- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-819/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00943-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- A. D., R. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių šiluma“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: R. G. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. D. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4223-115/2013 pagal ieškovų A. D. ir R. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių šiluma“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių butų ūkis“ dėl įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir panaikinti, kaip neteisėtą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimą dėl šilumos paskirstymo ieškovų gyvenamajame name.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau tekste ir Komisija) 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. R2-1016 ir įpareigoti atsakovą UAB „Kaišiadorių šiluma“ atlikti ieškovams patiektos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Ieškovo teigimu, atsakovo vykdomas šilumos paskirstymas, šilumos ir karšto vandens apskaita, buhalterinė apskaita yra neaiškios, neskaidrios, neteisėtos ir turinčios aplaidumo, sukčiavimo ir net piktnaudžiavimo požymių, nes atsakovas pateikė klaidingas sąskaitas už faktiškai nešildomas bendro naudojimo patalpas, pagal atsakovo neteisėtai pritaikytus šilumos paskirstymo metodus, o šilumos ir karšto vandens apskaita buvo vykdoma nesilaikant teisinės metrologijos reikalavimų. Ieškovų name iki 2012 m. dėl karšto vandens skaitiklių netikslaus veikimo, karšto vandens apskaita buvo netvarkinga, nors pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles atsakovas turėjo užtikrinti tinkamą karšto vandens suvartojimo apskaitą. Tačiau vis tiek neapskaitytą karštą vandenį išskirstė apmokėti visiems namo gyventojams. Komisija skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovas nuo 2008 m. turėjo pareigą užtikrinti tinkamą karšto vandens apskaitą ir šios pareigos neįvykdė, tačiau ieškovo reikalavimus atmetė remdamasi paprotiniu proporcingumo principu. Ieškovų teigimu, negalima tokia padėtis, kai buto savininkas turi sumokėti už faktiškai negautą šilumos energiją tik todėl, kad šilumos tiekėjas nevykdo savo prievolės sutvarkyti karšto vandens ir šilumos apskaitą pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas ieškovų name neįrengė karšto vandens boilerio šilumos apskaitos, o name naudojo metrologinės patikros neturintį šilumos apskaitos prietaisą perdavimui, kurio nepatikimi parodymai iškreipdavo faktiškai suvartotos šilumos kiekius. Be to, atsakovas iki šiol neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 reikalavimo įrengti šilumos apskaitos prietaisą ieškovų bute (3-7 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atsakovui iš ieškovų priteisė po 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad atsakovo padarytas pažeidimas – vieno karšto vandens skaitiklio, esančio viename iš ginčo daugiabučio gyvenamojo namo butų metrologinės patikros neorganizavimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas – šilumos tiekėjas, būtų iš esmės netinkamai vykdęs jam teisės aktų nustatytas pareigas, susijusias su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ginčo gyvenamajame name. Teismo vertinimu šis pažeidimas negalėjo sąlygoti esminių neatitikimų tarp pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio prietaiso apskaitymų ir patiems vartotojams priklausančių šilumos apskaitos prietaisų parodymų. Teismas sutiko su Komisijos nuomone, išdėstyta ieškovų skundžiamame sprendime, kad pagal esamas aplinkybes nėra faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. neturėjo teisės su nepaskirstytu karšto vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams (CK 1.5 straipsnis), ar kad paskirstymą būtų atlikęs pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prijungti papildomus rašytinius įrodymus; įpareigoti atsakovą pateikti visų ginčo namo butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių metrologines patikras už visą ginčo laikotarpį ir visų butų savininkų deklaruotus karšto vandens kiekius, pagal butų karšto vandens skaitiklius, bei visame name faktiškai suvartotą karštą vandens kiekį (pagal šilumos punkte esantį karšto vandens pagrindinį skaitiklį) - nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., nes šių įrodymų ieškovai patys negali gauti, o pirmos instancijos teismas atsisakė šiuos įrodymus išreikalauti iš atsakovo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas ignoravo Inspekcijos 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr.(13)2R494 nustatytą prejudicinę galią turinčią aplinkybę, kad karšto vandens apskaita iki 2012 m. ieškovų name buvo netvarkinga, todėl nepagrįstai reikalavo ieškovų iš naujo įrodinėti tą patį.
2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad vieno karšto vandens skaitiklio metrologinės patikros neatlikimas negalėjo sąlygoti esminių skirtumų tarp pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio prietaiso apskaitymų ir patiems vartotojams priklausančių šilumos apskaitos prietaisų parodymų. Šis motyvas paremtas tik prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais, nes byloje nėra jokių įrodymų, kuriuos ieškovai prašė išreikalauti, koks ginčo laikotarpiu susidarė skirtumas tarp gyventojų deklaruoto ir faktiškai suvartoto karšto vandens. Pažymi, kad net viename bute su neveikiančiu skaitikliu per vieną mėnesį gali būti suvartota apie 5 kubinius metrus karšto vandens, per vienerius metus – 60, o per visą ginčo laikotarpį - 300 kubinių metrų karšto vandens, kurio pašildymui reiktų apie 16000 kWh šilumos energijos, kurios kaina siektų apie 4000 Lt. Ši šilumos energija buvo išdalinta visiems namo butų savininkams, kaip butų šildymas ir cirkuliacijos mokestis. Todėl net vieno buto neveikiantis karšto vandens apskaitos prietaisas gali padaryti didelę žalą kitiems butų savininkams. Šių aplinkybių teismas nevertino, neatskleidė bylos esmės, o savo sprendimą pagrindė prielaidomis, o ne įrodymais pagrįstais motyvais. Įrodymais nepagrįstas ir nemotyvuotas sprendimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo laikotarpiu, ginčo name buvo tik vienas metrologinės patikros neturintis skaitiklis. Kitų butų Inspekcija netikrino, nes nurodymui sutvarkyti karšto vandens apskaitą pagrįsti užtenka ir vieno skaitiklio. Butuose įrengti karšto vandens skaitikliai ginčo laikotarpiu neturėjo metrologinių patikrų, nes buvo įrengti 1995 m., o keisti tik 2011 m., nors skaitiklio gamyklinė patikra galiojo tik 4 metus - iki 1999 metų. Be to, paaiškėjo nauja aplinkybė, kad namo įvadinis skaitiklis, kuris buvo naudojamas viso namo karšto vandens apskaitai, buvo sugedęs, todėl ieškovų prašoma perskaičiuoti šilumos energija buvo nepagrįstai priskirta name suvartotam karštam vandeniui. Ieškovų teigimu, dar 2007 m. ieškovų name visi 67 karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, todėl šie skaitikliai turėjo būti pakeisti iki 2009 m., tačiau atsakovas šią prievolę realiai įvykdė tik 2012 m. kovo mėn., po to, kai Inspekcija atliko patikrinimą ir nurodė atsakovui sutvarkyti karšto vandens apskaitą. Pateikta lentelė patvirtina, kad ginčo laikotarpiu 7, 9, 15, 16, 19, 20, 24, 25, 29, 31 butuose karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančios metrologinės patikros, o 39 bute karšto vandens skaitiklis buvo įrengtas tik 2012-11-23, o iki 2012-11-23 šiame bute apskritai nebuvo jokio atsiskaitomojo karšto vandens apskaitos prietaiso, tačiau šiam butui nebuvo skaičiuojamas joks mokestis už karštą vandenį pagal suvartojimo normas, todėl visą ginčo laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2012-11-23 šilumos energija, suvartota šio buto gyventojų suvartotam karštam vandeniui pašildyti buvo įtraukta į namo šildymą ir karšto vandens cirkuliaciją. Ieškovų nuomone, likusiuose ginčo namo butuose karšto vandens skaitikliai taip pat neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, o atsakovas netaikė jokio mokesčio už karštą vandenį pagal suvartojimo normas, todėl laikytina, kad atsakovas nebuvo tinkamai sutvarkęs karšto vandens apskaitos, nes visą ginčo laikotarpį bent keliuose butuose buvo netvarkinga apskaita, taip pat nebuvo taikomos suvartojimo normos tik dėl atsakovo kaltės ir aplaidumo.
4. 2008 m. įsigaliojo įstatymas, kuris draudžia priskirti apmokėti šilumos energiją sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas tinkamai nesutvarkęs karšto vandens apskaitos. Ieškovų namo karšto vandens apskaita buvo netvarkinga iki 2012 balandžio mėn. Todėl šilumos tiekėjas įpareigotinas perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą laikotarpį iki tada, kai sutvarkė ieškovų namo karšto vandens apskaitą pagal teisės aktų reikalavimus.
5. Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia namams ir (ar) butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip. Kadangi nei vienas ieškovų namo vartotojas nėra pageidavęs kitaip, laikytina, kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už butų šildymo ir karšto vandens paslaugą ne iki šio namo įvado, o iki kiekvieno buto, nesvarbu kas prižiūri šildymo sistemas. Priešingu atveju, tiekėjo atsakomybė būtų ribojama, o tai reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sąlygos įtvirtinimą (CK 6.188 straipsnis). Tokia išvada išplaukia ir iš Energetikos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002).
6. Ginčo laikotarpiu visuose butuose buvę karšto vandens skaitikliai buvo atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
7. Pagal ginčo laikotarpiu galiojantį teisinį reglamentavimą, šilumos tiekėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę, tačiau atsakovo prievolė savo lėšomis įrengti karšto vandens skaitiklį ieškovų ir kitų gyventojų butuose atsakovui atsirado Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-31 nutarimo Nr. 1504 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.2, 1.3. 2.1 ir 2.2 punktų pagrindu, nors šios prievolės atsakovas nevykdė. Teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė, nepagrįstai nurodydamas, kad atsakovo prievolė įrengti ir prižiūrėti karšto vandens skaitiklius atsirado tik nuo 2010-11-01, nors prievolė sutvarkyti apskaitą ir prižiūrėti skaitiklius atsirado nuo 1999-12-31, o nuo 2010-11-01 atsirado prievolė perimti vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, kuriuos vartotojai įsirengė savo lėšomis, nesulaukę atsakovo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą vykdymo.
Atsiliepimas
8. Atsakovas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu ir nustatytu Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu, be kita ko, remiasi bendrosios dalinės nuosavybės savininkų pareigas reglamentuojančiomis normomis, tačiau šiuo atveju nėra sprendžiami bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo ir administravimo klausimai, todėl šios nuostatos negali būti laikomos pagrindu paskirstyti visiems butų savininkams kitų butų suvartotą ir nedeklaruotą šilumos energiją.
9. Šiuo atveju turėtų būti ginami silpnesniosios šalies, vartotojo interesai.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Prejudicinis faktas turi būti nustatytas teismo ir atitikti kitus keliamus reikalavimus. Ginčo atveju, su ginču susijusios aplinkybės iki ieškovams paduodant ieškinį pirmosios instancijos teismui nebuvo nagrinėjamos kitame teisme, kitoje byloje ir jos nebuvo patvirtintos ar paneigtos teisminio proceso metu.
Šalies argumentai
2. Apeliantai klaidingai nurodo, kad Inspekcijos 2012 m. kovo 30 d. rašte Nr.(13)2R494 konstatuota, kad karšto vandens apskaita iki 2012 m. ieškovų name nebuvo tvarkinga. Iš rašte pateiktos informacijos matyti, jog Inspekcija nagrinėjo tik ieškovų prašymo dalį dėl netinkamai vykdomų karšto vandens tiekėjo pareigų ir Inspekcijos atstovai atliko neplaninį atsakovo veiklos patikrinimą, kurio metu nustatė, kad kai kuriuose pastato butuose (butas Nr. 1) sumontuoti karšto vandens prietaisai neturėjo galiojančios patikros. Inspekcija surašė 2012 m. kovo 15 d. nurodymą Nr. 29 dėl rastų neatitikimų ir nustatė terminą šiam pažeidimui pašalinti. Pažymi, kad neatitikimas pirmame bute nustatytas skaitikliui, kuris buvo iš esmės nenaudojamas. Tai paaiškėjo, kai atsakovas atliko šio skaitiklio metrologinę patikrą. Minėto skaitiklio patikros 2012 m. kovo 15 d. pažymoje Nr.14- D71J1 konstatuota, kad skaitiklio parodymai yra 5m3 ir jis atitinka vandens skaitiklio bendrosios patikros metodikos reikalavimus. Todėl negalima laikyti, kad viso pastato karšto vandens apskaita yra netvarkinga vien dėl to, kad pastate buvo rastas vienas neplombuotas, nenaudojamas, tačiau metrologinius reikalavimus atitinkantis skaitiklis. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Inspekcijos 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr.(13)2R494 pripažinimo prejudiciniu faktu yra nepagrįsti, o minėtame rašte pateikta informacija apeliantų interpretuojama neadekvačiai esamai situacijai ir byloje pateiktiems įrodymams.
3. Apeliantų pateikti iš pastato gyventojų surinkti karšto vandens apskaitos prietaisų keitimo aktai laikytini įrodymais, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti tam tikras apeliantų daromas prielaidas ir nėra faktą patvirtinančiais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų matyti, kad metrologinės patikros buvo atliktos daugumoje pastato butų, o ne viename bute, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų. Be to, apeliantų prašomi prie bylos prijungti pranešimai neatitinka ginčo laikotarpio, kadangi teikiami pranešimai yra 2012 m. gegužės 31 d. - 2012 m. spalio 31 d. laikotarpio, o apeliantai prašo perskaičiuoti sumas už jiems patiektą šilumą ir karštą vandenį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Todėl, apeliantų pateikti pranešimai neturi jokios įrodomosios galios šioje byloje, ir turėtų būti nepriimti.
4. Atsakovas tiekė šilumos energiją ir atliko skaičiavimus pagal galiojantį šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir negalėjo elgtis ar atlikti skaičiavimų kitaip, negu yra reglamentuota teisės aktais.
5. Apeliantai reikalauja įpareigoti atsakovą atlikti šilumos ir karšto vandens perskaičiavimą, tačiau nenurodo kokiu būdu tai turėtų būti daroma ir kokiomis formulėmis ar kokiais teisės aktais vadovaujantis tai turėtų būti atlikta. Iki šiol nėra detalizuota šilumos kiekio perskaičiavimo tvarka, kai su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis buvo priskirtas apmokėti gyventojams, taip pat nebuvo ir nėra nustatyti šio kiekio paskirstymo ir apmokėjimo vartotojams būdai ir tvarka.
6. Atsakovas neturi tokių finansinių ir žmogiškųjų resursų tam, kad užtikrinti momentinį sugedusio prietaiso pataisymą ar pakeitimą. Todėl dėl vieno ar kito prietaiso tam tikru laikotarpiu neveikimo, ar neturėjimo metrologinės patikros, tačiau tinkamo veikimo, neproporcinga būtū daryti išvadą, jog visame pastate nebuvo sutvarkyta karšto vandens apskaita. Ginčo laikotarpiu kontroliuojančioms organizacijoms tikrinant atsakovo veiklą, užtikrinant jai apskaitos prietaisų metrologijos reikalavimus nei karto nenustatyta esminių pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
Apeliantai prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis ieškovų apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, jog būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo teisingai išspręsta (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija neteisingu įrodymų vertinimu nusprendus, kad ginčo name tik vienas skaitiklis neturėjo galiojančios metrologinės patikros; taip pat remiasi skolininko kaltės prezumpcija ir prejudicinių faktų ignoravimu.
Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija (Žin 2007 m., Nr. 130-5259) numatė, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012, išaiškino, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 1 ir 4 dalis, 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau ir Taisyklės) 173 – 175 punktus – visi šilumos tiekėjai iki 2010 m. lapkričio 1 d. turi būti perėmę vartotojams priklausiusius karšto vandens skaitiklius arba įrengę savo karšto vandens skaitiklius, kurie turi būti metrologiškai patikrinti bei techniškai tvarkingi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012).
Byloje nustatyta, kad ieškovai ieškinį grindė minėtame daugiabučiame name netinkamai sutvarkyta karšto vandens apskaitos sistema, dėl ko namo gyventojai turėjo apmokėti ypač dideles sumas už karšto vandens temperatūros palaikymą, ir neva netinkamai deklaruotą karštą vandenį. Šios sumos, buvo padalinamos visiems gyventojams, proporcingai pagal butų plotą, o ne pagal apskaitos prietaisų parodymus. Ieškovai kreipėsi su skundu į Valstybinę energetikos inspekciją Energetikos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Valstybinė energetikos inspekcija 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pripažino ieškovų pretenzijas pagrįstomis ir nustatė 4 pažeidimus, t. y., kad minėto namo butuose karšto vandens skaitikliai neturi gamintojo arba akredituotos laboratorijos plombos, karšto vandens apskaitos schemos neplombuotos šilumos tiekėjo plombomis; karšto vandens teikėjas neatlieka karšto vandens apskaitos ir deklaruojamų rodmenų patikros ir įpareigojo tai nedelsiant atlikti; šiluma sunaudota karšto vandens paruošimui ir karštas vanduo daugiabutyje naudojamas neefektyviai. Inspekcija taip pat konstatavo, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį su nepaskirstytu karštu vandeniu, suvartotas šilumos kiekis negali būti priskiriamas ir išdalijamas vartotojams, nes tiekėjas neįvykdė prievolės dėl apskaitos sutvarkymo, karšto vandens tiekėjas pažeidė atitinkamus teisės aktų reikalavimus, t. y. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 169 punkto 1 dalį, 223 straipsnio 12 dalį, 186 punktą ir Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Minėtas sprendimas įsiteisėjo ir pagal Energetikos įstatymo 24 straipsnio 17 dalį tapo vykdytinu dokumentų CPK nustatyta tvarka. Apeliantų teigimu, minėtu Sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir yra privalomos visuose kituose ginčuose, nagrinėjamuose tarp tų pačių šalių, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovus iš naujo įpareigojo įrodinėti minėtas aplinkybes.
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, tam, kad tam tikras faktas būtų pripažintas prejudiciniu, jis turi atitikti tokias sąlygas: faktas turi būti nustatytas teismo; teismo sprendimas ar nutartis, kuriomis buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti civilinėje arba administracinėje byloje; kitoje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; aplinkybė turėjo būti įrodinėjimo dalykas kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2009). Taigi, prejudicinis faktas turi būti nustatytas teismo ir atitikti tam tikrus keliamus reikalavimus. Ginčo atveju, su ginču susijusios aplinkybės iki ieškovams paduodant ieškinį pirmosios instancijos teismui, nebuvo nagrinėjamos kitame teisme, kitoje byloje ir jos nebuvo patvirtintos ar paneigtos teisminio proceso metu, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ieškovus iš naujo įpareigojo įrodinėti jau nustatytas aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi ne tik Valstybinė energetikos inspekcijos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu. Byloje nustatyta, kad ieškovai taip pat kreipėsi į tiekėją su prašymu, kad nuo 2008 m. iki 2012 m. kovo 31 d. būtų perskaičiuoti karšto vandens mokėjimai, t. y., nuo tada, kai atsirado pasekmės už nesutvarkytą karšto vandens apskaitą iki šios apskaitos sutvarkymo. Tačiau atsakovas atsisakė perskaičiuoti mokėjimus, dėl ko ieškovai, vadovaudamiesi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi kreipėsi išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl įpareigojimo atlikti perskaičiavimus į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliu tekste – Kainų komisija). Kainų komisija, išnagrinėjusi ieškovų skundą, 2013 m. kovo 29 d. sprendimu jį atmetė motyvuodama tuo, kad Šilumos ūkio įstatymas ir kiti teisės aktai nenumatė termino karšto vandens tiekėjams sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, o Energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)-63 išaiškino, jog per trumpą laiką objektyviai nebuvo įmanoma įvykdyti teisės aktuose nustatyto įpareigojimo įrengti metrologai patikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus. Remiantis šiuo išaiškinimu, Kainų komisija taip pat konstatavo, kad proporcingumo principas turi apsaugoti, kad tam tikrais atvejais pernelyg griežtas ir mechaniškas įstatymo taikymas neiškreiptų tuo įstatymu siekiamo tikslo. Dėl šios priežasties ieškovų reikalavimas karšto vandens tiekėjams įgyvendinti iš minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos kylančią pareigą nedelsiant po ją įtvirtinančios nuostatos įsigaliojimo, o jiems to nepadarius - įpareigoti prisiimti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos nuostolius, kaip prašo ieškovai, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kainų komisijos sprendime taip pat konstatuota, kad aktualiu laikotarpiu šilumos vartotojams pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, o nuo 2012 m. birželio mėnesio - pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 1 priskiriamas šilumos kiekis cirkuliacijai nebuvo didesnis, nei nustatytas šilumos sąnaudų cirkuliacijai normatyvas, t. y. UAB „Kaišiadorių šiluma“ nepažeidė Šilumos paskirstymo metode Nr. 4, o nuo 2012 m. birželio mėnesio taikytame Šilumos paskirstymo metode Nr. 1 įtvirtintos šilumos paskirstymo tvarkos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nepavykus išsiaiškinti karšto vandens netekčių padidėjimo priežasčių, atsakovas UAB „Kaišiadorių šiluma“ savo lėšomis įrengė kontrolinę nuotolinę suvartojamo karšto vandens apskaitos įrangą, kuri 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo įrengta visuose minėto daugiabučio butuose. Įrengus minėtą sistemą paaiškėjo, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį šešių butų savininkai visiškai nedeklaravo karšto vandens suvartojimo, dėl ko buvo įspėti apie pareigą kiekvieną mėnesį deklaruoti suvartotą karšto vandens kiekį. 2012 m. spalio mėnesį iš minėtų šešių butų, suvartotą karšto vandens kiekį deklaravo trijų butų savininkai ir šį mėnesį visas deklaruotas karšto vandens kiekis buvo 22,437 m didesnis už šalto vandens apskaitos prietaiso prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, apskaitytą geriamojo vandens kiekį. Įrengus kontrolinę nuotolinę suvartojamo karšto vandens apskaitos įrangą ir identifikavus bei įspėjus karšto vandens suvartojimo nedeklaruojančius daugiabučio gyventojus apie pareigą deklaravimą atlikti, deklaruoto karšto vandens kiekis 2012 m. spalio, lapkričio mėn. ir 2013 m. sausio mėn. buvo didesnis, nei šalto vandens apskaitos prietaiso prieš karšto vandens ruošimo įrenginį apskaitytas geriamojo vandens kiekis, o 2012 m. gruodžio mėn. karšto vandens netektys gerokai sumažėjo lyginant su 2012 m. gegužės, birželio, rugsėjo mėn. Apeliacinio teismo vertinimu, minėti duomenys liudija, kad atsakovas UAB „Kaišiadorių šiluma“ šilumą skirstė nepažeisdama galiojančio teisinio reglamentavimo, o karšto vandens netekčių priežastimi buvo netinkamai daugiabučio gyventojų vykdomas suvartoto karšto vandens kiekio deklaravimas. Apeliantai nutyli pirmiau nurodytas aplinkybes, tokiu būdu prejudiciniais faktais laikydami tik sau palankias rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, todėl ir dėl šios priežasties negalima laikyti apeliantų nurodomų aplinkybių prejudiciniais faktais, kadangi kitų institucijų raštų turinys bei liudytojų (A. P.) parodymai patvirtina vykdytą apskaitos prietaisų parodymų teisingumo ir apskaitos patikrą.
Iš atsakovo karšto vandens skaitiklių pakeitimo vartotojams plano matyti, kad atsakovas minėtame name planavo visus skaitiklius patikrinti ir pakeisti iki 2009 m. birželio 30 d. (64 b. l.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo parengti šalto ir karšto vandens patikrinimo aktai, abonentų kontroliavimo žiniaraščiai patvirtina, kad atsakovas iki 2010 m. lapkričio 1 d. ginčo name perėmė vartotojams priklausiusius karšto vandens skaitiklius arba įrengė savo karšto vandens skaitiklius ir nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2012 m. liepos 25 d. kontroliavo karšto ir šalto vandens suvartojimą bei vykdė skaitiklių priežiūrą, užtikrino jų metrologinį patikrinimą (103-120 b. l.). Valstybinė energetikos inspekcija 2012 m. kovo 15 d. atlikusi atsakovo, kaip karšto vandens tiekėjo neplaninį veiklos patikrinimą nustatė tam tikrus neatitikimus, t. y., kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog iš ginčo name esančių karšto vandens skaitiklių – gamintojo arba akredituotos laboratorijos plombos neturi tik viename bute (duomenys neskelbtini) esantis vienas karšto vandens skaitiklis (16-17 b. l.). Inspekcijos 2012 m. kovo 15 d. nurodyme Nr. 29 konstatuotus pažeidimus atsakovas pašalino iki 2012 m. kovo 31 d. (137 b. l.). Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vieno karšto vandens skaitiklio metrologinės patikros neatlikimas negalėjo sąlygoti esminių skirtumų tarp pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio prietaiso apskaitymų ir patiems vartotojams priklausančių šilumos apskaitos prietaisų parodymų, taip pat toks mažareikšmis pažeidimas negalėjo būti faktiniu pagrindu konstatuoti, jog ginčo name po 2010 m. lapkričio 1 d. nebuvo sutvarkyta karšto vandens apskaita. Atitinkamai sutiktina su Kainų komisijos nuomone, jog minėti neatitikimai susidarė gyvenamojo namo gyventojams netinkamai vykdant suvartojamo karšto vandens deklaravimą. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas, paskirstydamas vartotojams šilumos kiekius būtų pažeidęs iki 2012 m. birželio 1 d. taikyto Metodo Nr. 4, o vėliau Metodo Nr. 1 tvarkas. Atitinkamai negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą aktualiu laikotarpiu, apeliantų apeliacinės instancijos teismui naujai pateikti įrodymai nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškovų ir atsiliepimo į jį argumentus, aptarė aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei teismo praktikos nuostatomis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovams priėmus nepalankų procesinį sprendimą, atsakovui iš ieškovų priteistinos 3 630 Lt teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (228-228 b.l.) (CPK 93, 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių šiluma“ (į. k. 158996646) iš ieškovų R. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.