Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo išskirtas į atskirą bylą.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“, 18.6 papunktyje nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją kamerą. Pareiškėjas įstaigos administracijai nesiskundė, jog 204 kamera yra netvarkinga, joje kaupiasi pelėsis arba yra nepakankamas ar netinkamai įrengtas apšvietimas. Teisės aktai numato, kad tardymo izoliatorių kameros turi būti aprūpintos metalinėmis lovomis, tačiau reikalavimai joms turėti atlošus ar kopėtėles nėra nurodyti. Teigė, kad Kauno TI nesutinka su pareiškėjo teiginiais ir pažymi, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, jie veikia. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato tardymo izoliatoriuose įrengtuose dušuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukų. Kauno TI nuomone, pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat pažeidimų nedetalizavo, konkrečiai ir aiškiai neapibūdino, jokių įrodymų, pagrindžiančių skundą, nepateikė.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginimo neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kauno TI pareigūnų veiksmais (neveikimu) laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 4 d. iki 2021 m. birželio 8 d. Byloje pateikti duomenys rodo, kad pareiškėjas Kauno TI bausmę atliko nuo 2021 m. birželio 3 d. iki 2021 m. birželio 7 d. (b. l. 29, 30). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis nustatytinas nuo 2021 m. birželio 3 d. iki 2021 m. birželio 7 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais garantuojamo ploto norma. Didelę dalį vietos užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.2 punkte nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minėtos nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę 204 kameroje, dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Kaip matyti iš Kauno TI Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymos Nr. 8-680 „Pažyma apie kamerų plotus“, 204 kameros plotas yra 15,25 kv. m (b. l. 31). Kamerų ir jose esančių asmenų patikrinimo žurnalo išrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 204 kameroje buvo laikomi nuo 2 iki 4 asmenų. Darytina išvada, kad vienam 204 kameroje laikomam asmeniui tekęs plotas buvo nuo 7,625 kv. m iki 3,813 kv. m.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kameroje nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos; oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų; sienos ir lubos buvo pasidengę pelėsiu; vietomis nuo sienų buvo nusilupę dažai.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (34 punktas).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad bylos nagrinėjimui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centras 204 kameroje patikrinimų neatliko. Tačiau pateikė į bylą anksčiausią Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2020 m. vasario 3 d. patikrinimo aktą Nr. (2-12 4.80)PA-235, kuriame yra išvada, kad operatyviosios kontrolės metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 54, 55). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas ne žiemos laikotarpiu, o dienos temperatūra Kauno mieste ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nuo 24 iki 26 °C (https://www.accuweather.com/lt/lt/kaunas/228309/iune-weather/228309). Todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kad kameroje buvo šalta, atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje nėra ventiliacinės sistemos, kamera vėdinama per langus. Taigi byloje nėra ginčo, jog kamerą buvo galimybė vėdinti per langą. Byloje esančios fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra sudėti visiškai atsidarantys langai ir yra įrengta mechaninė ventiliacijos sistema (b. l. 57–60, 93, 94), todėl konstatuojama, kad Kauno TI užtikrino pareiškėjo teisę atlikti bausmę vėdinamoje patalpoje, kaip numatyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte.

Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas, lempos tvarkingos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerų langai atitinka Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 11.5 papunkčio nuostatas ir yra apsaugoti grotomis, tačiau jos netrukdo į kamerą patekti natūraliai dienos šviesai; dirbtinis apšvietimas yra įrengtas tinkamai. Nors pareiškėjas tvirtino, kad apšvietimas buvo per silpnas, tačiau teismas neturi pagrindo tikėti tokiu teiginiu. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kompetentingas institucijas. Taigi nesant duomenų, jog kameroje buvo netinkamas apšvietimas, atsakovės atstovui pateikus fotonuotraukas, patikrinimo aktą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę esant netinkamam apšvietimui.

Kaip minėta, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 punktas nustato, kad, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73.6 punktas nurodo, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. HN 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės – šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. Teismo vertinimu, už gyvenamųjų patalpų švarą yra atsakingi nuteistieji. Be to, byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad kameros yra švarios, suremontuotos, jokių pelėsių ar atsilupusių dažų nematyti (b. l. 57–60, 93–94). Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad nuo sienų, lubų buvo atsilupę dažai, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dviaukštėse lovose nebuvo įrengtos kopėtėlės, todėl jam buvo sunku užlipti į lovos antrą aukštą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 9.2 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatorių kameros turi būti aprūpintos metalinėmis lovomis. Pažymėtina, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakyme Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, nei jokiame kitame teisės akte nėra numatyta, kokios lovos turi būti kamerose, kad dviaukštėse lovose turi būti įrengtos kopėtėlės ar atlošai, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl lovose neįrengtų kopėtėlių ir atlošų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, 12.11 punktas numato, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia. Pareiškėjas nenurodo, kad kada nors būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimai neveikiančio aliarmo mygtuko. Pažymėtina, kad pažeidė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą ir Kauno TI direktoriaus 2021 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 35-231 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ jam buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Pareiškėjas 2021 m. birželio 7 d. paaiškinime nurodė, kad pareigūnus kvietėsi keturis kartus, todėl minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas galėjo išsikviesti pareigūnus (b. l. 27, 28). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad kamerose yra įrengta veikianti pareigūnų iškvietimo sistema. Be to, pareiškėjas pats nurodė, kad kvietė pareigūnus, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Kauno TI neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, nes sanitarinis mazgas nuo kameros buvo atskirtas sienele ir pakabinta užuolaida.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte numatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm arba ne mažiau kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, kurios yra nudažytos, todėl lengvai valomos, atsparios drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms. Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai taip pat yra su durimis. Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos (b. l. 61, 94, 95). Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas taip įrengtoje kameroje, jog naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas, jog buvo tupimas klozetas ir iš jo sklido nemalonus kvapas.