Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-883-370/2006 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovams likviduojamai G. J. prekybos įmonei (toliau – LIĮ) ir S. K. dėl viešųjų varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė E. J. , remdamasi CK 1.80 ir 6.145 straipsniais, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1, 3 dalimis, Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831, nuostatomis, pareiškė ieškinį atsakovui LIĮ, trečiajam asmeniui S. K. ir prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 14 d. atsakovo turto pardavimo iš viešųjų varžytynių aktą, kuriuo trečiajam asmeniui už 51 000 Lt pradinę kainą parduotas LIĮ savininko nekilnojamojo turto kompleksas, esantis Tauragės rajone, Zaltriškių kaime (toliau – ginčo varžytynės), ir taikyti restituciją (b. l. 3-4).

Nurodė, kad ji yra nurodytose varžytynėse parduoto turto įkaito turėtoja, norėjusi dalyvauti įvykusiose varžytynėse, žodžiu prašiusi bankroto administratorių informuoti apie varžytynių vietą ir laiką, tačiau jai nebuvo raštu pranešta apie nurodytų varžytynių vietą ir laiką, tik varžytynių dieną ji sužinojusi apie jas. Nors ieškovė prašė kreditorių susirinkimo pirmininko netvirtinti viešųjų varžytynių akto, tačiau jis buvo 2006-07-26 patvirtintas. Pažymėjo, jog gautų lėšų neužtenka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, varžytynėse dalyvavo tik vienas asmuo, nebuvo siekta įtraukti daugiau dalyvių, dėl ko pažeisti kreditorių interesai, iškreipta varžytynių esmė ir paskirtis. Varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi varžytynės, ieškovės nuomone, įvyko pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus, netinkamai išaiškino ir taikė civilinio proceso įstatymą ir materialinės teisės normas, neatskleisdamas bylos esmės, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta civilinė byla.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

CPK 159 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba CPK nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva. CPK 183 straipsnis nustato, kad teismas tiria bylos įrodymus CPK nustatyta tvarka, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principo, o pagal CPK 179 straipsnio nuostatas, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.

Be to, teismo sprendimas turi būti paremtas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis (CPK 250 str., 263 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas aukščiau nurodytas CPK taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, tarp jų dėl varžytynių paskelbimo ir jų vykdymo, dėl (ne)pranešimo ieškovei apie jai įkeisto turto pardavimo iš varžytynių vietą ir laiką, be pagrindo, nemotyvuotai konstatavo, jog ieškovei turėjo būti žinoma apie ginčo turto pardavimo iš varžytynių vietą ir laiką, jog ieškovės (kreditorės) teisės nebuvo pažeistos ir ieškovė neįrodė, kad jos ketinimai dalyvauti varžytynėse buvo realūs.

Be to, teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su ginčo turto įgijėjo (atsakovės) sąžiningumu, jo vertės nustatymu, įrodymų apie kurias nepasiūlė pateikti byloje dalyvaujantiems asmenims, nors bylose pagal bankrutuojančios įmonės administratoriaus ar kreditorių ieškinius teismas turi būti aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose ir savo iniciatyva pasiūlyti šalims pateikti papildomus reikšmingus duomenis, o esant reikalui, net pats rinkti įrodymus (CPK 179 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 6 p.). Juo labiau kad ieškovė ieškinyje, prašydama pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu prašė taikyti ir restituciją. Be to, ji nurodė ir tai, jog turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, kurios neužtenka net bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti, nors byloje yra duomenų, jog ginčo turto vertė yra žymiai didesnė nei kaina, už kurią jis buvo parduotas (b. l. 17-19, 80-83, 124-128). Tuo labiau kad bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas, kurios turto nepakakus patenkinti kreditorių reikalavimus, išieškojimas nukreipiamas į jos savininkų turtą. Teismas tinkamai neištyręs ir neįvertinęs esminių bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų duomenų, nepasiūlęs dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus duomenis, o ieškovei patikslinti ieškinį, skubotai išnagrinėjo bylą, atmesdamas ieškovės ieškinį nepagrįstais ir prieštaringais motyvais.

Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas parduodamas ĮBĮ nustatyta tvarka; nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai (ĮBĮ 33 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinta Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas, kurio 11 punktas nustato, kad apie įkeisto turto pardavimo iš varžytynių laiką ir vietą varžytynių vykdytojas ne vėliau kaip likus 10 dienų iki varžytynių raštu praneša įkaito turėtojui ar hipotekos kreditoriui. Ši Vyriausybės nutarimo nuostata detalizuoja ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje nustatytą normą dėl pranešimo įkaito turėtojui apie jam įkeisto bankrutuojančios įmonės turto pardavimą varžytynėse.

CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Restitucija yra neatskiriama ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-7-608/2003).

Pažymėtina, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu ne visada sukelia restituciją. Restitucija yra galima tik tada ir tik tiek, kiek leidžia įstatymas. Kadangi asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, tampa to daikto savininku, restitucija galima tik tada, kai tą leidžia daiktinė teisė, kuri gina sąžiningo įgijėjo interesus (CK 4.26 str. 2 d.). Be to, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, t. y. restitucijos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 1.80, 4.96 str., 6.145 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.96 straipsnio 4 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad, nustačius, jog turtas yra perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, ir nepaneigus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, turto iš jo išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-520/2004); tačiau tai nereiškia, kad tokia prezumpcija yra absoliuti ir nenuginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-360/2005). Teismui nustačius, kad turto pardavimo varžytynės vyko pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, ir pripažinus jas negaliojančiomis, turi būti sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo ir ginčo turto įgijėjo (ne)sąžiningumo (CK 1.80 str. 1-2 d., 4.96 str.); tais atvejais, kai, pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija negalima, asmens teisės ir interesai ginami kitais būdais, pavyzdžiui, atlyginant žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-97/2003).

Apygardos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas paminėtas CPK taisykles, netinkamai taikęs nurodytas materialinės teisės normas, neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo praktiką ir padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir įstatymo, dėl ko teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl panaikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Civilinė byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes kolegijos nutartyje nurodyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, jog apygardos teismas neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje esančius įrodymus negalima išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame nėra privalomas dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas bei apribota galimybė pateikti naujus įrodymus (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Iš naujo nagrinėjant bylą, reikalinga iš naujo ištirti ir įvertinti ieškinio faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, pasiūlant ieškovei patikslinti ieškinį dėl aplinkybių, susijusių su ginčo turto verte, restitucijos taikymu, atsakovės S. K. sąžiningumu, o dalyvaujantiems byloje asmenims įrodymus apie esmines nurodytas bylos aplinkybes. Sprendžiant atsakovės S. K. sąžiningumo klausimą, atsižvelgtina į varžytynių laiką, dalyvių skaičių, atsakovės gyvenamąją vietą, giminystės ryšius, aplinkybes, kuriomis ji sužinojo ir dalyvavo bankrutuojančios įmonės turto varžytynėse, veiksmus, įsigijus ginčo turtą, į tai, kad teisės aktai, jų nuostatos, tarp jų ir ĮBĮ (33 str. 3 d.) bei Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 831 (aprašo 11 p.), nustatyta tvarka skelbiami viešai (Konstitucijos 7 str. 2, 3 d.; Žin., 2001, Nr. 31-1010, Nr. 58-2090), turint omeny apdairaus ir protingo, rūpestingo asmens elgesį, taip pat CK 1.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 17 d. sprendimą, o civilinę bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.