Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-71/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-03
Bylos Nr.: 2A-71/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: Lietuvos Respublikos
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. S., S. S., L. L., H. S.

Kategorijos

21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-71/2014 (S)Proceso Nr. (nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1; 30.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-194-258/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. S., S. S. (S. S.), L. L. ir H. S. (H. S.) dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, žemės sklypų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo:

1. Pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 1101;

2. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-1521;

3. Pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalį (ieškovas bylos nagrinėjimo metu šio reikalavimo atsisakė);

4. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5991, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį S. S., grąžinti valstybės dispozicijon;

5. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6058, o 0,1000 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį L. L., grąžinti valstybės dispozicijon;

6. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5995, o 0,1201 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžinti valstybės dispozicijon;

7. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5993, o 0,0666 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžinti valstybės dispozicijon;

8. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5994, o 0,1098 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį V. S., grąžinti valstybės dispozicijon;

9. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 6059, kuria I. S. (I. S.) 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojo sūnui V. S.;

10. Priteisti iš atsakovo V. S. 36 400 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 733 parduotą G. V. ir H. V.;

11. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartį Nr. 6129, kuria I. S. 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojo sūnui V. S..

12. Priteisti iš atsakovo V. S. 49 515 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1325 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6883 parduotą E. M. ir L. M.;

13. Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 5992, kuria I. S. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojo sūnui H. S..

14. priteisti iš atsakovo H. S. 36 400 Lt į valstybės pajamas už neteisėtai įgytą 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8259 parduotą V. S.;

15. Priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. birželio 7 d. raštu Nr. (50)-1.2-1993-(3.31) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 01-1521, kuriuo I. S., mirusiam (duomenys neskelbtini), atkurtos nuosavybės teisės į dalį, t. y. 1 ha buvusio savininko J. S. (J. S.) nuosavybės teisėmis valdytos 4,3680 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 1 ha ploto žemės sklypą namų valdai, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcijos, aktualios nuo 2001 m. rugpjūčio 3 d. iki 2001 m. gruodžio 10 d.) reikalavimus. Išnagrinėjus Generalinei prokuratūrai pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2255 esančius dokumentus nustatyta, kad I. S. 2000 m. vasario 29 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytos 4,3680 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Prie šio prašymo buvo pateikti šie dokumentai: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-1159-S, I. S. pasas Nr. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimas, Vilniaus rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus išduota mirties pažyma ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2000 m. vasario 28 d. pažymėjimas Nr. 120-S. Vadovaudamasis šiais dokumentais Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1101 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 01-1521 I. S. atkurtos nuosavybės teisės į pastarajam tenkančią dalį, t. y. 1 ha buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytos 4.3680 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto žemės sklypą namų valdai, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 3634-01 minėtas žemės sklypas buvo padalytas į vienuolika atskirų kitos paskirties žemės sklypų.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad turto savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovo nuomone, Lietuvos centrinio archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas Nr. T-11569-S nepatvirtina fakto, kad J. S. 1925 m. nuosavybės teisė valdyta žemė, buvusi tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, 1940 m. liepos 22 d. buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Todėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), […] bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje […]. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha […], piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas […], nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje […]. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. birželio 7 d. rašte nurodė, kad J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta 4,3680 ha ploto žemė yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu I. S. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad 1 ha namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neatlygintinai nuosavybėn perduotas I. S., yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o ne buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. liepos 7 d. raštu pateikti dokumentai. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas V. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kaime, valdė 2,88 dešimtinių žemės sklypą, nustatymo. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu šis pareiškimas buvo atmestas. Ieškovo teigimu, šis teismo sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nurodytos aplinkybės, ieškovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas priimti pažeidžiant ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, todėl šie aktai pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Ieškovo teigimu, I. S. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo pagrindu neteisėtai nuosavybėn įgytą ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymu padalintą žemės sklypą dovanojimo sutartimis Nr. 5991, Nr. 6058, Nr. 5995, Nr. 5993. ir Nr. 5994 perleido savo vaikams S. S., L. L. ir V. S. (atsakovams). Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintinos negaliojančiomis ir nurodytos dovanojimo sutartys. Pripažinus dovanojimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, taikytina restitucija natūra, t. y. neteisėtai nurodytiems atsakovams neatlygintinai perleisti žemės sklypai grąžintini valstybės nuosavybėn (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.).

Kitus po padalijimo likusius žemės sklypus I. S. dovanojimo sutartimis Nr. 3059, Nr. 6129 ir Nr. 5992 perleido savo vaikams V. S. ir H. S., kurie pardavė juos kitiems asmenims. Kadangi V. S. ir H. S. šiuos žemės sklypus įsigijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jų perleisti, t. y. I. S., pripažintinos negaliojančiomis ir šios dovanojimo sutartys. Duomenų apie kitų asmenų, įsigijusių iš V. S. ir H. S. žemės sklypus, nesąžiningumą nėra, o pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį draudžiama išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytą nekilnojamąjį turtą, todėl nagrinėjamu atveju taikytina restitucija pinigais (CK 6.146 str., 6.147 str. 2 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu priėmė ieškovo reikalavimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 3634-01 dalies pripažinimo negaliojančia atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė, o ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas pakankamai duomenų dėl viešo intereso gynimo gavo 2005 m. liepos 25 d., ieškinį atsakovams V. S., S. S. ir L. L. pateikė 2005 m. rugpjūčio 10 d., o atsakovui H. S. – 2005 m. gruodžio 13 d., todėl padarė išvadą, jog ieškinys atsakovui H. S. pareikštas praleidus 30 dienų ieškinio senaties terminą.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1101, kuria nustatyta, kad pagal į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) kaime 4,3680 ha žemės pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą I. S. turi nuosavybės teisę į 4,3680 ha žemės, nurodė, jog I. S. tėvas yra A. S. (A. S.), kuris yra J. S. sūnus. Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimą Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) 1925 m. sąraše įrašytas J. S., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 4,25 dešimtines žemės. Valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai priskirtini nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams. Nuosavybės teisės atkuriamos buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, - kitiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad I. S. pripažintinas turinčiu teisę į nuosavybės atkūrimą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad I. S. pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo – namų valdos naudojamo žemės sklypo suteikimo (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 1477V dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo ir ploto patvirtinimo patvirtintos (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 10 000 kv. m žemės sklypo ribos I. S. nuosavybės teise turėtų pastatų ir naudojamos žemės vietoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad šis administracinis aktas nėra ginčijamas. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nuosavybės teisės atkurtos ne į atsakovams, o į I. S. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,0000 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Vėliau šis žemės sklypas buvo padalytas į atskirus sklypus, kuriuos I. S. dovanojimo sutarčių pagrindu perleido atsakovams. I. S. (duomenys neskelbtini) mirė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu siekia išreikalauti valstybės dispozicijon šiuos žemės sklypus, reikalaujant dovanojimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis bei taikyti restituciją natūra ir pinigais (tiems žemės sklypams, kurie atsakovų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu buvo perleisti kitiems asmenims). Šiuo atveju iki atsakovams tampant ginčo sklypų savininkais, be Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo, teises ir pareigas sukėlė kiti ieškovo neginčijami sprendimai (sandoriai): minėtas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimas, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 11 d. įsakymas, kuriuo žemės sklypai (duomenys neskelbtini), buvo padalyti į atskirus sklypus, 2003 m. liepos 14 d. pasidalijimo sutartis. Šie faktai nuo 2001 m. rugpjūčio 22 d. buvo viešai registruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovai ginčo sklypų savininkais tapo dovanojimo sandorių pagrindu nuo 2003 m. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad daikto išreikalavimas iš svetimo neteisto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95-4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145-6153 str.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 str. 2, 3 d.). Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, priešingu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Ieškovas kreipėsi į teismą siekdamas grąžinti valstybei žemę, kurią valstybė prarado Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu, neatlygintinai perduodant I. S. nuosavybėn naudojamą 1,0000 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas I. S. vardu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2001 m. rugpjūčio 22 d. Ginčijamu valstybės institucijos sprendimo žemės sklypo nuosavybės teise valstybės valia perduota ne atsakovams. Tarp valstybės, kurios interesus gina ieškovas, ir atsakovų dėl prarastos žemės nubuvo prievolinių teisinių santykių, todėl reikalavimą dėl restitucijos taikymo teismas pripažino nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, kad valstybė nuosavybės teisę į nurodytą žemės sklypą prarado prieš savo valią. Be to, šis žemės sklypas natūroje nėra išlikęs, jis yra padalytas į atskirus sklypus, kuriems suteikti savarankiški unikalūs numeriai, dėl žemės sklypų, kurie buvo perleisti ne atsakovams, ieškovas reikalavimų nekelia. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė ir vindikacinio ieškinio pagrindo, todėl jį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, neišsprendęs vieno pagrindinių ieškinio reikalavimų CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir dėl šio administracinio akto teisėtumo iš esmės nepasisakęs, skundžiamu sprendimu sprendė išvestinius ieškinio reikalavimus dėl žemės sklypų grąžinimo valstybės dispozicijon natūra ir restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu. Todėl yra pagrindas skundžiamą sprendimą pripažinti absoliučiai negaliojančiu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Apelianto nuomone, tik išsprendęs byloje ginčijamo administracinio akto pripažinimo negaliojančiu klausimą, teismas turėjo spręsti šio akto negaliojimo pasekmių panaikinimo klausimą, t. y. spręsti dėl žemės sklypų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir valstybės pažeistų teisių gynimo būdo (restitucijos ar vindikacijos) ginčo atveju taikymo. CPK neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Jeigu ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.

2. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis neįrodė vindikacinio ieškinio pagrindų, t. y. neįrodė, jog valstybė nuosavybės teisę į ginčo žemę prarado prieš savo valią. Jei valstybės pareigūnas (ginčo atveju Vilniaus apskrities viršininkas), veikdamas ultra vires, t. y. viršydamas savo įgaliojimus, priėmė imperatyvioms Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sprendimą, tai nereiškia, kad tokia apskrities viršininko veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti prarasto turto.

3. Teismas, neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų ir taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad I. S. laikytinas turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Teismo nurodytas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimas patvirtina faktą, kad buvęs savininkas J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau šis dokumentas nepatvirtina fakto, jog jis valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kaime. Nagrinėjamoje byloje ginčijamu administraciniu aktu I. S. buvo perduotas 1 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Duomenų, kad iki nacionalizacijos J. S. nuosavybės teises valdę žemę buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, byloje nesurinkta. Taigi ginčijamu sprendimu I. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurios J. S. nuosavybės teise nėra valdęs.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas nesiėmė šioje byloje prejudicinę galią turinčiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu, kurį priimdamas apylinkės teismas vertino ir minėtą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjimą.

5. Teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą. Patikslintame ieškinyje H. S. pareikštas reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo yra išvestinis reikalavimas, todėl jam 30 dienų ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apelianto nurodytais argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Teisinis pagrindas pripažinti skundžiamą sprendimą absoliučiai negaliojančiu neegzistuoja.

2. Atsakovai buvo sąžiningi piliečiai, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovų žiniomis, iki nuosavybės teisių I. S. atkūrimo ir šio atsiliepimo pateikimo dienos, nėra atsiradę pretendentų, reiškiančių savo reikalavimus dėl ginčijamo žemės sklypo, t. y. I. S. yra vienintelis pretendentas į minėtą žemės sklypo dalį. Visi atsakovų atlikti veiksmai, susiję su nuosavybės teisių realizavimu, buvo atlikti teisėtai ir tai pagrindžia oficialių institucijų leidimai bei tinkama nuosavybės teisių realizavimo teisinė forma.

3. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, juo nėra pažeidžiami valstybės, o kartu ir viešasis interesas, nes ieškinio tenkinimo atveju valstybei natūra būtų grąžinamas ne didesnis kaip 0,1256 ha žemės plotas, o likęs 0,7082 ha plotas liktų sąžiningų trečiųjų asmenų ir atsakovų valdyme. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo atlygintinai įgytą nekilnojamąjį turtą. 0,3703 ha žemės sklypo plotas yra suformuotas kaip namų valda aplink atsakovams nuosavybės teise priklausančius teisėtai įregistruotus pastatus. Ieškovas neatsižvelgė į aplinkybę, kad daliai valstybei reikalaujamo natūra grąžinti žemės sklypų yra nustatytas kelio servitutas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apelianto (ieškovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atsakovui H. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, o atsakovai V. S., S. S., L. L. ir H. S. mano, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą ir dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 01-1521.

Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011 ir kt.). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą.

Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovas apie galimą valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą buvo informuotas Vilniaus apskrities virininko administracijos 2005 m. birželio 7 d. raštu Nr. (50)-1.2-1993-(3.31), prie kurio buvo pateikta nuosavybės teisės atkūrimo bylos Nr. 2255 kopija (t. 1, b. l. 9-44). Iš šio rašto matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 01-1521, kuriuo atkurtos nuosavybės į piliečiui I. S. tenkančią buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto – 4,3680 ha žemės, esančios buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), dalį – 1,0000 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 1,0000 ha 136 875 Lt vertės žemės sklypą namų valdai, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtumas buvo grindžiamas tuo, kad buvusio savininko J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos 4,3680 ha turėta žemė yra (duomenys neskelbtini) kaime, o nuosavybės teisės atkurtos į 1,0000 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris yra kito kaimo, t. y. buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Pagal bylos duomenis ieškovas rinko papildomą medžiagą klausimui dėl viešo intereso gynimo išspręsti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. liepos 20 d. raštu Nr. A51-8358-(4.6-MPD-0) informavo ieškovą, kad pagal 1938 m. Vilniaus miesto planą ir kitus archyvinius duomenis dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose, o dalis priklausė (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijai (t. 1, b. l. 45-46). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. liepos 7 d. raštu Nr. (31)-1.2-2369-(3.31) papildomai pateikė ieškovui iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtas namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypas, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. liepos 25 d. raštu Nr. 31/05/18-2669 papildomai išaiškino ieškovui apie kartografavimą ir buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo ribų nustatymą (t. 1, b. l. 47-53). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti papildomai ieškovo išreikalauti duomenys buvo būtini ieškovui apsisprendžiant dėl viešojo intereso gynimo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2005 m. liepos 25 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2005 m. liepos 29 d., nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovas praleido minėtą ieškinio senaties terminą (t. 1, b. l. 2).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atsakovui H. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Kaip minėta, ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu, ieškinio senaties termino nepraleido. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto (ieškovo) argumentais, kad reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, kuria I. S. žemės sklypą dovanojo sūnui H. S., ir restitucijos taikymo (pateiktas teismui 2005 m. gruodžio 12 d. patikslintame ieškinyje), yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą, todėl minėtam reikalavimui trisdešimties dienų ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą

Šis ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijamas administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes buvo priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas (CK 1.80 str.). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad turto savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o pagal 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), […] bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje […]. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha […], piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas […], nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje […].

Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo prieštaravimą nurodytoms imperatyvioms įstatymo normoms grindė tuo, kad buvusio savininko J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta 4,3680 ha žemė yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o ginčijamu administraciniu aktu I. S. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Aplinkybę, kad 1 ha namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, o ne buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (kaip pažymėta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. birželio 2 d. pažymėjime, kuriuo pagrindu iš esmės ir buvo atkuriamos nuosavybės teisės ginčo atveju), ieškovas grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nepasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų, tačiau apskritai neanalizavo aplinkybių, susijusių su I. S. neatlygintinai perduoto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priskyrimu vieno ar kito buvusių kaimų teritorijai. Nepasisakydamas dėl įrodymų, kurie, ieškovo nuomone, pagrindžia ginčijamo administracinio akto neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tačiau ir iš esmės neišsprendė ieškovo reikalavimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 1 d. 7 p.). Pirmosios instancijos teismas nepasisakęs dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo iš esmės sprendė išvestinius reikalavimus dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegijos nuomone, neišsprendus klausimo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo teisėtumo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti ir dėl išvestinių reikalavimų taikyti restituciją pagrįstumo, nes šiuo atveju restitucijos taikymas siejamas su galimai neteisėtai priimto administracinio akto pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių panaikinimu. Taigi tik išsprendus ginčijamo administracinio akto pripažinimo negaliojančiu klausimą, galima būtų spręsti šio akto negaliojimo teisinių pasekmių panaikinimo klausimą, t. y., kaip nurodo apeliantas, spręsti dėl žemės sklypų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir valstybės pažeistų teisių gynimo būdo (restitucijos ar vindikacijos) ginčo atveju taikymo.

Be to, šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas V. S. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kaime, valdė 2,88 dešimtinių žemės sklypą, nustatymo. Dėl šio kreipimosi pirmosios instancijos teismas netgi buvo sustabdęs šios bylos nagrinėjimą, padaręs išvadą, kad tarp šios civilinės bylos ir juridinio fakto nustatymo yra prejudicinis ryšys (t. 2, b. l. 95-96). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, minėtą pareiškimą atmetė (t. 3, b. l. 61-67). Minėtoje byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su J. S. nuosavybės teisėmis turėta žeme buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kurie taip pat yra aktualūs ir šioje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nustatytas aplinkybes, nors pats buvo pripažinęs, kad šios dvi bylos yra susijusios prejudiciniu ryšiu.

Teisėjų kolegijai nustačius CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys, naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiDanutė GasiūnienėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė