- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-27
- Bylos Nr.
- P-438-73-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D.J.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D.J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 pagal pareiškėjo D.J. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl konkurso rezultatų panaikinimo, žalos atlyginimo ir veiksmų pripažinimo neteisėtais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D.J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Departamentas), 2006 m. balandžio 19 d. rengdamas ir vykdydamas konkursą Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, pažeidė Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos (toliau – Tvarka) reikalavimus; 2) panaikinti kaip neteisėtus minėto konkurso protokole įformintus šio konkurso rezultatus; 3) pripažinti šio konkurso laimėtoju pareiškėją ir priteisti jam iš Departamento darbo užmokestį nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Departamento, 2 500 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 5) pripažinti, kad Vyriausybė, Tvarkoje (2005 m. spalio 28 d. redakcija) nenumatydama, kokias konkrečiai žinias pretendentai turi įgyti konkurso egzamino žodžiu daliai, taip pat nenumatydama, kad egzamino žodžiu metu pretendentams pateikiami klausimai bei jų atsakymai turi būti fiksuojami darant garso įrašą, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus; 6) priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 70 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2006 m. balandžio 7 d. pateikė Departamentui dokumentus, būtinus norint dalyvauti konkurse. Priėmęs dokumentus, Departamentas įteikė jam pranešimą „Dėl konkurso datos“ ir teisės aktų, iš kurių bus parengti testo klausimai, sąrašą. Pagal Tvarkos 41 punktą, Departamentas privalėjo nurodyti, kiek testo klausimų jis, kaip konkursą organizuojanti įstaiga, parengs, tačiau to nepadarė. Be to, Departamento pateiktas teisės aktų sąrašas buvo netikslus ir klaidinantis. Konkurso metu Departamentas pretendentus egzaminavo iš aktualių teisės aktų redakcijų, tačiau sąraše, kaip privalomos žinoti, buvo nurodytos ir neaktualios teisės aktų redakcijos. Pagal Tvarkos 41 punkto reikalavimus, Departamentas testo klausimus turėjo sudaryti iš teisės aktų, kurių sąrašą pateikė priimdamas pretendentų dokumentus, tačiau iš tikrųjų testo klausimai buvo parengti vadovaujantis tik konkursą organizuojančiai įstaigai žinomais kriterijais, t. y. testas parengtas praktiškai tik iš Valstybės tarnybos įstatymo ir kelių poįstatyminių teisės aktų. Be to, kai kurie Departamento parengto testo klausimų atsakymų variantai buvo akivaizdžiai nelogiški. Prieš pradedant egzaminą raštu, Departamentas nepaskelbė pretendentams konkurso komisijos sudėties, nepranešė, kas yra komisijos nariai, kas komisijos sekretorius, t.y. nesilaikė Tvarkos 30 punkto reikalavimų (didžiąją egzamino raštu dalį patalpoje buvo tik vienas komisijos atstovas). Egzamino žodžiu metu Departamentas pateikė klausimų ir iš teisės aktų, kurie nebuvo nurodyti pretendentams pateiktame teisės aktų sąraše. Vertinimas buvo neobjektyvus. Konkurso laimėtojas buvo parinktas iš anksto. Pareiškėjo nuomone, pagal parodytas žinias konkursą laimėti turėjo jis. Todėl Konkurso rezultatai naikintini, laimėtoju pripažįstant pareiškėją, ir jam iš Departamento už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteistina darbo užmokesčio suma, kurią jis būtų gavęs nesant neteisėtų Departamento veiksmų. Pareiškėjas patyrė ir neturtinės žalos, kadangi konkursui teko skirti daug energijos, dėmesio ir pastangų, ruoštis šventinėmis dienomis, o patirta nesėkmė sukėlė stresą, stiprius dvasinius išgyvenimus, pablogino jo reputaciją. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė, 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtindama Tvarką, neužtikrino aiškumo, tikrumo, skaidrumo bei objektyvios pretendentų atrankos, tuo pažeisdama jo, siekusio realizuoti teisę būti priimtam į valstybės tarnybą, teises ir teisėtus interesus. Tvarkoje nedetalizuota, kokias konkrečiai žinias pretendentas turi įgyti prieš egzaminą žodžiu. Vyriausybė Tvarkoje taip pat nenumatė, kad egzamino žodžiu metu pretendentams užduoti klausimai ir atsakymai į juos turi būti fiksuojami darant garso įrašą, tokiu būdu sudarydama pareiškėjui kliūtis įrodyti, jog Departamentas konkurso egzamino žodžiu metu buvo neobjektyvus.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad organizuodamas Konkursą, vadovavosi Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinta Tvarka. Tvarka nereglamentuoja, kaip turi būti pateikiami teisės aktai sąraše, todėl atsakovas vadovavosi Tvarkos 5 priede pateikiamu teisės aktų sąrašo sudarymo pavyzdžiu. Visiems pretendentams buvo pateiktas toks pats teisės aktų sąrašas. Sąraše nebuvo nurodyta, kad būtina žinoti negaliojančias teisės aktų redakcijas. Be to, pareiškėjui, kaip turinčiam aukštąjį teisinį išsilavinimą, turėjo būti žinoma, kad Lietuvos Respublikoje galioja aktualios teisės aktų redakcijos. Kilus neaiškumams, pareiškėjas galėjo kreiptis į Departamentą skelbime nurodytu telefonu. Tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Departamentas nepažeidė Tvarkos 41 punkto, nustatančio, kad klausimai turi būti sudaromi iš pretendentams pateikiamo teisės aktų sąrašo. Tvarka nereikalauja pateikti po vieną klausimą iš kiekvieno sąraše nurodyto teisės akto, todėl Departamentas sudarė klausimus atsižvelgdamas į Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus. Departamentas taip pat nepažeidė Tvarkos 40 punkto, reikalaujančio, kad iš trijų atsakymų į klausimą vienas turi būti teisingas. Pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas nepaskelbė pretendentams komisijos sudėties ir kad egzamino patalpoje didžiąją egzamino raštu dalį buvo tik vienas komisijos atstovas, neatitinka tikrovės. Atsakovas taip pat nurodė, kad Tvarka nenustato, jog klausimai žodžiu turi būti užduodami tik iš teisės aktų sąrašo, iš kurio rengiami klausimai testui raštu. Visiems konkurso dalyviams buvo užduodami vienodi klausimai, todėl visi pretendentai pokalbio metu turėjo lygias galimybes atskleisti savo gebėjimus ir žinias. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl vertinimo paremti subjektyviu savęs vertinimu ir yra nepagrįsti. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti jį konkurso laimėtoju bei priteisti iš Departamento darbo užmokestį taip pat nėra pagrįstas, nes pareiškėjas konkurso metu neturėjo valstybės tarnautojo teisinio statuso ir nedirbo Departamente. Pareiškėjas nenurodė, kuo remdamasis apskaičiavo prašomą priteisti 2500 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nelaimėjęs konkurso, jis patyrė stresą ir stiprius dvasinius išgyvenimus, taip pat, neįrodė, kad jo patirti išgyvenimai buvo neteisėtos Departamento veikos pasekmė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra ar buvo pažeidžiami ar netinkamai įgyvendinami, turėjo ir turi teisę kreiptis į Vyriausybę Peticijų įstatymo nustatyta tvarka dėl Tvarkos papildymo ar pakeitimo.
Atsakovas Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl priėmimo į valstybės tarnybą santykių. Tvarka skundžiamo konkurso metu buvo teisėta, o įstatymo numatyto pagrindo taikyti valstybei civilinės atsakomybės priemones dėl Vyriausybės veiksmų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal Tvarkos 41 punktą (2005 m. spalio 28 d. redakcija) nuo 30 iki 50 testo klausimų, sudaromų iš teisės aktų, susijusių su pareigybės, dėl kurios vyksta konkursas, funkcijomis, parengia konkursą organizuojanti įstaiga. Šių teisės aktų sąrašas pretendentams pateikiamas priimant jų dokumentus, kartu pretendentams nurodoma, kiek testo klausimų parengs konkursą organizuojanti įstaiga. Nagrinėjamu atveju teisės aktų, iš kurių pretendentai turėjo ruoštis konkursui, sąraše buvo nurodytos kelios neaktualios teisės aktų redakcijos, t.y. nurodyti seni kai kurių teisės aktų pavadinimai. Tačiau sąraše nėra nurodyta, jog testo sprendimo metu reikės žinoti senas, aktualias, ar ir senas, ir aktualias nurodytų teisės aktų redakcijas. Be to, pareiškėjas, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, turėjo žinoti, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje galioja aktualios teisės aktų redakcijos ir kad testai konkurse valstybės tarnautojo pareigoms užimti bus sudaromi būtent iš aktualių teisės aktų redakcijų. Skelbime apie organizuojamą konkursą buvo pateiktas telefono numeris pasiteirauti, t.y. pareiškėjui buvo suteikta galimybė paskambinti ir išsiaiškinti jam kilusius neaiškumus, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Tai, kad Departamentas, pateikdamas teisės aktų sąrašą, nenurodė, kiek testo klausimų parengs jis pats, kaip konkursą organizuojanti įstaiga, neturėjo įtakos konkurso rezultatams ir pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų nepažeidė. Visiems pretendentams buvo pateiktas vienodas kiekis tų pačių testo klausimų, nurodant tuos pačius atsakymų variantus. Be to, už egzamino raštu dalį pareiškėjas buvo įvertintas aukščiausiu balu. Tvarkoje nėra nurodyta, jog konkursą organizuojanti įstaiga testą turi sudaryti iš visų teisės aktų, kurie buvo išvardinti pretendentams pateiktame sąraše (tai, kiek konkrečiai testo klausimų konkursą organizuojanti įstaiga parengs, kuriuos teisės aktus, išvardintus sąraše, panaudos rengdama testą, palikta spręsti pačiai konkursą organizuojančiai įstaigai). Departamentas laikėsi Tvarkos 40 punkte nurodytų reikalavimų, t. y. kiekvienas testo klausimas turėjo po 3 atsakymų variantus, vienas iš atsakymų buvo teisingas, o tai kokie buvo likusieji – logiški ar nelogiški – nėra svarbu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Departamentas nepaskelbė komisijos sudėties ir kad egzamino patalpoje didžiąją egzamino raštu dalį buvo tik vienas komisijos atstovas. Įstatymai imperatyviai nenurodo, kad konkurso valstybės tarnautojams žodžiu metu komisijos nariai privalo užduoti konkurse dalyvaujantiems asmenims klausimus tik iš tų teisės aktų, kurie buvo nurodyti pretendentams pateiktame teisės aktų sąraše. Svarbu tai, kad visiems konkurse dalyvaujantiems asmenims egzamino žodžiu metu būtų užduodami vienodi klausimai (Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, Tvarkos 50 punktas). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl neobjektyvaus ir nepagrįstai žemo jo įvertinimo egzamino žodžiu metu, yra nepagrįsti. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Departamentas veikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, ir nepadarė pažeidimų, galėjusių sukelti pareiškėjui CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, įvardijamus kaip neturtinė žala. Teismas sprendime nurodė, jog Vyriausybės patvirtintoje Tvarkoje yra nustatytas pakankamai aiškus ir išsamus pretendentams prieš konkursą reikalingų įgyti žinių reglamentavimas. Nagrinėjamu atveju Departamento skelbime nurodyta informacija buvo pakankamai išsami ir aiški, ir ja remdamasis būsimasis valstybės tarnautojas turėjo suprasti, kokių žinių jis turi įgyti prieš dalyvaudamas konkurse vienoms ar kitoms pareigoms užimti. Dėl pareiškėjo teiginių, kad egzamino žodžiu metu turėtų būti daromi garso įrašai, teismas pažymėjo, kad jis galėjo pasinaudoti Peticijų įstatyme numatyta teise ir kreiptis dėl, jo nuomone, Tvarkoje esančių spragų ištaisymo, t. y. nutarimo pakeitimo ar papildymo. Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas Valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Teismas nenustatė Vyriausybės veikoje, priimant Tvarką, padarytų pažeidimų, galėjusių sukelti pareiškėjui CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, įvardijamus kaip neturtinė žala.
II.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas D.J. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjo nurodė, teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į visas bylos aplinkybes, netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, dalis sprendimo yra nemotyvuota. Pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos 41 punkto nuostata yra imperatyvi norma, dėl kurios pretendentams sukuriamas tam tikras egzamino raštu eigos aiškumas. Šios normos reikalavimų nepaisymas turi būti pripažįstamas pažeidimu. Teismas tai nepagrįstai įvertino tik kaip Departamento klaidą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tam tikrais atvejais turi būti taikoma ir esamuoju momentu nebeaktuali teisės akto redakcija. Būtent neaktualių teisės aktų, kaip žinotinų, redakcija buvo nurodyta pretendentams pateiktame sąraše. Todėl pareiškėjui jokių neaiškumų nekilo ir jis neskambino į Departamentą. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Departamento rengtų klausimų atsakymų variantai yra nelogiški ir parengti nekompetentingai. Teismas nepaaiškino, kodėl nepatikėjo pareiškėjo teiginiais, jog prieš pradedant egzaminą raštu nebuvo paskelbta pretendentams konkurso komisijos sudėtis (teismas patikėjo Departamento teiginiais, nors šis yra pripažinęs, jog konkurso komisijos sudėtis buvo pristatyta ne prieš egzaminą raštu, o tik prieš egzaminą žodžiu). Aplinkybės, kad didžiąją egzamino raštu dalį egzamino patalpoje buvo tik vienas komisijos atstovas, Departamentas iš esmės nepaneigė, tik nurodė, jog minėta aplinkybė neįtakojo konkurso rezultatų. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu, nagrinėjamu atveju buvo reikšminga nustatyti, kokius klausimus Departamentas uždavė pareiškėjui egzamino žodžiu metu ir kokie buvo atsakymai. Pareiškėjo atsakymus teismas turėjo objektyviai įvertinti ir pagal tai nuspręsti, ar Departamento įvertinimas buvo teisingas. Tačiau teismas to nepadarė. Pareiškėjas pabrėžė, kad būtent už egzaminą žodžiu skirti įvertinimai nulėmė konkurso laimėtoją. Tačiau šiuo atveju nėra žinoma, ką konkrečiai konkursą laimėjęs asmuo atsakė geriau nei pareiškėjas, ir ar tie atsakymai iš tiesų buvo verti 9,3 balo. Aplinkybės, kad visiems konkurse dalyvaujantiems asmenims egzamino žodžiu metu buvo užduodami vienodi klausimai, teismas taip pat nenustatė (nėra žinoma net tai, ar konkurso laimėtojui egzamino žodžiu metu apskritai buvo užduoti klausimai). Egzamino žodžiu metu pareiškėjui buvo pateikti klausimai iš Vyriausybės darbo reglamento, nors šis teisės aktas nebuvo įtrauktas į teisės aktų sąrašą. Pareiškėjui taip pat buvo užduotas klausimas dėl teismų praktikos taikant tam tikrą terminą, nors reikalavimas būti susipažinus su teismų praktika minėto termino atžvilgiu pretendentams nebuvo keliamas. Pareiškėjo nuomone, priėmimo į valstybės tarnybą teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų įmanoma patikrinti, ar konkurso komisija buvo objektyvi. Tvarkoje turėjo būti numatyta, jog egzamino žodžiu metu pretendentams užduoti klausimai ir atsakymai į juos turi būti fiksuojami darant garso įrašą. Tačiau Tvarka to nenumatė. Tokiu būdu buvo ne tik pažeistos pareiškėjo teisės, bet ir atimta galimybė įrodyti, kad komisija egzamino žodžiu metu buvo neobjektyvi. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos (administracinė byla Nr. A10-1591-05). Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pakankamai įrodymų, kad tiek Departamentas, tiek Vyriausybė veikė neteisėtai ir padarė jam neturtinės žalos. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad teismas pažeidė jo teisę į bylos išnagrinėjimą per maksimaliai trumpą laiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Vyriausybė prašė atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos dėl Tvarkos nuostatų. Net tuo atveju, jei Tvarka būtų pripažinta neteisėta, valstybei neatsirastų pareiga atlyginti neturtinę žalą, nes prievolė ją atlyginti kyla tik įstatymų numatytais atvejais, o Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl priėmimo į valstybės tarnybą santykių. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybė Tvarkoje neturėjo ir negalėjo nustatyti, kokias konkrečiai žinias turi įgyti pretendentai egzaminui žodžiu. Atsakovo nuomone, tirti Tvarkos teisėtumą nėra reikalo, nes įstatymai numato pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę dėl Vyriausybės veiksmų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Departamentas prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas sutiko su teismo motyvais ir savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, kad vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, tik konkurso komisijai yra suteikta teisė pripažinti pretendentą konkurso laimėtoju. Taip pat pažymėjo, kad nėra aišku, kodėl pareiškėjas konkurso metu pateikiamų klausimų ir atsakymų fiksavimą sieja būtent su garso įrašu, nors egzistuoja ir kitos fiksavimo galimybės (pvz., vaizdo įrašas, stenografavimas, protokolavimas), ir kodėl būtent garso įrašą jis sieja su tinkamu savo teisių įgyvendinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino.
Teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad Kultūros paveldo departamentas, 2006 m. balandžio 19 d. rengdamas ir vykdydamas konkursą Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, nepažeidė Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 40 punkto ir 41 punkto nuostatų. Tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju, pateikiant pretendentams teisės aktų, susijusių su aukščiau nurodytos pareigybės funkcijomis, sąrašą nebuvo nurodyta, kiek konkrečiai testo klausimų parengs pati konkursą organizuojanti įstaiga, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neesminį pažeidimą, kuris nėra pagrindas panaikinti įvykusio konkurso rezultatus. Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 41 punkte (Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1452 redakcija, galiojusi rengiant konkursą) numatyta, kad konkursą organizuojanti įstaiga parengia nuo 30 iki 50 testo klausimų. Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas buvo parengęs daugiau ar mažiau klausimų, nei jam leidžiama teisės aktais.
Teismas pabrėžė, jog byloje nėra įrodymų, kad konkurse dalyvavusiems pretendentams, pradedant egzaminą raštu, nebuvo paskelbta komisijos sudėtis ir kad laikant egzaminą raštu patalpoje buvo tik vienas komisijos atstovas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, komisijos darbe dalyvavo visi komisijos, sudarytos Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. Į-151 ir 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. Į-153, nariai. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių suabejoti komisijos narių ar bent vieno iš jų objektyvumu. Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje, galiojusioje aukščiau nurodyto konkurso rengimo ir vykdymo metu, nebuvo numatyta, kad egzamino žodžiu metu komisijos narių klausimai ir pretendentų atsakymai turi būti fiksuojami darant garso įrašus arba kitokiu būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarimu pripažino, kad Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka (Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d., 2002 m. rugpjūčio 29 d., 2003 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 25 d. ir 2005 m. spalio 28 d. nutarimų redakcijos) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu priimant į karjeros valstybės tarnautojo pareigas eigą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 1 daliai. Tačiau, kaip nurodė teismas, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių šiuo atveju abejoti komisijos narių objektyvumu arba įtarti juos tam tikru suinteresuotumu vertinant konkurse dalyvavusius pretendentus. Visiems pretendentams buvo sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse. Vien pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad jo žinios ir sugebėjimai, parodyti laikant egzaminą žodžiu, turėjo būti įvertinti aukščiau, nėra pagrindas panaikinti jau įvykusio konkurso rezultatus ir paskirti pareiškėją į Kultūros paveldo departamento Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Be to, dėl Juridinio ir personalo skyriaus reorganizavimo pareigybė, kuriai užimti 2006 m. balandžio 19 d. buvo organizuojamas konkursas, šiuo metu yra panaikinta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1281 redakcija galiojusi konkurso metu) ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, viešojo administravimo institucijos asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek moralinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo institucijos aktais, veiksmais ar neveikimu. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas, rengdamas ir vykdydamas konkursą Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, laikėsi tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių priėmimą į valstybės tarnybą, reikalavimų. Teismo nuomone, teigti, kad pareiškėjas moralinę žalą patyrė vien dėl to, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje nebuvo nustatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu priimant į karjeros valstybės tarnautojo pareigas eigą, nėra pagrindo. Todėl, atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
III.
Pareiškėjas D.J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. birželio 12 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A39-1704/2008. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 daroma išvada, jog visiems konkurse dalyvavusiems pretendentams buvo sudarytos vienodos sąlygos. Tačiau teismas nemotyvuoja, kokie duomenys jam leidžia daryti minėta išvadą. Anot pareiškėjo, pastebėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad konkurso egzamino žodžiu metu visiems pretendentams buvo sudarytos vienodos sąlygos (visiems buvo užduoti tokie patys klausimai, jų skaičius buvo vienodas ir t.t). Pastaroji aplinkybė neabejotinai yra reikšminga sprendžiant dėl konkurso rezultatų teisėtumo. Pareiškėjas pažymia, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktine bylos medžiaga (pvz. administracinė byla Nr. A-1164/2006).
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 daroma išvada, kad nėra pagrindo abejoti konkurso komisijos narių objektyvumu. Tačiau teismas nemotyvuoja, kokie faktiniai byloje esantys duomenys leidžia daryti minėtą išvada. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui, pripažino, jog konkursų tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios garantuotų absoliutų komisijos narių vertinimų objektyvumą ir teisingumą žodinio egzamino metu ir paneigtų pretendentų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo galimybę šioje konkurso stadijoje (2007 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-14-556/07).
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 daroma išvada, jog teigti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad Tvarkoje nebuvo nustatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu eigą, nėra pagrindo. Teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis priėjo tokios išvados. Motyvų nebuvimas neleidžia žinoti, kodėl teismas atmetė atitinkamus pareiškėjo skunde pateiktus argumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra ne kartą pažymėjęs, jog teismai privalo motyvuoti savo išvadas (pvz., administracinė byla Nr.A6-l286/2006). Nemotyvuota teismo nutartis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantuojamą pareiškėjo teisę į teisingą teismą.
4. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti. Lietuvos vyriausiasis yra pripažinęs, jog teismui nagrinėjant asmens skundą dėl konkurso rezultatų turi būti patikrinta ir tai, ar pretendentai buvo įvertinti teisingai (administracinė byla Nr.A-14-556/07). Todėl šioje administracinėje byloje Nr.A39-1704/2008 teismas privalėjo tirti, kokius klausimus Departamentas pareiškėjui uždavė egzamino žodžiu metu, kokie buvo jo atsakymai ir pagal tai spręsti, ar Departamento pareiškėjui skirtas įvertinimas yra teisingas. Kadangi Konkurso laimėtoją nulėmė egzamino žodžiu įvertinimai, teismas analogiškai turėjo spręsti ir dėl Konkurso laimėtoju pripažintam asmeniui už egzaminą žodžiu skirto įvertinimo, kurį pareiškėjas ginčijo kaip neadekvatų, teisingumo. Tačiau, anot pareiškėjo, šiuo atveju teismas minėtų byloje turinčių esminę reikšme klausimu apskritai nesprendė. Dėl šios priežasties byla negali būti laikoma pilnai išnagrinėta.
5. Pareiškėjas pažymi, jog fizinis asmuo, ginantis konkurso valstybės tarnautojo pareigoms užimti metu konkursą organizuojančios valstybės institucijos veika pažeistas savo teises, yra akivaizdžiai silpnesnė bylos šalis (valstybės institucija turi daugiau žmogiškųjų, materialinių resursų ir t.t). Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti ne tik formali, bet ir reali - asmuo turi turėti galimybę teisme įrodyti ir nuginčyti savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (administracinė byla Nr.A-14-556/07). Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė Tvarkoje nenumatė reikalavimo fiksuoti konkurso egzamino žodžiu eigą - inter alia komisijos narių klausimus ir pretendentų atsakymus. Pastarąją aplinkybę Konstitucinis Teismas 2008- 01-22 nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 1 daliai. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė Tvarkoje nenumatė Konkurso egzamino žodžiu eigos fiksavimo, anot pareiškėjo, jis neturi priemonių ir galimybių įrodyti, kad Departamentas už Konkurso egzamino žodžiu dalį skyrė per žemą įvertinimą, o Konkurso laimėtojui - nepagrįstai aukštą ir taip apginti savo pažeistas teises. Dėl minėtų priežasčių, pasak pareiškėjo, jis patyrė stiprų stresą, sunkius dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kurią pagrįstai reikalavo priteisti iš ydingą Tvarką priėmusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pastarųjų aplinkybių teismas, priimdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008, nepagrįstai neįvertino.
6. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė Tvarkoje nenumatė Konkurso egzamino žodžiu eigos fiksavimo. Todėl reikalavimas pareiškėjui įrodyti, kad Departamentas už Konkurso egzamino žodžiu dalį skyrė per žemą įvertinimą, o Konkurso laimėtojui - nepagrįstai aukštą, iš esmės reikštų probatio diabolica. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vertinimu, teismas įrodinėjimo naštą privalėjo perkelti Departamentui, tačiau to nepagrįstai nepadarė.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės yra pripažinęs, jog nesant žinoma, kokių duomenų pagrindu buvo priimtas tam tikras sprendimas, Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu tai reiškia, kad buvo pažeista procedūra, turėjusi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (administracinė byla Nr.A7-723/2007). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių faktinių duomenų apie Konkurso egzamino žodžiu eigą - inter alia komisijos narių klausimus ir pretendentų atsakymus, o būtent egzamino žodžiu rezultatai nulėmė Konkurso laimėtoją. Atsižvelgiant į suformuotą administracinių teismų praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 privalėjo panaikinti remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui prieštaraujančia Tvarka gautus Konkurso rezultatus, tačiau to nepadarė.
8. Prieš pradedant nagrinėti iš esmės administracinę bylą Nr. A39-1704/2008, buvo pareikštas nušalinimas ją turėjusios nagrinėti teisėjų kolegijos nariui teisėjui L.Alechnavičiui. Nušalinimas buvo pareikštas atsižvelgiant į tai, jog minėtas teisėjas, dar eidamas teisėjo pareigas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pirmininkavo teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinei bylai Nr. A39-1704/2008 iš esmės analogišką administracinę bylą Nr. I-3184-4/2007. Pastarojoje byloje buvo pateiktas teismui prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausyb4s nustatytas konkurso valstybės tarnautojo pareigoms užimti egzamino žodžiu reglamentavimas (nenumatant egzamino žodžiu eigos fiksavimo), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui. Tačiau teisėjo L.Alechnavičiaus pirmininkaujama pirmosios instancijos teismo kolegija, pasitarusi posėdžių salėje, minėtą pareiškėjo prašymą atmetė. Vadinasi, ši teisėjų kolegija iš esmės laikė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas konkurso valstybės tarnautojo pareigoms užimti egzamino žodžiu reglamentavimas (nenumatant egzamino žodžiu eigos fiksavimo) visiems asmenims užtikrina galimybę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, o teismui nėra jokių kliūčių visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Tačiau, kaip žinoma, Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime priėjo priešingos išvados - jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas reglamentavimas neatitiko valstybės tarnybos skaidrumo principo, sudarė prielaidas pažeisti asmens konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, asmenų lygiateisiškumo principą, asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, konstitucinę teisę kreiptis į teismą Konstitucijoje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas sąlygoja tai, jog teismas turi būti nešališkas taip pat ir objektyviąja prasme, t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.42095/98). Teisėjui L.Alechnavičiui, kaip pirmosios instancijos teismo teisėjui, nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto konkurso valstybės tarnautojo pareigoms egzamino žodžiu reglamentavimo (nenumatant egzamino žodžiu eigos fiksavimo) teisėtumo. Tačiau apeliacinės instancijos teisme administracinės bylos Nr. A39-l704/2008 nagrinėjimo metu teisėjas L.Alechnavičius jau turėjo spręsti, ar tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl neteisėtu pripažinto minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto reglamentavimo, atlyginimą. Tokia situacija, vertinant ją iš objektyvaus stebėtojo pozicijos, neabejotinai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui, yra svarbu sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą (pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01). Atsižvelgiant į visas aplinkybes bei Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, buvo pareikštas nušalinimas teisėjui L.Alechnavičiui. Kadangi, anot pareiškėjo, minėtas nušalinimas buvo nepagrįstai atmestas, administracinė byla Nr. A39-l704/2008 išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 konstatuojama, jog rengdamas ir vykdydamas konkursą Departamentas laikėsi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Tačiau šioje nutartyje daroma ir visiškai priešinga išvada - jog Departamentas pažeidė Tvarkos reikalavimus, pretendentams nenurodydamas, kiek konkrečiai testo klausimų parengs pati konkursą organizuojanti įstaiga. Tai, pareiškėjo nuomone, reiškia, jog jo skunde pateiktas reikalavimas pripažinti, kad rengdamas Konkursą Departamentas pažeidė Tvarkos reikalavimus, yra pagrįstas. Dėl šios priežasties teismas turėjo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Departamento neturtinės žalos atlyginimą, tačiau to nepagrįstai nepadarė.
10. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jo reikalavimą priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės neturtinės žalos atlyginimą atmetė konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė veikė teisėtai. Tačiau Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimu Tvarka buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui, t.y. buvo nustatyta neteisėta veika. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo spręsti, ar yra kitos Civiliniame kodekse numatytos sąlygos Lietuvos Respublikos civilinei atsakomybei kilti. Tačiau pastarąjį klausimą 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 išsprendė apeliacinės instancijos teismas, nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu, kartu ir dėl pareiškėjui bei Konkurso laimėtoju pripažintam asmeniui už egzaminą žodžiu skirtų įvertinimų pagrįstumo, iš esmės dar nebuvo pasisakęs. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimai neskundžiami, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė į teismo sprendimo apskundimą aukštesnės instancijos teismui (teisė į apeliaciją).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų), 9 punktu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas), 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant) ir 12 punktu (būtinybe užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas ar nutartis byloje yra be motyvų.
Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis P8 – 61/2005 ir kt.)
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 daroma išvada, jog teigti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad Tvarkoje nebuvo nustatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu eigą, nėra pagrindo. Anot pareiškėjo, teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis priėjo tokios išvados (prašymo dėl proceso atnaujinimo 3-iasis argumentas). Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 motyvų galima matyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, taip pat atmesti ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, jog „nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas, rengdamas ir vykdydamas konkursą Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, laikėsi tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių priėmimą į valstybės tarnybą, reikalavimų“. Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas moralinę žalą patyrė vien tik „dėl to, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje nebuvo nustatytas reikalavimas fiksuoti egzamino žodžiu priimant į karjeros valstybės tarnautojo pareigas eigą, nėra pagrindo“.
Be to, vertinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 turi būti atsižvelgta į tai, jog ši nutartis priimta apeliacinės instancijos teismo, tikrinant pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimo) teisėtumą ir pagrįstumą. Neišsamūs apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvai, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nesudaro pagrindo teigti apeliacinės instancijos teismo nutartį esant be motyvų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje išsamiai išnagrinėjo visas faktines bei teisines bylos aplinkybes (tame tarpe ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą ir pateikė jų vertinimą (b.l. 116 – 117), konstatuodamas, kad „teismas nenustatė Departamento veikoje pažeidimų, turėjusių įtakos pareiškėjo D.J. teisėms ir teisėtiems interesams bei galėjusių sukelti LR CK 6.250 str. 1 d. numatytus padarinius, įvardijamus kaip neturtinė žala, t.y. Departamentas veikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus“. Atsižvelgiant į tai, atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakytina.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutartimi ar nutarimu gali būti atnaujintas, jei bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.
Vadovaujantis ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėjas turi nusišalinti, jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Taigi viena iš esminių tinkamo administracinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o bylą nagrinėjantys ir į teismo (bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos) sudėtį įeinantys teisėjai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat kad proceso šalims nekiltų kitokių abejonių jų nešališkumu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.
Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y., teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y., konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje Thorgeir Thorgeirson v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog vienas iš administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių - teisėjas L.Alechnavičius – privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes dirbdamas teisėju pirmosios instancijos teisme pirmininkavo teisėjų kolegijai nagrinėjusiai iš esmės analogišką administracinę bylą Nr. I-3184-4/2007 (pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo 8-as argumentas). Šioje byloje (Nr. I-3184-4/2007) teisėjui L.Alechnavičiui, kaip pirmosios instancijos teismo teisėjui, nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto konkurso valstybės tarnautojo pareigoms egzamino žodžiu reglamentavimo (nenumatant egzamino žodžiu eigos fiksavimo) teisėtumo, kadangi buvo atmestas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas konkurso valstybės tarnautojo pareigoms užimti egzamino žodžiu reglamentavimas (nenumatant egzamino žodžiu eigos fiksavimo), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybės tarnybos įstatymui. Tuo tarpu nagrinėjant administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 teisėjas L.Alechnavičius pakartotinai turėjo spręsti, ar tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėtu pripažinto minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto teisinio reglamentavimo.
Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, jog teisėjas L.Alechnavičius nedalyvavo administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (šią bylą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimu išnagrinėjo kita teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Laimės Baltrūnaitės bei Broniaus Januškos, b.l. 111). Tuo tarpu, atsižvelgiant į minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo aiškinimo, konstatuotina, jog vien tik faktas, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas nėra pakankamas pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ar teisėjo ir teismo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju, kaip numato Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis), kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo nėra pateikta jokių kitų konkrečių įrodymų dėl galimo bylą administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 nagrinėjusio teisėjo L.Alechnavičius šališkumo subjektyvia ar objektyvia prasme (teisėjo asmeninio elgesio ar objektyvių faktų, keliančių abejones dėl jo šališkumo, pavyzdžiui, teisėjo ir byloje dalyvaujančių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio). Dėl šios priežasties nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o atnaujinti bylos procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatomis atsisakytina.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, jog likusius prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentais bei motyvais pareiškėjas sieja su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų taikymu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Tačiau, kaip matyti iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turiniu, papildomais pagrindais atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo ne konkrečių materialinės teisės normų pažeidimus, bet netinkamą faktinių aplinkybių vertinimą (prašymo dėl proceso atnaujinimo 1-asis, 2-asis, 4-asis, 5-asis, 6-asis, 7-asis argumentai) ir procesinių teisės normų taikymą (prašymo dėl proceso atnaujinimo 9-asis ir 10-asis argumentai).
Pavyzdžiui, teigdamas, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 teismas netinkamai vertino įrodymus bei faktines aplinkybes, pareiškėjas nurodo, jog teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 nepagrįstas faktine bylos medžiaga; teismas netyrė ir nevertino visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių apie pretendentų, dalyvavusių ginčijamame konkurse į valstybės tarnybą, egzamino žodžiu įvertinimo; netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu.
Kita vertus, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį, netinkamas procesinių teisės normų taikymas taip pat nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai): kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kuriuo remiasi pareiškėjas, numato tik proceso atnaujinimo galimybę, jei yra pateikti įrodymai apie padarytą akivaizdų materialinių teisės normų pažeidimą. Todėl proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi ir pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A39-1704/2008 buvo pažeista jo teisė į teismo sprendimo apskundimą aukštesnės instancijos teismui (prašymo dėl proceso atnaujinimo 10-as argumentas) ar kad apeliacinės instancijos teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 motyvai yra surašyti netinkamai, prieštaringai (prašymo dėl proceso atnaujinimo 9-as argumentas).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.). Tuo tarpu jokių papildomų nuorodų į kitose administracinėse bylose priimtas teismų praktikos formavimui reikšmingas nutartis ar sprendimus dėl analogiškų ginčų sprendimo pareiškėjas nepateikė. Darytina išvada, jog pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra netenkintas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 nenustatyta, todėl pareiškėjo D.J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A39-1704/2008 pagal pareiškėjo D.J. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl konkurso rezultatų panaikinimo, žalos atlyginimo ir veiksmų pripažinimo neteisėtais.
Nutartis neskundžiama.