- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-19
- Bylos Nr.
- I-2102-362/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01063-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- N. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. J. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas N. J. nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 06 d. iki 2015 m. balandžio 01d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Buvo kalinamas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, pats būdamas nerūkantis, nuo dūmų jį pastoviai dusino, kilo kvėpavimo sutrikimai, ne kartą buvo kreipęsis į pareigūnus su prašymais dėl perkėlimo į nerūkančių kamerą, bet būdavo atsakoma, jog nerūkančių kamerų jo kastai nėra, tad jam teko visą laiką sėdėti su rūkančiais asmenimis, kvėpuoti dūmais bei rizikuoti susirgti. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su rūkančiais, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Nurodo, jog teisme jau yra išnagrinėtas pareiškėjo N. J. skundas dėl laikymo tuo pačiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir dėl netinkamų laikymo sąlygų jam yra priteista 230 Eur neturtinė žala, tad vien tuo pagrindu , pateikus tapatų skundą, jis turi būti atmestas.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pateiktos pažymos, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010-12-06 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015-03-02. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 64,99,78,58,45,55,54,91,109,2,81,78, kameroje būdavo 1-9 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,7 kv. m iki 15,8 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, nustatyti pažeidimai. Tualetai kamerose buvo įrengti, laikantis teisės normų reikalavimų, šilto vandens tiekimo į kameras teisės aktai nenumato.
Tabako kontrolės įstatymo 3 str. numato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teise į aplinką be tabako dūmų, o šio įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. numato, jog rūkyti draudžiama gyvenamosiose, bendro naudojimo patalpose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu skiriami į dviejų tipų kameras – rūkančių ir nerūkančių. Yra gauti pareiškėjo prašymai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, jokių nusiskundimų dėl laikymo su jais gauta nebuvo, tad teisės aktų reikalavimai, bei pareiškėjo teisės niekaip pažeistos nebuvo.
Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo N. J. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta galimybė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. 1-1325-289/2015 pagal pareiškėjo N. J. skundą, dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra tapati šiai administracinei bylai, kadangi šioje byloje prašoma priteisti neturtinę žalą ne dėl laikymo sąlygų kameroje, kas susiję su tenkančiu vienam asmeniui kameros plotu, bei kameros sąlygų atitikimo higienos reikalavimams (tai buvo pagrindas priteisti neturtinę žalą administracinėje byloje Nr. 1-1325-289/2015), bet su pareiškėjo teisės į aplinką be tabako dūmų pažeidimą, ši aplinkybė nagrinėta nebuvo.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2010-12-06 iki 2015-03-02 periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo teisės į aplinką be tabako dūmų pažeidimą. Tabako kontrolės įstatymo 3 str., kuris numato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teise į aplinką be tabako dūmų, yra priimtas jau 1995 m. gruodžio 20 d., ir yra viešai paskelbti teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. balandžio 07 d. (spaudas ant voko, 3 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 08 d. iki 2015 m. kovo 02 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-04-22 pažymos Nr. 69/06-13737 „Dėl N. J.“ ir 2015-04-23 pažymos Nr. 69/06-13738 „Dėl N. J.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2010-12-06 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015-03-02. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį nuo 2012-04-08 iki 2015-03-02. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010-12-06 iki 2012-04-07 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.
2015-04-23 pažymoje Nr. 69/06-13738 „Dėl N. J.“ nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Nors pareiškėjas pateiktu procesiniu dokumentu, įvardintu „papildymas“ teigia, jog atsakovas teikia suklastotus duomenis, tačiau, susipažinus su pateiktomis pažymomis matyti, jog duomenys skiriasi tik tuo, jog vieną dieną (2012-04-17 kameroje Nr. 64) pareiškėjas buvo patalpintas ryte ne su 7, kaip nurodyta jo pateiktos pažymos išraše, o su 9 asmenimis. Nagrinėjamos bylos atžvilgiu tai neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju neturtinė žala kildinama ne iš pareiškėjui tenkančio kameros ploto pažeidimų, o iš buvimo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kaip jau nurodyta, reikalinga nustatyti, ar buvo veiksmų neteisėtumas. Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, jog jau tik pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, 2010 m. gruodžio 07 d. buvo atlikta jo pirminė gydytojų apžiūra, ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėta, jog jis yra rūkantis (b. l. 14). 2010-12-06 pareiškėjas N. J. pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui prašymą, kuriame nurodė, jog jis yra rūkantis ir prašo jį paskirti į kamerą su rūkančiais asmenimis. 2013-10-29 gautas tarnybinis pranešimas apie tai, jog pareiškėjas N. J. pastebėtas rūkantis priėmimo-paskirstymo skyriuje, ir perspėtas dėl netinkamo elgesio, rašydamas paaiškinimą dėl šio fakto nurodė, jog rūkė, nes nežinojo, jog ten negalima rūkyti. 2015-02-13 Šiaulių tardymo izoliatoriuje užfiksuotas pareiškėjo N. J. prašymas paskirti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, kaip matyti iš 2015-04-23 pažymos Nr. 69/06-13738 „Dėl N. J.“ (b. l. 35), tą pačią dieną jis perkeltas į kamerą Nr. 2, kurios plotas yra 6,45 kv. m, kurioje jis buvo vienas (atkreiptinas dėmesys, jog šioje kameroje daugiau asmenų, siekiant užtikrinti jų teisę į minimalų kameros plotą, būti negali). Tačiau jau sekančią dieną, 2015-02-14, pareiškėjas N. J. vėl pateikia prašymą dėl buvimo kameroje su rūkančiais asmenimis, po ko buvo perkeltas į kitą kamerą.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-04-27 pažymoje Nr. 62/04-970 nurodyta, kad nuo 2010-12-06 iki 2015-04-01 pareiškėjas N. J. nesikreipė su skundais dėl jo laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis į Šiaulių TI direktorių.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, laikant rūkančiuosius su nerūkančiaisiais. 2013-07-09, 2014-10-03 surašytuose patikrinimo aktuose nurodoma, jog rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančių asmenų, pagal jų pačių prašymus.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas konstatuoja, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmuose nenustatyta neteisėtų veiksmų, patalpinant pareiškėją, pagal jo paties prašymą, į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, tad skundas yra atmestinas
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. J., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.