Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 92.4 punkte nurodyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus, ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal šių Taisyklių 75.6 punktą, ginklas išregistruojamas, jeigu ginklo savininkui panaikintas leidimas, o pagal taisyklių 81 p., ginklo išregistravimo pagrindas šiuo atveju yra jo realizavimas arba konfiskavimas ir tai patvirtinantys dokumentai. Taisyklių 104 punkte nurodyta, kad jei leidimas panaikintas ir priimtas sprendimas realizuoti ginklus, šaudmenis, paimtas ginklas nedelsiant perduodamas įvertinti jo būklę ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ginklų savininkui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio ir kt. Pareiškėjas šio reikalavimo nesilaikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apskrities VPK sprendimo panaikinti pareiškėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir nustatyta tvarka realizuoti pareiškėjui priklausančius šaunamuosius ginklus teisėtumo. Kaip nustatė teismas, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismui nutartimi pareiškėjui skyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudus 2 metus naudotis specialia teise, t.y. teise laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, Vilniaus apskrities VPK sprendimas laikytinas dvigubu nubaudimu. Teismas pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikyti ginklus ir šaudmenis panaikintas esant 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Taisyklių 92.4 punkte numatytam pagrindui, t. y. kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas akcentavo, jog bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2010 m. lapkričio 25 d., apie 22.57 val., viešoje vietoje viešbutyje „Vaivorykštė“, esančiame adresu Gytarių g. 25, Šiauliai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, demonstravo pistoletą PM viešbučio darbuotojai ir du kartus iššovė viešbučio koridoriuje. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. kovo 8 d. nutarimu nustatyta, jog pareiškėjas padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje (tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką), tačiau atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, kad yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės. Šis nutarimas patvirtintas Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. kovo 22 d. nutartimi. Be to, atsižvelgus į tai, kad pagal BK 67 straipsnį, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės asmenims skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, pareiškėjui šia teismo nutartimi paskirtos tokios baudžiamojo poveikio priemonės: įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ginklo ir šaudmenų konfiskavimas ir draudimas dvejus metus naudotis specialia teise – laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Teismo vertinimu, prokuroro nutarimu yra nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kėlė grėsmę viešajai tvarkai. Nutarimas yra priimtas vykdant procesinę veiklą ir yra privalomas. Kitu privalomu dokumentu – teismo nutartimi, prokuratūros nutarimas yra patvirtintas ir pritaikytos poveikio priemonės - draudimas dvejus metus naudotis specialia teise – laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis (Baudžiamojo proceso kodekso 30, 31 straipsnis). Teismo nuomone, atsakovas gavęs nurodytus dokumentus turėjo teisę ir privalėjo priimti sprendimą dėl leidimo laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis panaikinimo. Teismas pabrėžė, jog Įstatyme nėra nustatytas specialus leidimo panaikinimo pagrindas, kuomet yra nustatomas draudimas tam tikrą laiką naudotis minėta specialia teise, tačiau tokiu atveju, negali būti nesprendžiamas leidimo panaikinimo klausimas, nes privalomais pareigūnų procesiniais dokumentais yra nustatytas draudimas įgyvendinti tam tikrą laikotarpį specialią teisę. Dėl nustatyto draudimo nurodytu laikotarpiu pareiškėjas negali įgyvendinti savo specialios teisės, pareiškėjui negalėtų būti išduotas leidimas ar pratęstas jo galiojimas, o ginčijamu atveju toks leidimas turėjo būti panaikintas. Dėl nurodytų motyvų, atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino leidimą laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis dėl privalomuose pareigūnų procesiniuose dokumentuose konstatuotų naudojimosi ginklu įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų kai tas pažeidimas kėlė grėsmę viešajai tvarkai, t.y. esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytam leidimo panaikinimo pagrindui. Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis šiems tikslams: 1) medžioklei; 2) sportui; 3) savigynai; 4) profesinei veiklai; 5) kolekcijoms sudaryti; 6) mokymui; 7) moksliniam tyrimui; 8) kitiems tikslams, jei tai neprieštarauja įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams. Pagal Įstatymo 34 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę ginklą ir šaudmenis naudoti 11 straipsnyje numatytiems tikslams. Kaip nustatė teismas, pareiškėjui buvo išduotas leidimas naudoti ginklą savigynai.

Teismas kartu nurodė, jog pagal Įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punktą A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti neblaiviam (0,4 promilės ir daugiau), apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų. Teismo nuomone, prokuratūros nutarimo ir teismo nutarties turinys patvirtina, kad pareiškėjas naudojo ginklą pažeisdamas minėtus įstatymo reikalavimus, todėl atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą leidimo panaikinimo pagrindą ir priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities VPK sprendimu jam atėmus leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, jis už tas pačias veikas yra baudžiamas antrą kartą. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, aiškindamas Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad „Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.“ Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gegužės 7 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem: asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Minėtas principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, taip pat kad už nusikaltimą jam negali būti taikoma pagrindinė ir papildoma bausmė, o už administracinį teisės pažeidimą - pagrindinė ir papildoma administracinė nuobauda.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleistas, skiriant atitinkamas baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonių tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, jų skyrimą ir vykdymą reglamentuoja baudžiamojo proceso normos. Vilniaus apskrities VPK, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimų, licencijų išdavimas laikomos administracinėmis paslaugomis. Įstatymo 40 str. 1 d. įsakmiai nurodo, kad esant šioje straipsnio dalyje numatytiems pagrindams leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra panaikinami, ir nėra numatyta jokių išimčių, kurios leistų pasielgti kitaip.

Teismo nuomone, atsakovas atlikdamas viešąjį administravimą, nesprendė pareiškėjo nubaudimo klausimo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį leidimas nešiotis ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus; pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 dalį leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šio Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Atsakovas, taikydamas Įstatymą, išsprendė klausimus, susijusius su leidimo laikyti ir nešiotis ginklus turėjimu. Teismo vertinimu, ginčijamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003.

Teismas akcentavo, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dvigubos atsakomybės taikymo asmeniui baudžiamojoje ir administracinio teisės pažeidimo byloje. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjama byla nėra administracinio teisės pažeidimo byla, ši administracinė byla yra dėl viešojo administravimo paslaugos - leidimų, licencijų išdavimo, dėl to šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Vilniaus apskrities VPK, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, o būtent tuo, kad pareiškėjas anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė viešąją tvarką, vadovaujantis Įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, priėmė teisėtą sprendimą panaikinti leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, todėl jo naikinti nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).