Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-08-13 · Administracinė byla Nr. A-556-1655-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-13
Bylos Nr.
A-556-1655-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03480-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
UAB „Romvio“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-1655/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03480-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Romvio“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Romvio“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Romvio“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 72–82), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 3R-248 (AG-210/04-2013); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) įpareigoti atsakovą Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 4) panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kuria nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 20 straipsnio nuostatas; 5) įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad gamintojui taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas; 6) priteisti UAB „Romvio“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 5 319,5 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė 2012 m. spalio 22 d. pateikė atsakovui prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, pastatant iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinę. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą minėtą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Energetikos ministerija privalėjo išduoti per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos, t. y. iki 2012 m. lapkričio 22 d., tačiau tokio leidimo išdavimo faktą Energetikos ministerija patvirtino tik 2013 m. vasario 4 d., savo internetinėje svetainėje paskelbdama bendrą išduotų leidimų sąrašą. Popierinis leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-9005 (toliau – ir Leidimas plėsti) išduotas tik 2013 m. balandžio 23 d. Pagal UAB „Romvio“ ir UAB „Staltika“ 2012 m. spalio 1 d. pasirašytos įrangos pirkimo-pardavimo ir rangos darbų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas, saulės elektrinę rangovas įsipareigojo sumontuoti ir perduoti užsakovui per 30 dienų nuo įrangos pristatymo į objektą, o įranga turėjo būti užsakoma tik po leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gavimo (sutarties 1.4–1.5 p.). Dėl Energetikos ministerijos neveikimo pareiškėjas beveik 5 mėnesius faktiškai negalėjo vykdyti saulės elektrinės įrengimo darbų, kuriuos, pagal minėtos sutarties nuostatas, rangovas buvo įsipareigojęs baigti iki 2013 m. kovo 1 d. (sutarties 6.1 p.). 2013 m. balandžio 23 d. gavus Leidimą plėsti, rangovas UAB „Staltika“ 2013 m. gegužės 15 d. įrengė pareiškėjo saulės elektrinę, kurios vertė 156 698,66 Lt. Valstybinė energetikos ministerija 2013 m. gegužės 21 d. patvirtino, kad Bendrovės saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. UAB „Romvio“ 2013 m. birželio 14 d. raštu kreipėsi atsakovą ir pranešė, kad sumokėjo 1 500 Lt gamintojo prievolių užtikrinimo sumą į AB „Lesto“ sąskaitą. Pažymėjo, kad įvykdė visus gamintojo įsipareigojimus pagal AIEĮ 15 straipsnį, todėl tikisi gauti leidimą gaminti elektros energiją pagal 2013 m. gegužės mėnesį pateiktą prašymą. Energetikos ministerija 2013 m. birželio 20 d. išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,0294 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal AIEĮ 20 straipsnio nuostatas, bei nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. liepos 9 d., t. y. jau po Leidimo gaminti išdavimo, buvo gautas Energetikos ministerijos raštas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas turėjo sumokėti ne AIEĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyto 1 500 Lt dydžio gamintojo prievolių užtikrinimą, bet AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą 15 000 Lt dydžio prievolių užtikrinimą. Energetikos ministerija pabrėžė, kad gamintojas, laiku nepateikęs prievolių įvykdymo užtikrinimo pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, praranda galimybę toliau vystyti projektą pretenduojant į skatinimo priemonių taikymą. Nesutikdamas su aptartomis Leidimo gaminti nuostatomis, pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) Bendrovės skundą atmetė. AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 11 dalis įtvirtino, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius, privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje, tarp jų fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 (toliau – ir Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat įtvirtinta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais. AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią AIEĮ redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galiojo Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir Aprašo 2 bei 6 punktus, prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis (500 Lt už 1 kW) taikomas asmenims, kuriems leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios saulės šviesos energijos elektrines išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki 2013 m. vasario 1 d. ir iki 2013 m. kovo 1 d. Energetikos ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis nepateikusiems prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją. AIEĮ 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad gamintojas, planuojantis plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, elektros tinklų operatoriui pateikia savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 50 litų už 1 kW. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdus Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir AIEĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimas. 2012 m. liepos 1 d. redakcijos AIEĮ, galiojęs Leidimo plėsti išdavimo metu, pareiškėjui nenumatė pareigos elektros tinklų operatoriui teikti kokį nors prievolių įvykdymo užtikrinimą. Toks reikalavimas buvo įtvirtintas tik 2013 m. sausio 17 d. Be to, nei Įgyvendinimo įstatyme, nei LR energetikos ministro 2013 m. vasario 19 d. įsakyme Nr. 1-33 nėra nustatyta sankcijų ar neigiamų pasekmių už Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje 4 dalyje numatytos pareigos neįvykdymą ar jos netinkamą įvykdymą. Pareiškėjo manymu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ne tik nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog Bendrovei netaikomos skatinimo prievolės, bet ir privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai. Nors Leidime gaminti aptariamos dalies, pagal kurią pareiškėjui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės, priėmimo teisiniai pagrindai ir argumentai, tačiau iš Energetikos ministerijos 2013 m. liepos 9 d. rašto turinio galima spręsti, jog šią sąlygą lėmė tariamas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies pažeidimas. UAB „Romvio“ įsitikinimu, jis pažeidimo nepadarė. Plėtros leidimas pareiškėjui buvo išduotas dar iki Įgyvendinimo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo. Leidimo išdavimo metu galiojusi Įstatymo redakcija Bendrovei nenustatė pareigos teikti tinklų operatoriui kokias nors prievolių užtikrinimo priemones. Kaip nurodo pati Energetikos ministerija, tokią prievolę pagal AIEĮ 2012 m. liepos 1 d. redakcijos 15 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo tik tie gamintojai, kuriems leidimas plėsti elektros energijos pajėgumą buvo išduodamas aukciono būdu. Bendrovei plėtros leidimas išduotas ne aukciono būdu. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į konstitucinio lex retro non agit principo imperatyvus, jo atžvilgiu turi būti taikomas Leidimo plėsti išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. UAB „Romvio“ turint Leidimą plėsti, kurio galiojimo terminas iki 2013 m. liepos 1 d., nei teisiniu reglamentavimu, nei jo aiškinimu negali būti retrospektyviai nustatomos papildomos jo išdavimo ar galiojimo sąlygos. Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ 15 straipsnio 1 dalis nustatė 10 kartų mažesnį gamintojų prievolių užtikrinimo dydį, negu Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis. Priešingai negu teikia Energetikos ministerija ir VAGK, AIEĮ nenustato gamintojų diferenciacijos 15 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui. Bendrovė sąžiningai vadovavosi tuo metu galiojančios redakcijos AIEĮ nuostatomis ir AB „Lesto“ sumokėjo 1 500 Lt prievolėms užtikrinti. VAGK teiginys, kad pareiškėjas sąmoningai nusprendė nevykdyti Įgyvendinimo įstatymo reikalavimų, esant tokiam akivaizdžiam teisinio reglamentavimo prieštaringumui, yra nekorektiškas ir nepagrįstas. Teismui nustačius pažeidimo faktą, pažymėjo, kad jį lėmė Energetikos ministerijos veiksmai – nepagrįstas ir neteisėtas neveikimas, išduodant plėtros leidimą. Tvirtina, kad sąvoka „laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo“ ir faktinis leidimo išdavimas yra du skirtingi dalykai. Leidimas plėsti nėra pagrindas elektrinės įrengimo darbams pradėti, o yra pateikiamas AB „Lesto“ prisijungimo sąlygoms gauti. Savo AB „Lesto“ prisijungimo sąlygos yra pagrindas techniniam projektui ruošti, kurio pagrindu ir yra atliekami darbai. Jeigu Energetikos ministerija būtų laiku išdavusi Leidimą plėsti, pareiškėjas būtų spėjęs saulės elektrinę įrengti 2013 m. pirmą ketvirtį. Šią aplinkybę patvirtina kitų elektrinių, esančių tame pačiame žemės sklype įrengimo terminai: UAB „Saulė Jums“ ir UAB „G&O Solar“ plėtros leidimai išduoti 2012 m. spalio 11 d., o elektrinės pastatytos ir Valstybinei energetikos ministerijai „priduotos“ 2013 m. vasario 25 d., t. y. per 4 mėnesius, įskaitant vieno mėnesio uždelsimą Nacionalinėje žemės tarnyboje taisant redakcinio pobūdžio klaidą sutikime dėl inžinerinių tinklų tiesimo ir jiems funkcionuoti statinių statybos valstybinėje žemėje. Jeigu Energetikos ministerija plėtros leidimą būti išdavusi iki 2012 m. lapkričio 22 d., o ne 2013 m. balandžio 23 d., UAB „Romvio“ ne tik nebūtų atsiradusi pareiga sumokėti Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą gamintojų prievolių užtikrinimą, bet ir faktiškai būtų pritaikytas didesnis skatinamasis tarifas – 1,25 Lt/kWh, o ne 0,69 Lt/kWh. Energetikos ministerija pareiškėjui pritaikė ekonominio pobūdžio sankciją (atėmė teisę į skatinamąjį tarifą), kurios teisės aktai nenumato. Nepagrįsti VAGK teiginiai, kad gamintojams, kuriems leidimas plėtrai išduotas iki AIEĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, skatinimo priemonės tęstinai taikytinos tik įvykdžius įgyvendinimo įstatyme numatytas sąlygas, tarp jų sumokėjus gamintojo prievolių užtikrinimą. VAGK ir Energetikos ministerija neįvertino aplinkybės, kad galimas pažeidimas yra formalus ir nesukeliantis neigiamų pasekmių nei tinklų operatoriui, nei valstybei. Ginčo dėl to, kad pareiškėjo saulės elektrinė yra įrengta, nekyla, vadinasi, teisė į skatinamąjį tarifą Bendrovei atimama vien už tai, kad tinklų operatorius savo banko sąskaitoje 4 mėnesius neturėjo 13 500 Lt, kuriais jis neturi teisės disponuoti. UAB „Romvio“ įsitikinimu, tokia sankcija akivaizdžiai nesiderina su proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės principais. AIEĮ pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjo manymu, AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus. Pareiškėjui gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo UAB „Romvio“ apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Energetikos ministerijos Bendrovei išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Dėl aptartų atsakovo neteisėtų veiksmų UAB „Romvio“ patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro negautas elektros energijos supirkimo tarifas, t. y. 1,44 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Faktiškai iki 2013 m. rugsėjo 19 d. Bendrovės saulės elektrinė buvo pagaminusi 3 694,1 kWh elektros energijos, o tai reiškia 5 319,5 Lt dydžio žalą negautų pajamų forma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje UAB „Romvio“ atstovai palaikė skundą ir prašė jį patenkinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 91–95; 109–112) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Leidime plėsti nurodomos leidimu reglamentuojamos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų LR ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Bendrovė laisva valia atliko daugybę veiksmų, ir tik po to, apskaičiavusi neva kilsiančią žalą, kreipiasi į teismą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Energetikos ministerija, išduodama leidimą gaminti elektros energiją, privalėjo užtikrinti, kad juo būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Energetikos ministerija negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis teisės aktais. Atsakovui viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja AIEĮ, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (I t., b. l. 157–167) skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kuria nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Teismas įpareigojo Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad UAB „Romvio“ taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Teismas panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) dalį dėl reikalavimo panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kuria nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas, bei įpareigojimo Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad UAB „Romvio“ taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalies turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. prašymą, 2013 m. balandžio 23 d. išdavė UAB „Romvio“ leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9005. Šiame leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. Leidime plėsti pažymėta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW. Leidimu plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 21 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-41794 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Atsakovas 2013 m. birželio 20 d. UAB „Romvio“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,0294 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal AIEĮ 20 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su Leidimo gaminti dalimis, kuriose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, bei kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal AIEĮ 20 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo manymu, AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d., tačiau negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamose jo dalyse neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tvirtino, kad ginčijamos Leidimo gaminti dalys taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus. Nesutikdamas su Leidime gaminti nustatytomis veiklos sąlygomis, pareiškėjas 2013 m. liepos 15 d. padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. VAGK 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) Bendrovės skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi AIEĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 4 dalimi. Teismas pažymėjo, kad Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 7 dalį, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal AIEĮ 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 8 dalį, nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas, pagal kurį elektrinių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai anksčiau nustatytos skatinimo priemonės nebetaikomos. Pagal šios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalį, Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos AIEĮ nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusi teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013 m. vasario 1 d. tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą. Tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teismas vadovavosi ir kitais LVAT administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 pateiktais išaiškinimais. Teismas nurodė, kad, išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti Bendrovei išduotas 2013 m. birželio 20 d., t. y. galiojant AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo Bendrovė į atsakovą kreipėsi su 2013 m. gegužės 22 d. prašymu, taigi taip pat galiojant AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Remiantis pateiktu aiškinimu teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Leidimo gaminti dalies, kurioje nustatyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, panaikinimo ir įpareigojimo Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami. Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis AIEĮ nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas taip pat nurodė, kad iš Leidimo gaminti matyti, jog atsakovas nusprendė UAB „Romvio“ atžvilgiu netaikyti elektros energijos gamybos skatinimo priemonių pagal AIEĮ 20 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojusios AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 9 dalimi, elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurioms netaikoma skatinimo priemonė, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais. Leidime gaminti nėra nurodytas sprendimo netaikyti skatinamųjų priemonių nei teisinis, nei teisinis pagrindas, todėl tokio administracinio sprendimo priėmimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. 2013 m. birželio 14 d. raštu UAB „Romvio“ kreipėsi į Energetikos ministeriją, pateikdama 1 500 Lt vietinio mokėjimo nurodymą 1 500 Lt sumai bei paaiškindama, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas pateikiamas sutinkamai su AIEĮ 15 straipsnio nuostata, kuri prieštarauja AIEĮ pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatytai sumai. Energetikos ministerija 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. (8.3-10)-3-2380 išaiškino, kad gamintojas, laiku nepateikęs prievolių įvykdymo užtikrinimo, numatyto AIEĮ pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, praranda galimybę toliau vystyti projektą, pretenduojant į skatinimo priemonių taikymą. Šiame rašte nurodytos aplinkybės yra laikomos Leidimo gaminti dalies dėl skatinimo priemonių netaikymo pagrindu. Teismas pažymėjo, kad AIEĮ 15 straipsnio 1 dalies teisės norma apibrėžia pateikiamo užstato paskirtį – elektros energijos gamybos plėtojimo užtikrinimą. Pareiškėjui leidimas plėtoti galiojo iki 2013 m. liepos 1 d., tačiau jau 2013 m. gegužės 21 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos sudarė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą, kuria konstatavo, kad elektrinė atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Šiuo dokumentu yra patvirtinama elektrinės statybos pabaiga. Įsipareigojimų plėtoti elektros energijos gamybos vykdymo užtikrinimas iš pareiškėjo buvo reikalaujamas jau po paties įsipareigojimo, kurio užtikrinimui skiriamas užstatas, įvykdymo, nes užstato sumokėjimo metu jo statoma elektrinė jau buvo pripažinta galima būti naudojama pagal paskirtį, kai AIEĮ 15 straipsnio 1 dalis leidžia tokio įsipareigojimo užtikrinimo reikalauti tik iš gamintojo, kuris planuoja plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Prievolės įvykdymo užtikrinimas gali būti taikomas tik iki pagrindinės prievolės pasibaigimo. Civilinio kodekso 6 knygos 70 straipsnio 2 dalis leidžia užtikrinti esamų bei būsimų prievolių įvykdymą, tačiau nenumato galimybės užtikrinti jau įvykdytų prievolių įvykdymą. Energetikos ministro 2013 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-33 patvirtinto Energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygų ir tvarkos aprašo 4 punktas nustato, jog gamintojo lėšos, pervedamos į elektros tinklų operatoriaus nurodytą banko sąskaitą pagal raštišką gamintojo ir operatoriaus susitarimą dėl tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo. Byloje esantis 2013 m. liepos 2 d. vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėjas AB „Lesto“ pateikė 50 litų už 1 kW dydžio prievolių vykdymo užtikrinimą ir tai padarė tik 2013 m. birželio 14 d. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį ir pradėjo pardavinėti elektros energiją po 0,69 Lt/kWh, t. y. už kainą, atitinkančią skatinimo priemonių taikymą nustatant kainą. Sutinkamai su minėto Aprašo 9 punktu operatorius įgyja teisę sumokėtą užstatą panaudoti, jei gamintojas nesilaiko reikalavimų. AIEĮ 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai elektrinė teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama tinkama naudoti, elektros tinklų operatorius atsisako savo teisių pagal gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą ir grąžina jį gamintojui ar gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui arba raštu apie atsisakymą praneša gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui. Kai elektrinės statyba užbaigiama ir išduodamas leidimas elektros energijai gaminti, gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimas grąžinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo metu, kai 2013 m. gegužės 21 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma buvo konstatuota, kad elektrinė atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį, pareiškėjas buvo įvykdęs įsipareigojimą plėtoti elektros energijos gamybą ir iš jo šios prievolės vykdymo užtikrinimo nebuvo teisinio pagrindo reikalauti. Kita vertus, teisės aktai užtikrinimo priemonės taikyme leidžia gamintojo ir operatoriaus susitarimą dėl užstato sumokėjimo sąlygų. Sutartinį užstato pobūdį rodo ir tai, kad užstatas yra pervedamas tiesiogiai operatoriui ir tiesiogiai jo naudojamas. Tai, kad operatorius su pareiškėju sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, pagal kurią superka elektros energiją po 0,69 Lt/kWh, rodo, jog operatorius pripažino, kad pareiškėjas savo prievoles dėl pasirengimo tiekti elektros energiją įvykdė tinkamai. Pats sutarties pasirašymo faktas kartu reiškia ir įsipareigojimo plėtoti elektros energijos gamybą pasibaigimą. AIEĮ 15 straipsnio 2 dalis jau nuo elektrinės pripažinimo tinkama naudoti momento leidžia grąžinti sumokėtą užstatą, tuo nustatydama įsipareigojimo vykdymo pabaigos momentą. Kadangi pats reikalavimas dėl užstato sumokėjimo po elektrinės pastatymo buvo nepagrįstas, tai už tokios pareigos nevykdymą negali būti taikomos sankcijos. Kiekvienas administracinis sprendimas, ypatingai esmingai ribojantis teises, turi būti pagrįstas aiškiai išdėstyta ir suprantama teisės norma. Teisės aktai nėra nustatę sąlygos, kad nesumokėjus AIEĮ 15 straipsnio ar AIEĮ pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyto užstato nebus taikomos skatinimo priemonės pagal AIEĮ 20 straipsnį. Tuo remiantis pripažįstama, kad Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalis, kurioje nustatyta, jog gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas, yra priimta nesant teisinio pagrindo, todėl turi panaikinama Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kartu pareiškėjas prašo įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad gamintojui taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal AIEĮ 20 straipsnio nuostatas. Ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energijos sektoriuje išdavimo taisyklių, galiojusių Leidimo gaminti išdavimo metu, 39.6 punkte numatyta, kad leidime nurodoma visos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos. Tai reiškia, kad ir skatinimo priemonių taikymas turi būti nurodomas leidimuose. Kadangi teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į skatinimo priemonių taikymą paneigta nepagrįstai, tai jo reikalavimas dėl papildomos sąlygos įrašymo Leidime gaminti tenkinamas. Dėl netinkamo teisės taikymo naikintina VAGK 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) dalis, kuria atmestas Bendrovės skundas dėl skatinimo priemonių netaikymo, kita šio sprendimo dalis pripažintina teisėta ir pagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pasisakydamas dėl Bendrovės prašomos priteisti 5 319,5 Lt turtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Energetikos ministerijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjas skunde atsiradusią žalą skaičiavo po 1,44 Lt už 2348,4 kWh, kuri pagal skaitiklio rodmenis buvo pagaminta iki 2013 m. rugsėjo 3 d. Iš pareiškėjo pateiktų Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties bei PVM sąskaitų – faktūrų, pagal kurias superkama elektros energija, matyti, jog pareiškėjas parduoda elektros energiją po 0,69 Lt/kWh. Ankstesniuose teismo sprendimo motyvuose jau buvo pažymėta, kad pareiškėjui taikytina kaina, kuri Komisijos buvo nustatyta Leidimo gaminti išdavimo metu, t. y. pagal 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ redakciją bei Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 03-58, kuri sudaro 0,69 Lt/kWh. Kadangi elektros energija superkama už tokią kainą, kuri jam ir turi būti mokama, tai žalos pareiškėjas nėra patyręs. Teismas pareiškėjo argumentą dėl atsakovo neveiklumo įtakos atsiradusiai žalai, kai leidimas buvo išduotas pažeidžiant terminus, atmetė, kadangi Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2648-13). Teismas šią UAB „Romvio“ skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismui taip pat nekilo abejonių dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos konstitucingumo, todėl jis atmetė pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad šame sprendime, remiantis LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, buvo išsamiai įvertinta teisinė situacija konstitucinės teisės kontekste ir pripažinta, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–11) prašo: 1. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2. Nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir šaukti liudytoju UAB „Staltika“ direktorių A. P.; 3. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai: panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją 2013 m. birželio 20 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti pareiškėjui UAB „Romvio“ iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 5 319,5 Lt turtinei žalai atlyginti; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai sprendė, kad pareiškėjui išduodant 2013 m. birželio 20 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 nebuvo pažeisti konstituciniai lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

2. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro nori agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Remiantis konstitucine doktrina AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Teismas atmetė pareiškėjo motyvą dėl retrospektyvaus minėtos įstatymo nuostatos veikimo. Teismas neįvertino plėtros leidimo išdavimo fakto ir AIEĮ pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių. Pareiškėjo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl naujosios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos galimo retrospektyvaus poveikio esminę reikšmę turi ne gamybos leidimo išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo.

3. Iš Aprašo (2012 m. liepos 4 d. redakcija) 6.2, 6.2, 8.2, 9 punktuose aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris jam turėjo būti taikomas 12 metų nuo gamybos leidimo išdavimo datos. Pastarąją aplinkybę iš esmės pripažino ir LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimo išdavimu, 2012 m. lapkričio 22 d. jau buvo neabejotinai susiformavę. Pareiškėjui dėl AIEĮ pakeitimo priklausantis fiksuotas tarifas yra sumažinamas nuo 1,44 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh. AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos padarė esminį poveikį iki šio įstatymo priėmimo dienos susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

Atsiliepimas

4. Tiek Energetikos ministerija, tiek Lietuvos valstybė, savo atsiliepimuose pripažino aplinkybę dėl AIEĮ pakeitimo įstatymo grįžtamosios galios. AIEĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas aiškiai deklaravo, kad keičiamas reglamentavimas neturės retrospektyvių pasekmių. Abejonės dėl AIEĮ pakeitimo įstatymo prieštaravimui lex retro non agit principui buvo išreikštos jau svarstant ir priimant įstatymo projektą.

5. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Teisėtų lūkesčių apsaugos svarbą pripažįsta ir Europos Teisingumo Teismas. Pareiškėjui, kaip ir kitiems elektros energijos gamintojams, įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu.

6. Atsinaujinančių energetikos išteklų plėtra ir jų panaudojimas pats savaime yra viešasis interesas. AIEĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Kitaip tariant, galimas elektros energijos tarifo padidėjimas pats savaime negali būti laikomas viešojo intereso pažeidimu, kadangi atsinaujinančių išteklių plėtra ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų biudžetas pagal įstatyme numatyta finansavimo mechanizmą tarpusavyje yra neatsiejami ir ši sąsaja buvo užprogramuota dar priimant AIEĮ.

7. Nagrinėjamu atveju nesusiklostė jokie sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo (kaip elektros energijos gamintojo) ir elektros energijos vartotojų. Šiuo atveju reikia kalbėti apie administracinius santykius, susiklosčiusius tarp elektros energijos gamintojų ir Lietuvos valstybės bei Energetikos ministerijos. Šiame santykyje būtent pareiškėjas yra akivaizdžiai silpnesnioji „sandorio“ šalis. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu teismas jau ėmėsi vertinti įstatymo pakeitimo priežastis ir jo konstitucingumo klausimą, tai turėjo įvertinti visas reikšmingas aplinkybes. AIEĮ buvo siekiama apriboti mažųjų saulės elektrinių plėtrą (kiekybiniu aspektu), kuri kaip pasekmė turi įtakos elektros energijos tarifui, o ne mažinti patį tarifą. Kalbant apie galimą elektros energijos tarifo padidėjimą svarbu pabrėžti, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės ir nevertina administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, visi argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šį administracinį ginčą. Nepaisant to, motyvas dėl galimo „ženklaus‘ elektros energijos kainos didėjimo yra neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, yra prielaidų pobūdžio ir prieštarauja elementariai logikai.

8. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog net ir svarstant AIEĮ pakeitimo įstatymo projektą, valstybė oficialiai deklaravo teisėtų lūkesčių apsaugą. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime, teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, konstatavo ir tai, kad tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Pareiškėjui, kaip ir kitiems saulės elektrinių plėtotojams, įstatymas nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, kuris leistų prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nors tai, kaip minėta, sąlygojo tiesioginius finansinius praradimus.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė formaliai konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento - neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, yra akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas (pirmieji du skundo reikalavimai) yra pakankama sąlyga kvalifikuoti esant Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str. 3 d.). Todėl teismui tenkinus pirmuosius du pareiškėjo skundo reikalavimus, turėtų būti tenkinamas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Teismas visiškai neteisingai įvertinimo plėtros leidimo išdavimo termino pažeidimo faktą. Energetikos ministerija daugiau nei 4 mėnesiais pažeidė įstatyme numatytą plėtros leidimo išdavimo terminą. Aplinkybę, kad Energetikos ministerija atliko neteisėtus veiksmus, akivaizdžiai patvirtina pats plėtros leidimo turinys – 2014 m. balandžio 23 d. išduotame dokumente nurodoma, kad „leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 22 d.“. Kitaip tariant, ta aplinkybė, kad vėliau išduotame akte yra nurodoma ankstesnė jo įsigaliojimo data (terminą susiejant su įstatyme numatytu 30 dienų dokumento išdavimo terminu), pati savaime rodo, jog dokumentas nebuvo išduotas teisės aktų nustatytu laiku. Antra vertus, teismas iš esmės netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dėl plėtros leidimo išdavimo termino pažeidimo pareiškėjas negalėjo vykdyti realių saulės elektrinės įrengimo darbų. Faktinis leidimo (materialus dokumento) išdavimas yra būtinas norint faktiškai vykdyti saulės elektrinės įrengimo darbus, nes tam nepakanka deklaratyvios Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatos „laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo“. Šių aplinkybių papildomam patvirtinimui pareiškėjas 2014 m. sausio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu prašė šaukti liudytoju (ABTĮ 57 str. 2 d.) UAB „Staltika“ direktorių A. P., tačiau teismas visiškai nepagrįstai atsisakė šį prašymą tenkinti, nurodydamas, jog tokio pobūdžio aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsiliepimas

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 54–59; 60–65) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Lietuvos Respublikos Seimas privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Atsakovas remiasi LVAT administracine byla Nr. A143-2834/2013. LVAT administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti elektros energiją pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas (apeliantas) teikdamas apeliacinį skundą nurodė pridedąs ir papildomus dokumentus (2 t., b.l. 11), tačiau jų (išskyrus žyminio mokesčio kvitui bei atstovavimo sutarties kopijai) pridėjimui prie administracinės bylos pagrindo nėra. Prie administracinės bylos nepridėtinas ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos su atsiliepimu pateiktas dokumentas (2 t., b.l. 67-68).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje išdėstyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nei vienos iš ką tik paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl dokumentus teiktus kartu su apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į apeliacinį skundą atsisakytina priimti.

V.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 47¹ straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Apeliacinis skundas surašytas bei pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla, nepaisant pateikto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, apeliacine tvarka, šiuo atveju, nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

VI.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą apeliacinis skundas yra tas procesinis dokumentas, kuris suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Būtent apeliaciniame skunde yra keliami ginčijami klausimai, formuluojamas apelianto prašymas. Kituose procesiniuose dokumentuose reiškiami esminiai prašymai paprastai nepripažįstami apeliaciniais skundais bei apelianto prašymais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo arba panaikinimo, kaip neatitinkantys įstatymų leidėjo keliamų reikalavimų. Sprendžiant pagal šios bylos aplinkybes atsakovai padavė atsiliepimus į apeliacinį skundą, todėl juose suformuluoti reikalavimai dėl teismo sprendimo koregavimo bus laikomi tik kaip pozicija apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo atžvilgiu (Administracinių bylų teisenos įstatymo Devynioliktasis skirsnis).

VII.

Pareiškėjas (apeliantas) kreipdamasis į teismą pateikė 6 reikalavimus. Dalį iš jų Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino, t. y. buvo patenkinti tie reikalavimai, kurie susieti su prašymu taikyti skatinimo priemones. Bet liko atmesti kelti reikalavimai dėl panaikinimo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalies, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, dėl įpareigojimo atsakovo Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis bei netenkintas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Apibendrinant atmestus reikalavimus būtų galima teigti, jog netenkintas prašymas dėl didesnių tarifų (buvusių nuo pradinio teisinio reguliavimo) taikymo gaminant elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, todėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos ir būtų ką tik nurodytos aplinkybės, t. y., ar kitoks (mažesnis) tarifų dydžių nustatymas buvo teisėtas bei pagrįstas. Esant teigiamam atsakymui į iškeltą klausimą, ar buvo pagrindas turtinės žalos atlyginimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios kategorijos bylos nėra vienetinės. Jų administracinių teismų praktikoje yra buvę ir pirmiau, be to, analogiško pobūdžio ginčas spręstas ir išplėstinės teisėjų kolegijos, kuri nubrėžė atitinkamą kryptį formuojamai administracinių teismų praktikai, tikrinant panašaus pobūdžio bylas. Administracinių teismų jurisprudencijos kaita nepaneigtina, tačiau tam turi būti išskirtinės aplinkybės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą“. <...> „ ... vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“. <...> „ ... bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Tai pasakytina apie iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, susijusius inter alia: su galimybės teismo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui užtikrinimu; su vienodos teismų praktikos (grindžiamos maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat) formavimu ir iš to kylančiu teismų sprendimų prognozuojamumu, taigi su teismų jurisprudencijos tęstinumu; su teismų (inter alia aukščiausiosios instancijos) susaistymu esamais precedentais; su teismų praktikos koregavimu ir naujų teismo precedentų kūrimu tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“. Taigi ir administraciniai teismai inter alia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip specializuotas teismas, turi paisyti minėtame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotų taisyklių.

Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“.

„<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“.

Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtą atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.

Vadinasi, nesant pagrindo (nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t.y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos) nukrypti nuo pirmiau Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų nuostatų, teigtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir tų reikalavimų atžvilgiu, kurie nebuvo patenkinti, todėl apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

VIII.

Apeliaciniame skunde teiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas.

Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš principo savo turiniu bei siekiamybe, nepaisant kiek kitokio teisinio pagrindimo, yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui, atlikus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Esant įvardytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti kitokio sprendimo nei LVAT priėmė 2014 m. liepos 31 d. nutartyje, todėl prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Romvio“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius