- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2010-06-19
- Bylos Nr.
- N-756-849-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pareigūnas 2007 m. rugsėjo 19 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą (t. I, b. l. 3–4) UAB „Dojoda“ (toliau – ir Įmonė) direktoriui A. N. dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41⁴ straispnio 3 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo. Protokole nurodyta, kad Įmonėje laikotarpyje nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. liepos 19 d. tyčia apskaičiuota ir išmokėta 2 450 litų darbo užmokesčio, neįtraukto į įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus: A. K. išmokėta: 2007 m. gegužės 31 d. – 750 litų, 2007 m. liepos 19 d. – 300 litų (iš viso l 050 litų); A. S. išmokėta: 2007 m. birželio 22 d. – 200 litų, 2007 m. birželio 29 d. – 100 litų (iš viso 300 litų); V. M. išmokėta: 2006 m. lapkričio 15 d. – 200 litų, 2006 gruodžio 20 d. – 200 litų, 2007 m. gegužės 31 d. – 500 litų, 2007 m. birželio 15 d. – 200 litų (iš viso 1 100 litų). Šiuos pinigus išmokėjo įmonės direktorius A. N. ir techninis direktorius H. S. .
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. vasario 22 d. nutarimu (t. I, b. l. 151–152) nutarė A. N. už ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą skirti 10 000 litų baudą. Teismas nurodė, kad liudytojas A. K. teisme paaiškino, jog jis dirbo montuotoju UAB „Dojoda“ ir kad jam ir kolegai V. M. buvo išmokėtas įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis, už kurį nereikėjo pasirašyti. A. K. patvirtino Valstybinei mokesčių inspekcijai duotus savo paaiškinimus. Pirmą kartą A. K. mokėjo statybiniame vagonėlyje, o antrą kartą statomame objekte Saltoniškių gatvėje. Liudytojas V. M. taip pat patvirtino dirbęs UAB „Dojoda“ montuotoju, ir kad jam buvo mokami grynieji pinigai, už kuriuos niekur nepasirašinėjo. Liudytojas patvirtino, kad matė, kaip pinigai buvo mokami ir A. K. . V. M. teigė, jog grynais jam buvo išmokėta: 2006 m. lapkričio 15 d. – 200 litų, 2006 m. gruodžio 20 d. – 200 litų, 2007 m. gegužės 31 d. – 500 litų, 2007 m. birželio 15 d. – 200 litų. Pirmus tris kartus pinigus mokėjo A. N. , o paskutinį kartą – technikos direktorius statomame objekte Saltoniškių gatvėje. Liudytojas A. S. taip pat paaiškino, kad dirbo UAB „Dojoda“ montuotoju, darbo sutartyje sutartą darbo užmokestį gaudavo į banko sąskaitą, o likusią dalį išmokėdavo grynais, iš viso grynais gavo 400 litų ir už šiuos pinigus niekur nepasirašinėjo. A. S. paaiškino, kad apie tai, jog bus mokami gryni pinigai į rankas, jam buvo pasakyta priimant į darbą. H. S. teisme paaiškino, kad darbo užmokesčio darbuotojams jis nemokėjo, teigė, kad yra pareiškęs priekaištus V. M. ir A. S. dėl darbo kokybės, bet nuobaudos jiems nebuvo skirtos, jie iš darbo išėjo savo noru. A. N. teigimu, liudytojai dirbo blogai. Tačiau nuobaudos jiems nebuvo skirtos, paaiškinti, kodėl darbo pažeidimai nebuvo įforminti, A. N. negalėjo. Pirmosios instancijos teismas A. N. paaiškinimus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino, jog V. M. , A. S. ir A. K. dirbo UAB „Dojoda“, su jais buvo sudarytos darbo sutartys ir nustatytas darbo užmokestis. Visi trys liudytojai tiek savo paaiškinimuose VMI, tiek teisme nurodė vienodas aplinkybes dėl to, kad dalis uždirbtų pinigų buvo išmokama tiesiogiai į rankas, kad už šiuos gaunamus pinigus nereikėjo pasirašinėti. Liudytojai nurodė vietas, kur tie pinigai buvo išmokami ir šie parodymai buvo vienodi ir sutapo visų apklausų metu.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn traukiamas A. N. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 159–164) prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliantas pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė netinkamas subjektas, o nagrinėjo netinkamas teismas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nuomone, jis nėra tinkamas atsakomybės subjektas, nes pagal ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalies sankciją turėtų atsakyti darbdavys, t. y. UAB „Dojoda“. Pažymėjo, kad liudytojų rašytiniai paaiškinimai yra surašyti pagal tą pačią struktūrą, išdėstant tas pačias aplinkybes, o tai leidžia abejoti, ar jie patys rašė šiuos paaiškinimus. Minėtų liudytojų paaiškinimai yra prieštaringi ir neatitinka tikrovės. A. S. tiksliai neatsiminė, kokios sumos jam buvo mokamos. A. K. paaiškinimai, kad jam buvo išmokėta tokia didelė suma (750 litų) ir kad dar įmonė jam liko skolinga 1500 litų, neatitinka tikrovės, nes jis dirbo tik du mėnesius. A. K. paaiškinimai, kad jis matė, kaip buvo mokami pinigai V. M. , nepatvirtina, kad jam buvo išmokėtas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas atlyginimas. V. M. yra pasirašęs už birželio mėnesį jam išmokėtus 386,40 litus. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo, H. S. ir D. A. paaiškinimus. Liudiję darbuotojai yra padarę broko, A. N. pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Kiti įrodymai liudytojų paaiškinimų nepatvirtina, nors įmonėje dirbo net 33 darbuotojai. Patikrinimo metu įmonėje nebuvo nustatyta jokių buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimų. Apie neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimą byloje nėra surinkta jokių rašytinių įrodymų. Apeliantas taip pat pažymi, kad ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, o šiuo atveju teismas jo kaltės ir jos formos apskritai nevertino. Taip pat teismas negalėjo jam skirti administracinės nuobaudos dėl pasibaigusio administracinės nuobaudos skyrimo termino, numatyto ATPK 35 straipsnyje. A. K. teigė, kad paskutinį kartą neapskaitytas darbo užmokestis jam buvo išmokėtas 2007 m. liepos 19 d., bet šios aplinkybės teisme jis negalėjo patvirtinti.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (t. I, b. l. 174–175) prašė apeliacinio skundo netenkinti. VMI pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė įgaliota institucija. ATPK numatyta administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik fiziniams asmenims, todėl A. N. yra tinkamas atsakomybės subjektas. Šioje byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių kad administracinės nuobaudos skyrimo terminas nėra praleistas. Teismas taip pat teisingai vertino bylos įrodymus, pažeidimą konstatavo remiantis ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais (darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiais, operatyvaus patikrinimo pažyma). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad liudytojų parodymai galėtų būti melagingi.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 6 d. nutartimi (t. I, b. l. 178–181) A. N. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: bylą dėl pareikšto kaltinimo išmokėjus buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį A. S. , V. M. ir A. K. (dėl mokėjimo, atlikto 2007 m. gegužės 31 d.) nutraukė; administracinio teisės pažeidimo bylą dėl pareikšto kaltinimo 2007 m. liepos 19 d. išmokėjus buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį A. K. grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal ATPK 35 str. 1 d. nuostatas administracinė nuobauda už šį pažeidimą gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius, nuo tada, kai buvo įvykdytas konkretus neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas administracinės nuobaudos skyrimo terminą šioje byloje pratęsė 2008 m. sausio 3 d. protokoline nutartimi, tokiu būdu iki teismui priimant šį procesinį sprendimą administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pasibaigęs dėl visų kaltinime suformuluotų mokėjimų, išskyrus kaltinimą 2007 m. liepos 19 d. išmokėjus buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį A. K. . Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo kviečiami ir apklausti liudytojais T. K. ir R. G. , taip pat pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriamas garso įrašas ir jo gavimo aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad neištyrus paminėtų įrodymų, teismo išvados apie A. N. kaltę negali būti laikomos pagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad byla apylinkės teisme būtų nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo ar pažeidžiant teismingumo taisykles. Apelianto teiginiai, kad jis negali būti atsakomybės subjektu, prieštarauja įstatymui ir byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems, kad jis administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laikotarpiu buvo UAB „Dojoda“ direktorius.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 8 d. nutarimu (t. I, b. l. 206–207) A. N. už ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalies pažeidimą nubaudė 10 000 litų bauda. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojas T. K. paaiškino, jog jis dirbo UAB „Dojoda“ montuotoju, buvo sutarta, kad jam mokės už padarytą darbą, darbo sutartyje buvo nurodytas 800 litų mėnesinis darbo užmokestis, jam neapskaitytas buhalterijoje darbo užmokestis buvo išmokėtas vieną kartą. Kai A. K. A. N. sumokėjo 300 litų neapskaityto darbo užmokesčio, o jam sumokėti atsisakė, jis iš darbo išėjo. Jokio garso įrašo nedarė ir apie jį nieko nežino. Išklausius garso įrašą, kurio kokybė yra bloga, girdisi keletas vyriškų balsų, vieni asmenys reiškia pretenzijas vyrui dėl nesumokėto darbo užmokesčio už atliktus darbus, šis sutinka sumokėti dalį pinigų, aiškina, kad negali mokėti, nes su juo neatsiskaito užsakovas, pagal garso kokybę spręsti kas kalba sunku. A. N. dėl įrašo paaiškino, kad jame gali būti įrašytas ir jo balsas, nors tuo nėra tikras. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių darbo sutarčių matyti, kad UAB „Dojoda“ darbininkams nurodomas 800-1 000 litų darbo užmokestis, tai 2007 metais pagal tuometinę padėtį statybų sektoriuje Lietuvoje buvo nerealiai mažas darbo užmokestis, iš to teismas padarė išvadą, kad pagrįsti byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai, jog jiems buvo mokamas neapskaitytas buhalterijoje darbo užmokestis. Teismas nurodė, kad įrodyta, jog A. K. 2007 m. liepos 19 d. buvo sumokėta 300 litų suma, tai A. N. padarė tyčia.
III.
Administracinėn atsakomybėn traukiamas A. N. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1–9) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Po 2009 m. kovo 17 d. įvykusio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme, teismo byloje nebuvo teismo posėdžio protokolo, todėl administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo apribota teisė į tinkamą procesą bei teisė į gynybą. Tai esminis proceso teisės normų pažeidimas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą dėl liudytojų apklausos tvarkos, kad liudytojai nebendrautų tarpusavyje, taip buvo pažeista teisė į tinkamą gynybą.
2. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ATPK 35 straipsnio konstitucingumo, tačiau prašymas nebuvo tenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra be tinkamų motyvų, teismo nurodytos nustatytos aplinkybės yra nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas neteisingai, neobjektyviai ir neišsamiai tyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus. Liudytojų parodymai bei paaiškinimai yra prieštaringi, jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei yra nepagrįsti. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo apeliaciniame skunde nurodo konkrečius prieštaravimus tarp liudytojų parodymų ir jų paaiškinimų. Byloje pateiktas garso įrašas tik įrodo, kad kalbama apie oficialius mokėjimus, nėra nustatytas pokalbyje dalyvavusių asmenų balsų autentiškumas, neaišku, ar teisėtai buvo padarytas byloje pateiktas įrašas ir ar jis gali būti įrodymu byloje.
4. Nei teismas, nei VMI nenustatė jokių buhalterinės apskaitos vedimo, mokesčių mokėjimo tvarkos pažeidimų. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių neapskaityto buhalterinės apskaitos dokumentuose darbo užmokesčio mokėjimo faktų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad A. K. negalėjo būti mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, tai tvirtinęs matęs V. M. tuo metu, kai tariamai buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, jau nebedirbo.
Administracinėn atsakomybėn traukiamas A. N. pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (t. II, b. l. 12–13). Prašyme nurodyta, jog ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tuo tarpu Baudžiamojo kodekso 95 straipsnis nustato terminus, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, Baudžiamajame kodekse numatyti senaties terminai siejami ne su proceso pradžia, o su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nuomone ATPK 35 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
IV.
ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalis numato, kad tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.
A. N. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (t. II, b. l. 12–13) tuo motyvu, kad neva remiantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi, administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn neribotą laiką, o tai prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentas yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusikaltimas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-240/2006). Suprantama, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei Baudžiamajame kodekse numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą. Minėtame Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. N63-1659/2010). Vadovaujantis nurodytais argumentais, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ginčijamas administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas 2007 m. liepos 19 d., o nuobauda, išnagrinėjus bylą pakartotinai pirmosios instancijos teisme, buvo paskirta 2009 m. balandžio 8 d., daro išvadą, kad minėtas dvejų metų terminas nebuvo pažeistas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti kaltinimą palaikanti institucija ir įrodinėjimo pareigą draudžiama perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis byloje Nr. N575-55/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų ir patikimų įrodymų, leidžiančių pagrįsti A. N. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo, t. y., kad jis 2007 m. liepos 19 d. sumokėjo A. K. 300 Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinės apskaitos dokumentus. Byloje paaiškinimus davusių ir teismo posėdyje apklaustų liudytojais asmenų parodymai nėra išsamūs, nuoseklūs, o kai kurie yra net prieštaringi. Pavyzdžiui, T. K. apie mokėjimo A. K. faktą paaiškinime nurodė sužinojęs, nes 2007 m. liepos 24 d. išgirdo apie tai kalbėjusį A. N. (t. I, b. l. 14). Tuo tarpu apklaustas teismo posėdyje jis jau nurodė, kad pats matė (bet ne išgirdo) atliktą mokėjimą A. K. . Pačiam T. K. sumokėta neva nebuvo, dėl to jis vėliau išėjo iš darbo (t. I, b. l. 202). V. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog matė, kaip buvo mokami pinigai A. K. (t. I, b. l. 115), tačiau jo parodymai apie šią aplinkybę nėra detalūs. Atkreiptinas dėmesys, kad V. M. paaiškinimuose Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai apie A. K. 2007 m. liepos 19 d. sumokėtus kokius nors pinigus visiškai nenurodė (t. I, b. l. 11, 12). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad V. M. darbo sutartis buvo nutraukta dar 2007 m. birželio 29 d. (t. I, b. l. 11, 40), kas kelia pagrįstų abejonių, kad jis objektyviai galėjo matyti, kaip A. K. buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis būtent 2007 m. liepos 19 d. (tuo tarpu dėl kitų galimų (anksčiau įvykusių) neapskaitytų mokėjimų byla buvo nutraukta (t. I, b. l. 178–181)). Byloje pateiktas garso įrašas CD-R (vokas t. I, bylos viršelio reversinė pusė) visiškai neinformatyvus dėl prastos garso įrašo kokybės, pagal jį nėra galimybių vienareikšmiškai identifikuoti kalbančius asmenis bei jų pokalbio turinį apskritai. Galima tik suprasti, jog keli vyrai kalba apie neatliktus darbus ir nesumokėtus pinigus, tačiau visiškai neaišku nei kada, nei kur tas įrašas darytas. Jis niekaip nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad A. N. sumokėjo (ar bent žadėjo sumokėti) A. K. 300 Lt neapskaityto buhalteriniuose dokumentuose darbo užmokesčio būtent 2007 m. liepos 19 d. A. K. paaiškinime (t. I, b. l. 9) nurodė, jog bendrovės direktorius 300 Lt sumą jam sumokėjo 2007 m. liepos 19 d. Saltoniškių statomame pastate. Vėliau, apklaustas kaip liudytojas teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teisme (t. I, b. l. 200–201), jis tik nurodė patvirtinąs paaiškinime nurodytas aplinkybes, tačiau konkrečiai faktinių pinigų mokėjimo aplinkybių paaiškinti negalėjo.
Pirmosios instancijos teismas nutarime byloje surinktų įrodymų išsamiai neanalizavo, liudytojų parodymuose esančių neatitikimų ir prieštaravimų nepašalino. Teismo išvada, kad kaltinimas A. N. pagrįstas byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais, neatitinka faktinių aplinkybių, tuo tarpu darbo sutartyse nurodytas 1 000 Lt darbo užmokesčio dydis niekaip nepatvirtina fakto, kad A. N. 2007 m. liepos 19 d. sumokėjo A. K. 300 Lt buhalteriniuose dokumentuose neapskaityto darbo užmokesčio.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kaltinimas negali būti grindžiamas vienintelio asmens A. K. pateikta informacija, kuri, kaip jau buvo minėta, nėra detali ir konkreti, ir kurios nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, nes tai prieštarautų in dubio pro reo principui. Teisėjų kolegijos nuomone objektyvių galimybių surinkti papildomus įrodymus ir pašalinti esamus prieštaravimus nebėra, kadangi nuo galimų įvykių jau yra praėję pakankamai daug laiko.
Todėl, nesant administracinio teisės pažeidimo byloje patikimų, visapusiškų, objektyvių ir pagrįstų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. N. kaltę, bei įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. A. N. administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, nenustačius administracinio pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties nebuvimą, nėra pagrindo tirti procesinių teisės normų galimų pažeidimų pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.