Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Sodininkų bendrijos „MEDIKAS“ ieškinį atsakovui P. V. dėl 1 123,60 Lt skolos už bendrojo naudojimo objektų naudojimą ir išlaikymą, 5 procentų metinių palūkanų, 435 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Vadovaujantis LR žemės įstatymo 2 str. 24 d., 25 d. 1 p., mėgėjiškų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai gali būti tik žemės ūkio paskirties. Tokią išvadą patvirtina ir LR sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 2 d., tuo tarpu byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad jo valdomas žemės sklypas yra namų valdos paskirties.Įstatymai nesuteikia teisės sodų bendrijoms reikalauti mokėti įmokas iš asmenų, kurių žemės sklypai nėra sodų teritorijose. Teismas suklydo įtraukdamas atsakovo žemės sklypą į SB „Medikas“ administruojamo sodo teritoriją. Šią klaidą, apelianto teigimu, lėmė tai, kad teismas nesiaiškino sodo teritorijos apibrėžimo sąvokos, įtvirtintos LR žemės įstatymo 2 str. 24 d., 25 str. 2 d. 1 p. bei LR sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 2 d., kuri sodo teritorija įvardija tik žemės ūkio paskirties žemę.

Apeliantas, klaidingai interpretuodamas įstatyminį reglamentavimą, nurodo, jog jo sklypas, priskirtinas namų valdos paskirties žemės sklypui, negali būti laikomas mėgėjų sodo teritorijos dalimi, nes mėgėjų sodo teritorijoje, pagal įstatymą, gali būti tik žemės ūkio paskirties žemė. Teigia, jog Žemės įstatymo 2 str. 24 d., 25 str. 2 d., 1 p. numatytas žemės ūkio paskirties žemės sklypų skirstymas niekaip nepagrindžia fakto, kad atsakovo namų valdos sklypas nėra bendrijos teritorijoje. Nurodo, jog Sodininkų bendrijų įstatymo 2 str. nustatytas mėgėjų sodo teritorijos apibrėžimas leidžia spręsti, kad įstatymas nereguliuoja atskirų paskirčių sklypų priklausymo bendrijai, kadangi savivaldybė visą teritoriją (su joje esančiais tiek žemės ūkio, tiek namų valdos sklypais) priskyrė konkrečiai bendrijai. Apeliantas pats sau prieštarauja prie bylos pridėdamas Vilniaus miesto valdybos potvarkį 1994-06-23 Nr.1228V, kuriuo leidžiama jam perregistruoti žemės sklypą į individualią valdą, ir kuriame aiškiai nurodoma, kad sklypas yra SB „Medikas“ teritorijoje.Faktas, jog apeliantas nuo 2005 m. nėra bendrijos narys, nereiškia, kad jis neturi pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektų, esančių jo gyvenamojoje teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų.

Byloje kilo ginčas tarp sodininkų bendrijos ir žemės sklypo savininko, kuris nėra sodininkų bendrijos narys, dėl mokesčių bendrijai už bendrojo naudojimo objektus ir paslaugas.

Bylos medžiaga nustatyta, jog atsakovui P. V. nuosavybės teise priklauso 0,0782 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis SB „Medikas“, Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, jog nuo 1991 m. atsakovas buvo SB „Medikas“ bendrijos narys, bendrijos nario mokesčius mokėjimo iki 2005 m., tačiau išsipirkęs turimą žemės sklypą SB „Medikas“, atsakovas 2005 m. išstojo iš bendrijos ir nuo to laiko atsisako mokėti bendrijai mokesčius už bendrojo naudojimo objektų naudojimą, priežiūrą ir išlaikymą. Ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už bendrojo naudojimo objektų naudojimą ir išlaikymą laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2012 m. Pirmos instancijos teismas ieškovo reikalavimą tenkino. Nurodė, jog net ir išpirkus žemės sklypą ir išstojus iš bendrijos narių, Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 5 d., 22 str. 1 d. numato pareigą tokiam asmeniui išlaikyti bendro naudojimo objektus. Nesutikimą su tokia pirmos instancijos teismo pozicija apeliantas argumentuoja netinkamu teisės aktuose apibrėžtų sąvokų aiškinimu, tuo, jog nėra subjektas, kuriam taikytina Sodininkų bendrijų įstatyme nustatyta pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, nurodo, jog jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas negali būti laikomas mėgėjų sodo teritorijos dalimi. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

Apelianto teigimu, vadovaujantis Žemės įstatymo 2 str. 24 d., 25 str. 2 d. 1 p. mėgėjų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai gali būti tik žemės ūkio paskirties, tuo tarpu jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra priskirtinas namų valdos paskirčiai, todėl niekaip negali būti laikomas mėgėjų sodo teritorijos dalimi. Atmesdamas šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žemės paskirties pakeitimas, kaip šiuo atveju atsakovui išsipirkus valdytą sodo žemės sklypą ir pakeitus jo žemės ūkio paskirtį į namų valdos, nesudaro pagrindo teigti, jog toks žemės sklypas nėra bendrijos teritorijoje. Sutiktina su atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentu, jog žemės paskirties pakeitimas atitinkamo sklypo neatskiria nuo bendros teritorijos, remiantis vien tik žemės savininko disponavimo ribomis. Žemės paskirties tikslas – apibrėžti savininko teises valdyti, naudoti atitinkamą žemės sklypą. Pažymėtina, jog Žemės įstatymo 24 str. 2 d. reglamentuoja, jog žemės savininkai gali naudoti žemę ir kitai, nei žemės ūkio, paskirčiai, pakeitę žemės paskirtį pagal teisės aktus, tačiau toks žemės paskirties pakeitimas nereiškia, jog sklypas nebepriklauso atitinkamai suplanuotai teritorijai. Apelianto nurodyta Žemės įstatymo 25 str., 2 d., kurioje nustatytas žemės ūkio paskirties žemės sklypų paskirstymas, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl sodų bendrijos sudėtyje esančio žemės sklypo priskyrimo bendrijos teritorijai. Tuo tarpu Sodininkų bendrijų įstatymo 2 str. 3 d. nustato, jog mėgėjų sodo teritorija – savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). Minėtas apibrėžimas leidžia spręsti, jog bendrijos teritoriją sudarantys žemės sklypai nėra naudojami tik žemės ūkio reikmėms. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl sodininkų bendrijų paskirties ir tikslų kitimo priklausomai nuo visuomeninių santykių ir su ja susijusių visuomenės narių poreikių raidos: mėgėjų sodo teritorija dėl istoriškai susidėjusių aplinkybių buvo formuojama kaip speciali kolektyvinių sodų, t. y. mėgėjiškos žemės ūkio veiklos, rekreacijos paskirties teritorija, suskirstyta į daugelį sodo sklypų, tačiau vėliau šiuose sklypuose pradėti statyti gyvenamieji namai nuolatiniam gyvenimui, susiformavo jų kvartalai, kuriems būtina atitinkama infrastruktūra (vandentiekio, kanalizacijos sistemos, kt.). Pasikeitusi pradinė sodo sklypų faktinė paskirtis atsispindi Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatose – įstatyme nustatyta, kad mėgėjų sodo teritorijoje individualūs sklypai gali priklausyti ne tik sodininkams, bendrijos nariams, bet ir kitiems asmenims, šiuose sklypuose galima statyti ar rekonstruoti vieną sodo namą arba vieną vienbutį gyvenamąjį namą ir jų priklausinius (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1, 6 d.). Taigi Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Būtent sodo žemės sklypo valdymas nuosavybės ar kitomis teisėmis yra kriterijus, vienijantis Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-49/2014). Remiantis minėtomis įstatymo normomis bei kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad šiuo metu mėgėjų sodininkystės veikla skirta keletui tikslų, kurie ne visi gali būti aktualūs atskiriems asmenims, turintiems sklypus sodų bendrijos teritorijoje, įgyvendinti: vieni jų gali teikti prioritetą žemės ūkio produkcijos auginimui, kiti – apsirūpinimui gyvenamosiomis patalpomis ar aktyviam poilsiui. Šiuo atveju apeliantui sodo žemės sklypą naudojant namų ūkio tikslais pagrindo teigti, jog toks žemės sklypas nėra sodininkų bendrijos teritorijos dalimi, ar kad jis nėra Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių subjektas, nėra. Sodo žemės sklypo paskirties pakeitimas nėra atskiros apeliantui priklausančios teritorijos sukūrimas.

Tų pačių motyvų pagrindu atmestinas apelianto argumentas, jog įstatymai nesuteikia teisės sodininkų bendrijoms reikalauti mokėti įmokas iš asmenų, kurių žemės sklypai nėra sodų teritorijose (LR sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 5 d.). Pažymėtina, jog apelianto pareiga mokėti už bendrojo naudojimo objektų naudojimą bei priežiūrą nustatyta Sodininkų bendrijų įstatymo 22 str. 1 d., kuri numato, kad asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.