Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-30 · Administracinė byla Nr. I-1916-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-30
Bylos Nr.
I-1916-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01234-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1916-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01234-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.4.; 55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 30 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 3200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (nepakankamas natūralus apšvietimas ir ventiliacija, per didelė oro drėgmė, pelėsis), sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo likusio kameros ploto, neužtikrinamas privatumas, tvyrojo nemalonus kvapas, laikino laikymo ir paskirstymo kamerose drėgna, šalta, neatskirtas sanitarinis mazgas, krata atliekama rūsyje šaltose, purvinose patalpose, asmenys verčiami nusirengti ir dėti rūbus į nešvarias dėžes. Kamerose neįrengtas pavojaus mygtukas, beldžiant į duris neįmanoma prisišaukti pareigūnų. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo sveikata.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (5, 167 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (150 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (134-143 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas trumpais periodais nuo 2015-11-09 iki 2017-04-28 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,71 iki 17,9 kv. m. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kamerose kalinčių asmenų privatumą.

Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017-02-13 atliko kameros Nr. 13 patikrinimą, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas, sudarytos sąlygos kamerą vėdinti per langus, pelėsio nėra, užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas. Kamera Nr. 34 patikrinta 2017-03-07, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės drėgmės reikalavimais neužfiksuota.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas laikantis teisės aktų, tam tikrų izoliavimo reikalavimų, kartu atsižvelgiant į asmens amžių, sveikatos būklę, kitas asmenines savybes. Įvertinus aplinkybes, susijusias su asmenų paskirstymu į tam tikras kameras, preziumuojama, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI prieš paskiriant jį į tam tikrą kamerą buvo vertinta ir jo sveikatos būklė. Duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą pirminės apžiūros metu būtų informavęs apie savo neįgalumą, specialųjį nuolatinės priežiūros ar transporto išlaidų poreikį, atsakovas neturi. Pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2015-11-09 iki 2017-04-28 į įstaigos direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų sąlygų kamerose ar dėl sanitarinio mazgo pritaikymo neįgaliesiems nesikreipė.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dėl blogos savijautos buvo medikų buvo apžiūrėtas 2017-04-27 19.00 val. Sveikatos priežiūros specialistas, įvertinęs nusiskundimus, nuteistajam V. V. suteikė medicininę pagalbą, buvo atliktas kojų žaizdų perrišimas, o 22,15 val. V. V. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Pareiškėjo teiginiai, kad nesant pagalbos iškvietimo mygtuko jis negalėjo išsikviesti pareigūnų prieštarauja bylos medžiagai, kadangi pagalba pareiškėjui buvo suteikta ir ne vieną kartą. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas.

Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Minėtos patalpos valomos kartą per dieną, pagrindinis valymas – vieną kartą per mėnesį. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, iš paskirstymo kamerų į gyvenamąsias kameras asmenys paskirstomi tą pačią dieną. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. PK-2 buvo laikomas tris kartus, o kameroje Nr. LSP-3 – devynis kartus, toks laikymas negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų. 2016 m. liepos ir rugsėjo mėn. laikino sulaikymo ir paskirstymo patalpos buvo išdažytos, atitverti sanitariniai mazgai.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas V. V. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3200 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d., neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normos reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2017-08-29 pažymos Nr. 60/09-31770 (96-97 b. l.) matyti, kad pareiškėjas V. V. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2015-11-09 iki 2015-11-25 ir nuo 2016-09-02 iki 2017-04-28, viso 55 dienas, 2015 metais gyvenamosiose kamerose Nr. 18 ir 27, o 2016 – 2017 metais – kamerose Nr. 95, 32, 9, 19, 13, 34 ir 5, vienas arba su dar 1-4 asmenimis, ir jam teko nuo 3,71 iki 17,86 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 7,9 iki 20,91 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 1 iki 5), teismas nustatė, kad visas 55 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kamerose Nr. 18, 27, 32 ir 9, kurių plotas atitinkamai 18,56 kv. m., 15,93 kv. m., 20,91 kv. m. ir 16,26 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 5-4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, kuris užėmė atitinkamai 1,758 kv. m., 1,118 kv. m., 1,109 kv. m. ir 1,193 kv. m. (9 b. l.), teko 3,36 kv. m. kameroje Nr. 18, 3,70 kv. m. kameroje Nr. 27, 3,96 kv. m. kameroje Nr. 32 ir 3,76 kv. m. kameroje Nr. 9, t.y. daugiau kaip 3 kv. m. kameroje Nr. 18 ir daugiau kaip 3,6 kv. m. kamerose Nr. 27, 32 ir 9. Kitose 7,9 – 17,86 kv. m. ploto kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas (kameroje Nr. 34) arba su dar 1-2 asmenimis ir net atėmus sanitarinio mazgo plotą jam teko žymiai daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai (145-148 b. l.), nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti kamerose buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nepakankamas natūralus apšvietimas ir ventiliacija, per didelė oro drėgmė, pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu buvo patikrinta ir pareiškėjo laikymo kamera Nr. 34; patikrinimo akte (115-117 b. l.) užfiksuota, kad oro temperatūros dydžiai ir dirbtinė apšvieta šioje kameroje atitiko higienos normos HN 134:2015 reglamentuojamą dydį, vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta. 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 9, 13, 19 ir 95, dirbtinė apšvieta nustatytų ribinių dydžių neatitiko kamerose Nr. 9 ir 95, dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 13 ir 19 atitiko higienos normos reikalavimus, oro temperatūra atitiko reikalavimus kameroje Nr. 9, oro temperatūra kamerose Nr. 19 ir 95 nustatyta žemesnė, nei reglamentuojama, santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 9, 19 ir 95 atitiko higienos normos reikalavimus, tikrinimo metu įvertinus kamerų Nr. 9, 13, 19 ir 95 būklę dėl pelėsio, nustatyta, jog ant kamerų Nr. 19 ir 95 lubų ir sienų yra vizualiai matomo pelėsio, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (122-125 b. l.). Kameros Nr. 9 ir 34 patikrintos 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra kameroje Nr. 34 atitiko higienos normos reikalavimus, galimybė išvėdinti kamerą sudaryta, vizualiai matomo pelėsio ant kamerų Nr. 9 ir 34 sienų ir lubų nėra (126-130 b. l.). Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus (101-104 b. l.) matosi, kad 2016 m. vasario - balandžio mėn. buvo iš esmės suremontuota kamera Nr. 32, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. rugsėjo – lapkričio mėn. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų Nr. 18 ir 27, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2015 metais, būklę, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 9 ir 95 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį apšvietimą, o kameroje Nr. 95 - ir 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, reikalavimų, kameroje Nr. 19, pažeidžiant higienos normos 16 punkto reikalavimus, kamerose Nr. 19 ir 95, pažeidžiant higienos normos 39 punktą, numatantį, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, kamerose Nr. 18 ir 27, pažeidžiant higienos normos 14 p., 16 punkto, reglamentuojančio ir santykinę patalpų drėgmę, 17 punkto, numatančio galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas, bei 39 punkto reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – tualetas neizoliuotas nuo likusios kameros erdvės, truko privatumo, jautėsi nemalonus kvapas. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nepateikia duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. atliktų darbų pažymos (101-104 b. l.) matosi, kad 2016 m. vasario – balandžio mėn. kameroje Nr. 32 atlikti tik naujo klozeto sumontavimo ir aptvėrimo įrengimo darbai, tačiau nėra duomenų, kad sanitarinis mazgas šioje ir kitose pareiškėjo laikymo kamerose kameroje buvo visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tiek atvykęs į Šiaulių TI iš areštinių, tiek išvykstant iš Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino laikymo ir paskirstymo kameras, kuriose drėgna, šalta, neatskirtas sanitarinis mazgas. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir švarinimas. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus matosi, kad laikino laikymo ir priėmimo – paskirstymo kameros buvo remontuojamos 2016 m. liepos - rugsėjo mėn. – atliktas sienų, lubų dažymas, sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas (101-104 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo metu konstatavo, kad laikino sulaikymo, karantino kamerose akivaizdžios nešvaros nenustatyta, tik laikino sulaikymo kamerose ir koridoriuje jautėsi stiprus amoniako kvapas, pažeidžiamas HN 76:2010 57 punktas (105-107 b. l.). Iš byloje esančios pažymos Nr. 60/09-31770 matosi, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu į laikino sulaikymo patalpą Nr. LSP-3 buvo patalpintas 9 kartus, o į paskirstymo patalpą Nr. PK-2 – 3 kartus (96-97 b. l.), tačiau byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas dėl jo patalpinimo į trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameras galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI, nurodo, kad asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo esant žemai oro temperatūrai yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2016 m. spalio 5 d. ir 2017 m. vasario 13 d. patikrinimų metu, 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akte (115-117 b. l.) užfiksuota, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius (vonelės) švarus, tačiau 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kratos patalpoje naudojamas inventorius (vonelės) nešvarios (pažeidžiamas HN 134:2015 34 punktas). Pareiškėjas iš Šiaulių TI išvyko 2017 m. vasario 1 d. (97 b. l.), taigi kratų atlikimo patalpoje buvo ir galėjo naudotis nešvariomis vonelėmis, o tuo pačiu patirti nepatogumus ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI 2017 m. balandžio 27 d. jam būnant kameroje Nr. 5 susidarė tokia situacija, kad paūmėjus ligai ir prasidėjus dusulio priepuoliui, jis negalėjo prisišaukti pareigūno, nes kameroje nėra įrengtas iškvietimo mygtukas.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (98 b. l.). Iš byloje esančio 2017 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo (133 b. l.) matosi, kad 2017 m. balandžio 27 d. 22.15 val. nuteistajam V. V. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, taigi net ir nesant pagalbos iškvietimo mygtuko reikalinga pagalba jam buvo suteikta, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad yra senyvo amžiaus, neįgalus, jam nustatytas 40 procentų darbingumas, serga lėtine obstrukcine plaučių liga, jam diagnozuotas kvėpavimo ir širdies nepakankamumas, išeminė smegenų liga, dėl netinkamų laikymo sąlygų atsirado trofinės abiejų kojų žaizdos, kas neleidžia jam laisvai savarankiškai vaikščioti. Jam buvo išrašyti ramentai, be kurių jis praktiškai negali judėti, o esant galimybei rekomenduota naudotis vėžimėliu, skirtu negalią turintiems asmenims, tačiau Šiaulių TI tokių galimybių nėra, norint pasiekti medicininę dalį dėl kasdieninio žaizdų perrišimo tenka kopti slidžiais metaliniais laiptais, kas sukelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (18-93 b. l.) matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros, atliktos Šiaulių TI 2015 m. birželio 11 d., metu nustatyta, kad pareiškėjas serga širdies ligomis, yra turėjęs galvos smegenų traumą, jam operuotos venos, nustatytas 40 procentų darbingumas (19-21 b. l.). 2016 m. lapkričio 17 d. pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytas įrašas, kad pareiškėjui diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga, sunki forma (28 b. l.). Darbingumo lygio pažymoje nurodyta, kad pareiškėjui 2014-03-10 nustatytas 40 procentų darbingumas iki 2021-03-02 (29 b. l.). 2017 m. liepos 18 d. sveikatos būklės patikrinimo akte (160-161 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. 10 mėn. serga lėtine obstrukcine plaučių liga, labai sunki eiga, gretutinės ligos – lėtinė išeminė širdies ir smegenų liga, krūtinės angina, abiejų kojų venų varikozė, trofinės opos. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje 2017-06-28 užfiksuota, kad pareiškėjas juda ramentų pagalba (162 b. l.). Pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu sveikatos priežiūros tarnybos medikams skundėsi įvairiais negalavimais, buvo gydomas vaistais, atliekamos žaidų perrišimo procedūros, laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jo sveikatos būklė medicininiuose dokumentuose pastoviai įvardijama kaip labai bloga. Taigi įvertinus išdėstytas aplinkybes negalima teigti, kad pareiškėjas nurodytomis ligomis susirgo tik patekęs į Šiaulių TI, kad jam nebuvo leista naudotis ramentais, tačiau tai, kad jis visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – bent jau higienos normos reikalavimus atitinkančių gyvenamųjų kamerų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir kt. sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė (99 b. l.), nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100,00 Eur (vieną šimtą Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė