Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Septynios mylios“ ieškinį atsakovei R. Č. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2009-02-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės R. Č. ieškovo UAB „Septynios mylios“ naudai 4 500 Lt nuostolių ir 1 134 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės R. Č. ieškovo UAB „Septynios mylios“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 500 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-09-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės R. Č. 4 Lt ir iš ieškovo UAB „Septynios mylios“ 7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas laikė, kad tarp šalių susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovei buvo siūloma įsigyti turizmo paslaugų rinkinį, kurį sudarė dvi turizmo paslaugos – vežimas ir apgyvendinimas, kelionė turėjo tęstis ilgiau kaip 24 valandas. Teismas konstatavo, jog įstatyme nėra numatyta, jog turizmo sutarties rašytinės formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančią, taigi, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, taikytini CK 1.93 str. 2 d., 6 d. nuostatai. Teismas nustatė, kad 2007-04-14 atsakovė kreipėsi į ieškovą dėl poilsinės kelionės; išsirinko „paskutinės minutės“ kelionę į Tenerifę, kuri turėjo vykti 2008 m. gegužės 1 – 12 d.; atsakovei buvo išaiškinta apie baudas kelionės atšaukimo atveju. Be to, atsakovė negalėjo nežinoti susiklosčiusios praktikos dėl kelionės atsisakymo, perkant atitinkamas keliones, nes pripažino, jog ir ankščiau naudojosi ieškovo paslaugomis. Teismas padarė išvadą, kad 2007-04-14 šalys susitarė, jog ieškovas organizuoja ieškovei kelionę į Tenerifę, vykstančią 2008-05-01 – 12, ir šią kelionę rezervuoja, o atsakovė įsipareigojo už šią kelionę apmokėti. Esant tokiom aplinkybėm, remiantis CK 6.173 str. 1 d., 6.181 str. 1 d. teismas konstatavo, kad 2008-04-14 tarp šalių buvo sudaryta turizmo sutartis. Teismas laikė, kad atsakovė atsisakė sutarties dėl aplinkybių, priklausančių nuo pačios ieškovės, todėl ji turi atlyginti nuostolius, padarytus dėl tokio atsisakymo. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas 2008-04-14 rezervavo kelionę, 2008-04-25 buvo patvirtinta, jog planuojama kelionė įvyks, o 2008-04-28 ieškovas šią kelionę anuliavo; 2002-05-14 sutartis, pasirašyta tarp ieškovo ir UAB „Delta“, Kelionės sąlygos, UAB „Delta“ turizmo centro sąskaita ir vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovas, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus su trečiaisiais asmenimis, sumokėjo 6 311,72 Lt dydžio baudas už sutarties anuliavimą dėl to, kad atsakovė atsisakė sutarties. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsisakymo nuo kelionės datos. Teismas liudytojo A. M. parodymus vertino kritiškai, įvertinęs jo ir atsakovės tarpusavio santykius, kad paslauga buvo užsakyta ir A. M. interesais, į liudytojų skirtingus parodymus dėl 2007-04-17 įvykusio pokalbio aplinkybių, į A. M. parodymų nekonkretumą. Teismas laikė neįrodyta aplinkybe, jog 2007-04-17 ieškovė pareiškė atsakovui apie kelionės atsisakymą; nustatyta, kad apie galutinį apsisprendimą atsisakyti kelionės atsakovė pranešė ieškovui 2008-04-28. Nustatant nuostolių dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas netinkama forma informavo atsakovę apie sutarties atsisakymo pasekmes, kas galėjo sąlygoti atsakovės nevisiškai teisingą suvokimą apie nuostolių konkretų dydį, ir tokiu būdu ieškovas prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, į tai, kad viena iš atsakovės atsisakymo vykti į kelionę priežasčių buvo netikėtos atsakovės sveikatos problemos; dėl minėtų aplinkybių ieškinys tenkintas iš dalies ir nuostolių dydis mažintas iki 4 500 Lt. Atsakovės prievolė atlyginti nuostolius yra piniginė prievolė, todėl CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovės ieškovo naudai priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 4 500 Lt sumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad ieškovas savo ieškinyje nesirėmė turizmo paslaugų teikimo santykių pagrindu, teismas, konstatuodamas, kad tarp šalių tokia sutartis buvo sudaryta, peržengė pareikšto ieškinio ribas, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 229 str. 1 d. ir CPK 330 str.). Kolegija pažymi, kad ieškovas savo ieškininiame pareiškime gana smulkiai aprašė šalių bendravimo dėl poilsio Tenerifėje faktines aplinkybes ir kaip savo reikalavimo įstatyminį pagrindą nurodė ne tik bendras CK normas: 6.37 str. 2 d., 6.205 str. 6.201 str. 1 d., bet ir CK 6.747 str. (turizmo paslaugų tiekimo sutarties samprata) 6.750 str. 2 d. (turisto teisė atsisakyti paslaugų) (b.l. 3); taigi priešingai, nei teigia apeliantė, ieškovas savo ieškinyje turizmo paslaugų tiekimo teisiniais santykiais rėmėsi ir teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, neperžengė pareikšto ieškinio ribų. Kolegija sutinka su atsikirtimo apeliaciniam skundui motyvais ir pažymi, kad ieškovo nurodytas įstatyminis pagrindas teismo nesaisto ir teismas, esant pagrindui, gali kitaip įvertinti šalių teisinius santykius, tačiau nagrinėjamoje byloje teismas sutiko su ieškovo nuodytu ieškinio įstatyminiu pagrindu ir pateikė sprendimo motyvuojamoje dalyje tokio teisinio vertinimo analizę.

Turizmo paslaugų tiekimo sutartimi viena šalis – turistinės kelionės organizatorius, įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui, užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę bei suteikti kitas įstatymo numatytas paslaugas; turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas (CK 6.747 str. 1 d.); sutartis turi būti rašytinė (CK 6.749 str. 1 d.). Kolegijos vertinimu, apeliantė be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog rašytinės formos turizmo paslaugų teikimo sutartis nebuvo sudaryta, sandorio sudarymo faktą nustatė liudytojų parodymais, pažeisdamas 1.93 str. 2 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos (nagrinėjamoje byloje – rašytinės) formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, jeigu tai įsakmiai nurodyta įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.); turizmo paslaugų sutarties sudarymo atveju tokių pasekmių įstatymas nenumato. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad tarp šalių 2008-04-14 buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma: šalių paaiškinimais, atsakovės 2008-04-14 raštiniu įsipareigojimu sumokėti avansą už kelionę į Tenerifę, vykstančią 2008-05-01 – 12 iki balandžio 17 d. (b.l. 23), liudytojų parodymais. Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad 2008-04-14 ji atvyko į ieškovo agentūrą užsisakyti kelionę, jai pasiūlė kelias dienas apsispręsti, ar ji tikrai nori vykti; 2008-04-17 ji atsisakė kelionės; ji kelionės neužsakė, tai buvo tik jos svarstymai vykti į kelionę (b.l. 69); tokiu būdu atsakovė (apeliantė) patvirtina derybų dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo faktą. Analizuojant atsakovės 2008-04-14 rašto – įsipareigojimo sumokėti avansą už kelionę, turinį, pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino jį kaip įrodymą, patvirtinantį turizmo paslaugų sutarties sudarymą tarp šalių. Rašto turinys paneigia apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad šis raštas patvirtina tik užsiregistravimo kelionei faktą bei skundo teiginį, kad iki avanso sumokėjimo ieškovas neturėjo atlikti jokių veiksmų atsakovės naudai, o jeigu atliko, darė tai savo rizika. 2008-04-14 atsakovės rašte avanso mokėjimas siejamas su konkrečios kelionės užsakymu ir nebuvo apsunkintas papildomomis sąlygomis (pavyzdžiui, mokėti avansą , jeigu iki tam tikros datos bus apsispręsta vykti į kelionę); byloje taip pat buvo nustatyta, kad kelionės užsakymas buvo atliktas likus maždaug 2 savaitėms iki kelionės, pagal specialų („paskutinės minutės“) pasiūlymą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė CK 1.93 str. 2 ir 6 d. nuostatomis ir padarė išvadą, jog aplinkybė dėl sandorio sudarymo 2008-04-14 byloje įrodyta.

Apeliantės argumentas, kad ji atsisakė kelionės 2008-04-17, atmetamas, kaip neįrodytas. Kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėms, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teismas pagrįstai įvertino kritiškai ir nesirėmė liudytojo A. M., atsakovės draugo, parodymais apie atsisakymo vykti į kelionę aplinkybes. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad jo parodymai yra nekonkretūs, detalės prieštarauja R. B. parodymams apie atsakovės vizitus į kelionių agentūrą (ji paliudijo, kad atsakovė atvykdavo į agentūrą viena, domėjosi galimybę vykti į kelionę su kitu asmeniu); teismas pagrįstai laikė A. M. suinteresuotu bylos baigtimi, nes jis turėjo vykti į kelionę kartu su atsakove.

Byloje buvo nustatyta, kad tarp šalių 2008-04-14 buvo sudaryta turizmo paslaugų tiekimo sutartis, todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nėra rašytinių įrodymų, kad kelionės rezervavimas atliktas 2008-04-14, juolab rezervavimo patvirtinimas buvo gautas tik po 11 dienų, kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Apeliantė be pagrindo sieja prievolės mokėti avansą atsiradimą su kelionės rezervavimo momentu; ieškovo ir atsakovės prievolės pagal sutartį atsirado nuo jos sudarymo momento. Kelionė buvo užsakyta ir rezervuota, t. y. ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus pagal sutartį įvykdė. Atsakovė pripažino, kad atsisakė kelionės ir neteikė teismui įrodymų, kad atsisakė dėl svarbių, nepriklausančių nuo jos valios priežasčių, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šalių santykiams CK 6.750 str. 2 d. nuostatas ir iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą dėl nuostolių, susijusių su sutarties nutraukimu, atlyginimo.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad faktas, kad ieškovas yra sumokėjęs prašomą priteisti 6 311,72 Lt sumą kaip jo sumokėta baudą, t. y. yra patyręs tokio dydžio nuostoliu, apskritai nėra įrodytas, o teismas skundžiamame sprendime į atsakovės atsikirtimo ieškiniui argumentą dėl šios sumos pervedimo banko operacijos atlikimo faktą patvirtinančio dokumento nebuvimo nekreipė dėmesio. Apeliantės vertinimu, teismo nurodyti UAB „Delta“ sąskaita-faktūra ir ieškovo vietinio mokėjimo nurodymas nėra pakankami, nes jie nėra griežtos atskaitomybės dokumentai, ir nėra pervedimo operacijos įvykdymo faktą patvirtinantys įrodymai. Šiuo atveju apeliantės pozicija pagrįsta netinkamu CPK 178 str. 1 d. bei 185 str. 1 d. normų aiškinimu. Kaip jau buvo minėta, rungimosi principas reikalauja, kad kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, atsakovė (apeliantė) padarė prielaidą, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra patikimi, tačiau neteikė įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Ieškovo pateiktoje PVM sąskaitoje-faktūroje detalizuojama operacija, už ką atliekamas mokėjimas – už kelionę į Tenerifę 2008-05-01, PVM sąskaitos-faktūros forma ir rekvizitai atitinka Pridėtinės vertės mokesčio reikalavimus; mokėjimo nurodymo pagrindu kredito įstaiga perveda lėšas gavėjui. Apeliantė neteikė teismui įrodymų, kad ieškovui pateikta PVM sąskaita-faktūra buvo anuliuota arba mokėjimo nurodymas būtų atšauktas, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog mokėjimas šių dokumentų pagrindu buvo atliktas ir ieškovas realiai patyrė 6 311,72 Lt nuostolių dėl atsakovės veiksmų. Kolegija taip pat pažymi, kad civilinėse bylose įrodymai vertinami tikimybių pusiausvyros principu, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtus įrodymus apie baudos sumokėjimą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas patyrė nuostolių dėl atsakovės veiksmų.

Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Ieškovas patyrė 2 856 Lt teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme, tačiau kolegija, atsižvelgdama, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, nėra didelės apimties ir nepareikalavo didelių ieškovo atstovo darbo laiko sąnaudų, mažina priteistinas iš atsakovės atstovavimo išlaidas iki 1 200 Lt (CPK 98 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Prisiteisti atsakovui UAB „Septynios mylios“ iš ieškovės R. Č. 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus Lt) teisinės pagalbos išlaidų.