Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Bieliauskienės, Laimos Garnelienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios I. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties, kuria I. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. liepos 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktus tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 15 d. iki 2012 m. birželio 4 d. (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikose, adresu (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini) filiale, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sistemiškai suleido mažamečiui, bejėgiškoje būklėje esančiam savo sūnui T. B. , gim. (duomenys neskelbtini), daugybinį skaičių injekcijų švirkštu į paodį, bei tiesiogiai per kateterį į veną nenustatytą kiekį cheminės medžiagos – formalino, tuo padarė kūdikiui odos paraudimus ir odos sukietėjimus, nekrozes pilvo sienoje, kairėje pėdoje ir blauzdoje, kairėje alkūnėje, kairės rankos nykštyje ir rieše, dėl ko T. B. išsivystė kairės rankos ir krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sukeltoji flegmona (nekrozė) lydima kairės rankos giliųjų venų ir arterijų trombozės, sepsio, bei ūmiai progresuojančios dauginių organų disfunkcijos, kas tapo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) filiale mirusio T. B. mirties priežastimi, tokiu būdu suvokdama, kad daugybiniu ilgalaikiu sisteminiu mažamečio bejėgiškos būklės kūdikio žalojimu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, itin žiauriai nužudė mažametį, bejėgiškos būklės savo sūnų T. B. .

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ­– BPK) 140 straipsnio tvarka I. B. buvo laikinai sulaikyta 2016 m. kovo 15 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi jai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui iki 2016 m. balandžio 15 d. Vėliau kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis.

Skunde nurodoma, kad kaltinamajame akte I. B. inkriminuoti tariami įvykiai, pagal kaltinimo versiją įvyko gan seniai, t.y. dar 2011 - 2012 metais. Gynėjo manymu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. po šių įvykių būtų padariusi kokias nors smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Pasak gynėjo, kaltinime nurodytų įvykių tyrimas buvo pradėtas ir ilgą laiką vykdomas niekaip nesuvaržius I. B. laisvės. Nuo 2015 metų vidurio iki tų pačių metų pabaigos šioje byloje buvo atlikti pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai ir tik 2016 m. kovo 16 d. I. B. buvo pareikštas įtarimas, ji buvo sulaikyta, suimta ir iki šiol laikoma suėmime. Gynėjo teigimu, per minėtą bylos tyrimo laiką I. B. , kuomet ji buvo laisva, nenusikalto, taip pat neatliko jokių veiksmų, kurie ikiteisminio tyrimo institucijoms būtų sutrukdę šią bylą tirti. Gynėjas nurodo, jog šiuo metu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. būtų kaip nors pažeidusi kardomojo kalinimo tvarką, dariusi kokius nors kitus teisės pažeidimus, be to, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai neįvertinti gausūs I. B. atliekant kardomąjį kalinimą išduoti teigiamai ją charakterizuojantys duomenys.

Gynėjo teigimu, Kauno apygardos teismas neįvertino ir itin svarbios aplinkybės, jog I. B. šios bylos procese yra suimta jau labai ilgą laiką - I. B. dar 2016 m. kovo 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, kurios terminas vėliau buvo pratęsiamas.

Pasak gynėjo, I. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir iki sulaikymo gyveno su savo sugyventiniu R. T. bei toliau ruošiasi gyventi su juo jam priklausančiame bute. Be to, gynėjas pažymi, jog kaltinamoji turi sveikatos problemų.

Gynėjo manymu, nors I. B. yra kaltinama labai sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau galiojant asmens nekaltumo prezumpcijai negalima suabsoliutinti pastarosios aplinkybės sprendžiant kardomosios priemonės klausimus šiame bylos proceso etape ir esant jau paminėtoms aplinkybėms. Pasak gynėjo, šioje bylos proceso stadijoje, kuomet baudžiamoji byla jau nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, yra pagrindas kaltinamąją I. B. paleisti į laisvę, paskiriant jai vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones, taikant jos sugyventinio R. T. siūlomą piniginį užstatą iki 5000,00 Eur.

Skunde gynėjas taip pat pažymi, kad susitikimo su ginamąja I. B. Kauno tardymo izoliatoriuje metu, ši išsakė suicidines mintis. Pasak gynėjo, šioje byloje kaltinančioji šalis teigia, jog I. B. yra būdingas Miunchauzeno sindromas (kuriuo byloje net tiesiogiai bandoma pagrįsti ir patį kaltinimą), tačiau taip pat nurodo, kad yra pagrindas kaltinamąją ir toliau laikyti izoliuotą nuo visuomenės tolesniam šios bylos proceso laikui. Gynėjo teigimu, asmeniui, kuriam būdingas Miunchauzeno sindromas, yra būtina artimųjų tiesioginė pagalba, dėmesys ir užuojauta. Visas minėtas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausta teismo psichiatrė, surašiusi šioje byloje teismo psichiatrinės ekspertizės aktą dėl I. B. . Gynėjo vertinimu, kardomojo kalinimo sąlygos, kuomet Miunchauzeno sindromą turintis asmuo yra izoliuotas nuo visuomenės ar bent jau jo artimųjų, tokiam asmeniui gali būti tolygios tam tikram kankinimui, t.y., tokio asmens ilgalaikis laikymas kardomajame kalinime gali būti pavojingas to asmens sveikatai ar net gyvybei. Profesionaliau į aptartus klausimus, pasak gynėjo, galėtų atsakyti tik specialistai, t.y. teismo psichiatrai, psichologai, todėl šios bylos procese gynėjas informavo bylą nagrinėjantį apygardos teismą apie kaltinamosios I. B. išsakytas suicidines mintis, nuotaikas bei prašė paskirti kaltinamajai I. B. ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrinę - psichologinę ekspertizę, pateikiant konkretų specialių žinių reikalaujantį klausimą, ar I. B. pagal jos psichikos sveikatos būklę gali būti toliau laikoma kardomojo kalinimo sąlygomis be pavojaus jos sveikatai ir gyvybei. Apygardos teismas minėto prašymo netenkino, todėl, gynėjo teigimu, toliau lieka pagrįstų abejonių dėl I. B. sveikatos būklės jai esant kardomajame kalinime.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė kaltinamosios I. B. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios I. B. gynėjo skundas atmetamas.

Teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas ir atsižvelgti į BPK 127 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Būtina suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis galėjo padaryti inkriminuotas nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Suėmimo terminą pratęsęs teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamoji I. B. galėjo padaryti jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šie duomenys užfiksuoti liudytojų parodymuose, specialistų išvadose, daiktų apžiūros protokoluose bei kitoje bylos medžiagoje. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomosios priemonės taikymo terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, tokiu atveju veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami, tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Taigi baudžiamosios bylos medžiaga analizuojama tik ta apimtimi, kuri reikšminga kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimui teisingai išspręsti.

Kauno apygardos teismas pratęsė kaltinamajai I. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

Apie tikimybę, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (122 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiama vertinant BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Kauno apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajai I. B. suėmimo terminą šiuo pagrindu, iš esmės tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. I. B. kaltinama padariusi vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 6 punktuose, už kurio padarymą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, tačiau gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Sprendžiant, ar įtariamasis (kaltinamasis) gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, gresiančios bausmės griežtumas vertinamas kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis šį manymą. Kauno apygardos teismas, skundžiama nutartimi kaltinamajai I. B. pratęsdamas suėmimo terminą, įvertino ne tik jai gresiančios bausmės griežtumą. Iš bylos duomenų matyti, jog I. B. yra išsituokusi, jos dviejų mažamečių vaikų globa patikėta kitiems asmenims, po jai inkriminuotos nusikalstamos veikos galimo padarymo I. B. buvo tris kartus teista, kaltinamoji įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, iki sulaikymo niekur nedirbo ir neturėjo pastovaus bei legalaus pragyvenimo šaltinio. Be to, byloje nėra duomenų, kad kaltinamoji turėtų nuosavybės teise jai priklausančio nekilnojamojo ar kito vertingo privalomai registruotino turto. Šios aplinkybės rodo itin silpnus I. B. socialinius ir ekonominius ryšius. Nors I. B. gynėjo skunde nurodoma, kad I. B. iki jos sulaikymo gyveno kartu su sugyventiniu R. T. bei toliau ruošiasi gyventi su juo jam priklausančiame bute, šie skundo argumentai, juos įvertinus kartu su anksčiau minėtais I. B. asmens charakteristikos duomenimis, nusikaltimo, kurį galimai padarė I. B. , pobūdžiu, sunkumu, pavojingumu ir griežtos laisvės atėmimo bausmės grėsme, neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti, jog tai sulaikys kaltinamąją nuo galimybės bėgti (slėptis) nuo teismo. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad būdama laisvėje kaltinamoji I. B. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Kauno apygardos teismas kaltinamajai I. B. taip pat pratęsė suėmimo taikymo terminą remdamasis BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. esant pagrindui manyti, jog ji būdama laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys.

I. B. kaltinama labai sunkaus nusikaltimo, kuris patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą, galimu padarymu, iki sulaikymo nedirbo, pastovaus ir legalaus pajamų šaltinio ar nuosavybės teise jai priklausančio nekilnojamojo ar kito vertingo privalomai registruotino turto neturėjo, po jai inkriminuotos nusikalstamos veikos galimo padarymo buvo nuteista už nusikaltimų nuosavybei padarymą (vagystės, sukčiavimą), praeityje ne kartą bausta administracine tvarka. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja kaltinamosios I. B. asmenybę ir rodo, jog ji yra linkusi pažeisti įstatymus, nusikalsti, be to, tikėtina, kad pajamas pragyvenimui ji gaudavo ir iš nusikalstamų veikų. I. B. inkriminuota nusikalstama veika galimai buvo trunkamojo pobūdžio, ne atsitiktinė, suplanuota - tai rodo didesnį I. B. ir jos veikos rūšinį pavojingumą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamoji I. B. būdama laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus).

Gynėjas skunde nurodo, kad kaltinamoji I. B. dėl prastos sveikatos būklės negali būti toliau laikoma kardomojo kalinimo sąlygomis. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1, 4 dalis, suimtiesiems užtikrinamas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Duomenų, kad kaltinamoji I. B. dėl sveikatos būklės negali būti laikoma suimta, byloje nėra.

Pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, jog kaltinamajai I. B. už BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 6 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą gresianti didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, darytina išvada, kad Kauno apygardos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, minėtų reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo metu kaltinamosios I. B. teisės suvaržytos laikantis visų BPK nustatytų reikalavimų, esant reikšmingiems ir pakankamiems suėmimo skyrimo pagrindams, toks kaltinamosios teisių suvaržymas yra pateisinamas. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis priimta nepažeidžiant įstatymo nuostatų, todėl naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Suėmimas neišvengiamai suvaržo suimtosios teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, tačiau, netaikant griežčiausios kardomosios priemonės, šiuo atveju nebūtų įmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Tokios išvados nepaneigia ir kaltinamosios gynėjo skunde nurodomi argumentai, kad jos sugyventinis R. T. galėtų įnešti iki 5000 eurų užstatą. Byloje nėra duomenų, jog ši suma įnešta į teismo depozitinę sąskaitą, be to, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, netgi taikant šią kardomąją priemonę kartu su kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamosios I. B. gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.