- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-479-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-01102-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-09-07 nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį - 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į atliktos bausmės laiką A. D. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011-05-02 iki 2011-09-07.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti pasikėsino įgyti psichotropines medžiagas, tai yra, 2009 m gruodžio 23 d. apie 14.35 val. kalėdamas (duomenys neskelbtini) gydimo ir pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, iš (duomenys neskelbtini) miesto Z. B. atsiųstame ir jam adresuotame voke, kurį jai persiųsti į (duomenys neskelbtini) gydimosi ir pataisos namus A. D. 2009 m. gruodžio 18-20 dienomis atvežė kaltinamojo A. D. paprašytas nenustatytas asmuo, gaudamas tarp savadarbio atvirukų suklijuotų lapų paslėptą psichotropinę medžiagą - amfetaminą, kurio bendroji masė 0,266 g, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, pasikėsino įgyti šią psichotropinę medžiagą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes, tikrinant siuntas, atvirutę su psichotropine medžiaga – 0,266 g amfetamino rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) gydymo ir pataisos namų pareigūnai.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 16 d. apie 15.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais – išdauždamas buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vieną dvigubą plastikinio lango paketą 300 Lt vertės, sugadino svetimą Z. B. priklausantį turtą, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir padarė nukentėjusiajai Z. B. 300, 00 Lt turtinę žalą.
Be to, jis nuteistas u tai, kad 2011 m. gegužės 2 d. apie 1.00 val., pagrobė svetimą, M. Š. priklausantį turtą – vaikišką dviratį „Little Doggy“, 400 Lt vertės, kuris buvo paliktas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, tuo padarydamas nukentėjusiajam M. Š. 400, 00 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo sušvelninti jam skirtą bausmę.
Skunde nurodo, kad jo nuomone, Z. B. parodymai jo kaltės neįrodo ir teigia, kad jis Z. B. pasakė tik savo adresą, kur siųsti laiškus, o kas buvo laiškuose, jis nežinojo. Taip pat nurodo, kad Z. B. mokė mažiau kalbėti ir keisti rašyseną tik dėl to, kad jis nenorėjo nemalonumų su policija. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje nurodo, kad jis Z. B. buto langą išdaužė netyčia ir to neneigė ir prisipažino, todėl mano, kad jam kyla tik civilinė atsakomybė. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu rėmėsi tik O. U. parodymais, kad ji neva jį matė. Apelianto teigimu, dviratį varėsi kitas asmuo, o ne jis. Taip pat nurodo, kad jo ir O. U. santykiai blogi, kadangi ji pyksta ant jo, kad jis draugauja su jos motina L. N.. Be kita ko, nuteistasis nurodo, kad O. U. dėl dviračio vagystės pranešė tik 8 val. ryte, o ne 1 val. nakties, todėl teigia, kad ji meluoja. Taip pat nurodo, kad jis buvo prašęs prokurorės padaryti dviračio daktiloskopinę ekspertizę.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant A. D. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. D. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas –turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Dėl nuteistojo A. D. veikų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir kitų jo apeliacinio skundo argumentų
Nors nuteistasis A. D. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis ginčija faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, atmeta, kadangi juos paneigia bylos duomenys – tapatūs nukentėjusiųjų Z. B., M. Š. parodymai, liudytojos D. Š. pateiktas A. D. jai rašytas laiškas, liudytojų R. B., D. Š., R. V., O. U., G. Š. parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo, daiktų, dokumentų apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados.
A. D. kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina – nuoseklūs ir tapatūs liudytojos O. U. parodymai duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur ji parodė, kad matė, jog A. D. „nuvarė“ dviratį, tai buvo 1 val. nakties. Taip pat parodė, kad ji įsitikinusi, kad A. D. „varėsi“ dviratį, nes ji A. D. įsidėmėjo iš jo rūbų, kadangi prieš tai A. D. buvo atėjęs pas ją ir ji gerai įsidėmėjo jo aprangą (4 t., b. l. 98-99); nukentėjusiojo M. Š. parodymai, kur jis parodė, kad kaimynė O. U. ryte jam pasakė, ar ne jo dviratuką iš laiptinės pavogė, bei pasakė, kad matė, kas naktį pagrobė jo dviratį ir nurodė, kad tai A. D. (4 t., b. l. 95-96); liudytojo G. Š. parodymai, kur jis paaiškino, kad A. D. namo kieme esančiame nerakintame sandėliuke buvo rastas vaikiškas dviratis, o A. D. patvirtino, kad sandėliukas, kur buvo rastas dviratukas, yra jo, bet apie dviratį nieko nepaaiškino (4 t., b. l. 129).
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas neturi jokio pagrindo netikėti aptartais liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, kadangi jų išdavoje susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kuris paneigia apelianto kaltės neigimą ir parodo, kad visgi A. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje.
A. D. kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina – nuoseklūs liudytojos Z. B. parodymai duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur ji parodė, kad jai paskambinęs A. D. paprašė jos išsiųsti jam laiškus, kuriuos jai atveš jo draugai. Taip pat parodė, kad adresą, kur siųsti laiškus, A. D. atsiuntė SMS žinute, tai buvo adresas A. D. vardu. Taip pat paaiškino, jog tą pačią dieną atvažiavo keli vyrai, kurie padavė du vokus be pašto ženklų (4 t., b. l. 96-97); liudytojos Z. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur ji parodė, kad po įvykio R. D. jai skambino ir pasakė, kad atvirutėse buvo narkotinės medžiagos, todėl jai liepė nesakyti, kas padavė vokus, bei, imant lyginamuosius pavyzdžius, keisti rašyseną (1 t., b. l. 166-167). Be to, be šių liudytojos parodymų, nuteistojo A. D. kaltę patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad 2009-12-23 buvo apžiūrėta ir aprašyta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini) gydymo ir pataisos namuose, trumpalaikių pasimatymų patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu rastas ir paimtas paketas su savadarbėmis atvirutėmis, iš kurių vienoje rasti baltos spalvos miteliai (1 t., b. l. 17-30); 2010-01-06 specialisto išvada Nr. 140-(l0869)-ISl-78, iš kurios turinio matyti, kad baltos spalvos miltelių, kurie buvo paslėpti atviruke, 2009-12-23 rastame (duomenys neskelbtini) gydymo ir pataisos namuose trumpalaikių pasimatymų patalpose, tiriant paštu iš (duomenys neskelbtini) miesto gautus laiškus, adresuotus nuteistajam A. D., sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio masė yra 0,266 g. (1 t., b. l. 48-50); 2011-02-08 specialisto išvada Nr. 11Š-287(10), iš kurios turinio matyti, kad rankraštinius įrašus „A. D. (duomenys neskelbtini) Gydomieji ir pataisos namai (duomenys neskelbtini)“ ant vokų Nr. 1 ir Nr. 2 parašė Z. B., kitus rankraštinius įrašus parašė ne Z. B., ne A. F., ne R. B., o kitas asmuo (1 t., b. l. 65-72).
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad visi šie įrodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis A. D., būdamas iš anksto susitaręs su nenustatytais asmenimis, kad šie perduos Z. B. vokus su narkotine medžiaga, ir iš anksto žinodamas, kad jo vardu atsiųstuose vokuose yra narkotinės medžiagos, tokiu būdu pasikėsinimo įgyti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurios bendroji masė 0,266 g., neturint tikslo platinti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje.
Kitus nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta, kadangi juos paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. nukentėjusiosios Z. B. parodymai duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur ji parodė, kad jai paskambino jos vyras ir pasakė, kad A. D. „blūdijo“ ir išdaužė jos namo lango stiklą (4 t., b. l. 96-97); liudytojo R. B. parodymai, kur jis paaiškino, jog namuose buvo jo trijų metų mažametis sūnus, jis nuo ryto buvo pradėjęs vartoti alkoholinius gėrimus, o apie 14 ar 15 val. užmigo, per miegus išgirdo triukšmą, beldimą į duris, tačiau jų neatidarė. Taip pat parodė, kad po to išgirdo dūžtančius stiklus ir pamatė, kad kambaryje išdaužtas stiklas, matė, kad po kiemą vaikšto neseniai grįžęs iš kalėjimo kaimynas A. D., suprato, kad stiklą išdaužė A. D., kuris sunkiai orientavosi aplinkoje, vaikščiojo po kiemą svirduliuodamas. Tada jis paskambino žmonai ir pasakė jai, kad išdaužtas langas namuose ir, kad matė po kiemą vaikštantį A. D. (4 t., b. l. 129-130); liudytojos D. Š. parodymai duoti apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu, kur ji parodė, kad po to, kai jau buvo išdaužtas kaimynės Z. B. buto langas, ji gavo laišką iš tardymo izoliatoriuje esančio kaimyno A. D. (4 t., b. l. 99-100), iš kurio matyti, kad A. D. prašė D. Š., kad „ji pakalbėtų su Z. ir R.(B.), kad sakytų, kad aš tą langą išdaužiau netyčia (pabeldžiau ir išdužo). Tegul sako, kad nereiškia pretenzijų, tegul sako, kad nuostoliai atlyginti“(2 t., b. l. 15, 16, 18); įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad 2011-04-22 buvo apžiūrėta ir aprašyta įvykio vieta, esanti adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuotas išdaužtas stiklas, lango rėmas užkaltas plastikine plėvele (1 t., b. l. 194-197); įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio turinio matyti, kad 2011-05-27 įtariamasis A. D. parodė, vietą kur jis išdaužė plastikinį lango stiklą (2 t., b. l. 88-90).
Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, iš kurios susidaro išsamus nusikalstamos veikos vaizdas, t. y. kad nuteistasis įžūliais veiksmais – išdauždamas buto (duomenys neskelbtini) vieną dvigubą plastikinio lango paketą 300 Lt vertės, sugadino svetimą Z. B. priklausantį turtą, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir padarė nukentėjusiajai Z. B. 300 Lt turtinę žalą. Vertinant tai, kas prieš tai išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. D. kaltės ir remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo A. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo, tačiau apeliaciniu skundu apeliantas prašė tik sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jis Z. B. buto langą išdaužė netyčia ir to neneigė ir prisipažino, todėl mano, kad jam kyla tik civilinė atsakomybė, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos, iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (2 t., b. l. 15-18) matyti, jog 2011-05-27 D. Š. pateikė gautus laiškus iš A. D., iš kurių matyti, kad A. D. prašė D. Š., kad ji „pakalbėtų su Z. ir R. (B.), kad sakytų, kad aš tą langą išdaužiau netyčia (pabeldžiau ir išdužo). Tegul sako, kad nereiškia pretenzijų, tegul sako, kad nuostoliai atlyginti“ (2 t., b. l. 15, 16, 18). Taigi, iš paminėto akivaizdu, kad visgi apeliantas A. D. tyčia išdaužė Z. B. buto langą.
Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad teismas pripažindamas jį kaltu rėmėsi tik O. U. parodymais, jog dviratį varėsi kitas asmuo, o ne jis, kad jo ir O. U. santykiai blogi, kadangi ji pyksta ant jo, kad jis draugauja su jos motina L. N., jog O. U. dėl dviračio vagystės pranešė tik 8 val. ryte, o ne 1 val. nakties, todėl teigia, kad ji meluoja, kad jis buvo prašęs prokurorės padaryti dviračio daktiloskopinę ekspertizę, esant aukščiau aptartiems ir išanalizuotiems duomenims nuteistojo kaltės nepaneigia.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.
Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmes pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmes apeliantui teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį – įvykdė du baigtus nesunkius tyčinius nusikaltimus ir pasikėsino įvykdyti dar vieną nesunkų nusikaltimą, jog šias nusikalstamas veikas įvykdė būdamas teistas, teistumui neišnykus, Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas, baustas administracine tvarka, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas neigiamai, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, medicininiame pažymėjime apie sveikatos būklę nurodyta jo priklausomybė narkotikams.
Nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, dėl viešosios tvarkos pažeidimo pripažino jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl kitų veikų A. D. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.
Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. D. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje – 259 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams – savo dydžiu yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams – savo dydžiu taip pat yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams – savo dydžiu taip pat yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), dėl to A. D. skirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, todėl A. D. paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.