Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-581-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-13
Bylos Nr.
1A-305-581-2014
Teisminio proceso Nr.
1-49-1-00262-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė (pran.), Eligijus Gladutis, Pranas Šimkus
Nuteistasis
V. U.
Nukentėjusysis
A. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-581/2014Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00262-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6., 2.4.7. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 13 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui I. R.,nuteistajam V. U. ir jo gynėjui advokatui J. S.,vertėjai Nijolei Vanagienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013-04-26 nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Šiuo nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-05-26 iki 2011-05-27 (dvi dienos), o nukentėjusiosios A. K. ir jos motinos S. K. pareikštas 25000 Lt civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. U. A. K. naudai priteista 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Be to, šiuo nuosprendžiu iš V. U. S. K. naudai priteista 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 300 Lt proceso išlaidų atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad 2011-05-25, apie 21 val., (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo kambaryje, lovoje, žinodamas, kad A. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas nepilnametės A. K. bejėgiška būkle – girtumu, dėl ko ji negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja daromų veiksmų reikšmės ir aktyviau priešintis įtariamajam, įkišo savo varpą jai į makštį ir prieš nukentėjusiosios A. K. valią lytiškai su ja santykiavo, po ko nukentėjusiajai buvo nustatytas kairės blauzdos viršutinio trečdalio nugarinio paviršiaus 1x1.5 centimetro dydžio mėlyna kraujosruva – nežymus sveikatos sutrikdymas, tai yra A. K. išžagino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013-04-26 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nėra padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog šios nusikalstamos veikos nepadarė, apylinkės teismo motyvas, kad išžagino nepilnametį asmenį, žinodamas, kad šis asmuo yra nepilnametis, bei pasinaudodamas nepilnamečio asmens bejėgišką būkle - girtumu, dėl ko nepilnametis negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su juo daromų veiksmų reikšmės ir aktyviai priešintis, visiškai neatitinka bylos medžiagos. Teigia, jog nukentėjusiajai nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis (0,4 promilės), kas rodo, jog girtumas jokios įtakos bejėgiškai būklei neturėjo ir negalėjo turėti. Apeliantas pabrėžia ir tai, jog apie nukentėjusiosios tikrąjį amžių nežinojo, nes pati nukentėjusioji nurodė, kad jai yra aštuoniolika metų, o be to, tą aplinkybę patvirtino ir jos draugė A. F.. Pastebi, kad įvykio metu pati A. K. nusimovė pėdkelnes ir kelnaites, bučiavosi, glamonėjosi bei pasiūlė uždaryti duris. Mano, jog teismas taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodo, kad kaltė visiškai įrodyta liudytojų V. V. (V. V.), A. F., I. L., L. R. ir R. B. parodymais, kadangi pastasieji nurodė, jog pati nukentėjusioji A. K. kategoriškai atsisakė kartu važiuoti su jais namo, sakė jog jai 18 metų, visą laiką lindo prie V. U. bučiuotis, sekiojo jam iš paskos, o taip pat atrodė pilnametė. Apeliantas taip pat nurodo, jog VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro atliktoje nukentėjusiosios epikrizėje nurodoma, kad nukentėjusioji linkusi bendrauti su vyresniais, 14 metų amžiuje turėjo pirmuosius lytinius santykius, o be to, nukentėjusioji dėl problemiško (seksualiai aktyvaus) elgesio, konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro. Pastebima ir tai, jog nukentėjusiosios mokyklos išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad pastarajai mokslai mažai rūpi, ji praleidžia daug pamokų. Neneigia, jog su nukentėjusiąją pradėjo lytinį aktą, tačiau visa tai įvyko tiktai su jos sutikimu ir jokio fizinio, psichologinio smurto nenaudojo. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios A. K. ir liudytojų jos tėvų V. K., S. K. parodymais, kadangi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. U. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje.

Apeliaciniame skunde V. U. tvirtina, jog šios nusikalstamos veikos jis nepadarė. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. V. U. parodymai, nepaneigia jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Tai, jog V. U. įvykdė nusikaltimą patvirtina nukentėjusios A. K., rašytiniai įrodymai. Dėl nukentėjusios A. K. parodymų teismui nekyla abejonių, kadangi jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, o apelianto V. U. apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusios draugai liudytojai V. V. ir A. F. parodė, kad nukentėjusioji atsisakė su jais (liudytojais) važiuoti namo, sakė, kad jai 18 metų, visą laiką lindo bučiuotis, sekiojo iš paskos, niekaip nepaneigia V. U. kaltės, nes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji A. K. davė parodymus apie prievartinius lytinius santykius.

Nuteistojo V. U. parodymus teisme ir apelianto argumentus apie tai, jog jis apie nukentėjusios tikrąjį amžių, tai yra kiek jai metų, nežinojo, nes ji pati sakė, kad jai aštuoniolika metų, tą aplinkybę patvirtino ir jos draugė A. F., apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Liudytoja A. F. tvirtino, kad nukentėjusiajai A. K. bandant sakyti, jog švenčiamas jos aštuonioliktasis gimtadienis, ji (A. F.) ėmė juoktis; kad V. V. klausė, kiek nukentėjusiajai metų ir ji (A. F.) sakė, jog nukentėjusiajai sukako 16 metų; kad V. U. žinojo, kiek nukentėjusiajai metų (b. l. 109, 2 tomas). Be to, pats V. U. neneigė žinojęs, kad nukentėjusioji dar lanko mokyklą (b. l. 128, 1 tomas). V. U. teisme teigė, kad nukentėjusioji yra nepilnametė ir kad jai sukako 16 metų sužinojo tik tada, kai jį vedė policininkai, kai apklausinėjo tyrėja (b. l. 100, 2 tomas) ir jo ikiteisminio tyrimo apklausos protokoluose nėra nurodyta, kada jis sužinojo apie nukentėjusios amžių, nes ikiteisminio tyrimo metu jis to nepasakė. Tokius apelianto argumentus apeliacinis teismas vertina siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes V. U. neigdamas kaltę tai grindžia, savaip interpretuodamas bylos duomenimis, tačiau pats susipainiojo savo parodymuose, o būtent: pačios pirmosios apklausos metu, t. y. 2011-05-26, dalyvaujant jo gynėjui, V. U. labai aiškiai parodė, kad vakar buvo Nastios gimimo diena; žinojo, kad jai sukako 16 metų (b. l. 129, 1 tomas); vėlesnės apklausos metu, t. y. 2012-02-24, dalyvaujant tam pačiam gynėjui, V. U. taip pat patvirtino aplinkybę, jog buvo vienos iš meginų gimtadienis, žinojo, kad jai sukako 16 metų (b. l. 135, 1 tomas). Minėtus apklausos protokolus pasirašė V. U. ir apklausoje dalyvavęs jo gynėjas, jokių prierašų prie apklausos protokolo nei jis, nei gynėjas neatliko, todėl nėra pagrindo manyti, kad V. U. parodymai buvo užfiksuoti netinkamai ar neišsamiai, todėl apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. U. suvokė, jog nukentėjusioji yra nepilnametė. Juolab, atmesti nukentėjusios N. K. parodymus, kad V. U. žinojo, kad jai yra 16 metų, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. l. 35, 1 tomas), o vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu atkartojo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, liudytojas V. V. teisme parodė, kad iš pradžių nežinojo, kieno gimtadienis, paskui pliaže prie ežero sužinojo ir visi klausė, kiek metų sukako nukentėjusiajai, ji kažkodėl sakė, kad jai 18 metų, nors jis (V. V.) žinojo, kad jai negali būti 18 metų (b. l.107, 2 tomas). Akivaizdu, jog aptartų įrodymų visetas patvirtina aplinkybę, jog V. U. įvykio metu žinojo apie nukentėjusios A. K. amžių.

Nors V. U. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytoja L. R. parodė, kad nukentėjusioji apeliantą sekiojo, neatrodė, kaip nepilnametė, o liudytojas R. B. teigė, kad nukentėjusioji atrodė, kaip pilnametė, jos pėdkelnės buvo suplyšusios, liudytoja I. L. tvirtino, kad nukentėjusioji lindo ir sekiojo apeliantą, tačiau šie minėtų liudytojų parodymai nepaneigia V. U. kaltės ir šių liudytojų parodymai neleidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra neteisingos. Priešingai apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Liudytojos L. R. parodymai, kuriuose ji davė pirmosios instancijos teisme, kad nukentėjusioji iš išvaizdos tikrai neatrodė, kad yra nepilnametė (b. l. 105, 2 tomas) niekaip nepaneigia V. U. kaltės įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą, nes šios liudytojos parodymai apie nukentėjusios išvaizdą, amžių yra tik subjektyvi liudytojos nuomonė, nepatvirtinta jokiais objektyviais bylos įrodymais (b. l. 105, 2 tomas). Tuo labiau liudytojos L. R. parodymai prieštarauja ekspertės V. K. paaiškinimams, jog nukentėjusioji atrodė tokio amžiaus, kokio ji yra, ji neatrodė vyresnė, ji atrodė kaip 16 metų paauglė (b. l. 111-113, 2 tomas) bei byloje esantiems duomenims ligos istorijoje, jog nukentėjusioji atrodo jaunesnė, jos intelektinių gebėjimų vertinimo metodikos duomenimis yra 16 metų merginos (b. l. 91, 1 tomas). Taip pat ir liudytojo R. B. parodymai, kad kaltinamojo ir nukentėjusios amžius jam neatrodė labai skirtingas, negalėjo atsakyti, kiek metų nukentėjusiajai, jam atrodė – 16-17 metų (b. l. 108, 2 tomas), ne tik, kad nepaneigia V. U. kaltės, bet ir patvirtina, jog jam nukentėjusioji atrodė esanti nepilnametė. Liudytoja I. L. tik teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji įvykio dieną susipyko su V. U. ir su juo namo koridoriuje susibarė, ji sudavė V. U. į veidą, po to susitaikė, tuo momentu jam kaip tai įdrėskė į kaklą (b. l. 103 , 2 tomas). Tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja neparodė, priešingai 2011-05-27 apklausos metu netgi kategoriškai tvirtino, kad su V. U. tada susipykusi nebuvo, todėl nei jokių konfliktų metu, nei kaip kitaip V. U. nesužalojo, niekur jam neįdrėskė (b. l. 44, 1 tomas). Pats V. U. teisme kaklo sužalojimo aplinkybes nurodė kitaip nei teisme tvirtino liudytoja I. L. – teigė, kad kai jis (V. U.) atėjo į namus paimti iešmų, ten susigrūmė su sugyventine, kuri norėjo suduot ir kaklą jam (V. U.) sudraskė (b. l. 99-100, 2 tomas). Ikiteisminio tyrimo metu V. U. parodė, kad po įvykio santykiavo su sugyventine ir ji tuo metu sužalojo jam kaklą, nors ikiteisminio tyrimo metu V. U. sugyventinė liudytoja I. L. teigė, kad jokių lytinių santykių su V. U. gegužės 25 dieną ir naktį neturėjo (b. l. 44, 1 tomas). Toks liudytojos I. L. parodymų nenuoseklumas, neatitikimas V. U. parodymams, leidžia tvirtinti, kad V. U. teisme duotus parodymus gretino prie surinktų įrodymų, nes tuo metu jau žinojo, kokie įrodymai yra surinkti, o V. U. sugyventinė I. L. siekė V. U. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes pačių pirmų apklausų metu tokių aplinkybių ji neparodė ir vėliau negalėjo įtikinamai bei logiškai paaiškinti savo parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo priežasčių. Liudytojos I. L. teisme duoti parodymai prieštaravo kitiems bylos įrodymams – nukentėjusios A. K. parodymams, liudytojo S. Š. parodymams, kad apklausiant pirmą kartą liudytoją I. L. niekas jokio poveikio jai nedarė, ji bendravo normaliai, viską papasakojo, jai buvo išverstas visas apklausos protokolas (b. l. 114, 2 tomas), o taip pat liudytojo A. R. parodymams, jog parodymai surašyti iš I. L. žodžių (b. l. 113, 2 tomas). Be to, nei liudytoja A. F., nei liudytojas V. V. neparodė apie V. U. kaklo sužalojimą įvykio metu, nors anot V. U., kai išėjo su iešmais, jam bėgo kraujas, kurį jis valėsi nuo kaklo (b. l. 100, 2 tomas).

Apelianto skunde nurodyti argumentai, jog pati nukentėjusioji A. K. nusimovė pėdkelnes ir kelnaites, bučiavosi, glamonėjosi, pasiūlė uždaryti duris, lytinį aktą jis pradėjo su nukentėjusios sutikimu ir jos iniciatyva, jokio fizinio ir psichologinio smurto, įtikinėjimo nukentėjusios atžvilgiu nenaudojo ir tai neįrodyta yra jokiais įrodymais, kolegijos vertinimu yra bylos įrodymais nepatvirtina nuteistojo V. U. gynybinė versija.

Nepaneigti nukentėjusios A. K. parodymai, kad ji nesutiko lytiškai santykiauti su apeliantu, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo nepilnametė, neblaivi, viena užrakintame name su žymiai vyresniu, fiziškai stipresniu ir neblaiviu vyru. Akivaizdu, jog nukentėjusioji A. K. neturėjo galimybių priešintis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji lytiškai santykiaujant nešaukė pagalbos, neatliko kitų aktyvių pasipriešinimo veiksmų, nepatvirtina V. U. parodymų, jog jis su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo, būdami abu susitarę. Nukentėjusioji N. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės nuosekliai parodymais tvirtino apie prievartinius lytinius santykius – prašė V. U. ją paleisi, buvo išsigandusi, V. U. buvo neblaivus, V. U. užrakino namo duris, kai jis nurenginėjo, ji truputį priešinosi – stūmė jį nuo savęs, atrodo tuo metu su nagais įbrėžė jam į kaklą, V. U. pastūmė ją ant lovos, atsigulęs ant jos (nukentėjusios) savo rankomis laikė jos rankas prispaustas prie lovos, o kojas buvo prispaudęs visu kūnu, todėl ji negalėjo ištrūkti, o bandydama ištrūkti ir V. U. to neleidžiant padaryti, V. U. padarė kairės blauzdos kraujosruvą, nešaukė, kadangi niekas jos riksmo nebūtų girdėję (b. l. 32-35, 1 tomas). Nukentėjusios A. K. nurodytos aplinkybės, patvirtintos kitais bylos įrodymais – V. U. padaryti kaklo dešinės pusės ir dešinės mentės srities įbrėžimai ir minėti sužalojimai padaryti aštriais daiktais, tame tarpe nagais, kontakto su kūnu metu, ir tai galėjo būti padaryta nurodytomis aplinkybėmis ir laiku – 2011-05-25 (b. l. 74, 1 tomas), nukentėjusiosios kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje yra maža 1x1,5 mėlyna kraujosruva, kuri yra šviežia ir galėjo būti padaryta buku kietu daiktu, kontakto su kūnu metu, nurodytu laiku – 2011-05-25 ir šis sužalojimas priskiriamas prie nežymaus sveikatos sutrikdymo, padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje (b. l. 71, 1 tomas). Apeliacinio teismo poziciją dėl V. U. kaltės sustiprina ne tik paminėti įrodymai, bet ir tai, kad ekspertė V. K. patvirtino atlikto specialaus tyrimo išvadas, kuriose nurodyta, kad nukentėjusiajai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų – padidintas įtaigumas, padidintas polinkis fantazuoti. Ekspertė papildomai nurodė, kad tyrimą atlikusiems ekspertams visiškai nekilo jokių abejonių, nuomonė buvo vieninga, visi nukentėjusiajai A. K. diagnozuoti sutrikimai yra susiję su patirta seksualine prievarta ir nors buvo nustatytas nedidelis girtumas, tačiau įvardinta situacija bei kitos nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina išvadą, kad A. K. negalėjo aktyviau priešintis V. U. veiksmams (b. l. 111-113, 2 tomas). Šie įrodymai leidžia tvirtinti, kad nukentėjusioji A. K. buvo išžaginta. Atlikto specialaus tyrimo – kompleksinės teismo psichologinės-teismo psichiatrinės ekspertizės - išvados, kurias apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, t. y. kad nukentėjusioji A. K. linkusi bendrauti su vyresniais, 14 metų amžiuje turėjo pirmuosius lytinius santykius, dėl problemiško (seksualiai aktyvaus) elgesio, konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro, ne tik nepaneigia apelianto kaltės įvykdžius nusikaltimą, bet priešingai patvirtina apelianto kaltę, kadangi buvo padaryta išvada, jog nukentėjusios A. K. būsena rodo apie seksualinės prievartos buvimą. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog pokalbio apie byloje nagrinėjamą įvykį metu, aiškiai kinta jos emocinė būsena – tampa irzli, pikta, kelia balso toną, graudinasi, ima verkti, vengia kalbėti šia tema. Jos emocinė būsena atitinka byloje nagrinėjamą situaciją ir išanalizavus nukentėjusios 2011-05-26 ir 2011-05-31 duotus parodymus matoma, jog jie iš esmės sutampa su ekspertizės metu apibūdintomis įvykio aplinkybėmis; nukentėjusiajai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečiais faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus; iš esmės nukentėjusioji ekspertizės metu pakartoja anksčiau duotus parodymus (b. l. 109-112, 1 tomas). Be to, minėtame ekspertizės akte konstatuota, jog nukentėjusiajai po įvykio buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis, turintis įtakos tam, jog alkoholinio apsvaigimo metu iš esmės keičiasi aplinkos suvokimas bei įvertinimas, sunkėja sprendimų paieška, susiaurėja galimų veikimo būdų diapazonas, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis. Esant aukščiau aptarties įrodymams, pripažinti apeliaciniame skunde išdėstytą motyvą, kad nustatytas girtumo laipsnis jokios įtakos bejėgiškai nukentėjusios būklei neturėjo ir negalėjo turėti, pagrįstu bei padaryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Ta aplinkybė, kurią nurodė liudytojai V. V., A. F., jog jie (.V. V. su A. F.) norėjo įkalbėti A. K. važiuoti namo, tačiau ši teigė, kad jai patinka V. U., nurodydama, kad pasiliks yra paneigta nukentėjusios A. K. parodymais, jog ji negirdėjo tokių liudytojų žodžių, priešingai nukentėjusioji tvirtino, kad liudytojai jai pasakė, jog grįš ir kažkur išėjo, bet negrįžo (b.l. 34, 1 tomas). Šie nukentėjusios A. K. parodymai yra nuoseklūs. Nors iš nukentėjusiosios A. K. parodymų matyti, kad skirtingose apklausose kai kurios jos nurodytos aplinkybės apie susitikimą su liudytojais V. V., A. F., alkoholio vartojimą prie ežero, važiavimą pas V. U. skiriasi, tačiau teismas daro išvadą, kad tai negali duoti pagrindo visus nukentėjusios A. K. parodymus laikyti neteisingais, neįrodančiais V. U. kaltės ir tuo pagrindu tenkinti apeliacinį skundą, nes neatitikimai yra neesminiai, nekeičiantys pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Vertinant tai, jog įvykio metu nukentėjusioji apklausų metu buvo nepilnametė, įvykio metu buvo neblaivi, patyrė seksualinę prievartą, akivaizdu, jog nukentėjusioji galėjo ir suklysti nurodydama minėtas aplinkybes.

Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo V. U. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 149 str. 3 d. numatytą veiką yra įrodyta, nes jis lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja A. K. prieš jos valią pasinaudodamas nepilnametės nukentėjusios A. K. bejėgiška būkle ir pirmosios instancijos teismas V. U. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Ignalinos rajono 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus GladutisPranas Šimkus