-09-21 14.45 val., 2011-10-05 13.50 val., 2011-11-16 15.10 val., 2011-12-14 15.25 val., 2012-02-08 15.00 val., 2012-04-04 14.15 val., 2012-10-03 14.00 val., 2012-10-17 12.30 val., 2012-11-19 15.00 val., 2012-12-06 15.25 val., 2013-01-07 14.15 val., 2013-10-23 15.45 val. (II t., 179 b. l.). Lukiškių TI-K pateiktas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012-05-22 įsakymas Nr. 1-64 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės patvirtinimo įstaigoje“ (II t. 180-181 b. l.) patvirtina, jog Lukiškių TI-K pietų laikas yra 12.30-13.30 val., o vakarienė - 17.30 – 18.30 val. Be to, kaip pažymėjo Lukiškių TI-K, pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Tik po dokumentų įforminimo suimtieji (nuteistieji) vedami į korpusą, kur jiems suteikiama galimybė nueiti į dušą, skiriama gyvenamoji kamera, išduodama patalynė ir indai, vėliau pagal patvirtintą dienotvarkę maitinami. Teismui pateiktame Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014-10-09 rašte Nr.(duomenys neskelbtini) (II t., 179 b. l.) pateikta informacija patvirtina, kad asmenys, atvykę į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, praėjus pietums skirtam metui, maitinami tik vakariene (pagal nustatytą dienotvarkę), atskiras tokių asmenų maitinimas pietumis neorganizuojamas. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu negavo pusryčių ar vakarienės, byloje nėra.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš Visagino PK areštinės į Lukiškių TI-K atvyko pasibaigus pietų laikui šiomis dienomis: 2011-03-09, 2011-05-25, 2011-06-22, 2011-08-03, 2011-08-24, 2011-09-21, 2011-10-05, 2011-11-16, 2011-12-14, 2012-02-08, 2012-04-04, 2012-10-03, 2012-11-19. Nustatyta, kad paminėtomis dienomis laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo ir nuvykimo į paskirties punktą buvo ilgesnis nei 6 val. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad Visagino PK areštinės pareigūnai minėtomis dienomis išdavė pareiškėjui sausą maisto davinį, nėra pateikta, to neginčija ir Utenos AVPK atstovai, todėl daroma išvada, jog areštinės pareigūnai, nurodytomis dienomis neišduodami pareiškėjui sauso maisto davinio, pažeidė Maitinimo taisyklių 31 punkto reikalavimą ir tokiu būdu neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą, kas pareiškėjui sukėlė neturtinę žalą.

Dėl pasimatymų su artimaisiais ir teisės jiems skambinti telefonu

Pareiškėjas nurodė, jog Visagino PK areštinėje nėra įrengti kambariai asmeniniams pasimatymams, socialiniams ryšiams su sutuoktine ir vaikais palaikyti. Be to, atsakovas pažeidė jo teisę skambinti artimiesiems, kadangi Visagino PK areštinėje neįrengtas taksofonas.

Suimtųjų teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl leidimo (neleidimo) suimtajam pasimatyti su artimaisiais gali priimti tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 19 punkte. Veiklos taisyklių 24 punktas nustato, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, suimtiesiems leidžiamų pasimatymų trukmė - iki 2 valandų, o pagal Veiklos taisyklių 27 punktą su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu pasimatymų kambaryje. Taigi, policijos areštinėje laikomiems asmenims teisės aktais nustatyta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus ir tik esant raštiškam ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, leidimui, teisė į ilgalaikius pasimatymus policijos areštinėje laikomiems asmenims nėra suteikta. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina tik iš, jo nuomone, pažeistos teisės į ilgalaikius pasimatymus, neteikia jokių argumentų bei įrodymų, kad būtų buvusi pažeista jo teisė į trumpalaikius pasimatymus, esant raštiškam ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, leidimui. Teismas nustatė, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus reglamentuota tik nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme asmenims, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl ilgalaikių pasimatymų atmetami kaip nepagrįsti. Be to, nėra teisinio reglamentavimo, įtvirtinančio pasimatymų kambarių įrengimą areštinėse.

Suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Kardomojo kalinimo įstatymo (Suėmimo vykdymo įstatymo) 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2011-08-02 davė leidimą pareiškėjui daugkartiniams telefoniniams pokalbiams su motina ir sutuoktine (tuo metu –sugyventine), toks pat leidimas pareiškėjui duotas ir Vilniaus apygardos teismo 2012-01-30 nutartimi (I t., 15-17 b. l.). Teismas sprendžia, jog minėtuose Visagino miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo procesiniuose dokumentuose pareiškėjui nėra nustatytas telefoninių pokalbių su artimaisiais periodiškumas. Teismas nustatė, kad Visagino PK areštinėje taksofonas nėra įrengtas, tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti taksofoną, nėra. Bylos šalių paaiškinimais nustatyta ir dėl to ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėjas kreipėsi į areštinės administraciją dėl galimybės taksofonu skambinti artimiesiems, tačiau jam buvo atsakyta, jog tokios galimybės areštinėje nėra. Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo buvimą Visagino PK areštinėje nustatyta, kad tuomet, kai buvo leista pareiškėjui skambinti artimiesiems, Visagino areštinėje pareiškėjas buvo laikomas neilgais laiko tarpais, jis dažnai būdavo etapuojamas į Lukiškių TĮ-K, todėl teisę skambinti artimiesiems pareiškėjas galėjo įgyvendinti būdamas kitoje kardomojo kalinimo įstaigoje. Be to, pareiškėjas teikdamas, kad jam nebuvo užtikrinta teisė paskambinti artimiesiems, nenurodė, kokią reikšmingą neigiamą įtaką, galėjusią sukelti pareiškėjui neturtinę žalą, turėjo tai, kad jis, tam tikrais neilgos trukmės laikotarpiais būdamas Visagino PK areštinėje, negalėjo telefonu bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl to jis nesužinojo ar neperdavė kokios nors labai svarbios informacijos ir pan. Pareiškėjas tik nurodė, jog buvo įpratęs dažnai bendrauti su artimaisiais telefonu. Todėl teismas daro išvadą, kad aptartos situacijos pareiškėjas galėjo patirti nedidelius nepatogumus, tačiau konstatuoti, kad dėl to pareiškėjas patyrė tokio pobūdžio pergyvenimus, sukrėtimus, kurie galėjo jam sukelti neturtinę žalą, nėra pagrindo.

Dėl radijo stočių, patalpų su sporto inventoriumi, dėl koplytėlės

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad areštinėje nėra įrengta radijo stočių, įrengtų patalpų su sporto inventoriumi, pasivaikščiojimo kiemeliai sportuoti taip pat nepritaikyti, be to, areštinėje nėra įrengtos koplytėlės.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas nustatė, kad Higienos norma HN 37:2009, reglamentuojanti teritorinių policijos įstaigų areštinių įrengimą, nenumato, jog policijos areštinėje privalo būti įrengta patalpa su sporto inventoriumi. Iš Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkto turinio, reglamentuojančio pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus, sprendžiama, jog specialių reikalavimų dėl sporto inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat nėra. Be to, Veiklos taisyklėse nėra nuostatų, nustatančių areštinėje laikomų asmenų teisės į fizinį lavinimą įgyvendinimą. Todėl nesant imperatyvaus teisinio reglamentavimo dėl areštinėje laikomų asmenų teisės į fizinį lavinimą, taip pat nuostatų, įpareigojančių policijos areštinėse įrengti patalpą su sporto inventoriumi ar sportiniu inventoriumi aprūpinti pasivaikščiojimo kiemelius, pareiškėjo teiginiai dėl suvaržytos teisės į fizinį lavinimą atmetami kaip nepagrįsti.

Imperatyvaus pobūdžio nuostatų, reglamentuojančių radijo imtuvų įrengimą areštinės kamerose, Higienos normoje HN 37:2009 taip pat nėra. Veiklos taisyklių 7.20 punktas nustato areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis giminaičių ar artimųjų perduotais radijo imtuvais. Tokiu būdu daroma išvada, jog pareiškėjas galėjo naudotis jam giminaičių ar artimųjų perduotu radijo imtuvu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų radijo stočių atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad teisės aktai, reglamentuojantys areštinių veiklą, nenumato reikalavimo areštinėse įrengti koplyčios. Tačiau Veiklos taisyklių 7.8 punktas nustato areštinėje laikomų asmenų teisę tenkinti savo religinius poreikius, turėti su savimi savo tikybos religinių knygų bei reikmenų. Nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis išpažįsta kokią nors religiją, kad, siekdamas įgyvendinti tikėjimo teisę, yra kreipęsis į areštinės administraciją su kokiais nors prašymais ir tokie prašymai nebuvo patenkinti, jis neišsakė jokių nusiskundimų, kad būtų buvusi kaip nors suvaržyta jo tikėjimo teisė ir dėl to pareiškėjas patyrė stiprių neigiamų pergyvenimų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pažeistos jo teisės į tikėjimą ir tuo jam padarytos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl areštinės stogo, kamerų sienų

Pareiškėjas nurodė, jog areštinės stogas yra padengtas asbestine stogo danga, o tai kenkia jo sveikatai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Visagino PK areštinės pastatas buvo statytas 1982 m., stogo danga – ruloninė, stogas niekada nebuvo dengtas asbestine stogo danga (II t., 170 b. l.). Utenos AVPK pateikti rašytiniai dokumentai taip pat patvirtina, jog pagal 2009-07-13 sutartį Nr. 19-LS-142 buvo atliktas Visagino PK areštinės stogo remontas, kurio metu pakeista sena stogo danga – įrengta nauja ritininė stogo danga (II t., 172-175 b. l.). Šie įrodymai, taip pat pateiktos fotonuotraukos (II t., 176-177 b. l.) paneigia pareiškėjo teiginius dėl Visagino PK areštinės asbestinės stogo dangos, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad iki areštinės remonto sienos buvo grublėtos, ant kurių rinkosi labai daug dulkių. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Visagino PK areštinėje kamerų remontas atliktas 2011 m. balandžio mėn. (II t., 140-141 b. l.). Byloje pateiktos kamerų fotonuotraukos (II t., 129, 132 b. l.) patvirtina, jog po remonto kamerų sienos yra lygios, dažytos. Iki remonto atlikimo pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas labai trumpą laiką, sienų būkle, ar dėl šios būklės jam padaryto neigiamo poveikio, tame tarpe ir sveikatai, pareiškėjas nesiskundė, šių aplinkybių jis neįrodinėjo ir teismo posėdyje, todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui dėl to buvo padaryta neturtinė žala.

Dėl rankšluosčių

Pareiškėjas teigė, kad Visagino PK areštinėje jam būdavo išduodamas tik vienas mažas rankšluostis, kuriuo turėjo šluostytis veidą, kojas, rankas ir kitas kūno dalis, o tai žemino jo orumą.

Higienos normoje HN 37:2009 56 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Veiklos Taisyklių 82 punktas taip pat įtvirtina areštinėje laikomų asmenų teisę gauti išskalbtą patalynę.

Teismas, spręsdamas dėl šių pareiškėjo teiginių teisingumo, rėmėsi Utenos AVPK atsiliepime išdėstytais argumentais, kad visi areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, taip pat byloje esančiais patikrinimų aktais, kuriuose pažeidimų dėl minkštojo inventoriaus išdavimo nebuvo nustatyta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas jokių argumentų, nusiskundimų, konkrečių atvejų, kada jam nebuvo išduotas antras rankšluostis nenurodė. Teismo manymu, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais aiškinimais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl neišduodamo rankšluosčio pripažįstami nepagrįstais.

Be jau aptartų aplinkybių, pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvius teiginius, kad jis buvo etapuojamas nesaugiomis sąlygomis. Tačiau jokių argumentų, patvirtinančių šiuos teiginius, nepateikė. Nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos administraciniame teisme pirmą kartą, 2014-10-29 teismo posėdyje pareiškėjas skundo šioje dalyje nepalaikė, o 2015-09-14 teismo posėdyje dėl etapavimo sąlygų jokių paaiškinimų ir įrodymų neteikė. Taigi pareiškėjas nekonkretizavo faktinių aplinkybių ir neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas.

Dėl senaties taikymo.

Utenos AVPK atstovai 2014-10-29 teismo posėdyje pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavo taikyti ieškinio senatį. Šį reikalavimą dėl senaties taikymo atsakovo atstovai palaikė ir 2015-09-14 teismo posėdyje. Pareiškėjas 2014-04-23 paduotu skundu prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje laikotarpiu nuo 2011-02-06 iki 2012-12-06. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamas jam tinkamas laikymo sąlygas. Taigi teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. taikytinas ieškinio senaties terminas.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinė žala konstatuojama, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, ilgai trukę, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški (LVAT administracinė byla Nr. A822-1409/2013). Atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytą pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo laikomas su pertraukomis 125 dienas), į pareiškėjo patirtus nepatogumus ir išgyvenimus, daroma išvada, kad pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Nustatydamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos piniginės išraiškos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą ir orumą, nuo kamerose esančių kartu kalinamų asmenų, naudotis sanitariniu mazgu; teisė į pasivaikščiojimus gryname ore; teisė būti maitinamam tris kartus per dieną. Be to, atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus trejiems metams nuo pažeidimų pradžios (daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos) ir toks delsimas teismui leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip ją pinigine išraiška įvertino pareiškėjas. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju 260 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S.G., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė