Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. vasario 23 d.

- Valstybinei ligonių kasai 5658,27 Lt už M. Ž. gydymą;

- nukentėjusiajai A. Z. 621 turtinei žalai ir 99397 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 2000 Lt byloje dalyvavusio nukentėjusiosios A. Z. atstovo pagalbai apmokėti;

- nukentėjusiajai D. Ž. 5200 Lt turtinei žalai ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

- 500,60 Lt proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. N. bei A. K., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. E. nuteistas už tai, kad tuoj po to, kai A. K. ir M. N. 2008 m. sausio 13 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, pašalinių žmonių akivaizdoje dėl mažareikšmės dingsties – automobiliu „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvykusiems į parduotuvę M. Ž., D. Ž., A. A. ir A. Ž. nepaklusus A. K. reikalavimui parvežti jį namo, sukėlė muštynes, kurių metu A. K. su M. N. kumščiais sudavė smūgius M. Ž. į galvą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą - dvi nedideles kraujosruvas galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose kairėje kaktos pusėje ir dešinėje viršugalvio pusėje, o A. K. peiliu dūrė A. Ž., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą - durtinę pjautinę žaizdą dešinės alkūnės – dilbio vidiniame paviršiuje, tokiu būdu sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. tuoj po A. Ž. sužalojimo A. Ž., S. L., A. K. ir M. N. pasitraukus iš muštynių, R. E. konflikto vietoje dėl chuliganiškų paskatų tyčia du kartus peiliu dūrė M. Ž. į nugarą ir į krūtinę ir padarė nekiauryminę durtinę – pjautinę nugaros dešinės pusės žaizdą bei durtinį – pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos priekinio paviršiaus sužalojimą su kairės pusės II šonkaulio priekinio galo (kremzlės) nupjovimu ir pošonkaulinės arterijos bei kairiojo plaučio viršutinės skilties pažeidimu, dėl kurio, išsivysčius masyviam kairės pusės hemotoraksui (nukraujavimui į pleuros ertmę) ir sunkiam hemoraginiam – hipovoleminiam šokui, M. Ž. 2008 m. sausio 13 d. 9.45 val. ligoninėje mirė. Tokiu būdu R. E. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. Ž..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo R. E. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. E. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis R. E. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nužudęs M. Ž., tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir padarė neteisingas išvadas dėl jo įvykdytų neteisėtų veiksmų.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo R. E., tiek kitų nuteistųjų bei įvykį mačiusių liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. R. E. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. dėl chuliganiškų paskatų nužudžius M. Ž., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 13 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) , tarp šešių asmenų – A. K., M. N., R. E. iš vienos pusės ir M. Ž., A. Ž., S. L. iš kitos pusės - įvyko muštynės, kurių metu R. E. peiliu mirtinai sužalojo M. Ž.. Nuteistasis R. E. pirmosios instancijos teisme iš esmės neneigė peiliu sužalojęs M. Ž., tačiau tvirtino, kad įdurti rankoje laikytu peiliu M. Ž. jis galėjo netyčia, sukdamasis arba susižaloti į jo rankoje laikytą peilį M. Ž. galėjo ir pats. Nuteistasis R. E. pirmosios instancijos teisme apie tai, iš kur pas jį muštynių metu atsirado peilis, paaiškino, kad besigrumdamas su A. Ž. jis koja užkliuvo už ant žemės gulėjusio peilio, iš kur tas peilis atsirado, R. E. tvirtino nežinantis. Norėdamas peilį numesti šalin, jis pakėlė peilį, kaire ranka sugniaužė dalį peilio koto ir dalį geležtės ir tuo metu ant jo puolė A. Ž., šio kontakto metu jis galėjo sužeisti A. Ž.. Besitraukdamas nuo A. Ž., jis sėdmenimis atsitrenkė į M. Ž., kuris tuo momentu kėlėsi nuo žemės ir, kurio krūtinė buvo peilio lygyje, todėl, nuteistojo nuomone, jis savo kūno svoriu atsirėmęs į besikeliantį M. Ž. arba sukdamasis pasižiūrėti už ko užkliuvo, galėjo peiliu įdurti M. Ž., be to, į peilį susižaloti galėjo ir pats M. Ž.. Analogiškus parodymus apie M. Ž. sužalojimo peiliu aplinkybes nuteistasis R. E. davė ir ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 142-148). Savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. E. ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą nukentėjusiojo M. Ž. sužalojimo peiliu padarymo mechanizmą, kelia naujas įvykio versijas tvirtindamas, kad peiliu M. Ž. galėjo sužaloti A. K., kuris peilį turėjo nuo pat konflikto pradžios, kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog jis buvo tas paskutinis vaikinas, kuris sužalojo M. Ž.. Tačiau šiuos nuteistojo R. E. teiginius paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Kaip minėta, pats nuteistasis R. E. tiek ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, tiek pirmosios instancijos teisme neneigė, jog konflikto pabaigoje jis paskutinis grūmėsi su M. Ž. ir nukentėjusįjį galėjo sužaloti ant žemės rastu peiliu. Kaip matyti iš nuteistojo M. N., nukentėjusiųjų D. Ž., A. Ž., liudytojo S. L. parodymų, po A. Ž. sužalojimo peiliu A. Ž., S. L., A. K. ir M. N. iš muštynių pasitraukė, konfliktą tebetęsė tik atokiau nuo visų buvę R. E. ir M. Ž.. Nuteistasis M. N. nurodė, jog jis pakėlė nuo žemės neblaivų sumuštą A. K. ir jie abu nuėjo link parko, tolesnių muštynių tarp R. E. ir M. Ž. nei jis, nei A. K. nematė, nukentėjusysis A. Ž. ir liudytojas S. L. parodė, kad jie abu nuėjo link policijos komisariato. Įvykio vietoje likusi nukentėjusioji D. Ž. parodė mačiusi savo vyrą M. Ž. atokiau besigrumiantį su vienu iš vaikinų, ji matė fizinį kontaktą tarp jos vyro ir su juo besigrumiančio vaikino. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad matė, jog vienu metu M. Ž. ir su juo besigrumiantis vaikinas buvo apsikabinę, vaikinas M. Ž. atstūmė ir paleido, jos vyras suklupo, bet greitai atsistojo ir tada ji parsivedė M. Ž. prie automobilio, o vaikinas nuėjo. Kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nukentėjusiosios D. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), taip pat parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos nukentėjusioji patvirtino nurodydama, kad po įvykio praėjus mažiau laiko ji geriau prisiminė visas įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. Ž. parodė, jog matė, kaip jos vyras buvo atsitraukęs link parduotuvės pusės su vienu iš jį užpuolusių vaikinų, tas vaikinas prieš M. Ž. šokinėjo, bandydamas išprovokuoti konfliktą, bet jos vyras stovėjo ramiai nuleidęs rankas, po to apsisuko ir ėjo atgal link automobilio, tačiau tas pats vaikinas puolė M. Ž. iš už nugaros, sugriebė už rūbų, sudavė nukentėjusiajam smūgius, po kurių M. Ž. nugriuvo (t. 1, b. l. 93 – 95, 96-99). Nuteistojo M. N., nukentėjusiųjų D. Ž., A. Ž., liudytojo S. L. parodymų analizė paneigia nuteistojo R. E. apeliaciniame skunde iškeltas versijas, jog peiliu M. Ž. galėjo sužaloti A. K., turėjęs peilį nuo pat konflikto pradžios ir, kad ne jis buvo tas paskutinis vaikinas, kuris sužalojo M. Ž.. Byloje nėra duomenų, kad M. Ž. peiliu būtų sužalotas dar iki susidūrimo su R. E., taip pat bylos duomenimis nenustatyta, jog peilį muštynių metu būtų turėjęs ir jį naudojęs M. N. ar, kad A. K., sužalojęs peiliu A. Ž., dar būtų peiliu sužalojęs ir M. Ž., kadangi iš karto po A. Ž. sužalojimo A. K. su M. N. iš įvykio vietos pasišalino, konfliktas tęsėsi tik tarp R. E. ir M. Ž.. Juo labiau, kad ir pats nuteistasis R. E. pirmosios instancijos teisme, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu neneigė, jog konflikto su M. Ž. metu jis rankoje turėjo peilį, bet tvirtino, kad įdurti rankoje laikytu peiliu M. Ž. jis galėjo netyčia, sukdamasis, taip pat susižaloti į jo rankoje laikytą peilį M. Ž. galėjo ir pats. Tačiau šią nuteistojo R. E. versiją apie galimą M. Ž. sužalojimo peiliu mechanizmą, jiems abiem susiduriant ir atsitrenkiant vienam į kitą, paneigia teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys bei tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 66/08 (03) konstatuota, kad M. Ž. mirė dėl durtinio – pjautinio kiauryminio krūtinės ląstos priekinio paviršiaus sužalojimo su kairės pusės II pošonkaulinės arterijos ir kairiojo plaučio pažeidimu, išsivysčius masyviam kairės pusės hemotoraksui (nukraujavimui į pleuros ertmę) ir sunkiam hemoraginiam – hipovoleminiam šokui. Krūtinės ląstos žaizdos padarytos aštriu duriančiai pjaunančiu įrankiu, tikriausiai, peilio geležte, dviem dūriais – į krūtinės ląstos priekinį paviršių (vienas) ir dešinę nugaros pusę (vienas) (t. 1, b. l. 18 – 24). Specialisto išvadai patikslinti ir detalizuoti pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas D.Vitkus, kuris patvirtino savo išvadą bei ją detalizuodamas paaiškino, jog sužalojimai peiliu M. Ž. galėjo būti padaryti suduodant stiprius smūgius peiliu, nukentėjusiajam labiausiai tikėtina tuo metu esant vertikalioje padėtyje (stovint). Eksperto teigimu, po patirtų sužalojimų nukentėjusysis M. Ž. dar keletą ar keliolika minučių galėjo atlikti aktyvius veiksmus, o dėl slopinančio alkoholio poveikio patirtų sužalojimų iš karto galėjo ir nepajusti. Šie specialisto išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys bei teismo medicinos eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme iš esmės atitinka jau aptartus nukentėjusiosios D. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme apie konflikto bei fizinio kontakto tarp jos vyro M. Ž. ir nuteistojo R. E. aplinkybes, bei leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį M. Ž. konflikto metu peiliu sužalojo, būtent, R. E.. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad tarpusavio konflikto metu, būtent, R. E., o ne kuris nors kitas iš konflikte ir muštynėse dalyvavusių asmenų, tyčia peiliu sudavė du smūgius M. Ž. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – nugarą ir krūtinę, taip padarydamas M. Ž. sužalojimus, nuo kurių ligoninėje nukentėjusysis mirė. Nuteistojo R. E. padaryta veika – smūgių peiliu sudavimas M. Ž. į nugarą ir krūtinę – buvo tiesioginė padarinių – nukentėjusiojo M. Ž. mirties – kilimo sąlyga. Nuteistasis R. E. apeliaciniame skunde nurodo, jog tikslo nužudyti M. Ž. jis neturėjo, konfliktas su M. Ž. kilo spontaniškai. Nusikalstamos veikos motyvas yra veikos priežastis, suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą, o nusikalstamos veikos padarymo tikslas – tai asmens siekiai, susiję su nusikalstamos veikos padarymu. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik tiems nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių atsiradimo. Tuo tarpu nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, nusikalstamo tikslo nėra, nes kaltininkas nenori pasekmių, o tik sąmoningai leidžia joms kilti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog R. E., suduodamas du smūgius peiliu nukentėjusiajam M. Ž. į nugarą ir krūtinę, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į M. Ž. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė M. Ž. veikdamas netiesiogine tyčia. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, R. E. fizinį smurtą ir peilį prieš iki tol iš esmės nepažįstamą žmogų panaudojo dėl mažareikšmės, pačių nuteistųjų neteisėtais veiksmais išprovokuotos dingsties, viešoje vietoje, įvykį stebint pašaliniams asmenims, neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, atvirą iššūkį visuomenės tvarkai, priešpastatydamas save aplinkiniams ir demonstruodamas niekinantį požiūrį į juos, t. y. R. E. elgesys – smurtavimas, panaudojant peilį, prieš nukentėjusįjį M. Ž. buvo nulemtas chuliganiškų paskatų. Nuteistojo R. E. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. E., nepažeidė Lietuvos Respublikos 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (nuteistasis R. E. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia), į tai, kad byloje nenustatyta nei R. E. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į R. E. asmenybę charakterizuojančius požymius (R. E. yra recidyvistas, jis nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, taip pat galiojančias administracines nuobaudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, R. E. ilgą laiką slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, savo elgesio nevertina kritiškai, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam R. E. paskyrė bausmę, lygią baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui. Nuteistajam R. E. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, savo apeliaciniame skunde to neprašo ir pats nuteistasis.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. E. apeliacinį skundą atmesti.