Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-239-417/2010

Teisėjas H. A. Markavičius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.45., 1.1.5.1.

2010 m. birželio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per tą laiką atlyginti V. Š. nusikaltimu padarytą 1266,95 Lt turtinę žalą.

Iš R. R. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteisti 6163,09 Lt atlyginti lėšas, išleistas nukentėjusiojo V. Š. gydymui.

Iš R. R. nukentėjusiajam V. Š. priteisti 1266,95 Lt turtinei žalai ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. V. Š. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dėl klausos aparato, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

nuteistasis R. R. 2009 m. gegužės 21 d., apie 20.30 val., duomenys neskelbtini, R. G. personalinei įmonei priklausančios parduotuvės kieme tarpusavio konflikto metu, kumščiu du kartus suduodamas V. Š. į veido ir galvos kairę pusę, jį sužalojo, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. apatinio žandikaulio dvigubą lūžį kairiajame kampe ir dešinėje tarp II ir III dantų bei odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, dėl to V. Š. ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių – „sunkus sveikatos sutrikdymas“.

Nuteistojo įsitikinimu, teismas privalėjo objektyviai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti sužalojimai V. Š. ir kieno veiksmai sukėlė pasekmes, kurios jam pačiam ir atsirado.

Taip pat R. R. akcentuoja, jog teismas vadovaujasi eksperto išvadomis, kad V. Š. turėjo būti suduoti 2 smūgiai, nors pats V. Š. nurodė, kad jam buvo suduota 1 kartą.

2010 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiojo V. Š. atsikirtimas į apeliacinį skundą. Mano, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, ir yra gana palankus nuteistajam, todėl R. R. apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašo nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. R. R. skundas tenkintinas.

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė motyvus, dėl kurių mano, kad R. R. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., įrodyta, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms: liudytojų A. R. , A. Š. , bei paties nukentėjusiojo V. Š. parodymams, taip pat ir nuteistojo R. R. nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad R. R. kaltė nesunkiai sutrikdžius V. Š. sveikatą suduodant smūgį pastarajam visiškai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų A. R. bei A. Š. parodymais ir kita bylos medžiaga, tačiau su tokia apylinkės teismo išvada kolegija sutikti negali. Priešingai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėti faktiniai bylos duomenys paneigia R. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo V. Š. .

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jame R. R. kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir atitinkamai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas neištyrė visų tiek R. R. , tiek nukentėjusiojo bei liudytojų A. R. bei A. Š. parodymų, vertino juos tik R. R. kaltinimo aspektu ir nepašalino prieštaravimų juose. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė klausimo, ar įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, nors nuteistasis R. R. bei paminėtos liudytojos aiškino, kad jis nukentėjusįjį V. Š. sužalojo tik po to, kai šis sudavė nuteistajam R. R. .

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties nukentėjusiojo V. Š. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų A. R. bei A. Š. parodymus, daro išvadą, jog R. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą V. Š. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo smurto. Kolegijos įsitikinimu, nuteistojo panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, savo veiksmais R. R. būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl, nors R. R. veiksmuose ir yra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai, tačiau jis už šią veiką negali atsakyti.

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos duomenų, įvykio dieną nukentėjusysis V. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pamatęs, jog jo sutuoktinė kalbasi su nuteistuoju R. R. , šiems pareiškė pastabas: sutuoktinei S. Š. , kad ko pastaroji bendrauja su vyru, kuris nepadoriai žvelgia į ją, o R. R. – kodėl šis nužiūrinėja jo žmonos krūtis bei sėdmenis bei kad neliestų akmens. S. Š. bei R. R. į tokias nukentėjusiojo pastabas sureagavo rankos numojimu, be to, R. R. nuėjo. Po tokios minėtos liudytojos bei apelianto reakcijos, V. Š. nutarė toliau pasiaiškinti dėl, jo įsitikinimu, netinkamo R. R. bendravimo su S. Š. , todėl nuėjo paskui apeliantą į parduotuvę, kurioje dirbo A. R. bei A. Š. . Atėjus į parduotuvę, V. Š. šaukdamas ant apelianto, pastarąjį išsikvietė į lauką pasiaiškinti dėl tariamai jo netinkamo žvilgsnio į S. Š. . Lauke vyrai apsistumdė. Buvo suplėšyti R. R. marškiniai. Po vyrų kontakto jau R. R. einant savo automobilio link, nukentėjusysis V. Š. atbėgęs prie R. R. iš nugaros, pastarajam ranka sudavė į kaklą. Ir tada po V. Š. smūgio, R. R. sukdamasis į nukentėjusįjį šiam smogė atgal, taip pat padarydamas V. Š. nesunkų kūno sužalojimą.

Konstatuotos faktinės bylos aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, leidžia pagrįstai teigti, kad įvykio dienos konflikto pradininkas, jo tęsėjas bei vystytojas akivaizdžiai buvo pats nukentėjusysis V. Š. , neadekvačiai sureaguodamas į nuteistojo R. R. bei savo sutuoktinės A. Š. pokalbį apie darbą, žolės naikinimą. Kad minėtasis pokalbis nebuvo dviprasmiškas, intymus ar ją įžeidžiantis patvirtino ir kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta A. Š. , kurios parodymų objektyvumu ir teisingumu teisėjų kolegija abejoti neturi pagrindo. A. Š. parodė, kad viskas buvo normalu. Ji nieko nepadoraus iš apelianto pusės nematė. O vyras V. Š. yra pavydus, ir jo nekart yra buvusi sumušta, nes viskuo šis kaltina ją (b. l. 124). Analizuodama įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija ypatingą dėmesį atkreipia į aplinkybes, jog viso konflikto metu apeliantas R. R. neadekvatų V. Š. elgesį ignoravo, taip malšindamas nukentėjusiojo agresyvias emocijas, o būtent nueidamas nuo Šakalių namų po nukentėjusiojo pastabų, taip pat stengdamasis pasišalinti po apsistumdymo, ir vėl sukelto paties V. Š. , prie R. G. personalinės įmonės parduotuvės, tuo parodydamas aiškų nenorą konfliktuoti su nukentėjusiuoju ar juo labiau tyčia šį sužaloti. Tačiau tik benueidamas gavo smūgį į kaklą nuo nukentėjusiojo, t. y. esant jau pradėtam pavojingam kėsinimuisi į jį, jo sveikatą, potencialiai pavojingą gyvybei kūno vietą, ir apeliantas V. Š. smogė atgal, taip akivaizdžiai save gindamas. Konstatuotos aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, leidžia pagrįstai teigti, jog būtent V. Š. veiksmai – smūgio sudavimas – buvo akivaizdžiai bei realiai pavojingi pačiam R. R. . Todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, R. R. veiksmai visiškai atitiko visas būtinosios ginties sąlygas. Tuo tarpu, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje R. R. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Todėl nors apelianto R. R. veikoje ir yra BK 138 str. 1 d. požymių, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai. R. R. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių R. R. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, o byla nutrauktina.

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo R. R. nekaltas, kaltas pats nukentėjusysis V. Š. , todėl priteistas civilinis ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2010-03-01 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą, kurioje R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Valstybinės biudžetinės įstaigos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir V. Š. civilinius ieškinius atmesti.