- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- 2K-80/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Vytautas Masiokas, Viktoras Aidukas (pran.)
- Kaltinamasis
- M. G.
- Civilinis ieškovas
- O. D. P., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Civilinis atsakovas
- UAB ,,Savas automobilis“
- Advokatai
- Valentinas Baltrūnas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: M. G. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. D. P. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškiniai palikti nenagrinėti.
Panaikintu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu M. G. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant M. G. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; priteista solidariai iš M. G. ir UAB „Savas automobilis“ O. D. P. 11 770,40 Lt turtinės žalos ir 18 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ O. D. P. 4649,60 Lt turtinės žalos, 1726,40 Lt neturtinės žalos, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 15 501,25 Lt žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio skundą atmesti, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panaikintu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu M. G. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2004 m. rugsėjo 23 d., apie 18.31 val., vairuodamas UAB „Savas automobilis“ priklausantį automobilį „Volvo S60“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Vilniuje Liepyno gatve nuo Saltoniškių gatvės pusės ir artėdamas Liepyno–Sakalų gatvių riboto matomumo lygiareikšmių kelių sankryžos link, buvo neatsargus ir neatidus, važiavo nesaugiu apie 66 km/h greičiu, viršijančiu leistiną gyvenvietėse maksimalų 50 km/h greitį, neatitinkančiu nustatytų sankryžoje matomumo sąlygų, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172 ir 174 punktų reikalavimus (toliau – KET) ir susidūrė su Sakalų gatve jam iš kairės pusės važiavusiu automobiliu „Volvo 460“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu R. R. P., atsitrenkė į Liepyno gatvėje stovėjusį automobilį „Ford Sierra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl to automobilio „Volvo 460“ vairuotojas R. R. P. nuo patirtų sužalojimų 2005 m. sausio 8 d. ligoninėje mirė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo M. G. ir nukentėjusiosios O. D. P. apeliacinius skundus, nustatė, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje esančius ekspertizių aktus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo priežasties, panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendį, išteisindamas M. G. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas nustatė, kad nukentėjusysis R. R. P., išvažiuodamas į lygiareikšmių kelių sankryžą, nepraleido jam iš dešinės atvažiuojančio automobilio, kurį vairavo M. G., tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 197 punktą, o tai ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė O. D. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas jį priėmė, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 305 ir 331 straipsnių nuostatas: neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos faktinius duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o kiekvieną atskirai, neišsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios apeliacinį skundą. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, vertinant autotechninių ekspertizių aktų išvadas, yra prieštaringos, nenurodyti motyvai, dėl ko vieni bylos įrodymai buvo įvertinti išimtinai M. G. naudai ir kartu kito įvykio dalyvio nukentėjusiojo R. R. P. nenaudai.
Kasatorės nuomone, teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau M. G. veiksmai viršijant greitį nelaikytini pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi. Kasatorė pažymi, kad šią išvadą apygardos teismas padarė, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas nurodė, kad R. R. P. pažeidė KET 197 punkto reikalavimus, nors 2007 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertizės akto Nr. 11-2548(07) išvados 5.(20) punkte nurodyta, jog R. R. P. įvažiavimas į lygiareikšmių gatvių sankryžą techniniu požiūriu buvo priimtinas; 6.(22) punkte nurodyta, kad saugaus eismo reikalavimai nedraudžia vairuotojams važiuoti į sankryžą riboto matomumo sąlygomis. Be to, nors teismas nustatė, kad M. G. pažeidė KET 53, 172, 174 punktus, tačiau visiškai nevertino 2005 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-2760-(05), 2007 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-2548 (07), 2007 m. rugsėjo 5 d. ekspertizės akte Nr. 11-1312 (07) pateiktų aplinkybių ir išvadų, pagal kurias M. G. pažeidė dar ir KET 164, 173, 180.3 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas autotechninių ekspertizių aktus, vadovavosi ne juose padarytų išvadų visuma ar bent jau visais jų punktais, o rėmėsi tik atskiru teiginiu, mažinančiu M. G. atsakomybę, akcentuodamas neatsargų R. R. P. elgesį, nors to nenustatė nė viena ekspertizė ir ekspertai nepatvirtino teisme. Kasatorė pastebi, kad R. R. P., privažiavęs gatvių sankirtą ir nekirsdamas įsivaizduojamos skiriamosios linijos, sustojo, kad įsitikintų eismo saugumu. Tokie jo veiksmai negalėjo sukelti ir nesukėlė pavojaus eismo saugumui. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad vairuotojas R. R. P., įvažiuodamas į Liepyno–Sakalų gatvių sankryžą, turėjo tiksliau įvertinti situaciją ir būti atidesnis negu vairuotojas M. G. Kasatorė pažymi, kad minėtoje sankryžoje jokių ženklų nėra, todėl atidumo, atsargumo kriterijai artėjant prie sankryžos, kuri įvertinta kaip lygiareikšmių kelių susikirtimas, turi būti taikomi visiems vairuotojams, artėjantiems prie sankryžos bet kuria kryptimi.
Nukentėjusioji nurodo, kad 2005 m. gruodžio 19 d. ekspertizės akto Nr. 11-2760-(05) 9 punkte nurodoma, kad eismo įvykio kilimą lėmė trys faktoriai. Tačiau teismas nevertino, ar esant aplinkybėms, kai neleistinose vietose stovėjo kiti automobiliai, R. R. P. galėjo matyti iš dešinės pusės dideliu greičiu išvažiavusį į priešingos krypties eismo juostą automobilį, vairuojamą M. G. Aplinkybę, kad R. R. P. prieš įvažiuodamas į lygiareikšmių gatvių sankryžą sustojo, patvirtino liudytoja M. N. ir O. D. P. Ekspertų išvada, kad R. R. P. vairuojamas automobilis, tikėtina, prieš susidūrimą įvažiavo į sankryžą ne didesniu kaip 7 km/h greičiu, nėra kategoriška, o tai reiškia, kad šis automobilis galėjo judėti 6, 3 ar 1 km/h greičiu ar net stovėti.
Kasatorės nuomone, teismas neįvertino: 1) minėto ekspertizės akto 10 punkto, kuriame nurodyta, kad M. G. vairuojamo automobilio važiavimo greitis 66 km/h susidūrimo metu buvusiomis eismo įvykio kelio sąlygomis ir susidariusioje eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir nesaugus; 2) ekspertizės akto 12 punkto, kuriame nurodyta, kad automobilio „Volvo S60“ vairuotojas M. G. turėjo techninę galimybę artėdamas prie sankryžos ir lėtindamas greitį išvengti susidūrimo su automobiliu „Volvo 460“, bei teiginių, kad M. G. būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos, jei jis, būdamas apie 19 m atstumu nuo susidūrimo vietos (kai jam iš kairės į sankryžą važiuojantis automobilis „Volvo 460“ pasirodė jo akiratyje), būtų važiavęs ne didesniu kaip 40 km/h greičiu; 3) 2007 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-2548 (07) esančios susidūrimo eigos grafinio vaizdo, kuriame iš pateiktų atstumų tarp automobilio „Volvo 460“ ir „Ford Sierra“ matyti, kad M. G., vairuodamas automobilį „Volvo S60“, turėjo pakankamai vietos manevruoti, aplenkti įvažiavusį į sankryžą automobilį „Volvo 460“ ir po to neleistinoje vietoje paliktą stovėti automobilį „Ford Sierra“;
4) 2007 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akto Nr. 11-2548(07) išvados 1.(9) punkto, kuriame nurodyta, kad vairuotojas M. G., atsižvelgdamas į jo vairuojamo automobilio gabaritinį plotį 1.813 m, neturėjo techninės galimybės pravažiuoti sankryžos neįvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, nes laisvo tarp Liepyno g. įsivaizduojamų ašinių linijų ir eismo įvykio metu stovėjusio už sankryžos automobilio „Ford Sierra“ važiuojamosios dalies pločio – 1,9–1,7 m – nepakako pravažiuoti automobiliui „Volvo S60“, ir ekspertizės išvados, kad M. G. įvažiavo į sankryžą ne mažesniu kaip 66 km/h greičiu, nes tik būtent tokiu greičiu jis neturėjo techninės galimybės saugiai pravažiuoti sankryžos. Todėl, kasatorės nuomone, teismo išvada, kad vairuotojas M. G. ne tik kad neturėjo galimybės laiku pastebėti į sankryžą iš kairės pusės įvažiavusio automobilio „Volvo 460“ ir sustabdyti savo automobilio, bet ir neturėjo techninės galimybės saugiai pravažiuoti sankryžą neįvažiuojant į priešingos krypties eismo juostą, taip pat neturėjo techninės galimybės apvažiuoti į sankryžą įvažiavusio automobilio „Volvo 460“, yra nepagrįsta;
5) 2007 m. rugsėjo 6 d. ekspertizės akto Nr. 11-2548 (07) 5.(20) punkto, kuriame nurodyta, kad automobilio „Volvo 460“ įvažiavimas į lygiareikšmių gatvių sankryžą, kai jam iš dešinės sankryžos riboto matomumo sąlygomis kertama gatve prie sankryžos artėjo automobilis „Volvo S60“, techniniu požiūriu buvo priimtinas; 6) kad šioje ekspertizėje užfiksuota, jog automobilis „Ford Sierra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjo 2,9 m atstumu už važiuojamųjų dalių sankirtos sankryžoje Liepyno g. važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, taip pažeidžiant KET 193.8 punktą. Kasatorės manymu, M. G., matydamas kliūtį, nesulėtino greičio ar nesustabdė automobilio, kad po to tinkamu greičiu saugiai apvažiuotų kliūtį. Be to, jis, prieš pradėdamas lenkimo manevrą, neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva, įvažiavo į sankryžą važiuojamosios kelio dalies priešingos krypties juosta, viršydamas leistiną greitį. Todėl kolegijos išvada, kad „<...> vairuotojas M. G. neturėjo pareigos artėdamas prie sankryžos be objektyvios priežasties stabdyti vairuojamo automobilio ar per sankryžą važiuoti mažesniu nei 39 km/h greičiu“, kasatorės nuomone, visiškai nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad M. G. veiksmai, kai buvo viršytas leistinas greitis, negali būti laikomi pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, o tik eismo įvykio technine pasekme, t. y. viršytas greitis lėmė automobilių sugadinimų apimtį. Teisėjų kolegija taip pat neįvertino, kad M. G., šiurkščiai pažeisdamas privalomus eismo dalyviams KET 53, 164, 172, 173, 174, 180.3 punktų reikalavimus, suvokdamas, kad artėja prie lygiareikšmių gatvių sankirtos, matydamas abiejose jos pusėse neleistinose vietose stovinčius automobilius, nepaisydamas šių aplinkybių, važiavo priešingos krypties eismo juosta, trenkėsi į automobilį „Volvo 460“, į jį įvažiuodamas dideliu greičiu, kuris lėmė ne tik šio automobilio sugadinimo apimtį (techninės pasekmės), bet ir R. R. P. kūno sužalojimą, nuo kurio šis mirė. Nurodytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad M. G. veikoje yra akivaizdūs nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymiai. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad, remiantis KET 197 punkto reikalavimais, lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms, kasatorės nuomone, vadovaujantis teismo logika, vairuotojas M. G. prieš eismo įvykį turėjo teisę padaryti net keletą šiurkščių KET reikalavimų pažeidimų, o tai teisiniu požiūriu yra nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama.
Kasatorė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios apeliacinį skundą, nes nenagrinėjo jame išdėstytų argumentų dėl žalos priteisimo. Nors kasatorė supranta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, galėjo vadovautis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, tačiau dėl objektyvių priežasčių užsitęsus teisminiams procesams dėl kaltininko veiksmų gali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir civilinės atsakomybės klausimai liktų neišspręsti. Įvertinus tai, kad M. G. pažeidė KET reikalavimus ir padarė BPK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai išteisino, liko neaptartas žalos atlyginimo klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. D. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo
BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi BK 281 straipsnyje 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus mirties.
Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 2K-38/2008).
Siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 2 d. apkaltinamajame nuosprendyje pripažino, kad M. G. pažeidė KET 53 (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 172 (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, 174 (Gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu) punktų reikalavimus ir jį pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismo nuomone, minėti KET pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais, numatytais BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir tai buvo pagrindinė jų kilimo priežastis.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d., nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo M. G. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. D. P. apeliacinius skundus, priėmė naują nuosprendį, kuriuo panaikino apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisino M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nenustatęs, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nors automobilio „Volvo 460“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojo R. R. P. įvažiavimas į lygiareikšmių gatvių sankryžą, kai jam iš dešinės sankryžos riboto matomumo sąlygomis kertama gatve prie sankryžos artėjo automobilis ,,Volvo S 60“, techniniu požiūriu buvo priimtinas <...>, tačiau vairuotojas R. R. P., važiuodamas į sankryžą ir siekdamas išvengti eismo įvykio, privalėjo imtis visų atsargumo priemonių, sulėtinti greitį ir važiuoti tokiu greičiu, kad pastebėjęs iš dešinės kertamu keliu artėjantį automobilį, galėtų sustoti iki jo važiavimo per sankryžą juostos ir nesukliudyti jam (duoti kelią). Tokiu būdu vairuotojas R. R. P., išvažiuodamas į lygiareikšmių kelių sankryžą, nepraleido jam iš dešinės atvažiuojančio automobilio, šiais savo veiksmais pažeisdamas KET 197 punktą, tai ir buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis.
Kasacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, bylos faktinius duomenis vertino ne kaip įrodymų visumą, o kiekvieną atskirai, dėl ko padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko miesto gatvėje, kurioje judėjimas intensyvus, todėl reikalauja iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Automobilį ,,Volvo S 60“ vairuodamas M. G., važiuodamas ne mažesniu kaip 66 km/h greičiu ir jo nesumažinęs, nors jam dėl sustatytų neleistinose vietose automobilių ir iš kairės pusės augančių krūmų buvo apsunkintas matomumas, be to, važiuodamas važiuojamosios dalies viduriu ir iš dalies įvažiavęs į važiuojamosios dalies priešingos krypties eismo juostą per lygiareikšmių kelių sankryžą, ties sankryžos viduriu susidūrė su sankryžoje jam iš kairės pusės įvažiavusiu ir, tikėtina, važiavusiu ne didesniu kaip 7 km/h greičiu automobiliu ,,Volvo 460“.
Lietuvos ekspertizės centro 2007 m. rugsėjo 6 d. kompleksinės teismo medicinos autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-2548 (08) išvados 5 (20) punkte nurodoma, kad R. R. P. įvažiavimas į lygiareikšmių gatvių sankryžą techniniu požiūriu buvo priimtinas. 6.(22) punkte nurodoma, kad saugaus eismo reikalavimai, nurodyti KET, nedraudžia vairuotojams važiuoti į sankryžą riboto matomumo sąlygomis.
KET 193.8 punkte nurodoma, kad sustoti ir stovėti transporto priemonėms draudžiama važiuojamųjų dalių sankirtoje ir arčiau kaip 5 metrų atstumu nuo jos....>.
Šio ekspertizės akto plane Nr. 1 susidūrimo eigos grafiniame vaizde užfiksuota, kad automobilis „Ford Sierra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovėjo 2,9 m atstumu už važiuojamųjų dalių sankirtos sankryžoje Liepyno g. važiuojamosios dalies dešinėje pusėje, t. y. arčiau kaip penki metrai iki važiuojamųjų dalių sankirtos, taip pažeidžiant KET 193.8 punkto reikalavimus.
Taigi M. G., matydamas kliūtį – neleistinoje vietoje paliktą pirmiau nurodytą automobilį, pradėjo lenkimo manevrą ir įvažiavo į sankryžą važiuojamosios kelio dalies priešingos krypties eismo juosta viršydamas leistiną greitį.
KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų suvaldyti (sustabdyti) automobilį.
Autotechninės ekspertizės akto 2005 m. gruodžio 19 d. Nr. 11-2760 (05) 10 punkte nurodoma, kad automobilių susidūrimo eigos atkūrimo metu nustatytas automobilio ,,Volvo S 60“ (vairuojamo M. G.) važiavimo greitis 66 km/h susidūrimo metu buvusiomis eismo sąlygomis ir susidariusioje prieš eismo įvykį situacijoje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir nesaugus.
Apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai įvertinti ne tik abiejų vairuotojų veiksmus tiesiog prieš eismo įvykį, bet ir vairuotojų, kaip eismo dalyvių, sprendimus, jų veiksmus bei padarinių tikimybę tuo atveju, jei M. G. automobiliu važiuotų saugiu greičiu. Tačiau šios instancijos teismas neatliko abiejų vairuotojų veiksmų detalios analizės, nesusiejo faktinių aplinkybių su KET reikalavimais ir jų pažeidimu, todėl teismo padarytų išvadų negalima pripažinti pagrįstomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis negali būti pripažintas ir teisėtu, todėl jis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.