- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- e2S-551-280/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02335-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- A. D.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5621-400/2019 civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui A. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nepilnamečių vaikų M. A. D. ir E. D. gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo A. D. nepilnamečiams vaikams materialinį išlaikymą kiekvienam po 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Iki teismo sprendimo priėmimo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą, mokamą po 150,00 Eur kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi priėmė ieškovės E. K. ieškinio dalį atsakovui A. D. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, reikalavimą dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo atsisakė priimti, grąžino ieškovei dalį sumokėto mokesčio.
3. Teismas nustatė, kad šalių vaikai: sūnus M. A. D., gim. (duomenys neskelbtini) ir dukra E. D., gim. (duomenys neskelbtini), gimė Jungtinėje Karalystėje, kurioje nuolatinai gyveno. Išlaikymo mokėjimą nepilnamečiams vaikams administruoja Jungtinės Karalystės institucijos. Visos šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, į Lietuvą ieškovė su nepilnamečiais vaikais grįžo tik 2019 m. gegužės 8 d., todėl vaikai neturi esminio ryšio su Lietuvos Respublika.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo neteismingas Lietuvos Respublikos teismams ir pagal Reglamento ,,Briuselis II bis” 8 straipsnį šio reikalavimo jurisdikcija priklauso Jungtinės Karalystės teismams.
5. Ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (Išlaikymo reglamento) nuostatomis.
6. Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę reikalavimai dėl išlaikymo gali būti nagrinėjami pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktai). Šiuo konkrečiu atveju ieškovė turėjo teisę pasirinkti su ieškinio reikalavimu dėl išlaikymo priteisimo kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą, arba į Lietuvos teismą.
7. Laikė, kad Panevėžio apylinkės teismui yra teismingas tik ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimas dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra neteismingas Panevėžio apylinkės teismui, nurodytą ieškinio dalį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu E. K. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2019-05-31 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5621- 400/2019; panaikinti 2019-05-31 nutarties dalį, kuria atsisakytas priimti ieškovės E. K. reikalavimas atsakovui A. D. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.
9. Ji nurodo, kad su Panevėžio apylinkės teismo 2019-05-31 nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5621-400/2019 dalimi, kuria nutarta reikalavimą dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo atsisakyti priimti, išaiškinant ieškovei dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ji turėtų kreiptis į atitinkamą Jungtinės Karalystės teismą, kategoriškai nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi reglamento „Briuselis II bis" nuostatomis, neįvertino visų aplinkybių.
10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje yra įgijusi nuolatinį pobūdį, į Lietuvą ieškovė su nepilnamečiais vaikais grįžo tik 2019 m. gegužės 8 d., todėl vaikai neturi esminio ryšio su Lietuvos Respublika“.
11. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kategoriškai apeliantė nesutinka, kadangi šalių nepilnamečiai vaikai turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika, su kuria ir sieja savo ateitį. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kitomis svarbiomis reglamento „Briuselis II bis" nuostatomis, dėl ko padarė tokią neteisingą išvadą.
12. Atsižvelgęs į ginčo šalių abiejų vaikų turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiančią reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams.
13. Pagal reglamento „Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esmini ryši su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtoju toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ii labiausiai atitinka vaiko interesus.
14. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis" 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai - ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausia i atitinka vaiko interesus.
15. Kartu su ieškiniu nebuvo pateikti atitinkami įrodymai, kadangi ieškovės ir atsakovo santykiai konfliktiniai, atsakovas prieš ieškovę yra smurtavęs, todėl ji ne tik bijo dėl to kreiptis į atsakovą, bet jis apskritai neatsakinėja į ieškovės laiškus ar žinutes, o visuomet perskambina ir pasako viską žodžiu, t.y. telefoninio pokalbio metu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas anksčiau būtų aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritaręs Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl laikytina, kad atsakovas pareiškė sutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
16. Be to, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl reglamento „Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovei pateikti jas patvirtinančius įrodymus.
17. Iš kartu su ieškiniu pridėtų įrodymų yra akivaizdu, kad nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su ieškove (e.b.l. 22, t.I), o pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad nepilnamečių vaikų tolimesnis gyvenimas su ieškove pažeistų jų interesus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškinį dalyje dėl išlaikymo priteisimo ir taikė laikinąsias apsaugos priemones - priteisė po 150 Eur išlaikymo dydį nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo dienos. Taigi šiuo buvo netiesiogiai konstatuota, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove ir tai atitinka jų interesus.
18. Atsižvelgiant į tai, civilinės bylos dėl gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teismuose šiuo atveju labiausiai atitinka vaikų interesus, kadangi ieškovės, su kuria šiuo metu gyvena nepilnamečiai vaikai, išvykimas iš Lietuvos Respublikos, kurioje ji gyvena su mažamečiais vaikais, siekiant dalyvauti Didžiojoje Britanijoje vykstančiame teisminiame procese, pažeistų vaikų teisę turėti saugią ir stabilią aplinką. Be to, tokiu atveju ieškovei tektų dalyvauti dviejuose teismo procesuose - dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Jungtinėje Karalystėje ir dėl išlaikymo priteisimo Lietuvos Respublikoje.
19. Nustačius, kad egzistuoja visos būtinos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos pagal reglamento „Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad pagal reglamentą „Briuselis II bis" ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis ta apimtimi, kuria ieškinys dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, privalo būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
23. A. A. D. pateikė į bylą rašytinius, dalį jų anglų kalba, įrodymus anglų kalba, bei vaikų gimimo liudijimus, šaukimą į teismą ir kt., tačiau juos atsisakoma priimti, nes jie neatitinka rašytinių įrodymų formai ir turiniui( nepatvirtintos kopijos) (CPK 111 str., 113 str.,114 str., 314 str.).
24. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo nustatymo klausimas.
25. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Teismingumas šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.
26. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).
27. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016) .
28. Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Byloje nėra ginčo dėl tarptautinio elemento buvimo – t. y. ginčo sąsajos su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal skirtinguose teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis.
30. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Greta to reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis).
31. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu nuo 2014 m. gyveno Jungtinėje Karalystėje, šalių vaikai: sūnus M. A. D., (duomenys neskelbtini) gimė Jungtinėje Karalystėje, dukra E. D. gimė (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje, kurioje nuolatinai gyveno. Ieškovė vaikus į Lietuvos Respubliką išsivežė be atsakovo žinios. Šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra gautas atsakovo prašymas dėl leidimo išduoti leidimą grąžinti neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomus nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje.
32. 2019-06-25 Peterboro šeimos teisme, kuriame buvo nagrinėjamas A. D. pareiškimas dėl vaikų grąžinimo į A. V. jurisdikciją, šalys susitarė, kad vaikai nuolat gyvena Anglijoje ir Velse. Tai nustatyta iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019-07-18 rašto teismui.
33. Taigi šioje byloje yra pakankamai duomenų apie nuolatinę vaikų gyvenamąją vietą, be to, pati ieškovė, susitardama su atsakovu, Peterboro šeimos teisme, pripažino, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėjė Karalystėje, Velse, taigi vaikų gyvenamoji vieta nustatyta šalių susitarimu, Peterborgo šeimos teismas patvirtino turintis jurisdikciją nagrinėti šią bylą, įsakymu. Šią aplinkybę ieškovo nuo pirmosios instancijos teismo sąmoningai nuslėpė, todėl toks elgesys yra laikomas nesąžiningu ir paneigiančiu apeliantės nurodytos motyvus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje.
34. Ieškovė nurodo, kad šalių vaikai yra Lietuvos piliečiai, tačiau nutyli, kad jie taip pat yra Jungtinės Karalystės piliečiai, šalys su vaikais iki 2019-05-08 gyveno Jungtinėje Karalystėje, ieškovė, grįžusi su vaikais į Lietuvą, ieškinį teismui pateikė 2019-05-28, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nei ieškovė nei šalių vaikai neturi esminio ryšio su Lietuva. Teismui užteko duomenų padaryti tokiai išvadai, todėl šiuo atveju trūkumų šalinimo institutas pagrįstai nebuvo taikomas.
35. Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad reikalavimas dėl gyvenamosios vietos neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo spręsti pagal nurodyto reglamento 12 straipsnio 3 dalį.
36. Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.
37. Atsakovas, kreipdamasis į Jungtinės Karalystės teismą dėl vaikų grąžinimo bei į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl vaikų grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę pagal Hagos konvenciją, priešingai, nei teigia ieškovė, labai aiškiai išreiškė nepritarimą Lietuvos teismų jurisdikcijai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje netenkinama privalomos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį.
38. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios teismas, remdamiesi reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja teismingumo taisykle, reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstai atsisakė priimti, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.).
39. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų, nepažeidė, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
40. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.