Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-957-555/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Virklund sport“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vėtrūna“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Virklund sport“ dėl rangos darbų kainos sumažinimo ir patirtų išlaidų ekspertizei atlikti atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas, motyvuodamas savo sprendimą, nepagrįstai suabsoliutina Subrangos sutarties 8.3 punkto teisinę reikšmę kilusiame ginče. Šiame ginče įvairiuose dokumentuose naudojami kėdžių modelių pavadinimai nėra reikšminga aplinkybė, nes Irwin Telescopic Seating Company gaminių aprašymuose nurodo, kad galimos įvairios kėdžių Patriot, Citation, Marquee geros ar geresnės komplektacijos, galimos įvairios apdailos medžiagų kombinacijos. Ieškovas pažeidė pareigą pristatyti tinkamos kokybės daiktus, nes ieškovo pateiktos ir sumontuotos kėdės ir stumdomos tribūnos neatitinka techninių charakteristikų. Nurodo, kad gamintojo kėdžių modelių standartiniai aprašymai nėra Subrangos sutarties sudėtinė dalis. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad šalys susitarė dėl atitinkamo daikto (kėdžių Citation) modelio pateikimo ir pateiktas daiktas atitinka to modelio standartines technines charakteristikas. Kokybės klausimas spręstinas vadovaujantis būtent atsakovo pateiktoje užduotyje (techninėse specifikacijose) nustatytais techniniais reikalavimais ir tik po to daikto gamintojo pateiktais modelių standartiniais aprašymais. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovui iki sutarties sudarymo turėjo būti žinomos ieškovo teikiamų gaminių techninės savybės, nes jis savo komerciniuose pristatymuose demonstravo ir leido atsakovui pamatyti visus savo atstovaujamojo gamintojo Irwin Telescopic Seating Company standartinius gaminius, t.y. ir 2008 m. kovo 3 d. techninėse specifikacijose nurodytas kėdes Patriot, Arena Folding, Marquee, Quest, Citation ir kitus. Tačiau liudytojo M. K. tvirtinimu ieškovas nurodė, kad šios standartinės komplektacijos gali ir yra keičiamos atsižvelgiant į individualų užsakymą. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktų daiktų trūkumams nustatyti yra būtina atlikti išsamius tyrimus (būtina kėdę išardyti ir pan.). Tuo tarpu atsakovas ieškovo pateiktus gaminius apžiūrėjo išoriškai pagal protingumo kriterijus, jų neardydamas. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl stumdomų tribūnų karkaso atitikties Subrangos sutarties sąlygoms, t.y. sprendime nėra analizuojami atsakovo priešieškinio motyvai dėl tribūnų karkaso kokybės neatitikimo šios sutarties sąlygoms, tačiau priešieškinis, įskaitant dėl stumdomų tribūnų karkaso neatitikties Sutarties sąlygoms, atmestas pilna apimtimi. Teismas nepasisakė dėl atsakovo procesiniuose dokumentuose įvardintų faktinių aplinkybių susijusių su 2008 m. kovo 3 d. techninių specifikacijų pakeitimo procedūromis. Be to, teisiškai neįvertino atsakovo argumentų dėl ieškovo veiksmų po to, kai atsakovas pareiškė pretenzijas dėl netinkamai vykdomos sutarties ir vyko šalių derybos dėl kainos sumažinimo. Taip pat nepasisakė dėl ieškovo kreipimosi į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir architektą dėl techninių specifikacijų pakeitimo taip, kad šios atitiktų faktinę pagal sutartį atlikto darbo rezultato būklę bei ieškovo parengtą darbo projektą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas vienašališkai be išankstinio atsakovo pritarimo pakeitė sutarties vykdymo sąlygas (Subrangos sutarties 5.2.22 p.). Tai, kad galutinį sprendimą dėl techninių specifikacijų pakeitimo priėmė ir įformino Kauno „Žalgirio“ arenos architektas, taip pat nelaikytina reikšminga, nes visi statybos procese dalyvavę asmenys suprato, kad pristatytų daiktų ir atliktų darbų trūkumai iki Europos vyrų krepšinio čempionato pradžios negalės būti tinkamai pašalinti.Teismas klaidingai nurodo, kad atsakovas pritarė 2011 m. gegužės 4 d. atliktiems 2008 m. kovo 3 d. techninių specifikacijų pakeitimams. Pritarimas nebuvo duotas, o atsakovas tik patvirtino, kad faktiškai atliktas darbo rezultatas atitinka 2011 m. gegužės 4 d. atliktų techninių specifikacijų koreguotas sąlygas. Darbo projekto patvirtinimas nereiškia, kad atsisakoma nuo reikalavimų numatytų techninėse specifikacijose. Nepagrįsta teismo išvada, kad 2008 m. kovo 3 d. techninės specifikacijos numato bendro pobūdžio reikalavimus gaminiams. Šios techninės specifikacijos patvirtintos STR „Statinio projektavimas“ nustatyta tvarka (8 priedo 13.3 p.), jų turinys nėra nuginčytas. Šių techninių specifikacijų pagrindu skelbtas užsakovo viešasis konkursas Kauno „Žalgirio“ arenos statybai, tų pačių techninių specifikacijų pagrindu ruoštas ieškovo komercinis pasiūlymas atsakovui ir sudaryta sutartis.Teismas nepagrįstai 2011 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto nepripažino įrodymu. Tokia teismo išvada nemotyvuota. Nenurodyta, kokiu pagrindu remiantis turėjo būti matuojamos ir tiriamos konkrečios įrangos savybės, nustatinėjamas konkretus gaminio atsparumas subraižymams, tiriama kiek atsilenkimo ciklų galima atlikti su vieno lanksto kėdės sėdyne ir kiek su dviejų lankstų kėde ir t.t. Nenurodoma, kodėl ekspertizėje taikyti metodai yra nepakankami ir nepatikimi. Tuo tarpu, skirtingai nei nurodo teismas, ekspertizės akte nurodomas pasirinktas atkuriamosios vertės metodas, apskaičiuojant mažintiną sutarties kainą, atitinka CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Šio principo esmė - nustatyti kokia adekvati rinkos kaina būtų faktiškai pristatytų kėdžių ir sustumiamų tribūnų, ir koks skirtumas būtų tarp tos rinkos kainos, kurią reiktų mokėti už sutartines sąlygas atitinkančius daiktus. Teismo sprendimas priteisti absoliučiu skaičiumi išreikštas 73 927,27 JAV dolerių dydžio procesines palūkanas yra nepagrįstas. Nepagrįstai palūkanos skaičiuojamos nuo pagrindinės skolos JAV doleriais (2063917,49 JAV dolerių) neatmetus 206151,16 JAV dalies, nuo kurios procesinės palūkanos pagal to paties Sprendimo rezoliucinę dalį išreikštos procentine išraiška ir turės būti skaičiuojamos ateityje nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas pagrįstai vadovavosi Subrangos sutarties 8.3 punktu, kuriame šalys aiškiai susitarė dėl konkrečių Žalgirio arenoje montuotinų kėdžių modelių, t.y. JAV gamintojo Irwin Seating Company kėdžių modelių. Šis sutarties punktas patvirtina, kad atsakovas esminę reikšmę teikė konkretiems, šioje sutartyje minimos kompanijos gaminamiems modeliams ir jų turimoms savybėms. Atsakovas nėra įrangos savininkas, ją pirko vykdydamas genrangos sutartį. Tuo tarpu užsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją, kaip įrangos savininką, įrangos kokybė tenkino. Tai patvirtina priimtų darbų aktai (4 t., b.l. 137-141), 2011 m. rugpjūčio 9 d. rangovo užbaigtų statybos darbų perdavimo statytojui aktas (4 t., b.l. 179), 2012 m. vasario 28 d. teismo posėdžio metu statybos skyriaus vedėjo V. A. parodymai, kad užsakovą pristatytos kėdės tenkino, bei aplinkybė, kad užsakovas atsakovui sumokėjo visą įrangos kainą. Todėl atsakovas negali gauti daugiau naudos nei maksimaliai tikėjosi, sudarydamas genrangos sutartį su užsakovu, nes tai reikštų nepagrįstą atsakovo praturtėjimą ieškovo sąskaita.Atsakovas nepagrįstai ignoruoja šalių patvirtintą Žalgirio arenos sėdimosios dalies 2010 m. lapkričio 30 d. darbo projektą ir remiasi įrangos neatitikimais pradiniam techniniam projektui. Juolab, kad Subrangos sutarties 3.4 punktas aiškiai numato, kad atsiradus neaiškumams tarp techninio projekto ir darbo projekto, kaip pagrindas darbų atlikimui turi būti naudojamas būtent darbo projektas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepasisakė dėl priešieškinio argumentų, susijusių su tribūnų kokybe, nes teismo išvados taip pat taikytinos ir vertinant ir tribūnų atitiktį Subrangos sutarčiai. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad techninis projektas buvo pakeistas ieškovo iniciatyva. Kaip patvirtino techninio projekto korektūrą rengęs architektas A. R., šis pakeitimas buvo atliktas būtent atsakovo iniciatyva, kadangi statybos eigoje buvo ir daugiau techninio projektio pagerinimų bei patikslinimų, todėl buvo siekiama atitinkamo darbo projekto. Šių dokumentų korektūrą patvirtino visi Žalgirio arenos statyboje dalyvavę asmenys, įskaitant ir atsakovo statinio statybos vadovą K. J., tokiu būdu pripažįstant, kad atsakovas jokių pretenzijų dėl minėtų korektūrų ir įrangos neturi. Atsakovas byloje nėra pareiškęs savarankiško reikalavimo dėl 2010 m. lapkričio 30 darbo projekto ir 2011 m. gegužės 4 d. techninio projekto korektūros ir atskirų darbo projekto ir techninio projekto korektūroje numatytų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Šie dokumentai nėra nuginčyti, todėl yra teisėti ir galiojantys. Įranga atitinka ne tik subrangos sutarties, darbo projekto bei techninio projekto korektūros reikalavimus, tačiau ir pradinio techninio projekto reikalavimus, nes subrangos sutartis ir techninis projektas iš esmės numatė tuos pačius Irwin Seating Company įrangos gaminius. Pradinio techninio projekto 2.1.5 punkte nėra detalizuojamos ar konkretizuojamos atsakovo kvestionuojamos savybės, t.y. atsparumas subraižymams, drėgmei ir pan. Kaip standartas techninio projekto 2.1.2 ir 1.2.1 punktuose ir subrangos sutarties 8.3 punkte yra nurodomi Irwin Seating Company gaminami standartiniai kėdžių ir tribūnų modeliai arba jiems analogiški gaminiai, kurie gali būti montuojami Žalgirio arenoje. Tai reiškia, kad techninio projekto rengėjai laikė, jog šių Irwin Seating Company gaminių standartinių savybių, kurias kvestionuoja atsakovas, lygis yra pakankamas. Teismas pagrįstai nesivadovavo eksperto S. M. pateiktu 2011 m. lapkričio 30 d. ekspertizės aktu. Ekspertizės akte yra vertinamas įrangos atitikimas pradiniam techniniam projektui, o ne galiojančiom darbo projekto ir techninio projekto korektūros reikalavimams. Atsakovo ginčytų savybių tinkamumas gali būti vertinamas tik santykyje su tam tikru standartu. Tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsakovo kvestionuojamos savybės neatitinka techninio projekto 2.1.5 punkto reikalavimų, turėjo būti įvertinta, koks yra atitinkamų įrangos savybių lygis ir kokį standartą šios savybės turėtų atitikti. Ekspertas nenurodė jokių konkrečių techninių standartų ar normų, kuriais vadovavosi atlikdamas įrangos ekspertizę. Ekspertizės akte nurodoma teorinė galimų kaštų, susijusių su įrangos trūkumų šalinimu, suma negali sudaryti pagrindo įrangos kainos mažinimui. Tuo tarpu atsakovas jokių realių nuostolių ar nepatogumų dėl tariamų įrangos trūkumų nėra patyręs. Be to, mano kad pateiktas ekspertizės aktas nėra eksperto išvada, nes CPK 216 straipsnio prasme ekspertizės skyrimo klausimas turėjo būti išspręstas byloje. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo procesinių palūkanų išreikšti absoliučiu dydžiu, t.y. konkrečia suma. Procesinės palūkanos buvo paskaičiuotos nuo žinomos skolos dalies, t.y. nuo tos skolos dalies, kurią bylos nagrinėjimo metu atsakovas geranoriškai sumokėjo, todėl teismas turėjo galimybę tiksliai apskaičiuoti mokėtinas palūkanas. Procentiniu dydžiu procesinės palūkanos išreiškiamos, kai tiksli atsiskaitymo data nėra aiški.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Subrangos sutarties vykdymo

Nustatyta, kad apeliantas, kaip rangovas, ir Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip užsakovas, 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 201-2-1747 Dėl Žalgirio arenos (Kauno pramogų ir sporto rūmų) statybos (t. 5, b.l. 103-129). Vykdant 2008 m. rugsėjo 1 d. sutartį dalyje dėl įrangos pristatymo ir sumontavimo, bylos šalys sudarė Subrangos sutartį dėl kėdžių, stumdomų tribūnų ir kitos su tuo susijusios įrangos, kurią Žalgirio arenai įsipareigojo pateikti ir sumontuoti ieškovas (subrangovas) (t. 2, b.l. 3-20). Kauno miesto savivaldybės administracija (užsakovas) priėmė iš apelianto (generalinio rangovo) visus darbus ir už juos atsiskaitė (t. 2, b.l. 73). Tuo tarpu apeliantas nesutinka ieškovui mokėti visą šalių sudarytos Subrangos sutarties kainą už arenos kėdes, stumdomas tribūnas bei kitą įrangą ir jų montavimą. Apelianto teigimu, yra pagrindas priešieškiniu prašomam mokėtinos ieškovui kainos mažinimui, nes ieškovo pristatytos kėdės neatitinka tam tikrų 2008 m. kovo 3 d. patvirtintų Žalgirio arenos techninio projekto technologinės dalies sustumiamų tribūnų ir sėdimų vietų techninių specifikacijų (toliau - Techninis projektas) 2.1.5 punkto reikalavimų, o stumdomos tribūnos - tam tikrų Techninio projekto 1.2.3 punkte numatytų reikalavimų. Taigi, nagrinėjamoje byloje analizuojami rangovo UAB „Vėtrūna“ ir subrangovo UAB „Virklund sport“ santykiai pagal Subrangos sutartį. Todėl šiems santykiams taikomos tokios pat taisyklės kaip statybos rangos santykiams.

Iš Subrangos sutarties 8.3 punkto turinio matyti, kad šalys susitarė dėl konkrečių Žalgirio arenoje montuotinų kėdžių modelių, t.y. JAV gamintojo Irwin Seating Company kėdžių modelių, nurodant konkrečius jų pavadinimus (t. 2, b.l. 10). Šis sutarties punktas patvirtina, kad apeliantas esminę reikšmę teikė konkretiems šioje sutartyje minimos kompanijos gaminamiems modeliams ir jų turimoms savybėms. Be to, iš viešoje erdvėje išsakytos užsakovo Kauno miesto savivaldybės ir paties apelianto pozicijų matyti, kad dar prieš ieškovui atliekant užsakymą Žalgirio arenos įrengimams užsakovas pageidavo būtent konkrečios kompanijos, t.y. JAV kompanijos Irwin Seating Company kėdžių ir kitos su jomis susijusios įrangos Kaune statomoje Žalgirio arenoje (t. 5, b.l. 41, 91-93). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime išsakytu argumentu, kad Subrangos sutarties 8.3 punkto reikšmė sprendžiamam klausimui turi esminę reikšmę, nes ji patvirtina apelianto ir užsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos valią, siekį ir ketinimą gauti tokias konkrečias kėdes, kurios ir buvo faktiškai sumontuotos Žalgirio arenoje. Tuo tarpu apeliantas pagrindu mažinti Subrangos sutartimi sulygtą kainą nurodo ieškovo pristatytų kėdžių ir stumdomų tribūnų neatitikimą pradinėms Techniniame projekte nurodytoms charakteristikoms. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesutinka su tokia apelianto pozicija.

Iš Subrangos sutarties 2.1- 2.3 punktų analizės matyti, kad esant prieštaravimams tarp šios sutarties, techninio projekto, darbo projekto ar kitų minėtos sutarties 2.1 punkte numatytų dokumentų, taikomi vėliau parengti, pasirašyti ar sudaryti dokumentai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Subrangos sutartis bei 2010 m. lapkričio 30 d. darbo projektas (toliau- Darbo projektas, t. 4, b.l. 135-136, t. 5, b.l. 94-97), numatantis konkretaus gamintojo atitinkamų modelių technines charakteristikas, yra vėlesni dokumentai nei apelianto akcentuojamas pradinis Techninis projektas, kuris visų statybos procese dalyvavusių atsakingų asmenų sutikimu 2011 m. gegužės 4 d. pakoreguotas (t. 3, b.l. 97-185). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, grįsdamas ieškovo pristatytų daiktų trūkumus, nepagrįstai remiasi pradiniame Techniniame projekte nurodytomis, o ne vėliau faktiškai koreguotomis charakteristikomis. Tuo tarpu Žalgirio arenoje sumontuotos įrangos atitikimo Žalgirio arenos sėdimosios dalies Darbo projektui ir Techninio projekto techninių specifikacijų 2011 m. gegužės 4 d. korektūrai apeliantas ir neginčija. Iš pasirašytų Darbo projekto bei Techninio projekto korektūros matyti, kad visi Žalgirio arenos statyboje dalyvavę asmenys, įskaitant apeliantą, pritarė kėdės Patriot pakeitimu Citation. Apeliantas neįrodinėjo, kad kėdė Citation yra prastesnės kokybės nei Patriot, taip pat neįrodinėjo, kad sustumdomosiose tribūnose panaudotos apdailos medžiagos yra prastos kokybės, o šių daiktų kokybę ginčijo remdamasis pirminėse techninėse specifikacijose nustatytais techniniais reikalavimais. Minėta, kad apelianto akcentuojamos techninės specifikacijos statybos procese buvo pakoreguotos; jos, kaip ir Subrangos sutartis bei Darbo projektas, numatė konkrečius Irwin Seating Company gaminamus modelius, kurie ieškovo ir buvo pateikti ir sumontuoti; Techninio projekto techninių specifikacijų 2.1.5 punkte įtvirtinti labai bendro pobūdžio reikalavimai kėdėms (tokie kaip atsparumas vandeniui, vandalams, korozijai, subraižymams, neteplios ir pan.), neapibrėžiant konkrečių taikytinų normų ir standartų šioms savybėms nustatyti. Iš Irwin Seating Company pateiktų produktų apibūdinimų ir jo atsakymų į ekspertizės ataskaitą matyti, kad Irwin Seating Company gaminiuose yra naudojamos standartinės medžiagos, todėl apelianto kvestionuojamos savybės visuose gaminiuose yra vienodos (t. 6, b.l. 60-89). Tuo tarpu tam tikrų charakteristikų, tokių kaip dviejų lankstų, Irwin Seating Company pristatyti gaminiai net ir neturi (t. 2, b.l. 98). Taigi, nors apeliantas tvirtina, kad ne modelių pavadinimai yra svarbūs, o techninė specifikacija ir techninės charakteristikos, kurias apeliantas apibrėžė ir prašė ieškovo pagal jas pagaminti kėdes, tačiau pačioje Subrangos sutartyje ir Darbo projekte numatyti ne specifiniai parametrai, bet patys kėdžių modeliai (Subrangos sutarties 8.3 p.). Apelianto atstovas pats teismo posėdžio metu patvirtino, kad pristatyti tie kėdžių modeliai ir tokios kėdės, kurios yra numatytos Techninio projekto techninės specifikacijos korektūroje (t. 4, b.l. 196 ).

Apelianto teiginiai, kad Techninio projekto korektūra buvo atlikta be išankstinio apelianto pritarimo, nepagrįsti ir nepaneigia jos teisėtumo. Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu D1-708 patvirtintas STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ numato galimybes keisti techninio projekto sprendinius (44, 47 punktai), nagrinėjamo pobūdžio pakeitimams turi pritarti statytojas žyma „pritariu“ ir parašu ant titulinio lapo ir šių rodiklių lentelės arba tvirtina (46, 52 punktai), taipogi statinio techninis prižiūrėtojas, pasirašydamas ir pažymėdamas „Pritariu statyti“ (57 punktas). Žalgirio arenos sėdimosios dalies Darbo projektą ir Techninio projekto korektūrą parašu teisės aktų nustatyta tvarka patvirtino visi už statinio statyba atsakingi asmenys - techninio projekto vadovas E. M., statinių statybos techniniai prižiūrėtojai J. A. ir S. S. bei apelianto statinio statybos vadovas K. J. (t. 3, b.l. 97-185; t. 4, b.l. 134-136). Šiuose dokumentuose nurodomos arenos stumiamų tribūnų ir sėdimų vietų techninės specifikacijos, nurodant konkrečius gamintojo Irwin Seating Company gaminius. Nors apeliantas nurodo, kad jo parašai ant aukščiau minėtų dokumentų tik patvirtino faktą, kad atlikti darbai atitinka Techninio projekto 2011 m. gegužės 4 d. korektūrą, tačiau apeliantas, patvirtindamas žymą „Taip pastatyta“, nenurodė jokių pastabų ar pretenzijų darbo rezultatui. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno miesto savivaldybės administracijos statybos skyrius nurodė, jog apeliantas parengė Darbo projektą, kuriame vienareikšmiškai įvardijo ketinamas įrengti kėdes, atliko reikiamus Darbo projekto derinimus su techniniu prižiūrėtoju ir Techninio projekto vadovu, bei vertino, kad parengto Techninio projekto techninės specifikacijos 2011 m. gegužės 4 d. buvo patikslintos pagal apelianto parengto Darbo projekto sprendinius (t. 4, b.l. 133 ). Pažymėtina, kad minėto STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 47 punkte nurodyta, kad esant neatitikimams tarp darbo projekto ir techninio projekto sprendinių, taip pat ir techninių specifikacijų, techninis projektas turi būti keičiamas. Tokiu atveju apelianto argumentai dėl minėtų dokumentų korekcijų iniciatyvos sprendžiamam ginčui neturi reikšmės, nei Darbo projektas, nei Techninio projekto techninių specifikacijų korekcijos nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokio reikalavimo priešieškinyje nebuvo pareiškęs ir pats apeliantas, todėl šių dokumentų teisėtumas nėra paneigtas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai dėl ieškovo sumontuotos įrangos neatitikimo pradiniam Techniniam projektui yra nepagrįsti ir nereikšmingi sprendžiant ieškovo pristatytos įrangos ir atliktų darbų trūkumus, nes Žalgirio arenos statyboje dalyvavę atsakingi asmenys patvirtino Darbo projektą atitinkančias Techninio projekto korektūras, dėl kurių atitikimo faktiniams ieškovo darbo rezultatams ginčo byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto skunde analizuotų Žalgirio arenos kėdžių ir stumdomų tribūnų bei jų įrengimo neatitikimo konkretiems pradinio Techninio projekto techninių specifikacijų reikalavimams, nes šios specifikacijos pakoreguotos pagal Darbo projekto sprendinius, pagal kuriuos ir buvo atliekami atitinkami statybos darbai (STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 6.5, 13 punktai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pakankamo pagrindo vadovautis apelianto pateiktu 2011 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės aktu Nr. 11-09/30 (t. 3, b.l. 23-51), nes jos vertinimo dalykas buvo ieškovo pristatytos įrangos savybių atitikimas pirminiame Techniniame projekte techninėse specifikacijose nurodytoms bendro pobūdžio gaminio savybėms, kurios vėliau buvo pakeistos. Tokiu atveju apelianto argumentai dėl ekspertizės akto turinio ir išvadų, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas priešieškinio, nepasisakė dėl stumdomų tribūnų karkaso atitikties ginčo Subrangos sutarties nuostatoms. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik paties apelianto akcentuotų kėdžių, tačiau ir bendros ieškovo pristatytos įrangos atitiktį šalių sudarytos Subrangos sutarties nuostatoms. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka sprendžiami klausimai dėl stumdomų tribūnų atitikties Subrangos sutarties reikalavimams nėra išskiriami, nes jiems taikomos bendros teismo išvados dėl ieškovo pristatytos ir sumontuotos įrangos. Dėl to bei atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad ir Žalgirio arenoje sumontuotos stumdomos tribūnos faktiškai neatitiko Darbo projekto ir Techninio projekto korektūros reikalavimų, ieškovo sumontuotą įrangą apeliantas perdavė užsakovui, kuris neturėjo jokių priekaištų, už ją atsiskaitė ir dėl to ginčo byloje nėra.

Taigi, nors apeliantas prašo sumažinti kainą faktiškai pristatytos ieškovo įrangos vertės ir įrangos, kuri, apelianto nuomone, turėjo būti pristatyta, vertės skirtumu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto argumentai ir pateikti įrodymai nepagrindžia kainos mažinimo būtinumo (CPK 12, 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.694 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas abiejų sutarties šalių pasirašomas darbų perdavimo–priėmimo aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662 str. 2 d.); su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007). Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai A. R., V. A., S. S., M. K. patvirtino, kad įranga natūroje buvo apeliantui bei užsakovui pristatyta tiek atskirame pristatyme Žalgirio arenoje, tiek kas savaitę vykusiuose gamybiniuose susirinkimuose, visų kėdžių pavyzdžiai buvo pristatyti ir stovėjo apeliantui priklausančiuose statybiniuose vagonėliuose. Apeliantas ir pats neneigė, kad įranga jam buvo natūroje pristatyta, taigi, jam buvo sudarytos galimybės įrangą išanalizuoti ir ją įvertinti. CK 6.689 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsakovas (apeliantas ieškovo atžvilgiu) turi teisę kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, statybos darbų grafiko laikymąsi, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę, o šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad užsakovas, nustatęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, kurie gali pabloginti statybos darbų kokybę, ar kitus trūkumus, privalo apie tai nedelsdamas pranešti rangovui, tuo tarpu nepranešęs apie pastebėtus trūkumus, netenka teisės jais remtis ateityje. Apeliantas neįrodė, kad jis, matęs ketinamą montuoti įrangą ir iš esmės galėjęs įsitikinti jos tinkamumu, būtų reiškęs prieštaravimus dėl jos montavimo, t.y. pareiškęs savo nepritarimą, tai faktiškai pradėjo daryti tik po to, kai jau jam pačiam užsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos, pasirašiusios priimtų darbų aktus be jokių pastabų ir pretenzijų (t. 4, b.l. 137-141), buvo apmokėta visa sutartinė kaina.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė, kad ieškovo sumontuota įranga neatitinka kokybės reikalavimų (CPK 12, 178 str.), todėl turi sumokėti visą šalių sutartyje sulygtą įrangos ir atliktų darbų kainą (CK 6.687 str.).

Dėl palūkanų priteisimo

Kadangi, kaip jau minėta, apeliantui kyla pareiga sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą, atmestinas apelianto argumentas dėl to, kad nėra pagrindo priteisti ieškovui įstatymines palūkanas iki bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos pagrįstai nurodė, kad Subrangos sutartis atitinka komercinio sandorio sampratą, pateiktą Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, ir patenka į šio įstatymo teisinio reguliavimo sritį (šio įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2 straipsnio 4, 6 dalys). Todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš apelianto pagal nurodyto įstatymo nuostatas apskaičiuotas palūkanas iki bylos iškėlimo yra pagrįstas.

Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu dėl netinkamo konkrečiu dydžiu - 73 927,27 JAV dolerių ieškovui priteistų procesinių palūkanų apskaičiavimu. Pažymėtina, kad šias palūkanas apeliantas savo skunde ginčija tik tuo aspektu, jog jos apskaičiuotos nuo pagrindinės sumos (2 063 917,49 JAV dolerių) neatmetus skundžiamu sprendimu priteistos 206 151,16 JAV dolerių sumos. Nurodo, kad neatmetus šios sumos apskaičiuojant ir priteisus konkretų procesinių palūkanų dydį (73 927,27 JAV dolerių) bei nurodžius, kad nuo 206 151,16 JAV dolerių sumos skaičiuotinos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo dienos, procesinės palūkanos nuo šios sumos gali būti priskaičiuotos pakartotinai. Todėl teisėjų kolegija dėl šios palūkanų sumos priteisimo pagrįstumo pasisako tik šiuo aspektu.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistą 73 927,27 JAV dolerių sumą atsižvelgė į apelianto ieškovui sumokėtas sumas: 2012 m. vasario 7 d. – 575 233,45 JAV doleriai, 2012 m. kovo 3 d. – 1 282 532,88 JAV doleriai. Iš apskaičiavimo sudedamųjų dalių matyti, kad iš tikrųjų 69 189,30 JAV dolerių palūkanų suma yra apskaičiuota nuo pagrindinės skolos sumos (2 063 917,49 JAV dolerių) iki 2012 m. vasario 7 d., t.y. neatmetus skundžiamu sprendimu priteistos 206 151,16 JAV dolerių sumos. Atmetus šią sumą, procesinių palūkanų suma nuo bylos iškėlimo iki 2012 m. vasario 7 d. būtų 7 055,59 JAV doleriais mažesnė (2 063 917,49 - 206 151,16 = 1 857 766,33 x 0,022 proc. x 152 d. = 62 123,71 JAV dolerių). Kaip minėta, skundžiamu sprendimu nuspręsta priteisti procesines palūkanas ir nuo 206 151,16 JAV dolerių sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t.y. nuo sumos, nuo kurios jau priteistos procesinės palūkanos įskaitant jas į konkrečiu dydžiu priteistas palūkanas (73 927,27 JAV dolerių). Todėl pastarųjų dydis mažinamas 7 055,59 JAV doleriais - iki 66 871,68 JAV dolerių (73 927,27 - 7 055,59 ). Šios palūkanos yra procesinio pobūdžio, todėl ši suma neturi įtakos vertinant turėtas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį, išlaidas už advokato pagalbą ir kt.) pirmosios instancijos teisme, dėl ko bylinėjimosi išlaidų dydis neperskaičiuojamas. Apeliantas nuo procesinių palūkanų sumos žyminio mokesčio taip pat nėra sumokėjęs, todėl jam už sumažintą palūkanų sumą bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) apeliacinės instancijos teisme taip pat nepriteistinas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė šalių sudarytos Subrangos sutarties nuostatas ir pagrįstai iš esmės tenkino ieškinį bei netenkino priešieškinio reikalavimų dėl kainos sumažinimo. Tačiau, konstatavus iš dalies netinkamą priteistinų procesinių palūkanų konkrečiu dydžiu apskaičiavimą, sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo ir bylos rezultatui esant palankiam ieškovui, šis turi teisę į bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, nors tokio pobūdžio prašymas buvo pateiktas, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.

Po apeliacinės instancijos teismo posėdžio 2013 m. kovo 14 d. gautas apelianto prašymas panaikinti šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes apeliantui 2013 m. vasario 15 d. yra iškelta restruktūrizavimo byla, o antstolio depozitinėje sąskaitoje yra sukaupta 393 693,04 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, esant patenkintam ieškovo reikalavimui, naikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (CPK 150 str. 3 d.), tokio pobūdžio klausimai, susiję su įmonės turtu ir jam taikomais apribojimais, spręstini jos restruktūrizavimo byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti sumažinant iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ priteistą ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Virklund sport“ 73 927,27 JAV dolerių procesinių palūkanų sumą iki 66 871,68 JAV dolerių.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkinti.