Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas taip pat manė, kad AKĮ pažeidimas galėtų būti pripažintas mažareikšmiu, kadangi silpni alkoholiniai gėrimai galimai buvo parduoti 5–10 min. po draudimo įsigaliojimo. Pati pardavimo procedūra galėjo prasidėti dar prieš 22 val., neatmestinas ir kelių minučių laiko nesutapimas. Pareiškėjas nebuvo baustas už tokius pažeidimus, todėl ir dėl to yra galimybė panaikinti skundžiamą nutarimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai papildomai paaiškino, jog Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama kita administracinio teisės pažeidimo byla dėl barmenės I. L. padaryto AKĮ pažeidimo ir teismas bylą nutraukė, konstatavęs, kad pareigūnai bare nebuvo ir negalėjo girdėti barmenės ir pirkėjo pokalbio. Šiuo atveju policijos pareigūnai taip pat įvykį stebėjo pro langą. Pareiškėjas po 22 val. daro vaizdo įrašus ir barmenė siūlė indelį gėrimui įsipilti, todėl byloje nėra įrodymų dėl to, kad parduodama alkoholinius gėrimus barmenė nepasiūlė pirkėjui vienkartinių indelių gėrimui įsipilti. Atkreipė dėmesį, kad vis tie patys pareigūnai tikrina įmonę, jie yra suinteresuoti. Liudytojų policijos pareigūnų parodymai dėl įvykio aplinkybių prieštaringi. Kasos aparate buvo neteisingai įvestas laikas, todėl galima pažeidimo padarymo laiko paklaida. Įmonės savininkas paaiškino, kad yra nurodęs barmenėms įspėti pirkėjus dėl alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, atidaryti butelius, duoti stiklines, tačiau barmenės negali išpilstyti gėrimų į stiklines, nes pirkėjas dėl to gali skųstis.

Priimdamas skundžiamą nutarimą atsakovas įvertino visus nurodytų asmenų paaiškinimus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Byloje nėra abejonių dėl alkoholinio gėrimo pardavimo laiko, nes Kauno AVPK Kauno m. CPK VPS CPN 2012 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte nurodoma, kad „2012 m. rugsėjo 12 d. <...> apie 22:16 val. klientui pardavė alkoholinius gėrimus“, toks pats laikas nurodomas ir pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Tokį laiką patvirtina ir 2012 m. rugsėjo 12 d. 23.16 (nepatikslintas laikas) kasos kvitas Nr. 4743 (LF ID 12000787). Atsakovo nuomone, nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad barmenė I. L., draudžiamu metu pardavusi alkoholinius gėrimus išsinešti, neveikė įmonės vardu ar dėl jos interesų, nes draudžiamu metu pardavus alkoholinius gėrimus gauti pinigai buvo priskirti įmonės pajamoms. Tai patvirtina 2012 m. rugsėjo 12 d. kasos kvitas Nr. 4743 (LF ID 12000787) ir tai yra tiesioginis ir pagrindinis įrodymas, patvirtinantis pareiškėjo suinteresuotumą vykdant komercinę veiklą.

Nurodė, jog šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde nurodomas jo kaltės nebuvimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-134/2013 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, jog AKĮ asmenims, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, nustato imperatyvų įpareigojimą nuo 22 iki 8 val. alkoholiniais gėrimais prekiauti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šis įpareigojimas išpildomas, kai asmuo įgyvendina dvi sąlygas: 1) parduoda alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir 2) imasi protingų nuo jo valios priklausančių priemonių, kad jie būtų suvartoti vietoje. Pirmosios sąlygos išpildymas priklauso nuo asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, veiksmų, jis gali kontroliuoti šio įstatymo nustatyto reikalavimo įgyvendinimą, todėl turi aktyviai veikti ir užtikrinti, kad pirkėjui alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik atidarytoje pakuotėje. Tuo tarpu antroji sąlyga priklauso ne tik nuo pardavėjo, tačiau ir nuo pirkėjo valios. Pirkėjas, net pardavėjui ėmusis visų įmanomų nuo jo priklausančių priemonių, kad būtų užtikrintas minėtos įstatymo nuostatos laikymasis, dėl tam tikrų priežasčių gali siekti alkoholį vartoti ne vietoje, todėl visais atvejais reikalauti antrosios sąlygos išpildymo tik iš pardavėjo būtų neproporcinga. Atitinkamai, asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, atsakomybės už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje analogiška nuostata įtvirtinta AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte) pažeidimą kilimo ir ekonominių sankcijų skyrimo klausimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į bylos aplinkybes.

Teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui paskirta minimali inkriminuoto pažeidimo sankcijoje numatyta bauda – 500 Lt (AKĮ 34 str. 3 d.). Tokia bauda parinkta atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas AKĮ pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, pažeidimą padarė pirmą kartą (AKĮ 34 str. 7 d.). Teismas nurodė, jog byloje nėra pagrindo spręsti, kad skirta piniginė bauda pareiškėjui yra per didelė ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui (AKĮ 41 str. 3 d.), taip pat nėra pagrindo pripažinti pažeidimą mažareikšmiu ir atleisti pareiškėją nuo atsakomybės. Nurodė, jog dėl visuotinai žinomos alkoholio vartojimo daromos žalos žmogaus sveikatai, šeimai, visuomenei, valstybės dedamų pastangų mažinti alkoholio daromą žalą, gerinti sveikatą nėra pagrindo spręsti, kad padarytas pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu.

III.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalis – kaltės – pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Atsakovas nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjo AKĮ pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. jis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami atidarytose pakuotėse ir tik vartojimui vietoje. Pažymi, jog atsakovo pozicija neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose (žr. 2013 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-326/2013, nutartį administracinėje byloje Nr. A444-370/2013).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. ATK2-192/12, kuriuo pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo skirta 500 Lt piniginė bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). AKĮ 34 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas nepagįstai paskyrė jam baudą, nes nebuvo tam pakankamų įrodymų, taip pat nebuvo jokių tikslių įrodymų, patvirtinančių alkoholinių gėrimų pardavimo laiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos (šiuo metu AKĮ 18 str. 3 d. 13 p., įsigaliojęs nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013). Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Minėtame sprendime LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais priklausančiame kavinėje-bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai neatidarytoje pakuotėje, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu ir teigia, jog priimamt skundžiamą sprendimą nebuvo tinkamai nustatytas pardavimo laikas.

Iš faktinių bylos aplinkybių, kurios užfiksuotos rašytinėje bylos medžiagoje matyti, kad pareiškėjo kavinėje-bare pardavėja I. L. 2012 m. rugsėjo 12 d. 22.16 val. pirkėjui pardavė 0,5 l talpos keturias skardines sidro „FIZZ“ (uždarytoje pakuotėje), kurias pirkėjas išsinešė. Pardavimo faktą patvirtina Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto CPK VPS CPN 2012 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktas (b. l. 40), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto CPK VPS viršininko R. Z. 2012 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 35), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto CPK VPS CPN tyrėjos A. G. 2012 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 36), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto CPK VPS APN tyrėjo G. T. 2012 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 37), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto CPK VPS APN vyriausiojo postinio E. M. 2012 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 38), taip pat alkoholinių gėrimų pirkėjo A. M. 2012 m. rugsėjo 12 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 43). Visuose išvardytuose dokumentuose alkoholinių gėrimų pardavimo laikas nurodytas apie 22.16 val. Pardavėja I. L. rašytiniame paaiškinime (b.l. 44) nurodė, kad A. M. į pareiškėjui priklausantį barą-kavinę atėjo apie 22.07 val., todėl yra racionalu teigti, kad tam tikrą laiko tarpą truko pirkimo-pardavimo procesas. Pardavėja taip pat nurodė, kad kasos aparato laikas nustatytas valanda į priekį, ką patvirtina kasos aparato čekio kopija byloje (kasos aparato čekyje nurodytas laikas yra 22.16 val.) (b. l. 42). Atreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pardavėjos teigimu, ji suvokė, jog jau yra po 22 val., tačiau vis tiek pardavė alkoholinius gėrimus uždarytose pakuotėse ir neaprūpino juos įsigijusį asmenį indais, reikalingais vartojant gėrimą vietoje. Be to, nėra duomenų, jog pardavėja įspėjo alkoholinius gėrimus įsigyjantį asmenį, jog jo perkami gėrimai gali būti vartojami tik bare.

Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su alkoholinių gėrimų pardavimo laiku, ir pagrįstai konstatavo, kad byloje vertinamu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti po 22 valandos. Taigi atmestinas apelianto teiginys, kad byloje pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, nes byloje esantys duomenys leidžia vienareikšmiškai teigti, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti po 22 valandos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nėra jo kaltės dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo. Pareiškėjas tvirtina, jog alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavusi barmenė sąmoningai veikė prieš įmonės interesus, pareiškėjas buvo supažindinęs ją su teisės aktų, nustatančių alkoholio produktų prekybos reikalavimus, reikalavimais, todėl tokie savavališki barmenės veiksmai negali užtraukti atsakomybės pareiškėjui.

Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracines bylas dėl AKĮ nuostatų pažeidimo ne kartą yra konstatuota, jog pareiškėjas kaip juridinis asmuo yra atsakingas už šiame teisės akte įtvirtintų nuostatų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Byloje nustatyta ir apeliantas neginčijo aplinkybės, jog alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku uždarytoje pakuotėje pardavė apelianto darbuotoja barmenė-virėja, t. y. asmuo, veikiantis G. M. firmos vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės barmenės funkcijos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ši darbuotoja viršijo savo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pardavėja veikė juridinio asmens naudai, kadangi atliko veiksmus, kurie yra sudedamąja pareiškėjo ūkinės veiklos dalimi, t. y. savo veiksmais ji įgyvendino pareiškėjo vykdomą komercinę veiklą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo darbuotoja tyčia veikė prieš įmonės interesus. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad pareiškėjo darbuotojos padarytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Tai, kad pareiškėjas teigia, jog gėrimai buvo parduoti vartoti vietoje (galimai prie žaidimų automatų,) netrukdo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog konkrečiu atveju nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant pareiškėjo darbuotojų gebėjimą suvokti, kad alkoholiniai gėrimai buvo įsigyti išsinešti (uždarytoje pakuotėje), įvertinus jų kiekį, pastebėtina, jog tokie vieno asmens įsigyjamo alkoholinio gėrimo kiekiai galėjo pareiškėjo darbuotojai neabejotinai rodyti, jog jie vietoje nebus suvartojami. Kita vertus, pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti argumentai bet kuriuo atveju negali paneigti AKĮ įtvirtintos imperatyvios pareigos atidaryti alkoholinių gėrimų pakuotes.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas gali būti reikšmingas ne pažeidimo konstatavimui, o taikomos sankcijos dydžio vertinimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui ginčijamu nutarimu buvo skirta minimali AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta piniginė sankcija, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo skirta ekonominė sankcija, atsižvelgiant į AKĮ saugomą visuomeninį gėrį (asmenų sveikatą) nėra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. M. firmos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.