Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. ir jos gynėjo advokato Aldevino Ščiglos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės apribojimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, I. M. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsniu I. M. įpareigota būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimis, 72² straipsniu, I. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią Baudžiamojo poveikio priemonę I. M. įpareigota įvykdyti per 4 mėnesius.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad ji, smurtaudama sukėlė fizinį skausmą artimai giminaitei – dukrai D. T., t. y. 2017 m. lapkričio 28 d. apie 18.00 val., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia delnu trenkė sėdinčiai D. T. vieną kartą į dešinį skruostą, tuo sukeldama nukentėjusiajai D. T. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. M. ir jos gynėjas adv. A. Ščigla prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017-12-11 nuosprendį ir I. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad nuosprendžiu I. M. paskirtos bausmės laikas, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį bei aplinkybes, yra ženkliai per ilgas, taip pat teismo skirtiems įpareigojimams reikalingas netrumpas laikotarpis. Apeliantai pažymi, kad teismas I. M. laisvės apribojimo bausmę skyrė neatsižvelgęs į tai, kad ji Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, nes ji daugiau kaip 10 metų gyvena Airijoje, į Lietuvą buvo grįžusi kelioms dienoms ir buvo apsistojusi pas savo motiną V. N., kuri gyvena su savo sugyventiniu vieno kambario bute. Apeliantai taip pat nurodo, kad I. M. Airijoje gauna socialinę pašalpą dėl turimos negalios ir šios pajamos yra vienintelis I. M. pragyvenimo šaltinis, sistemingai lankosi socialinio draudimo įstaigoje, pas medikus. Dėl to mano, kad I. M. paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirtas įpareigojimas nustatytu laiku būti namuose užkerta jai galimybę grįžti į Airiją ir dėl to yra tikimybė, jog bus nutrauktas socialinės išmokos mokėjimas. Apeliantai taip pat skunde nurodo, kad teisme bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka I. M. neturėjo galimybės susirasti laiduotojo, todėl dabar prašo I. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal V. N. laidavimą, nes ji galėtų grįžti į Airiją, gauti pajamas. Be to, prašo pakeisti teismo skirtus įpareigojimus tokiais, kurie užtikrintų jai galimybę išvykti į Airiją.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas adv. A. Ščigla prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla I. M. atžvilgiu nutraukiama (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad I. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėjas neginčija teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, neginčija ir veikos kvalifikacijos, tačiau prašo I. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skirti įpareigojimus, kurie nekliudytų I. M. grįžti į Airiją.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010 ir kt.). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos byloje yra: I. M. įvykdė nesunkų nusikaltimą, kaltę pripažino ir gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką. Byloje nukentėjusioji D. T. civilinio ieškinio nebuvo pareiškusi. Taip pat iš bylos matyti, kad I. M. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, nebuvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, jos atžvilgiu kitų ikiteisminių tyrimų nebuvo pradėta, administracine tvarka nebausta, neigiamai ją charakterizuojančių duomenų byloje nėra, todėl yra pagrindas manyti, kad ji ateityje laikysis įstatymų ar nedarys naujų nusikalstamų veikų. I. M. nuo 2009-08-10 yra deklaravusi išvykimą į Airiją. Apeliantų pateikti dokumentai patvirtina, kad ji gyvena Airijoje, naudojasi Airijos teikiamomis socialinėmis garantijomis – gauna gydymą metadonu. Taip pat buvo gautas V. N. prašymas perduoti I. M. jo atsakomybei pagal laidavimą. Visuma šių paminėtų aplinkybių rodo, jog yra visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos būtinos sąlygos ir pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 40 straipsnio 3 dalis numato, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas apeliantų nurodomas I. M. laiduotojas V. N., kuris parodė, kad su I. M. yra pažįstamas jau labai ilgą laiką, yra geri draugai, pažįsta jos šeimą, kai I. M. būna Airijoje, su ja dažnai bendrauja telefonu, o kai ji sugrįžta į Lietuvą – susitinka kasdien. V. N. taip pat patvirtino, kad Airijoje I. M. gydosi, lankosi pas medikus, gyvena su sugyventiniu, o grįžusi į Lietuvą ji apsigyvena pas savo motiną ir jos sugyventinį, kurie gyvena vieno kambario bute ir nuolatos vartoja alkoholinius gėrimus, todėl tuo laikotarpiu I. M. būna sunku, pablogėja jos sveikata, ji nuolat kartoja, kad jai reikalingas gydymas, ne kartą jis ją vežė į priklausomybės ligų centrą, šiuo metu I. M. gydosi kojos traumą, jai buvo atlikta operacija. V. N. taip pat parodė, kad jis sutinka būti I. M. laiduotoju, gali daryti jai įtaką, kai ji būna Lietuvoje, nes jai padeda, palaiko morališkai, bet negalėtų daryti įtakos, kai I. M. būtų Airijoje, tačiau Airijoje ji gyvena su sugyventiniu, lankosi pas medikus, vartoja vaistus ir tada neturi jokių problemų.

Kaip iš V. N. parodymų matyti, jį ir I. M. sieja ilgalaikės draugystės ryšiai, V. N. parodė, kad jis nuolat palaiko ryšį su I. M., dažnai bendrauja telefonu, I. M. grįžus į Lietuvą, susitinka. Iš bylos matyti, kad, nors V. N. baustas administracine tvarka, tačiau tik už pažeidimus transporte (greičio viršijimas, saugos diržų nesegėjimas, automobilio statymo pažeidimai), be to, jis neteistas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad V. N. yra tinkamas laiduotojas ir teismo pasitikėjimo vertas asmuo ir turintis akivaizdžią bei realią galimybę jai daryti teigiamą įtaką. Nors I. M. gyvena kitoje valstybėje nei laiduotojas, tačiau tokia sąlyga, kaip privalomumas gyventi toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, BK 40 straipsnyje nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2014), be to, tobulėjant išmaniosioms technologijoms, laiduotojas su I. M. gali bendrauti ir daryti jai įtaką ir internetu ar telefonu. Dėl to konstatuotina, kad V. N. yra tinkamas laiduotojas, todėl I. M. gali būti perduota pagal laidavimą V. N. atsakomybėn.

BK 40 straipsnio 4 dalis numato, kad laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. N. sutiko būti paskirtas laiduotoju dvejiems metams, todėl toks laidavimo terminas ir nustatomas. Be to, V. N. sutiko, kad būtų nustatytas ir laidavimo užstatas bei 2018-02-11 į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 400 Eur kaip laidavimo užstatą.

Įvertinus tai, kad yra visuma BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų ir pagrindai taikyti laidavimą, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo I. M. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą, privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys).

Skundžiamu nuosprendžiu I. M. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią Baudžiamojo poveikio priemonę I. M. įpareigota įvykdyti per 4 mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliantės padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – smurtavimą savo dukters atžvilgiu – mano, kad ši poveikio priemonė yra tinkama, tačiau atsižvelgiant į tai, kad I. M. gyvena Airijoje, Lietuvoje nėra deklaravusi gyvenamosios vietos, o gyvenimas pas savo motiną vieno kambario bute, kur nuolatos yra vartojamas alkoholis, į tai, kad Airijoje I. M. gauna gydymą metadonu, todėl dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose 4 mėnesius ne tik apribos jos galimybę tęsti gydymą Airijoje, gauti kitas socialines garantijas, bet ir netinkama socialinė aplinka Lietuvoje (gyvenimas ilgą laiką pas motiną) padarys neigiamą poveikį. Dėl to teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju netikslinga I. M. skirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Tačiau kolegija sprendžia, kad paskyrus I. M. baudžiamojo poveikio priemonę – minimalaus dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bus pasiekti bausmės tikslai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant I. M. V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakomybėn, nustatant laidavimo terminą 2 metus ir 400 eurų dydžio užstatą, ir bylą I. M. atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, I. M., pagal laidavimą atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (188,30 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 6 mėnesius nuo šio teismo sprendimo paskelbimo į Teisingumo ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (AB (duomenys neskelbtini) bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą, jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Išaiškinti I. M., kad, jeigu ji per vienerius metus padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas; jeigu ji per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys).