Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, valstybės įmonės (VĮ) Registrų centro Vilniaus filialas, V. M. D.– K. bei A. K., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas patikslintu skundu prašė teismo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (VAVA) per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įstatymų nustatyta tvarka imtis veiksmų dėl pastato (pastato pamatų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo (įrašo panaikinimo) iš VĮ Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) duomenų bei iš atsakovės priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 1999-12-15 sprendimu Nr. 480 patvirtino teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detalųjį planą, pagal kurį suformuoti sklypai patenka į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritoriją, o pareiškėjas yra vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra į žemę šiame kaime. Žemės sklypo Nr. 6 dalyse (sklypas 6A, 6B, 6C), nuosavybės teisės jau atkurtos, o likusioje 0,20 ha ploto žemės sklypo Nr. 6D dalyje Vilniaus miesto savivaldybės administracija neparengė žemės sklypo Nr. 6D dalies suformavimo dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra, nes pagal Registrų centro duomenis šiame sklype įregistruotas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantis pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudegęs, liko 5 proc.), privačios nuosavybės teise priklausantis fiziniam asmeniui, ir ši institucija kreiptis į Registrų centrą dėl šio pastato išregistravimo iš jo duomenų bazės negali, nes valstybinės žemės naudojimo kontrolę ir statybos valstybinę priežiūrą vykdo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA). Tačiau VAVA, 2008-09-08 raštu Nr. 20-704 atsakydama pareiškėjui į jo prašymą išregistruoti minėtą pastatą iš Nekilnojamojo turto registro, nurodė, kad negali kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad šis kreiptųsi į Registrų centrą dėl minėto pastato išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, nes šio pastato savininkas yra fizinis asmuo. Toks atsakovo sprendimas, pasak pareiškėjo, nepagrįstas ir ji įpareigotina imtis veiksmų dėl pastato pamatų išregistravimo iš Registrų centro duomenų, nes iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus plano matyti, jog sklype Nr. 6 jokio statinio, pažymėto (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra, ką patvirtinta ir antstolio Vitalio Milevičiaus Faktinių aplinkybių konstatavimo 2008-06-10 protokolas Nr. 13-08-317. Be to, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-06-17 sprendimu, kurį kasacinis teismas 2006-02-13 nutartimi (civ. b. Nr. 3K-3-57/2006) paliko nepakeistą, pripažino negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 2000-02-03 sprendimą Nr. 218-V, 2000-03-09 sprendimą Nr. 538-V „Dėl žemės sklypų teritorijoje prie T. Narbuto gatvės tęsinio ribų ir plotų tvirtinimo“, Vilniaus apskrities viršininko 2000-06-21 įsakymą Nr. 2122-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo Vilniaus m. pardavimo V. M. D. – K.“, VAVA ir V. M. D. – K. 2000-07-18 pirkimo – pardavimo sutartį ir taikė dvišalę restituciją bei įpareigojo V. M. D. – K grąžinti VAVA 2000 m² žemės sklypą, o VAVA – grąžinti V. M. D. – K. 64 580,36 Lt, taip pat pripažino negaliojančia šio žemės sklypo teisinę registraciją V. M. D. – K. vardu. Kolegija padarė išvadą, jog 0,20 ha žemės sklypas, pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), Vilnius (žemės sklypo Nr. 6D dalis), priklauso valstybei, t.y. atsakovui, jame ūkinis pastatas yra išnykęs, o jokio statinio pamatų, pažymėtų (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra. Taigi, V. M. D. – K. pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 4.105 straipsnį yra praradusi teisę į žemės sklypą ir į namų valdą bei jų naudojimą, o tuo pačiu ir į teisę kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, dėl ko, net ir nustačius pastato pamatų buvimo faktą, už šį pastatą (pastato pamatus), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negalint juo naudotis, statinių savininkui turi būti atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 4.105 str. 2 d.), po ko jie išregistruotini iš Registrų centro duomenų, o žemės sklypas priskirtinas laisvos (neužstatytos) valstybinės žemės fondui bei grąžintinas Viršuliškių rėžinio kaimo pretendentams. CK 4. 38 straipsnis numato, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas, o Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymo, NTRĮ, Įstatymas) 12 str. 1 d. 9 punktas nustato, kad Nekilnojamojo turto registre registruojamas nekilnojamojo daikto suformavimas ar buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas, be to, šio įstatymo 16 str. 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Kadangi CK 4.40 straipsnis nustato, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip, darytina išvada, kad, nustačius juridinį faktą, jog nuosavybės teisės objektas (gyvenamojo namo pamatai) yra išnykęs, toks įrašas Registrų centre naikintinas ir toks žemės sklypas priskirtinas laisvos (neužstatytos) valstybinės žemės fondui ir dėl jo Vilniaus miesto savivaldybės administracija gali rengti žemės sklypo Nr. 6D dalies suformavimo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui ir gražinimui natūra bei pateikti VAVA nuosavybės teisių atkūrimui, tačiau tam būtina, kad atsakovas, kaip žemės sklypo savininkas (žemės sklypą valdanti patikėjimo teise) atliktų įstatymų nustatytus veiksmus dėl pastato (pastato pamatų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo (įrašo panaikinimo) iš Registrų centro duomenų (III t., b. l. 34 – 36).

Atsakovas atsiliepimu į patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas netiksliai nurodė savo reikalavimo teisės pagrindą, nes jis yra pretendentės atkurti nuosavybės teises paveldėtojas. Be to, pareiškėjas sau naudinga linkme aiškina Vilniaus apygardos teismo 2005-06-17 nutartimi nustatytas faktines bylos aplinkybes ir, nors akcentuoja, kad „ūkinis pastatas yra išnykęs“, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes V. M. D. –K. pagal 1999-10-25 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.1-13139 iš A. M. įsigijo tik sudegusį pastatą – gyvenamąjį namą (likę 5 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodyti įrodymai (suvestinis skaitmeninis Vilniaus planas bei antstolio 2008-06-10 Faktinių aplinkybių konstatavo protokolas) nepatvirtina jo teiginio, kad „sklype Nr. 6 jokio statinio, pažymėto (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra“, o iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008-10-20 išrašo matyti, kad šio pastato duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti remiantis 1999-10-08 pastato kadastro duomenų byla, archyvinės bylos Nr. 13/1345, kuri nenuginčyta ir neginčijama. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įstatymų nustatyta tvarka imtis veiksmų dėl pastato (pastato pamatų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo (įrašo panaikinimo) iš Registrų centro duomenų yra abstraktus, nes pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių veiksmų turėtų imtis atsakovas, o teismas, patenkindamas tokį reikalavimą, priimtų neįgyvendinamą sprendimą, kuris pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių (3 t., b. l. 49 – 50).

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą paaiškino, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Registrų centro duomenimis, ginčo sklype esantis pastatas – gyvenamasis namas (sudegęs, liko 5 proc.) – privačios nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui, o pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybė nėra priskirta nagrinėti pastatų teisinės registracijos panaikinimo klausimus. Kadangi valstybinės žemės naudojimo kontrolę ir statybos valstybinę priežiūrą vykdo VAVA, todėl šios institucijos funkcijoms ir priskirtinas pareiškimų dėl statinių išregistravimo nagrinėjimas (t. 3, b. l. 10 – 11).

Tretysis suinteresuotas asmuo Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1999-10-25 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 1-13139 pagrindu įregistruotos V. M. D. – K. nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai (NTRĮ 16 str. 4 d., toliau – Nuostatai), kurių 11 punktas nustato, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, tuo tarpu prašymą įregistruoti kitas daiktines teises, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui gali pateikti ne tik šių teisių turėtojas, bet ir asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Analogiška prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus padavimo tvarka įtvirtinta ir NTRĮ 23 straipsnyje. Prašymai išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, vadovaujantis Nuostatų 19 punktu, registruojami ta pačia tvarka, kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus bei juridinius faktus. NTRĮ 23 straipsnis imperatyviai nustato, kad tiek įregistruoti, tiek ir išregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą viešajame registre gali tik tam tikras ratas subjektų. Šiuo atveju teisę išregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą turi tik tos teisės turėtojas ir atitinkamų prašymų ir juos pagrindžiančių dokumentų Nekilnojamojo turto registratoriui pateikimas yra asmenų teisė, todėl atitinkamo asmens nuosavybės teisių išregistravimas yra išimtinai to asmens apsisprendimo teisė, o tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių neišregistravimas pažeidžia trečiųjų asmenų (šiuo atveju – pareiškėjo) teises ir teisėtus interesus, jie savo pažeistas teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į NTRĮ ir Nuostatų reglamentavimą, kokie subjektai ir kokia tvarka teritoriniam registratoriui turi teisę paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių išregistravimo, bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008-09-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1512/2008, kuriame teismas konstatavo, kad asmenys, turintys teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo (išregistravimo), išvardinti Įstatymo 23 str. 1 dalyje ir jokių išimčių kitiems asmenims nėra suteikta, darytina išvada, jog VAVA nėra tinkamas subjektas kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kad būtų išregistruotos fiziniam asmeniui priklausančios bei teisėtu ir nenuginčytu pagrindu norminių aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatą (t. 3, b. l. 1 – 2).

Tretieji suinteresuoti asmenys V. M. D. – K. ir A. K. atsiliepimu prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad su skundu nesutinka dėl šių motyvų:

1) nagrinėjamu atveju nėra Nuostatų 35 punkte nurodytų daiktinės teisės išregistravimo pagrindų, nes jie nėra praradę savo daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą ar jų perleidę, o nekilnojamasis daiktas šiuo metu yra išlikęs tokios pat būklės, kokiai esant V. M. D. – K. jį įsigijo pagal 1999-10-25 pirkimo – pardavimo sutartį, t.y., sudegęs, išlikę 5 proc. pastato, tad nėra pagrindo teigti, kad šis nekilnojamasis turtas yra žuvęs ir dėl to išregistruotinas. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2006-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2006 pateiktą išaiškinimą, nes šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamos tik valstybės žemės pirkimo –pardavimo sandorio teisėtumas. Žemės sklypas ir pastatas yra skirtingi nuosavybės teisės objektai ir šioje nutartyje LAT pasisakė tik dėl žemės sklypo įgijimo neteisėtumo, tuo tarpu dėl nuosavybės teisių į pastatą buvo nurodyta priešingai, pažymint, kad kolegijos išvadomis nėra paneigiama sudegusio, namų valdoje esančio statinio savininko teisė atstatyti sudegusį statinį. Aplinkybę, jog jie siekia atstatyti pastatą, patvirtina jų prašymai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Plėtros departamentui, o pareiškėjo nurodyti įrodymai (suvestinis skaitmeninis Vilniaus planas bei antstolio V. Milevičiaus 2008-06-10 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad „sklype Nr.6 jokio statinio, pažymėto (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra.“ Be to, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, tretieji suinteresuoti asmenys valdo ne visą pastatą, o 5 proc.;

2) pagal teisės aktų nuostatas VAVA neturi teisės imtis veiksmų dėl pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo (įrašo panaikinimo) iš Registrų centro duomenų, taip pat teisės aktai šiai institucijai nesuteikia teisės spręsti dėl privačios nuosavybės teisės nekilnojamajam turtui panaikinimo bei imtis kokių nors veiksmų dėl asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto išregistravimo;

3) pareiškėjo siekis atimti iš jų nuosavybės teisę prieštarauja Konstitucijos 28 straipsniui, numatančiam, kad nuosavybė neliečiama; Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui, pagal kurį kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; CK 4.93 str. 2 d. 1 punktui, pagal kurį niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; Nuostatų 35 punktui; NTRĮ 16 str. 1 daliai. Reikalavimai prieštarauja LAT praktikai, nes 2006 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-377/2006 jis nurodė, jog Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, žmogaus teisę, garantuojamą Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu; pažymėjo, kad, aiškinant šio principo turinį, būtina remtis Europos žmogaus teisių teismo praktika, taip pat atsižvelgti į tarptautinės teisės principus; konstatavo, kad nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynimą užtikrina įstatymas; be savininko, į daiktą niekas kitas neturi jokių teisių. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog jų nuosavybė įgyta neteisėtai, o jos teisėtumas buvo patvirtintas nurodytame teismo procese. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jų nuosavybė, sandoris, pagal kurį tą nuosavybę įgijo, pažeidžia jo teises (t. 3, b. l. 68 – 70).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra vienas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos Viršuliškių rėžiniame kaime nuosavybės teisėmis valdytą žemę (t. 1, b. l. 194 – 195, t. 2, b. l. 14 – 20, 138 – 139, 152 – 153, 155, 158, 211). Nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 30-2003 „Dėl sklypo Viršuliškių skersgatvyje duomenų nustatymo“ nustatė kitos paskirties žemės sklypo Viršuliškių skersgatvyje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis: 4000 kv. m plotą, ribas, pridedamoje ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano pažymėtas linijomis ir skaičiais 1 – 8; naudojimo būdą- – komercinės paskirties objektų teritorija ir kt. (t. 1, b. l. 152 – 155). Vilniaus apskrities viršininkas 2007-01-12 įsakymu Nr. 2.3-54-01 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro, Vilnius mieste, kadastro duomenų patikslinimo“ nustatė, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, yra 4000 kv. m ploto, jo ribos žemės sklypo plane pažymėtos linijomis ir skaičiais 1-8, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Merko statyba“ (t. 1, b. l. 151), o 2007-03-20 įsakymu Nr. 2.3-2493-01 papildė įsakymą 2 punktu, kuriuo priskyrė likusią 3100 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuri nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, laisvos valstybinės žemės fondui (t. 1, b. l. 150). Šiuo metu kai kuriems asmenims jau yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo Nr. 6 dalis A, B ir C, įeinančias į Viršuliškių rėžinio kaimo teritoriją, tačiau dėl šio žemės sklypo Nr. 6 dalies D Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra parengusi suformavimo dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui ir jo grąžinimui natūra (t. 1, b. l. 47 – 50, 76 – 80, 158, 160).

Nustatė, kad pareiškėjas 2008-04-29 raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kuriame nurodė, kad jis 2006 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 30-2003 nustatė kitos paskirties žemės sklypo Viršuliškių skersgatvyje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis ir į šį sklypą įeina sklypas Nr. 6, kurio dalis C paskirta nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimui, tačiau likusiai sklypo Nr. 6 daliai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius sklypo duomenų nenustatė ir neperdavė jų į VAVA. Pareiškėjas prašė pranešti, kokiu teisiniu pagrindu ir kodėl žemės sklypas Nr. 6, įeinantis į Viršuliškių rėžinio kaimo teritoriją, nebuvo skirtas Viršuliškių rėžinio kaimo pretendentams nuosavybės teisių atkūrimui į išlikusį nekilnojamą turtą (t. 1, b. l. 11). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, atsakydamas į pareiškėjo paklausimą, 2008-06-18 raštu Nr. A51-14231(14.6-MPD-0) pranešė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 30-2003 „Dėl sklypo Viršuliškių skg. duomenų nustatymo“ nustatė privačios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo duomenis ir nuosavybės teisės piliečiams į žemės sklypus Nr. 6A ir 6B prie T. Narbuto gatvės tęsinio buvo atkurtos, bet, kadangi ši žemė valdoma privačios nuosavybės teise, suformuoti žemės sklypo nuosavybės atkūrimui (atkurti antrą kartą nuosavybės teises į tuos pačius sklypus) buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo žemės savininkams nėra pagrindo. Laisvo neužstatyto žemės sklypo Nr. 6C prie T. Narbuto gatvės tęsinio duomenys nustatyti 2007 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-724 ir perduoti į VAVA, o likusiam sklypui Nr. 6D duomenys nustatyti nebuvo, nes pagal Registrų centro duomenis šiame sklype yra įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas (sudegęs, liko 5 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), privačios nuosavybės teise priklausantis fiziniam asmeniui (t. 1, b. l. 13). Atsakydamas į pareiškėjo 2008-06-16 ir 2008-07-21 pareiškimus, kuriuo jis prašė kreiptis į Registrų centrą panaikinti neegzistuojančio statinio, pažymėto sklypo Nr. 6 dalyje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2008-07-29 raštu Nr. A51-16851 (14.6-MPD-0) pranešė pareiškėjui, kad jo 2008-06-16 pareiškimas dėl statinio, esančio (duomenys neskelbtini) išregistravimo, persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti į VAVA, vykdančią valstybinės žemės naudojimo kontrolę ir statybos valstybinę priežiūrą (t. 1, b. l. 19, 20, 23). Pareiškėjas 2008-07-25 raštu kreipėsi į VAVA, kuriuo jis, be kita ko, prašė, kad ji kreiptųsi į Registrų centrą dėl nesančio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įrašo panaikinimo valstybės registre, tokį prašymą iš esmės motyvuodamas tuo, kad pagal kadastro žemėlapio ištrauką, parengtą 2008 m. vasario 1 d., ir antstolio Vitalio Milevičiaus Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr.13-08-317, žemės sklype Nr. 6 pažymėtas statinys, adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai neegzistuoja, dėl ko šis statinys išregistruotinas iš Registro, o sklypas perduotinas grąžinimui (t. 1,b. l. 21 – 22). VAVA 2008-09-08 raštu Nr. 20-704, be kitko, pranešė pareiškėjui, kad pagal jo prašymą ji negali kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašyti jį kreiptis į Registrų centrą dėl pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), išregistravimo iš Registrų centro duomenų, nes šio pastato savininkas yra fizinis asmuo (t. 1, b. l. 25 – 26).

Nustatė, kad LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę Nr.3K-3-57/2006 bylą pagal atsakovės V. M. D. – K. kasacinį skundą dėl VAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ieškinį atsakovams VAVA, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V. M. D. – K., dėl administracinių aktų ir sandorio pripažinimo negaliojančiais, 2006-02-13 priėmė nutartį, kuria VAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. birželio 17 d. sprendimą nutarė palikti nepakeistą (t. 1, b. l. 6 – 10, t. 3, b. l. 19 – 24). Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus miesto valdybos 2000m. vasario 3d. sprendimą Nr. 218V; 2) 2000m. kovo 9d. sprendimą Nr.538V; 3) VAVA 2000m. birželio 21d. įsakymą Nr.2122-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo Vilniaus mieste pardavimo V.M. D. – K.“; 4) 2000 m. liepos 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį dėl 2000 kv. m žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pardavimo V. M. D. – K.; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę V. M. D. – K. grąžinti VAVA žemės sklypą, o VAVA – grąžinti V. M. D. – K. 25 773,72 Lt; įpareigoti Registrų centrą panaikinti žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją V. M. D. – K. vardu. Kasacinės instancijos teismas minėtoje 2006-02-13 nutartyje nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, suformuojant ir parduodant atsakovei 2000 kv. m žemės sklypą, detalusis planas nebuvo pažeistas ir atsakovė turi teisę atstatyti sudegusius statinius ir naudotis namų valda, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad A. M. parduodant atsakovei sudegusio statinio pamatus namų valdos naudojimo santykiai buvo pasibaigę, o 2000 kv. m žemės sklypas suformuotas pažeidžiant Vilniaus miesto tarybos patvirtintą detalųjį planą, todėl 2005 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimą ir ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 2000 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 218-V, 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 538-V „Dėl žemės sklypų teritorijoje prie T. Narbuto gatvės tęsinio ribų ir plotų tvirtinimo“, VAV 2000 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. 2122-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo Vilniaus m. pardavimo V. M. D. – K.“, VAVA ir V. M. D. – K. 2000 m. liepos 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį; taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo V. M. D. –K. grąžinti VAVA 2000 kv. m žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o VAVA – grąžinti V. M. D. – K. 64 580,36 Lt; pripažino negaliojančia šio žemės sklypo teisinę registraciją V.M. D. – K. vardu. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad, spręsdamas dėl atsakovės teisės įgyti privačion nuosavybėn ginčijamą 2000 kv. m žemės sklypą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo reikšmingus faktus, t.y., aiškinosi dėl žemės sklypo, kurį atsakovė įgijo nuosavybėn, naudojimo namų valdos žemės sklypu fakto; nurodė, kad nuosavybėn gali būti parduodami naudojami namų valdų žemės sklypai, jų ribos turi būti fiksuotos detaliuosiuose planuose, žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba techninės apskaitos bylų planuose, tačiau teismai nenustatė šių būtinų nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo sąlygų, todėl nebuvo pagrindo pripažinti atsakovę namų valdos žemės sklypo naudotoja ir parduoti jai ginčijamą 2000 kv. m žemės sklypą; pabrėžė, kad tokiomis kolegijos išvadomis nėra paneigiama sudegusio namų valdoje esančio statinio savininko (juo buvo T. M.) teisė atstatyti sudegusį statinį, tęsti namų valdos naudojimą, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes, sudegusio gyvenamojo namo savininkė T. M. nesiekė atstatyti gyvenamojo namo, nesinaudojo namų valda, nes sunyko vienas iš dviejų jos paveldėtų ūkinių statinių. Teisės atstatyti sudegusį gyvenamąjį namą bei naudotis namų valda neįgyvendino ir dovanojimo sandorio pagrindu nuosavybės teisę įgijęs A. M., nes tol, kol jam priklausė nuosavybės teisė, jis taip pat nesiekė atstatyti sudegusio gyvenamojo namo, sunyko ir antrasis ūkinis statinys, A. M. nemokėjo žemės mokesčio. Taigi, 1999m. spalio 25d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei V. M. D. – K. įgijus sudegusio gyvenamojo namo liekaną- pamatus, t.y., 5 procentus buvusio gyvenamojo namo, žemės sklypas namų valdai nebuvo suformuotas ir naudojamas, kaip daiktinės teisės objektas jis neegzistavo, todėl ir negalėjo būti vėliau suformuotas bei parduotas atsakovei.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registras į nekilnojamąjį daiktą – pastatą (gyvenamasis namas, sudegęs, liko 5 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1999-10-25 pirkimo-pardavimo sutarties Nr.1-13139 pagrindu 1999-11-03 buvo įregistruotos V. M. D. – K. nuosavybės teisės (t. 1, b. l. 32 – 30, t. 3, b. l. 3 – 4). Pareiškėjo pateiktame antstolio Vitalio Milevičiaus Faktinių aplinkybių konstatavimo 2008-06-10 protokole Nr. 13-08-317 konstatuota, kad pastato, pridedamame plane pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), žemės plote, esančiame Vilniaus m. sav., tarp Viršilų g. ir Viršuliškių skg., nėra (t. 1, b. l. 14 – 18).

LVAT, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A63-1512/2008 pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundą atsakovui Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Registrų centrui, UAB „Asaplita“, UAB „Inloco“, kurioje pareiškėja prašė panaikinti atsakovo ir Registrų centro sprendimus bei įpareigoti atsakovą panaikinti UAB „Inloco“ nuosavybės teisės registraciją į administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2008-09-08 sprendimu nustatė, kad NTRĮ sureglamentuota, kas ir kokia tvarka turi teisę paduoti prašymus teritoriniam registratoriui dėl nuosavybės teisių įregistravimo ir išregistravimo, bei pažymėjo, kad pagal įstatyme ir Nuostatuose nustatytą teisinį reglamentavimą matyti, jog suinteresuotiems asmenims teisė paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į kitų asmenų nekilnojamąjį turtą išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro nesuteikta. Nurodė, kad minėti suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis tik dėl kitų daiktinių teisių, tų teisių suvaržymo, juridinių faktų įregistravimo ar išregistravimo, o šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra daiktą įgijęs asmuo, todėl jo prašymas išregistruoti kito asmens daiktines teises pagrįstai buvo atmestas. Pagal CK 1.75 straipsnį nuosavybės teisių registracija NTR nėra privaloma, tai yra asmens, įgijusio nuosavybės teises teisė, bet ne pareiga. Tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių neįregistravimas pažeidžia suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus, šios teisės gali būti ginamos įstatymuose nustatytais būdais. NTRĮ nenumato jokių išimčių ir atvejų, kai ginant viešąjį interesą valstybinei institucijai būtų suteikiama teisė teikti prašymus nekilnojamo turto registratoriui dėl kitų asmenų nuosavybės teisių įregistravimo ar išregistravimo. Asmenys, turintys teisę teikti prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo, išvardinti NTRĮ 23 str. 1 dalyje ir jokių išimčių kitiems asmenims nėra suteikta (t. 3, b. l. 25 – 30).

LVAT, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A146-1414/2008, kurioje pareiškėjas A.V. Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją sudaryti su juo pastatų, esančių Šiaulių rajone, Pabijočių kaime, sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (planavimo tikslas – sklypo suformavimas prie esamų pastatų), ir šis teismas 2007 m. spalio 5 d. sprendimu tokį pareiškėjo reikalavimą patenkino, 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjo A. V. skundą atmetė (t. 3, b. l. 75 – 81). LVAT nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. balandžio 17 d. pateikė Šiaulių RSA prašymą dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo, prašyme nurodė, kad planavimo tikslas – kitos (komercinės) paskirties žemės sklypo formavimas prie esamų profilaktoriumo pamatų, esančių Pabijočių kaime, Šiaulių rajone. Su prašymu pateikė 2007 m. kovo 23 d. išrašus iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kad jis yra dviejų pastatų – profilaktoriumų, kurių baigtumas 5 % ir 4 %, savininkas, taip pat 2006 m. lapkričio 10 d. kadastrinių matavimų duomenis ir topografinę nuotrauką. Šiaulių RSA 2007 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr. SG-98 (8.9) pareiškėjo prašymo nepatenkinti, kadangi, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 str. 7 punktu, žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, o planavimo organizatorius gali būti savivaldybės administracijos direktorius. LVAT pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjui priklausantys statiniai nėra naudojami, todėl žemės sklypo formavimas (taip pat ir detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas bei sutarties sudarymas) prie šių statinių negalimas (TPĮ 20 str. 1d. 7 p.), taip pat pripažino, kad šis teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui priklausantys nekilnojamieji daiktai pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 2 straipsnyje pateiktą statinio sąvoką priskirtini prie statinių, jie yra naudojami, tvirtai sujungti su žeme (statinių baigtumo procentą patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai; pastatų likusios dalys užfiksuotos antstolės 2007 m. birželio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole) ir juos galima rekonstruoti. LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, jog aplinkybės, kad nekilnojamasis daiktas atitinka SĮ 2 str. 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką, o nebaigtas statyti statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pačios savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas, t.y. kad yra atvejis, kai galima rengti detalųjį planą TPĮ 22 str. 1 d. 7 punkte ir Aprašo 7.6 punkte numatytu pagrindu. Taip pat nurodė, kad statinio naudojimas – esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti (SĮ 2 str. 72 d.), o galimybę naudoti statinį pagal paskirtį apsprendžia jo baigtumas ir priėmimas naudoti teisės aktais nustatyta tvarka. Pagal SĮ 2 straipsnyje pateiktas sąvokas statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti, yra nebaigtas statyti statinys (SĮ 2 str. 5 d.). LVAT pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui aktualūs statiniai, kurių baigtumas 4-5%, nėra ir negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį – gydymo (profilaktoriumas), ką patvirtina ir 2007 m. birželio 5 d. faktinių aplinkybių protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos, kuriose užfiksuoti statinio pamatų pavieniai arba rišamąja medžiaga sujungti blokai, taip pat statybinės atliekos (SĮ 2 str. 85 d.), likusios nugriovus statinius iki pamatų. Nurodė, kad pareiškėjas planuoja buvusių statinių vietoje pastatyti naujus visiškai kitos paskirties statinius, nei buvęs nebaigtas statyti statinys, kurio paskirtis- gydymo (profilaktoriumas), o pagal faktinę padėtį pareiškėjo nurodyti objektai- pamatai yra nebaigtas statyti statinys. LVAT teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ir pats pareiškėjas 2007 m. balandžio 17 d. prašyme Šiaulių RSA nurodė, kad prašo perduoti jam detaliojo teritorijos planavimo teises ir pareigas, ir sudaryti sutartį dėl 1,3 ha komercinės paskirties žemės sklypo suformavimo prie pamatų, o ne prie naudojamo statinio, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad minėti pareiškėjui priklausantys statiniai yra naudojami, nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Be to, šį savo teiginį teismas pats paneigia, pažymėdamas, jog pareiškėjo 2002 metais pirkti nebaigti statyti ir eilę metų nenaudojami statiniai dėl aplinkos poveikio galėjo suirti. LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis yra pretenduojamo suformuoti 1,3 ha ar kitokio ploto žemės sklypo valdytojas ir naudotojas, o pagal jo pateiktus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus minėtais statiniais, kuriais jis nesinaudoja, yra užstatytas 2575 m² plotas, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėją laikyti atitinkamo žemės sklypo, kuriame yra nuo 2002 metų faktiškai nenaudojami nebaigti statyti statiniai, valdytoju ar naudotoju.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d.) 11 str. 1 dalyje išvardinta, kokios daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos minėtame registre, 1 punktu nurodant nuosavybės teisę. Minėto įstatymo 12 straipsnis nustato, kad nekilnojamojo turto registre taip pat registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai, tarp jų- įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (12 str. 7 p.). Šio įstatymo 16 straipsnis apibrėžia Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, o 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Įstatymo 23 str. 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 punktas (Vyriausybės 2008-03-26 nutarimo Nr.290 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008-05-01) nustato, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo teritoriniam registratoriui, o prašymą įregistruoti kitas daiktines teises, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui pateikia šių teisių turėtojas ar asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Nuostatų 19 punktas (2006-04-10 nutarimo Nr.349 redakcija) nustato, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis.

Toks reglamentavimas atitinka CK 4.256 str. 2 dalies nuostatas, kad prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus – šių teisių turėtojas arba asmuo suinteresuotas jų įregistravimu.

Pareiškėjas savo skundo reikalavimą grindžia teiginiu, kad, vadovaujantis CK 4.33 ir 4.105 straipsniais, V. M. D. – K. yra praradusi teisę į žemės sklypą ir į namų valdą bei jų naudojimą, o tuo pačiu- ir į teisę kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, dėl ko, net ir nustačius pastato pamatų buvimo faktą, pastatas išregistruotinas iš Registrų centro duomenų be savininko sutikimo. CK 4.33 str. 1 – 3 dalys atitinkami nustato, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi: 1) kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti; 2) jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi; 3) nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento. CK 4.105 str. 1 dalis nustato, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama šio kodekso 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (4.105 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti, o kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami.

Kolegija sutiko su atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsikirtimų argumentu, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ieškinį atsakovams VAVA, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V. M. D. – K. nepaneigė V. M. D. – K. nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo – liekanas; 2) tad laikytina, kad šioje byloje nėra nustatyta nei viena iš NTRĮ 16 str. 1 dalyje numatytų aplinkybių, kurios būtinos, jei norima išregistruoti nuosavybės ar daiktinę teisę, t.y., (a) V. M. D. – K. daiktinė teisė nepasibaigė, (b) nepasikeitė daiktinės teisės turėtojas; 3) pagal teisinį reglamentavimą (NTRĮ 23 str.) ir LVAT praktiką Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra tinkamas subjektas kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kad būtų išregistruotos fiziniam asmeniui priklausančios bei teisėtu ir nenuginčytu pagrindu norminių aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatą; 4) pareiškėjo siūlomas ginčo sprendimo būdas (pagal CK 4.33 ir 4.105 str. nuostatas), nekilnojamojo turto savininkui nesutinkant išregistruoti jo teises, įmanomas tik ginčą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme, taip pat ir pagal suinteresuoto asmens V. J. (jei jis tokiu būtų pripažintas) ieškinio pareiškimą; 5) kolegijos nuomone, pareiškėjas neturi pagrindo kreiptis į teismą, kol kas jam, kaip pretendentės teisių perėmėjui, nėra atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą; 6) pareiškėjo atstovo cituota LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A(116)-1414/2008 nėra tapati nagrinėjamai bylai, ginčo dalykas ir teisinis pagrindas yra kiti, tad ja remtis priimant sprendimą pagrindo nėra.

III.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliacinius skundu (t. 3, b. l. 116 – 119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) V. J. mano, kad teismas netinkamai interpretavo pareiškėjo pareikštą skunde reikalavimą ir nepagrįstai jį atmetė, nes teismą prašiau įpareigoti atsakovą įstatymo nustatyta tvarka imtis veiksmu dėl pastato išregistravimo, tačiau neprašiau, kad atsakovas būtų įpareigotas tiesiogiai kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl ginčo pastato pamatų išregistravimo.

2) teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A(116)-1414/2008, nes ji nėra tapati šiai bylai dėl skirtingo ginčo dalyko ir pagrindo. Šios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2005-06-17 sprendime konstatavo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. D. – K. įgijus sudegusio gyvenamojo namo liekaną – pamatus, t.y. 5 procentus buvusio gyvenamojo namo, žemės sklypas namų valdai nebuvo suformuotas ir naudojamas, kaip daiktinės teisės objektas jis neegzistavo, todėl ir negalėjo būti vėliau suformuotas bei parduotas nurodytam asmeniui. Šio sprendimo pagrindu ginčo žemės sklypas, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, buvo grąžintas Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Taip pat šioje byloje nustatyta, kad nurodyto grąžinto žemės sklypo paskirtis detaliajame plane nustatyta kaip daugiaaukštė komercinių pastatų statyba. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A(116) - 1414/2008 teisėjų kolegija konstatavo, jog aplinkybės, kad nekilnojamasis daiktas atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką, o nebaigtas statyti statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (jei tokie faktai nustatomi), pačios savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas, t. y. kad yra atvejis kai galima rengti detalųjį planą. Statinio naudojimas – esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis). Galimybę naudoti statinį pagal paskirti apsprendžia jo baigtumas ir priėmimas naudoti teisės aktais nustatyta tvarka. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti yra nebaigtas statyti statinys (Statybos įstato 2 straipsnio 5 dalis). Tretysis suinteresuotas asmuo yra praradęs teisę į ginčo žemės sklypą, o tuo pačiu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu ir jam priklausančias pastato pamatais.

3) LR Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 7 p. nustato, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija organizuoja ir vykdo valstybinės žemės naudojimo kontrolę, todėl teismams nustačius nurodytas apelianto aplinkybes Vilniaus apskrities viršininko administracija privalo imtis veiksmų, kad patikrinti ginčo žemės sklype esančių pastato pamatų teisinės registracijos pagrįstumą. Byloje pateiktas antstolio 2008-06-10 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 13-08-317 patvirtina, kad jokio statinio pažymėto sklype Nr. 6, (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracija, vykdydama žemės naudojimo kontrolės funkcijas, teismo įpareigotina atlikti patikrinimo veiksmus ar realiai egzistuoja įregistruoti pamatai ir nustačius, kad pastatas ir pamatai yra sunykę teisminiu keliu inicijuoti jų pripažinimą, jog trečiojo suinteresuoto asmens vardu registruotas turtas yra išnykęs ir toks įrašas nekilnojamo turto registre naikintinas. Priešingu atveju, Vilniaus apskrities viršininko administracijai nustačius, kad ginčo sklype pamatai egzistuoja, tačiau tretysis suinteresuotas asmuo prarado teisę į šį žemės sklypą, o tuo pačiu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu ir pastato pamatais, privalėjo inicijuoti teisminį procesą nustatyti faktą, jog pastato pamatų valdymas baigėsi (LR CK 4.33 str.). Nustačius nurodytus juridinius faktus Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip suinteresuotas asmuo, turi teisę kreiptis daiktinių teisių, jų suvaržymo, juridinių faktų įregistravimo ar išregistravimo.

Tretieji suinteresuotieji asmenys V. M. D. – K. ir A. K. atsiliepimu (t. 3, b. l. 122 – 123) V. J. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:

1) V. J. pateikė skundą teismui, gindamas ne subjektinę teisę į žemės sklypą, o nepagrįstai savindamasis apskrities viršininko kontrolės funkciją. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis turi teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Savo skunde jis pripažįsta, kad pagal detalųjį planą šis žemės sklypas nėra priskirtas prie laisvos žemės, kuri galėtų būti grąžinta savininkams. Be to, jis pripažįsta, kad jo tėvų žemė buvo ne šiame sklype, o buvo Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, kuriame buvo ir šis sklypas. Sklype esantis pastatas niekuomet nepriklausė nei apelianto tėvams nei jam, o privačios nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Todėl pareiškėjas, prieštaraujant nacionalines ir tarptautines teisės normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisių apsaugą, nepagrįstai mano, kad jo paveldėta teisė į išlikusio nekilnojamojo turto teisių atkūrimą buvusiame Viršuliškių kaime, gali būti įgyvendinta pažeidžiant trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuosavybės teises – išregistruojant jiems priklausantį nekilnojamąjį daiktą ir sklypą, kuris niekuomet nepriklausė nei pareiškėjo tėvams nei jam pačiam.

2) Pagal galiojančius įstatymus Vilniaus apskrities viršininko administracija neturi teisės imtis veiksmų dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo (įrašo panaikinimo) iš VĮ Registrų centro duomenų. Nei Apskrities valdymo įstatyme, nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos nuostatuose ar kituose teisės aktuose apskrities viršininko administracijai nėra numatyta teisė spręsti dėl privačios nuosavybės teisės nekilnojamajam turtui panaikinimo ir imtis kokių nors veiksmų dėl asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto išregistravimo.

3) Jeigu apeliantas turi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatomas (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 56 ). Todėl nagrinėjamos bylos atveju jokių juridinių faktų nustatinėti nereikia, kadangi yra visi reikiami dokumentai, patvirtinantys, kad trečiųjų suinteresuotųjų asmenų valdymas nuosavybės teise nėra pasibaigęs. Tai įrodo pastato 1999-10-25 pirkimo-pardavimo sutartis, Nekilnojamojo turto registro išrašas. 1999-10-25 pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo nuginčyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2006 kolegija pasisakė tik žemės sklypo įgijimo neteisėtumo, tuo tarpu dėl nuosavybės teisių į pastatą, esantį, (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo nurodyta priešingai. Teismas pažymėjo, kad „nors ir nebuvo nustatyta būtinų nuosavybės teisės į žemės sklypą sąlygų ir nebuvo pagrindo pripažinti V. M. D. – K. valdos žemės naudotoja ir parduoti jai ginčijamą 2000 kv. m. žemės sklypą, tokiomis kolegijos išvadomis nėra paneigiama sudegusio, namų valdoje esančio statinio savininko teisė atstatyti sudegusi statinį“.

Tretieji suinteresuotieji asmenys pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo jų naudai teismo išlaidas – 2000 litų už atsiliepimų į patikslintą skundą bei apeliacinį skundą surašymą. Prie prašymo pridėjo sutartį dėl teisinių paslaugų bei pinigų priėmimo kvitus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai atsakovė atsisakė kreiptis į teritorinį registratorių dėl pastato (pastato pamatų) išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro duomenų.

2008 m. lapkričio 24 d. patikslintu skundu pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją įstatymų nustatytą tvarka imtis veiksmų dėl pastato (pastato pamatų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš VĮ Registrų centro duomenų. Rėmėsi tuo, kad pagal Civilio kodekso (CK) 4.105 straipsnį V. M. D.-K. yra praradusi teisę į žemės sklypą ir į namų valdą bei jų naudojimą, o tuo pačiu- ir į teisę kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, dėl ko, net ir nustačius pastato pamatų buvimo faktą, už šį pastatą (pastato pamatus), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negalint juo naudotis, statinių savininkui turi būti atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 4.105 str. 2 d.), po ko jie išregistruotini iš Registrų centro duomenų, o žemės sklypas priskirtinas laisvos (neužstatytos) valstybinės žemės fondui bei grąžintinas Viršuliškių rėžimo kaimo pretendentams.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad registruotas statinys nėra ir negali būti naudojamas naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, nes nelaikytinas baigtu statiniu ir jam negali būti suformuota namų valda, o Vilniaus apskrities viršininko administracija privalėjo inicijuoti teisminį procesą tam, kad nustatytų faktą, jog pastato pamatų valdymas baigėsi (LR CK 4.33 str.).

Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje yra numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą- gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1999-10-25 pirkimo-pardavimo sutarties Nr.1-13139 pagrindu įregistruotos V. M. D.- K. nuosavybės teisės, ši pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta. V. M. D.- K. nuosavybės teisės į statinį taip pat nėra nuginčytos, o bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V. M. D.-K. nepaneigė V. M. D.-K. nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto- gyvenamojo namo- liekanas. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, siekdama nekilnojamojo daikto išregistravimo ir nepaisydama minėtos pirkimo-pardavimo sutarties, privalėjo remdamasi LR CK 4.33 str. inicijuoti teisminį procesą tam, kad nustatytų faktą, jog pastato pamatų valdymas baigėsi, nėra pagrįstas.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio (nekilnojamo turto registre registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą) 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojama nuosavybės teisė. Minėto įstatymo 12 straipsnio (nekilnojamojo turto registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai) 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Šio įstatymo 16 straipsnio (nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimas) 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, o minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatų) 35 punkte nustatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta nei viena iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kurios būtinos, jei norima išregistruoti nuosavybės ar daiktinę teisę, tai yra, V. M. D.-K. daiktinė teisė nepasibaigė ir nepasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos nenumato galimybės išregistruoti nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą tuo pagrindu, kad šis nėra naudojamas naudotojo poreikiams.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu; prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Nuostatų 11 punktas nustato, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo teritoriniam registratoriui, o prašymą įregistruoti kitas daiktines teises, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus teritoriniam registratoriui pateikia šių teisių turėtojas ar asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Nuostatų 19 punktas nustato, kad prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartis registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta svarių argumentų, dėl kurių Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų įpareigota nagrinėjamos bylos aplinkybėmis imtis veiksmų dėl nuosavybės teisių į pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, o įvertinusi aukščiau minėtas teisės aktų nuostatas teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra įpareigota imtis veiksmų dėl nuosavybės teisių į pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Tretieji suinteresuotieji asmenys pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo jų naudai teismo išlaidas – 2000 litų už atsiliepimų į patikslintą skundą bei apeliacinį skundą surašymą. Prie prašymo pridėjo sutartį dėl teisinių paslaugų bei pinigų priėmimo kvitus (t. 3, b. l. 124 – 126). Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Konstatuotina, kad tretieji suinteresuotieji asmenys pagrindė prašomų atlyginti išlaidų turėjimą – atsiliepimus rengė advokatas Kęstutis Čilinskas (t. 3, b. l. 68 – 70, 122 – 123), kuriam, pagal teisinių paslaugų sutartį (t. 3, b. l. 124) tretieji suinteresuotieji asmenys V. M. D. – K. bei A. K. sumokėjo 2000 litų (t. 3, b. l. 125 – 126). Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų prašoma priteisti išlaidų, sumokėtų advokatui už dokumentų rengimą bei atstovavimą, suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas dydžių, jų interesai šioje byloje buvo apginti, todėl jų naudai iš pareiškėjo V. J. priteistina 2000 litų teismo išlaidų.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. A. K. ir V. M. D. – K. naudai iš pareiškėjo V. J. priteisti 2000 litų teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.