Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorei Eglei Grigaitytei, gynėjui adv. Mindaugui Paukštei, nukentėjusiajam V. J., nukentėjusiojo atstovui adv. Sergejui Chiminui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T., E. A. ir jų gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-26 nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d., ir nuteista laisvės atėmimu 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, E. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. T. ir E. A. priteista solidariai nukentėjusiojo V. J. naudai 289,62 eurų turtinės žalos ir 200 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. ir E. A. nuteisti už tai, kad jie, veikdama kartu 2013-06-15 apie 20.15 val., Antakalnio g. 94, Vilniuje, veikdami pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą pasireiškusį tuo, kad A. T. pribėgusi nukentėjusiajam V. J. iš už nugaros, griebė pastarąjį už plaukų ir pargriovė ant žemės bei laikė jį rankomis prie jos prispaudusi, taip atimdama nukentėjusiajam galimybę priešintis, E. A. pribėgęs spyrė gulinčiam nukentėjusiajam V. J. ne mažiau 5 kartų į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir iš pastarojo kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną HUAWEI 8650, kurio vertė 1000 litų, tuo padarydama nukentėjusiajam 1000 litų turtinę žalą.

Nuteistieji A. T. ir E. A. bei jų gynėjas adv. M. Paukštė apeliaciniu skundu prašo išteisinti A. T. ir E. A. dėl kaltinimo pagal BK 180 str. 1 d. nesant nusikaltimo sudėties, o teismui nenustačius išteisinimo pagrindų, prašo teismo švelninti bausmę ir nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo, taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo posėdyje liudytoją E. D.. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nuteistieji veikė kartu, pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jie veikė iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis. Net liudytojai ir nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamieji atsirasdavo prie nukentėjusiojo po vieną. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet ir kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Jokių įrodymų apie apeliantų tarpusavio nusikalstamus ryšius nėra, o situacija, kuomet vyras siekė apginti moterį, kurią pastūmė nukentėjusysis, negali būti vertinama kaip susitarimas iš anksto nusikalsti.

Apeliantų teigimu, eliminavus bendrininkavimą, nebelieka pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, o jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Teismas, aprašydamas A. T. ir E. A. veiksmus taip pat neatskleidė valinio bendrininkavimo tyčios turinio, nes nenurodė, iš kokių požymių matyti, jog jie veikė bendrai, suvokė, kad veikė bendrai ir norėjo bendrai veikti. Apeliantai neginčijo konflikto su nukentėjusiuoju fakto, tačiau negali sutikti su teigimu, kad tai jie tyčia užpuolė nukentėjusįjį. Be to, liudytoja E. D., įvykio dieną dirbusi kebabinėje Antakalnio g. 75, Vilniuje, nebuvo iškviesta į teismo posėdyje, buvo pagarsinti tik jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jos duoti parodymai taip pat neatitinka faktinių aplinkybių, todėl neturi būti vertinami kaip patikimi.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nors nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamieji iš jo pavogė telefoną, byloje nėra jokių duomenų, kad iš jo telefonas būtų pavogtas. Nukentėjusysis neįrodė, kad turėjo du telefono aparatus įvykio metu, nebuvo nustatyta, iš kokio telefono numerio po įvykio jis paskambino policijai. Neturtinės žala neturėjo būti priteista, nes kivirčas kilo dėl nukentėjusiojo agresyvių veiksmų, pastarajam esant išgėrus. Apeliantai taip pat nurodo, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 str. 3 d.).

Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra baudžiamas tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Abu nuteistieji neigia plėšimo būdu užvaldę nukentėjusiojo V. J. turtą. Apeliantai nurodo tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nuteistieji veikė kartu, pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jie veikė iš anksto susitarę ir pasiskirstę vaidmenimis. Šie argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiojo ir nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, konstatavo, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai nuoseklūs, jis nuteistųjų nepažinojo ir neturėjo tikslo juos apkalbėti, be to, jo parodymus patvirtina liudytojų parodymai, asmens atpažinimo protokolai ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliacinis teismas sutinka su šia teismo išvada.

Pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu E. D. nurodė, kad 2013-06-15 dirbo kebabinėje, adresu Antakalnio g. 75, Vilniuje. Stovėjo lauke ir kalbėjo su klientais, vyru apie 35 m. amžiaus, 180-190 cm ūgio, pliku, įdegusiu, su nublukusia tatuiruote ant kairiojo peties ir moteriške, kuriai buvo apie 30-35 m. amžiaus, apkūni, šviesių plaukų. Bekalbant priėjo vyriškis apie 50-60 m. amžiaus ilgais plaukais, kuris nurodė, kad ji vytų lauk minėtus asmenis, nes jie gadina kebabus. Minėtas vyriškis po kurio laiko grįžo pasiimti savo užsakyto kebabo, padavė jam kebabą ir matė, kaip jam išėjus minėtas pirmasis vyriškis spyrė koja ilgaplaukiui į krūtinę, pastarasis pradėjo keiktis ir pabėgo į kitą gatvės pusę. Moteriškė pasivijo ilgaplaukį vyriškį ir stvėrusi už plaukų jį pargriovė, po to priėjo minėtas vyras ir spyrė gulinčiam asmeniui koja. Kas vyko toliau, pasakyti negali. Teismo posėdžio metu E. D. parodymai buvo pagarsinti. Be to, liudytoja E. D. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino A. T. kaip asmenį, kuri 2013-06-15 pasivijusi nukentėjusįjį, sugriebusi jį už plaukų, pargriovė ant žemės.

Nukentėjusysis V. J. teismo posėdyje parodė, kad 2013-06-15 atėjo į prie namų esančią kebabinę nupirkti kebabų. Kebabai buvo ruošiami apie 10 minučių, todėl per tą laiką užėjo į parduotuvę, ten apsipirko ir grįžo į kebabinę. Prie kebabinės stovėjo ir rūkė pardavėja bei dar du asmenys – vyras ir moteris, kurie dabar yra kaltinamieji. Jis pajuokavo, kad kebabai yra ne kepami, o rūkomi, nes tai, kad pardavėja rūkė, jo manymu, prieštaravo higienos normoms. Pardavėja jam padavė kebabus, o šalia stovėjęs vyras puolė ant jo su kumščiais, tiesiog gatvėje šalia kebabinės spyrė jam, pradėjo jį stumdyti. Jis perėjo gatvę ir priėjo prie savo namo. Iš už nugaros priėjo moteris ir pradėjo jį tempti, jis besisukdamas išsivadavo, tačiau plyšo marškiniai, moteris neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Jis nusisuko ir ėjo link savo laiptinės, tačiau moteris griebė už plaukų ir patempė atgal. Jis krito aukštielninkas ir prispausta galva gulėjo ant šaligatvio. Matė, kaip pribėgo vyriškis ir pradėjo spardyti koja į dešinį šoną. Moteris tuo metu laikė jo galvą už plaukų prispaudusi prie šaligatvio. Po kurio laiko jie pasišalino. Atsikėlęs nuo šaligatvio, pastebėjo, kad telefono marškinėlių kišenėje nėra, nepajautė, kaip telefonas buvo ištrauktas. Iš karto paskambino policijai ir nuėjo prie tos pačios kebabinės. Ten sulaukė policijos ir atvažiavusiam patruliui papasakojo, kas įvyko. Nukentėjusysis V. J. asmens parodymo atpažinti metu atpažino A. T. kaip asmenį, kuris kartu su kitu asmeniu 2013-06-15 jį sumušė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, akistatos su E. A. metu patvirtino, kad būtent su šiuo asmeniu buvo susidūręs 2013-06-15.

Atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog E. A. ir A. T. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d. Nors apeliantai nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nuteistieji veikė kartu, pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą, eliminavus bendrininkavimą, nebelieka pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, sutikti su šiais argumentais negalima. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas bendrininkavimas, taigi šie apeliantų skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Baudžiamoje byloje taip pat yra pateiktas D. M. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad ji 2013-06-15, būdama namuose ir stovėdama prie lango, matė, kaip priešais Antakalnio g. 94, Vilniuje, esantį namą ant žemės gulintį žmogų prie jo galvos priklaupusi moteris laikė už galvos, o iš šono stovintis vyras spardė gulintį vyriškį kojomis, daužė krūtinę kumščiais, čiupo kažkokį šalia vyriškio gulintį daiktą ir nubėgo į skirtingas puses. Kai vyriškis pradėjo stotis, ji atpažino savo kaimyną iš gretimo namo, nes jis yra ilgaplaukis (t.1, b. l. 154).

Tokiu būdu E. A. ir A. T. kaltė šioje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti nuosekliais bei nekeliančiais abejonių. Pripažintina, kad nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų ir kitais įrodymais, sutampančiais liudytojų parodymais, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Be to, apeliacinės instancijos teismas bandė iškviesti liudytojas D. M. ir E. D. apklausti teismo posėdyje, tačiau vykdant teismo nutartį paaiškėjo, kad D. M. yra mirusi, o E. D. augina mažą vaiką, maitina krūtimi ir negali atvykti į teismo posėdį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kitaip vertinti įrodymus kaip nuteistieji prašo savo skunduose, kolegija nuomone, nėra jokio pagrindo. E. A. ir A. T. nusikalstama veika prieš V. J. teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Apeliantai skundu taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu priteista neturtine žala, nes teigia, jog kivirčas kilo dėl nukentėjusiojo agresyvių veiksmų, pastarajam esant išgėrus. Neturtinės žalos dalyje civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, nukentėjusiojo V. J. naudai iš nuteistųjų priteisiant solidariai 200 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė nepažeisdamas BPK reikalavimų ir vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, pripažino, kad dėl nuteistųjų A. T. ir E. A. kaltės V. J. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, bendravimo ir galimybių dirbti sumažėjimą, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors teismas išsamiai apeliantui nuteistojo nusikalstama veika sukeltų padarinių nuosprendyje neaptarė, tačiau tai nedaro teismo padarytos išvados dėl priteistino neturtinės žalos dydžio neteisinga. Apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose bei į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį ir pagrįstai priteisė mažesnę sumą nei prašė nukentėjusysis. Priimtas sprendimas priteisti 200 Eur neturtinės žalos atitinka įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką panašiose bylose, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. T., E. A. ir jų gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.