- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- Iv-3028-189/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01233-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- V. F., T. M., M. B., Č. B., O. Š., V. S., A. G., R. G., A. V., V. G., V. B., L. V., I. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjui V. F., atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui Rimantui Marčiukaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų: T. M., M. B., V. F., Č. B., O. Š., V. S. (V. S.), A. G., R. G., A. V. (A. V.), V. G. (V. G.), V. B., L. V., V. G. (V. G.), V. B. (V. B.), I. Š. (I. Š.), skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai teismui pateikė prašymą (b. l. 1-8), kuriuo prašo iš atsakovų už laikotarpį nuo 2008 metų sausio mėn. iki 2008 metų gruodžio mėn. priteisti: T. M. 1360,59 Lt, M. B. 3526,68 Lt, V. F. 235,51 Lt, Č. B. 148,02 Lt, O. Š. 127,13 Lt, V. S. 31,36 Lt, A. G. 945,75 Lt, R. G. 2150,14 Lt, A. V. 937,49 Lt, V. G. 61,76 Lt, V. B. 3238,34 Lt, L. V. 157,21 Lt, V. G. 147,80 Lt, V. B. 585,89 Lt, I. Š. 229,10 Lt negauto darbo užmokesčio dalis.
Nurodė, jog nepagrįstai buvo taikyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl už laikotarpį nuo 2008 metų sausio mėn. iki 2008 metų gruodžio mėn. pareiškėjams buvo apskaičiuotas ne visas darbo užmokestis. Prašymo argumentus grindžia tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažinus, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsirado teisinė galimybė gauti neišmokėtą užmokesčio dalį. Prašyme taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo sudėtingumą bei sužinojimo apie teisių pažeidimą aplinkybes bei į tai, kad ginčijamu laikotarpiu teisinis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad atitiktų konstitucines nuostatas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties atnaujinimo. Nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjų patirta žala - negautomis pajamomis. Todėl mano, jog yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Taip pat pažymėjo, jog neišmokėtas darbo užmokestis turėtų būtų solidariai priteitas iš Lietuvos Valstybės ir tiesiogiai darbo užmokesčio neišmokėjusiai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kadangi tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abu atsakovai pareiškėjų atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktą darbą pagal Civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. analogiją.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė prašyme išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybei atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė, Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b. l. 43-44) nurodė, jog tinkamu atsakovu šiuo atveju turėtų būti Valstybė, kadangi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. nustatyta, jog valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus biudžeto formavimas priklauso Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai bet ne Laisvės atėmimo vietų ligoninei. Pažymėjo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė taikydama Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytą 70 proc. ribojimą priedams ir priemokoms, nepažeidė nė vieno teisės akto. Taip pat pažymėjo, jog nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinio kodekso, CK) 6.271 str. nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų. Prašė teismo daliai pareiškėjų reikalavimų vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 27 str. nuostatomis taikyti ieškinio senaties terminą.
Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Pareiškėjai, atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2008 metų sausio 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį;4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. (2007-06-07 redakcija) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjų išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai iš Lietuvos Valstybės ir tiesiogiai iš darbo užmokesčio neišmokėjusios Laisvės atėmimo vietų ligoninės.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisiniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Laisvės atėmimo vietų ligonine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 d. būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika- jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pažymėtina, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., dėl ko pareiškėjams nuo 2008 metų sausio 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d. buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjams priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Laisvės atėmimo vietų ligoninė veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima.
Iš teismui pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22, 24, 26, 28, 30, 32, 34, 36, 38) matyti, kad:
pareiškėjui M. B. ribojant priedus ir priemokas 2008 metais neišmokėta – 3526,68 Lt, pareiškėjui V.F. ribojant priedus ir priemokas 2008 metais neišmokėta – 235,51 Lt,
pareiškėjui I. Š. ribojant priedus ir priemokas 2008 metais neišmokėta – 229,10 Lt.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 str. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.
Darbo kodekso 27 str. 2 d. nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trijų metų senaties terminas (2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Trijų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjų skundo padavimo teismui dienos.
Pareiškėjai į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2011 birželio 1 d., todėl šiuo atveju, pareiškėjų reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Tuo remiantis negali būti priteistina suma už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d.
Pritaikius ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d., pareiškėjai prašymo argumentais prašo spręsti ieškinio senaties atnaujinimo klausimą. Tačiau pažymėtina, jog todėl, kad pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina aplinkybe dėl ko senaties terminas galėtų būti atnaujintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).
Pažymose nurodytų pareiškėjams susidariusių nepriemokų sumų atsakovas neginčija, tačiau, motyvuodamas lėšų skirtų darbo užmokesčiui mokėti stygiumi, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjams priteistina priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2008 metų birželio 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d, t.y. : T. M. – 1153,78 Lt, M. B. – 3105,44 Lt, V.F. – 235,51 Lt, Č. B. – 148,02 Lt, O. Š. – 127,13 Lt, V. S. – 31,36 Lt, A. G. – 761,22 Lt, R. G. – 1949,46 Lt, A. V. – 807,32 Lt, V. G. – 61,67 Lt, V.B.– 2707,57 Lt, L. V. – 157,21 Lt, V.G.– 147,80, V.B. – 585,89 Lt, I. Š. – 229,10 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendė:
skundą patenkinti iš dalies.
T. M. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 1153,78 Lt (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt tris litus, 78 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
M. B. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 3105,44 Lt (tris tūkstančius šimtą penkis litus, 44 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. F. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 235,51 Lt (du šimtus trisdešimt penkis litus, 51 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
Č. B. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 148,02 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis litus, 02 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
O. Š. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 127,13 Lt (vieną šimtą dvidešimt septynis litus, 13 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. S. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 31,36 Lt (trisdešimt vieną litą, 36 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
A. G. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 761,22 Lt (septynis šimtus šešiasdešimt vieną litą, 22 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
R. G. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 1949,46 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt devynis litus, 46 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
A. V. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 807,32 Lt (aštuoni šimtai septyni litai, 32 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. G. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 61,67 Lt (šešiasdešimt vieną litą, 67 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. B. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 2707,57 Lt (du tūkstančius septynis šimtus septynis litus, 57 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
L. V. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 157,21 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus, 21 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. G. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 147,80 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt septynis litus, 80 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
V. B. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 585,89 Lt (penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus, 89 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį;
I. Š. iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 229,10 Lt (du šimtus dvidešimt devynis litus, 10 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.