Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai O. B., R. K. (R. K.) ir jų nepilnamečiai vaikai E. B.-K. (E. B.-K.) ir R. K. (R. K.), atstovaujami savo tėvų, pateikė teismui skundą (b. l. 1–7), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-51 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.Pareiškėjai nurodė, kad savo prieglobsčio prašymą grindė trimis motyvais: pirma, dėl pareiškėjo R. K. etninės priklausomybės – (duomenys neskelbtini) kilmės – pareiškėjas susiduria su diskriminacija, neigiamo pobūdžio veiksmais; antra, pareiškėjui R. K. grįžus į (duomenys neskelbtini) jam gresia baudžiamasis persekiojimas dėl tvarkos neišvykti iš šalies nesilaikymo; trečia, grįžus į kilmės valstybę pareiškėjai bus laikomi valstybės išdavikais bei jiems gali grėsti baudžiamasis persekiojimas. Tačiau Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinus įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento vertinimu dėl baudžiamojo persekiojimo, kadangi iš esmės Migracijos departamentas baudžiamojo persekiojimo tikimybę atmetė tik tuo pagrindu, jog pareiškėjas R. K. su sprendimu neišvykti iš šalies buvo supažindintas asmeniškai, o ne teritorinės migracijos institucijose. Dėl etninės priklausomybės pareiškėjai nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo ištirti, ar (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos yra pajėgios užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo diskriminacinių veiksmų prieš (duomenys neskelbtini) kilmės asmenis, tačiau to nepadarė, bylos nagrinėjimo metu neuždavė papildomų klausimų, t. y. pareiškėjų nuomone, apklausa nebuvo atlikta tinkamai, nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas nesurinko aktualios informacijos apie nusikalstamos veikos – valstybės išdavimo – sudėtį, neištyrė, ar nėra pagrindo pareiškėjams inkriminuoti šią veiką, grąžinus juos į kilmės valstybę, neištyrė, ar pareiškėjai savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) yra humaniškos, todėl nepakankamai įvertino pareiškėjų prašymo pagrįstumą. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas neužtikrino prašymo nagrinėjimo tikslo nustatyti, ar pareiškėjams gali būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga. Pareiškėjai pažymėjo, jog persekiojimas dėl etninės priklausomybės, baudžiamasis persekiojimas dėl draudimo išvykti iš (duomenys neskelbtini) pažeidimo patvirtina, kad pareiškėjų baimė dėl jiems gresiančio persekiojimo yra visiškai pagrįsta. Pareiškėjų teigimu, tai, kad Migracijos departamentas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, yra tikimybė, jog išsiuntus pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) jų teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.Teismo posėdyje pareiškėjas R. K. papildomai paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) dirbo ministerijoje specialistu, rinko informaciją, rašė vadovų kalbas, perduodavo aktualią informaciją žiniasklaidai. R. K. akcentavo, kad 2012 m. įvykęs incidentas buvo pasityčiojimo aktas, kuris patvirtina, jog kilmės valstybėje vyrauja korupcinis rėžimas. Taigi, jis suprato, jog privalo išvykti iš šalies, nes tokioje aplinkoje nesaugu nei jam, nei pareiškėjai O. B. ir jų nepilnamečiams vaikams. Pareiškėjas R. K. nurodė, jog nėra dalyvavęs jokioje aktyvistų grupėje. Paaiškino, jog tie asmenys, kurie turi 2 lygio leidimus susipažinti su slapta informacija, atiduoda savo pasus į kadrų skyrių. Tokia procedūra ir (duomenys neskelbtini), ir Kazachstane yra vienoda, todėl kelionei į Kazachstaną jis savo pasą atgavo. Pareiškėjas R. K. taip pat pabrėžė, jog kiekvieną dieną patirdavo diskriminaciją dėl savo tautybės.Pareiškėja O. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad jos šeima ir artimieji nepriima pareiškėjo R. K. ir judviejų vaikų dėl tautybės, ji nuolatos jautė spaudimą ir nemalonų elgesį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šiuo metu ji laukiasi trečio vaiko, todėl diskriminacija ateityje tik didės.Pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra didelė tikimybė, jog pareiškėjas R. K. būtų persekiojamas ir jam kiltų didelė grėsmė už draudimo išvykti iš kilmės šalies pažeidimą. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas bet kurioje viešoje vietoje jautė grėsmę ir baimę dėl persekiojimo, taip pat baimė ir diskriminacija buvo jaučiama ir dėl vaikų išvaizdos. Kilmės valstybė objektyviai neužtikrino, kad pareiškėjai nebūtų diskriminuojami, todėl jie bijo ir nenori grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjų atstovas nurodė, kad pareiškėjas R. K. dirbo su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), todėl, pareiškėjų nuomone, tokiai informacijai pasiekus kilmės valstybę, yra tikimybė, kad pareiškėjui bus inkriminuojama nusikalstama veika – valstybės išdavimas. Kartu akcentavo, kad, atliekant pareiškėjo apklausą, tarp pareiškėjo ir įgaliotos Migracijos departamento valstybės tarnautojos buvo jaučiama įtampa, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl atlikto tyrimo objektyvumo ir išsamumo.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 22–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas teigė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas detaliai nurodė, į kokius kriterijus buvo atsižvelgta vertinant pareiškėjų teiginių patikimumą, kodėl pareiškėjams netaikytinas abejonės privilegijos principas. Vertinant pareiškėjų pateiktų duomenų patikimumą, buvo vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustatyta, ar kiekviena pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kuri nėra patvirtina rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Nurodė, jog pareiškėjų argumentai dėl baudžiamojo persekiojimo buvo vertinti surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste ir nustatyta, kad kilmės valstybėje egzistuoja uždraudimo išvykti iš šalies procedūra asmenims, dirbantiems su visiškai slapta arba ypatingai svarbia informacija, tačiau pareiškėjo R. K. teiginiai neatitiko kilmės valstybės informacijos, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad jo baimė nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.Migracijos departamentas nesutiko ir su pareiškėjų teiginiais dėl „persekiojimo“ dėl etninės priklausomybės vertinimo. Pažymėjo, kad šios aplinkybės pareiškėjas R. K. pirmų apklausų metu iš viso neminėjo, o vėlesnės apklausos metu nurodė, jog manė, kad tai jo asmeninės problemos. Be to, pareiškėjo R. K. asmens dokumentuose jo tautybė nurodyta „rusas“. Atsakovas pabrėžė, kad Migracijos departamentas siekė išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjų persekiojimu dėl kilmės, uždavinėjo pareiškėjams patikslinančius klausimus, prašė pateikti tokio persekiojimo pavyzdžius. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, surinktą aktualią informaciją apie (duomenys neskelbtini) kilmės asmenų persekiojimą bei nustatęs, kad su diskriminacija (duomenys neskelbtini) susiduria (duomenys neskelbtini) aktyvistai, o nei vienas iš pareiškėjų nėra susijęs su (duomenys neskelbtini) tautinės mažumos aktyvistų opozicine veikla, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos O. B. šeimos ar kaimynų neigiamas požiūris į pareiškėjo R. K. etninę priklausomybę neatitinka „persekiojimo“ apibrėžimo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjų kilmės valstybė yra pajėgi juos apginti.Atsakovas taip pat paaiškino, jog Migracijos departamentas neatsisakė vertinti pareiškėjų argumentų dėl baudžiamojo persekiojimo už valstybės išdavimą. Šiuo aspektu atsakovas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog minėti argumentai buvo vertinti, o nustačius, kad tai subjektyvi pareiškėjo R. K. nuomonė, ši pareiškėjo pasakojimo dalis pagrįstai nelaikyta nustatytu faktu ir nebuvo vertinama nagrinėjant pareiškėjo prašymą.Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant prieglobsčio prašymus, Migracijos departamentas vertina ne kilmės valstybę, o individualią prieglobsčio prašytojo situaciją. Visi pareiškėjų paaiškinimai buvo įvertinti aktualios informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Pareiškėjams nepateikus jokių naujų aplinkybių, sprendžiant dėl papildomos apsaugos buvo vertintos tos pačios aplinkybės kaip ir sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Todėl, nenustačius, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjams negali būti suteikta papildoma apsauga.Teismo posėdyje atsakovo atstovė pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, įvertinęs visus pareiškėjų argumentus, pagrįstai nusprendė, jog jų prašymas yra nepagrįstas, t. y., kad jų baimė nėra pagrįsta. Akcentavo, kad byloje nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų, jog pareiškėjui R. K. kilmės valstybėje yra pritaikytos poveikio priemonės, pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, todėl pareiškėjo argumentai yra nevisiškai pagrįsti. Paaiškino, jog buvo kreiptasi į VSD ir buvo gautas atsakymas, kad nėra duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo pagrįstumą. Tuo tarpu pareiškėjų paaiškinimai apie persekiojimą dėl etninės priklausomybės yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nors pareiškėjams buvo suteikta galimybė paaiškinti savo argumentus, pateikti papildomus įrodymus. Atsakovas papildomai nurodė, kad apklausų metu pareiškėjas R. K. buvo informuotas, jog bet kuriuo metu gali kreiptis dėl įgaliotos Migracijos departamento valstybės tarnautojos pakeitimo, tačiau jokių prašymų nepateikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu (b. l. 43–54) pareiškėjų skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-51 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2016 m. spalio 10 d. pirminės apklausos metu, aiškindamas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, pareiškėjas R. K. nurodė, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes nepritarė tuometinei valdžiai ir atvirai pasisakinėjo prieš ją. Paaiškino, jog 2012 m. kovo mėn. pradžioje gulėjo ligoninėje ir tuo metu buvo rinkimai, todėl jį, gulintį ligoninėje, vertė balsuoti už (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog jis turėjo prieigą prie riboto naudojimo informacijos, tačiau be leidimo išvyko iš (duomenys neskelbtini), taip pažeidė kilmės valstybės įstatymus ir dėl to ten jam gresia kalėjimas. Pareiškėjas R. K. taip pat nurodė, jog yra įsitikinęs, kad tuo atveju, jeigu jį sulaikytų kilmės valstybėje, jis būtų nužudytas. Išvykimo iš kilmės valstybės priežastis pareiškėjas detaliai išdėstė raštu, kartu su prašymu suteikti prieglobstį pateikdamas papildomą informaciją. Joje nurodyta, kad po to, kai prezidento rinkimuose 2012 m. kovo mėn. pradžioje pabandė atsisakyti balsuoti už (duomenys neskelbtini), pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, jis sulaukė rimtų grasinimų iš vadovybės ir partijos „(duomenys neskelbtini)“. Be to, pareiškėjas R. K. nurodė, jog buvo priverstinai išleistas į pensiją, o dėl jo minties laisvės siekio ir antikorupcinės pozicijos nebuvo suteiktas jam teisėtai priklausęs butas (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad vykdant jo išleidimo į pensiją procedūrą tapo aišku, jog jam nebus išduotas užsienio pasas, kadangi jis turi leidimą dirbti su 2 lygio slaptumo informacija. Tačiau jis apgaulės būdu gavo užsienio pasą, kadangi nurodė, kad vyksta trumpai kelionei į (duomenys neskelbtini), o iš tikrųjų išvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjams gimė jų pirmasis sūnus. Pareiškėjas R. K. nurodė, kad drauge su pareiškėja O. B. su nerimu sprendė klausimą dėl to, ar jie gali grįžti į (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog tuo atveju, jeigu dabar grįžtų ir bandytų įsidarbinti, per pirmąjį standartinį visų jo dokumentų ir užsienio paso patikrinimą personalo skyriuje iš karto paaiškėtų, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos vyresnysis karininkas, yra šiurkščiai pažeidęs slapto režimo taisykles ir jam grėstų neproporcingos bausmės. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad dar 2012 m. jam buvo grasinama su „švirkštu“.Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. spalio 10 d. pirminės apklausos metu, aiškindama išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, pareiškėja O. B. nurodė, jog grėsmė kilmės valstybėje egzistuoja dėl vyro pažiūrų, jo darbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. Pareiškėjos nuomone, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, bus persekiojamas ne tik jis, bet ir ji su vaikais, o suėmus jos vyrą (pareiškėją), bus suimta ir ji pati. Nurodė, jog jos vyras (pareiškėjas) yra laikomas valstybės išdaviku. Paaiškino, jog 2012 m. jos vyras (pareiškėjas) gulėjo ligoninėje ir tuo metu jam buvo liepta per prievartą balsuoti už (duomenys neskelbtini). Be to, pažymėjo, jog buvo atvejų, kai jos vyras (pareiškėjas) buvo žeminamas dėl jo tautybės ne tik pašalinių asmenų, bet ir pareiškėjos šeimos.2016 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamentas pirmą kartą apklausė pareiškėją R. K., kuris dar kartą akcentavo, kad bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi turi leidimą gyventi ir gyveno Lietuvos Respublikoje, šiukščiai pažeidė slaptumo taisykles. Nurodė, jog po to, kai atsisakė balsuoti už (duomenys neskelbtini) ir buvo priverstinai išleistas į pensiją, bandė įsidarbinti žurnalistu, tačiau negaudavo darbo dėl aptarto incidento. Apklausos metu pareiškėjas taip pat nurodė, jog turėjo leidimą dirbti su 2 lygio slaptumo informacija, vadovybė juo labai pasitikėjo. Dėl vardo ir pavardės keitimo paaiškino, kad dėl buvusio vardo turėjo nemalonumų darbe ir asmeniniame gyvenime, patyrė įžeidinėjimus.Tą pačią dieną buvo įvykdyta ir pareiškėjos O. B. apklausa, kurios metu ji nurodė, jog bijo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo tautybės. Paaiškino, jog po incidento, kai pareiškėjas atsisakė balsuoti už (duomenys neskelbtini), pareiškėjui pablogėjo sąlygos darbe, jis jautė spaudimą. Pareiškėja taip pat patvirtino pareiškėjo pasakojimą, kad jam buvo grasinta su „švirkštu“. Be to, pabrėžė, kad dabar (duomenys neskelbtini) situacija sugriežtėjo, reikalaujama prisiregistruoti, jei asmuo turi kitos šalies leidimą gyventi. Pareiškėja nurodė, jog bijo, kad pareiškėją areštuos, bijo požiūrio į jų vaikus, kad laikys juos išdavikais. Pareiškėja akcentavo, kad patyrė diskriminacinius veiksmus dėl tautybės.2016 m. kovo 14 d. buvo atlikta antroji pareiškėjo apklausa, o 2017 m. kovo 21 d. – trečioji. Pareiškėjų apklausas vykdė įgaliota Migracijos departamento valstybės tarnautoja. 2017 m. kovo 31 d. Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius surašė išvadą Nr. (15/6-5)13PR-51RN (toliau – ir Išvada), kurioje pasiūlė: 1) nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jų prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl draudimo išvykti iš kilmės valstybės, nes šiuo metu nėra jam taikomo galiojančio draudimo išvykti iš šalies. Nors Migracijos departamentas pripažino, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti pareiškėjų nurodytus veiksmus, įvertinęs pareiškėjams gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, konstatavo, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jiems ir šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes, įvertinus pareiškėjams gresiančius veiksmus, nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jiems grėstų kankinimai, su jais būtų žiauriai nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jų orumas, ar jie būtų baudžiami, ar jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, būtų įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.Pasisakydamas dėl pabėgėlio statuso, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Išvadą, kurioje pateiktos nustatytos aplinkybės, teisinis jų vertinimas, motyvai ir išvados. Atsižvelgęs į tai, teismas, vertindamas skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertino ir Išvados turinį. Teismas, remdamasis Įstatyme ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 31 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, proceso dalyvių rašytiniais bei žodiniais paaiškinimais ir Išvados, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Sprendimas, turiniu, sutiko su pareiškėjų skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nesurinko visos atitinkamam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjams priimti reikalingos informacijos, ir sprendė, jog Tvarkos apraše nurodytas tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą, nebuvo išsamus.Visų pirma, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad savarankišku materialiniu faktu nelaikytinas, todėl nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš viso nevertintinas, 2012 m. įvykęs incidentas, kai pareiškėjui buvo grasinama su „švirkštu“. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo prašyme, papildomuose paaiškinimuose, apklausose ne kartą nurodė ir pateikė paaiškinimus apie minėtą incidentą, nurodė, kad dėl to iki dabar patiria baimę. Teismo vertinimu, tai, kad minėtas incidentas yra susijęs su praeities įvykiais, nėra pakankamas pagrindas apskritai atsisakyti, nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, minėtą incidentą vertinti kaip materialųjį faktą, t. y. tai nėra tinkama priežastis, dėl kurios būtų galima manyti, kad persekiojimas nepasikartos ar žala nebus padaryta dar kartą. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų surinkęs įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytas incidentas neįvyko, pareiškėjas būtų klaidinęs tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkinęs ar bandęs sukčiauti ar ši pareiškėjo pasakojimo dalis būtų paneigta ar pripažinta nepatikima, priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo paaiškinimai, susiję su incidentu, yra iš esmės nuoseklūs, neprieštaringi, pareiškėjo R. K. paaiškinimus patvirtina ir pareiškėjos O. B. apklausų metu pateikti paaiškinimai. Taigi, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjo visiškai pagrįstą baimę, turi atsižvelgti ne tik į objektyvius, bet kartu ir į subjektyvius veiksnius. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas neatliko teisės aktų nustatyto pareiškėjo prašymo motyvų vertinimo.Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas pareiškėjų argumentą, jog jiems grįžus į (duomenys neskelbtini) grėstų pavojus, atmetė remdamasis tik VSD 2017 m. kovo 23 d. raštu Nr. 19-393. Tačiau minėtame VSD rašte nurodyta, jog VSD neturi informacijos apie tai, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kiltų kokios nors grėsmės, o ne tai, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam, grįžus į (duomenys neskelbtini), gresia pavojus, yra neteisingi. Be to, prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą tyrimą atlieka ne VSD, o įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, laikydamasis Įstatymo 83, 86, 87 straipsniuose ir Tvarkos aprašo 115–116 punktuose įtvirtintų principų ir reikalavimų. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų atlikęs teisės aktų nustatytą tyrimą šiuo aspektu, t. y. šiuo aspektu nenustatyta, kad Migracijos departamentas būtų surinkęs pakankamai informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę, jog būtų galima spręsti dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam pagrįstumo, o tuo pačiu ir pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso suteikimo.Dėl pareiškėjų teiginių, kad, jiems grįžus į (duomenys neskelbtini), jie bus laikomi valstybės išdavikais ir jiems gali grėsti baudžiamasis persekiojimas, teismas nustatė, jog Išvadoje yra nurodyta, kad minėti pareiškėjų argumentai buvo atmesti, nes pareiškėjų pateikta informacija apie kitą asmenį, galbūt esantį panašioje padėtyje, yra tik subjektyvi jų nuomonė. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų argumentai dėl baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jiems gresia baudžiamasis persekiojimas dėl valstybės išdavimo, būtų įvertinti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. atsižvelgiant ne tik į pareiškėjų pateiktus teiginius ar kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, bet ir į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes ar rimtos žalos atsiradimo galimybę, asmeniui grįžus į kilmės valstybę. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog minėti pareiškėjų argumentai, pavyzdžiui, būtų pripažinti prieštaraujantys Migracijos departamento turimai informacijai apie kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog tokia informacija iš vis buvo renkama ir tikrinama. Todėl, teismo vertinimu, Migracijos departamentas turi tinkamai ištirti, ar tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjų baimė grįžti į šalį dėl to, kad yra grėsmė, jog jų atžvilgiu bus pažeistos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, yra visiškai nepagrįsta, ar kilmės valstybės teikiama apsauga gali būti vertinama kaip efektyvi ir ar apskritai ja įmanoma pasinaudoti.Teismas, be kita ko, nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) egzistuoja draudimas išvykti, jeigu asmuo turėjo leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Tuo tarpu išvadą, jog pareiškėjui nebus taikomas baudžiamasis persekiojimas dėl pažeisto draudimo išvykti iš kilmės valstybės, Migracijos departamentas padarė remdamasis tuo, jog draudimo išvykti iš kilmės valstybės sprendimas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu laikomasi teisės aktuose nustatytos procedūros. Atitinkamai, nustatęs, kad pareiškėjas nėra gavęs jokio sprendimo, draudžiančio išvykti, Migracijos departamentas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui yra uždrausta išvykti iš kilmės valstybės. Tačiau, teismo vertinimu, Migracijos departamento argumentai paremti subjektyviomis prielaidomis ir intuicija, o ne teisiniu vertinimu. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jis dirbo su slapta informacija, tačiau byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų analizavęs, kada pareiškėjui turėjo būti įteiktas sprendimas, draudžiantis išvykti iš kilmės valstybės, rinkęs informaciją apie kilmės valstybėje taikomas prievartos priemones už draudimą išvykti iš kilmės valstybės, ar šiuo aspektu pareiškėjo baimė būti persekiojamam yra visiškai pagrįsta. Teismas sprendė, kad tai, jog pareiškėjui nebuvo įteiktas oficialus pranešimas dėl draudimo išvykti iš kilmės valstybės, negali būti pakankama priežastis, paneigianti pareiškėjo baimę būti persekiojamam. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad ir šiuo aspektu Migracijos departamentas neatliko teisės aktų nustatyto pareiškėjų prašymo motyvų vertinimo.Pasisakydamas dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrų, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvo, kuris reiškia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, procedūra būtų vykdoma nešališkai ir objektyviai. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktos apklausos duomenų matyti, jog pareiškėjas R. K. tris kartus prašė pakeisti valstybės tarnautoją, kuri atliko apklausas, kadangi, jo nuomone, ji nėra objektyvi, tačiau valstybės tarnautoja nebuvo pakeista. Vadovaudamasis apklausų medžiaga, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su valstybės tarnautojos pakeitimo procedūra, kadangi jam nebuvo paaiškinta, jog jis turi pateikti argumentuotą prašymą pakeisti jo bylą nagrinėjantį pareigūną, priešingai, įgaliotos valstybės tarnautojos vadovė apklausos metu informavo pareiškėją apie jo galimybę ne pakeisti valstybės tarnautoją, o pateikti papildomą informaciją po apklausos, jeigu pareiškėjas manytų, kad valstybės tarnautoja neteisingai supranta ar neteisingai užrašo pareiškėjo parodymus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir tai, kad tyrimas turi būti atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas neužtikrino, jog pareiškėjo apklausų metu jo teikti parodymai ir paaiškinimai būtų įvertinti objektyviai ir nešališkai. Teismas pabrėžė, kad tai patvirtina ir apklausų metu valstybės tarnautojos prisipažinimas, jog pareiškėjas ją suerzino, abejodamas jos objektyvumu. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad tyrimą atlikusi įgaliota Migracijos departamento valstybės tarnautoja, vadovaudamasi Įstatymo 86, 87 ir 88 straipsniais, parengė motyvuotą Išvadą, kurios pagrindu yra priimtas skundžiamas Sprendimas, teismas padarė išvadą, kad įgaliotos Migracijos departamento valstybės tarnautojos vertinimas turėjo esminę reikšmę priimant galutinį nagrinėjamoje byloje skundžiamą Sprendimą. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, esant nustatytoms aplinkybėms tinkamai nepaaiškinęs pareiškėjui apie valstybės tarnautojos pakeitimo procedūrą ir esant pareiškėjo prašymui nepakeitęs valstybės tarnautojos, pažeidė nustatytas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą vertinimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, o ši aplinkybė galėjo turėti tiesioginės įtakos priimant ydingą sprendimą.Teismas papildomai akcentavo, kad Tvarkos aprašo 189 punkte įtvirtina, jog vertimo paslaugų teikimą prieglobsčio prašytojams organizuoja ir koordinuoja Migracijos departamentas. Vertimo paslaugas teikia vertimo paslaugų teikėjai, su kuriais Migracijos departamentas yra sudaręs vertimo paslaugų teikimo sutartį. Pagal Tvarkos aprašo 192 punktą, vertimo paslaugų teikėjas teikia vertimo paslaugas, gavęs Migracijos departamento pavedimą: 192.1. dalyvauti prieglobsčio prašytojo apklausoje arba pokalbyje su užsieniečiu, kuriam panaikinamas prieglobstis <...>; 192.2. dalyvauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjo susitikime su prieglobsčio prašytoju <...>; 192.3. dalyvauti supažindinant prieglobsčio prašytoją arba užsienietį, kuriam panaikinamas prieglobstis, su Migracijos departamento priimtu sprendimu <...>; 192.4. atlikti dokumento, įskaitant prieglobsčio prašytojo arba užsieniečio, kuriam panaikinamas prieglobstis, Migracijos departamentui pateikto dokumento, susijusio su Tvarkos aprašo nustatyta tvarka vykdomomis procedūromis, vertimą; 192.5. atlikti informacijos, nurodytos Įstatymo 114 straipsnio 3 dalyje, vertimą. Remiantis Tvarkos aprašo 193 punktu, Tvarkos aprašo 192.1–192.5 punktuose nurodytas vertimo paslaugas pavedama teikti be atskiro prieglobsčio prašytojo arba užsieniečio, kuriam panaikinamas prieglobstis, prašymo. Tuo tarpu teismui pateiktose pareiškėjų asmens bylose yra pateikti pareiškėjų prašymai, tačiau nėra jų vertimų į lietuvių kalbą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė ne tik įrodo, kad Migracijos departamentas pažeidė nustatytas pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą vertinimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, tačiau taip pat sukelia pagrįstų abejonių dėl atlikto tyrimo objektyvumo.Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą, priimdamas ginčijamą Sprendimą nenustatė visų faktinių aplinkybių, nepateikė tinkamo jų teisinio vertinimo, pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl priėmė objektyviais duomenimis nepagrįstą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį sprendimą, kuris yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o Migracijos departamentas įpareigotinas, atsižvelgiant į teismo sprendimą, iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–66), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas mano, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neatitinka teisės aktų nuostatų ir akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:Iš Migracijos departamento 2017 m. kovo 31 d. išvados Nr. (15/6-5)13PR-51RN, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, ir pareiškėjų apklausų stenogramų matyti, kad pareiškėjai jų nurodytą incidentą su „švirkštu“ siejo su vienintele aplinkybe, kai, pareiškėjo teigimu, jį bandė priversti balsuoti už (duomenys neskelbtini), kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje, o visi šios sistemos nariai privalo balsuoti už (duomenys neskelbtini). Tačiau bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemos darbuotojas, jis buvo išleistas į pensiją, o (duomenys neskelbtini) iki šiol laikosi įsipareigojimų užsieniečio atžvilgiu ir moka jam teisėtai priklausančią pensiją. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra susijęs su praeities įvykiais, neturinčiais aktualaus tęstinumo ir įtakos šiuo metu ar ateityje jam tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimui, taigi, faktas, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos sistemoje susidūrė su diskriminaciniu elgesiu, nes pasikeitė jo politinės pažiūros, jis atsisakė balsuoti už (duomenys neskelbtini), negali būti laikomas savarankišku materialiniu faktu, todėl pagrįstai nebuvo vertinamas nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atveju motyvai, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, t. y. veiksmai, kuriuos jis bijo patirti grįžimo į kilmės valstybę atveju, pagal savo formą, pobūdį ir juos sąlygojančias priežastis yra visiškai nesusiję su jo aprašyto įvykio, kurio metu jam tariamai buvo grasinta „švirkštu“, motyvais, tikslais ir aplinkybėmis.2017 m. kovo 14 d. buvo atlikta pakartotinė pareiškėjo R. K. apklausa, kurios metu jis nurodė, jog gavo naujos informacijos, patvirtinančios jam gresiantį pavojų. Pasak užsieniečio, pokalbių su VSD pareigūnais metu, šios institucijos darbuotojas informavo, jog į (duomenys neskelbtini) jis grįžti negali, nes ten jam gresia pavojus. Atsižvelgęs į tai, kad minėtas pareiškėjo teiginys nebuvo patvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais bei grindžiamas vien tik paties pareiškėjo žodžiais, Migracijos departamentas 2017 m. kovo 15 d. kreipėsi į VSD, siekdamas išsiaiškinti, ar jie turi informacijos apie pareiškėjui kylančias grėsmes kilmės valstybėje. Tačiau 2017 m. kovo 23 d. buvo gautas atsakymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo teiginys yra neteisingas ir VSD neturi informacijos, kad (duomenys neskelbtini) užsieniečiui kiltų kokios nors grėsmės, išskyrus paties pareiškėjo teiginius. Taigi, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD raštą, kuriame aiškiai nurodoma, kad VSD nebuvo nurodęs pareiškėjui, jog, jam grįžus į (duomenys neskelbtini), jam ir jo šeimai grėstų pavojus, pagrįstai šios aplinkybės nelaikė nustatytu faktu ir nenagrinėjo. Šiame kontekste atsakovas pabrėžia, kad Migracijos departamentas nebuvo atmetęs pareiškėjų argumento, jog jiems, grįžus į (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus, remdamasis nurodytu VSD raštu, o tik nelaikė nustatytu materialiniu faktu aplinkybės, kad VSD buvo nurodęs pareiškėjui, jog jam su šeima, grįžus į (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus.Migracijos departamentas pareiškėjų baimės patirti persekiojimą pagrįstumą vertino vadovaudamasis pačių pareiškėjų duotais paaiškinimais (pareiškėjas R. K. buvo apklaustas net 3 kartus, siekiant visapusiškai ištirti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes), papildomai teiktais duomenimis, surinkta aktualia kilmės valstybės ir kita informacija, susijusia su pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvais (šias aplinkybes patvirtina Išvados turinys), todėl teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Migracijos departamentas būtų surinkęs pakankamai informacijos apie pareiškėjų kilmės valstybę, jog būtų galima spręsti dėl pareiškėjų baimės būti persekiojamiems pagrįstumo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.2016 m. lapkričio 11 d. apklausos metu pareiškėjas R. K. buvo nurodęs, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes, jo teigimu, (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje dirbę pareigūnai yra persekiojami ir teisiami dėl turėtų leidimų gyventi Europos Sąjungos valstybėse. Pasak pareiškėjo, tokie asmenys yra laikomi išdavikais. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvenęs karininkas už leidimo gyventi turėjimą buvo nuteistas 12 metų kalėjimo bausme bei pateikė tariamai šį faktą patvirtinantį straipsnį. Migracijos departamentas, siekdamas patikrinti minėtas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjo nurodytas asmuo 2016 m. buvo nuteistas už valstybės išdavystę 12 metų kalėjimo bausme. Visa byla yra įslaptinta, todėl jokios oficialios informacijos apie tai, dėl kokių priežasčių šis asmuo buvo teisiamas, nėra. Žinoma, jog asmuo dirbo gynybos ministerijoje ekspertu. Tačiau informacija apie tai, kad byla būtų susijusi su leidimu gyventi (duomenys neskelbtini), nebuvo rasta. Taip pat nebuvo nustatyti kiti atvejai, kai karininkas ar valstybės tarnautojas būtų teisiamas už turėtą leidimą gyventi. Taigi, Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjo pateiktą pavyzdį, bet ir savarankiškai ieškojo informacijos, ar (duomenys neskelbtini) buvo atvejų, kai karininkas ar valstybės tarnautojas būtų teisiamas už turėtą leidimą gyventi, tačiau tokios informacijos nerado ir šias aplinkybes nurodė Išvadoje. Tuo tarpu aplinkybė, kad Migracijos departamentas nerado informacijos apie nurodytus atvejus, savaime nereiškia, kad tokia informacija nebuvo tikrinama. Be to, pats pareiškėjas 2017 m. kovo 14 d. apklausos metu pripažino, kad minėtos bylos sąsajos su asmens turėtu leidimu gyventi (duomenys neskelbtini) yra jo paties prielaidos. Taigi, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, esą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos pareigūnai yra persekiojami dėl turimų leidimų gyventi Europos Sąjungoje, tėra jo paties subjektyvi nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.Migracijos departamentas pareiškėjo teiginius apie tai, kad jis pažeidė jam galiojusį draudimą išvykti iš (duomenys neskelbtini) teritorijos, kadangi jis dirbo su 2 lygio įslaptinta informacija, ir dėl to, grįžus į (duomenys neskelbtini), jam grės baudžiamasis persekiojimas, vertino surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste bei nustatė, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka kilmės valstybės informacijos, todėl, vadovaujantis pagrįstos tikimybės principu, buvo nustatyta, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, ir konstatuota, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas surinko duomenis apie kilmės valstybę ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini) įstatymai nustato 3 slaptumo lygius – slapta (3 lygis), visiškai slapta (2 lygis) ir ypatingos svarbos informacija (1 lygis). Išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra draudžiama asmenims, turėjusiems ar turintiems leidimą dirbti su „visiškai slapta“ bei „ypatingos svarbos“ informacija. Tačiau, taikant draudimą, atsižvelgiama į tai, ar leidimas susipažinti su 2 ir 3 lygio informacija buvo tik formalus, ar asmuo iš tikrųjų su tokiais dokumentais yra susipažinęs. Kiekvienas užsienio paso prašantis asmuo tikrinamas, ar jis nėra turėjęs leidimo dirbti su slapta informacija. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad asmenų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) tvarką nustato (duomenys neskelbtini) 16 straipsnis (2012 m. galiojusi redakcija), pagal kurią asmenims, kuriems draudžiama išvykti iš (duomenys neskelbtini) dėl darbo su visiškai slapta informacija, teritorinis migracijos padalinys įteikia pranešimą, kuriame nurodoma minėto pranešimo data bei numeris, draudimo išvykti iš (duomenys neskelbtini) pagrindas ir laikotarpis. Šiame pranešime nurodoma ir organizacija, inicijavusi draudimą. To paties įstatymo 17 straipsnis nurodo, kad draudimai išvykti dėl darbo su slaptumo žymą turinčia informacija gali būti skundžiami tarpžinybinei komisijai, kurios sprendimas vėliau gali būti skundžiamas teismui. Taigi, (duomenys neskelbtini) egzistuoja uždraudimo išvykti iš šalies procedūra asmenims, dirbantiems su visiškai slapta bei ypatingos svarbos informacija, o įgyvendinant minėtą procedūrą yra laikomasi imperatyviuose teisės aktuose numatytos tvarkos, kuri yra privaloma. Tačiau pareiškėjas apklausų metu negalėjo įvardinti, kokiam terminui jam yra uždrausta išvykti iš šalies, ir tik užduodant patikslinančius klausimus jis prisimindavo naujas aplinkybes. Prieglobsčio prašytojas pirmosios apklausos metu pasakojo, kad numano, jog jam yra uždrausta išvykti iš šalies 5–7 metus. Paskutiniosios apklausos metu šį teiginį jis patvirtino, tačiau vėliau prisiminė, jog „pusiau oficialiai“ kalbėjo dėl draudimo su skyriaus viršininku. Tik atvirai paklausus, ar užsienietis pasirašytinai buvo supažindintas su draudimu išvykti, jis prisiminė, jog palikdamas tarnybą, personalo skyriuje pasirašė dokumentus, kuriuose buvo įvardijamas 5 metų draudimo išvykti terminas. Tai patvirtinančių dokumentų pareiškėjas neturėjo, jie jam nebuvo išduoti. Paprašius paaiškinti, kodėl šių aplinkybių nepateikė anksčiau, pareiškėjas nurodė, kad valstybės tarnautoja neteisingai formuluoja klausimus, o klausimą „kuriam laikui jam uždrausta išvykti iš (duomenys neskelbtini)“ jis suprato abstrakčiai, todėl ir atsakė naudodamas informaciją, kurią rado internete. Taigi, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nebuvo uždrausta išvykti iš (duomenys neskelbtini), kadangi pagal galiojančias imperatyvias įstatymo normas toks draudimas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu laikomasi (duomenys neskelbtini) įstatyme nustatytos tvarkos, kurios šiuo atveju nebuvo laikomasi – pareiškėjui pranešimą apie draudimą išvykti turėjo įteikti teritorinė migracijos institucija, o ne personalo skyrius, kaip teigė pareiškėjas, šiame pranešime turėjo būti nurodyti išsamūs duomenys apie draudimą, be to, būtent minėto pranešimo pagrindu pareiškėjas turėjo teisę skųsti sprendimą uždrausti išvykti iš šalies. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas pats pripažįsta, jog šiuo metu jo atžvilgiu nėra inicijuota jokia baudžiamoji byla, taip pat jis pats tariamo draudimo išvykti iš šalies galiojimo metu ne vieną kartą grįždavo į (duomenys neskelbtini) ir vėl iš jos išvykdavo (didžioji dalis Lietuvos Respublikos sienos kirtimų (12 iš 18) vyko per Vilniaus oro uostą, o ne per pasienį su (duomenys neskelbtini), kaip buvo nurodęs pareiškėjas) ir niekada nebuvo sulaikytas dėl pažeidimo, kurį jis tariamai padarė, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.Iš pareiškėjo 2017 m. kovo 14 d. apklausos stenogramos matyti, kad, pareiškėjui paprašius pakeisti jo bylą nagrinėjančią valstybės tarnautoją, ši valstybės tarnautoja ne vieną kartą prašė patikslinti, ar pareiškėjas nori pakeisti valstybės tarnautoją, tačiau pareiškėjas vengė tiesiogiai atsakyti į šį klausimą ir nepateikė raštiško prašymo pakeisti valstybės tarnautoją, nors jam ši procedūra buvo išaiškinta (prieglobsčio prašytojas, kuris nori, kad jo prašymą nagrinėtų kitas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, turi pateikti raštišką prašymą, nurodęs konkrečius šio prašymo motyvus). Be to, kiekvieną kartą, kai, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, atsirasdavo naujos aplinkybės, susijusios su jo prieglobsčio prašymo motyvais, buvo organizuojama papildoma pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjui buvo suteikiama galimybė teikti paaiškinimus ir papildomus duomenis dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių, pareiškėjo taip pat buvo prašoma teikti visą jo turimą ir su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją elektroniniu paštu (ši informacija taip pat buvo įvertinta). Taigi, pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėjusi Migracijos departamento valstybės tarnautoja siekė išaiškinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, rinko bylai aktualią kilmės valstybės informaciją, o tai, kad ši tarnautoja apklausos metu pripažino, jog pareiškėjas suerzino ją, suabejojęs jos objektyvumu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo prašymas buvo įvertintas neobjektyviai ar nešališkai. Nors minėta Migracijos departamento valstybės tarnautoja pripažino, kad pareiškėjas ją suerzino, ji nurodė, kad tai neturės įtakos jos atliekamam tyrimui. Šiuo aspektu atsakovas kartu akcentuoja, kad galutinį sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo arba nesuteikimo priima Migracijos departamento direktorius, tačiau byloje nebuvo nustatyti jokie objektyvūs duomenys, leidžiantys daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dėl pareiškėjų prašymų buvo šališkas ar neobjektyvus.Migracijos departamentas atlikto ne tik pareiškėjų pirminių prieglobsčio prašymų vertimą iš rusų į lietuvių kalbą, bet ir pareiškėjo papildomai elektroniniu paštu siųstos informacijos vertimą. Tai, kad vertimai nebuvo pridėti prie pareiškėjų asmens bylų, savaime nereiškia, jog jie nebuvo padaryti ir nebuvo įvertinti. Aplinkybę, kad vertimai buvo padaryti ir prieglobsčio prašymai tinkamai įvertinti, patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateiktų elektroninių laiškų kopijos, kurias atsakovas prašo prijungti prie bylos. Atsakovas pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas nebuvo klausęs Migracijos departamento, ar vertimai buvo padaryti, ir neprašė šiuos vertimus pateikti teismui. Be to, nurodytuose dokumentuose paminėtos aplinkybės buvo aprašytos ir Išvadoje, todėl pirmosios instancijos teismui neturėjo kilti klausimų, ar Migracijos departamentas vertino pareiškėjų prašymus, o šiems klausimams iškilus, teismas turėjo visas abejones pašalinti, kreipdamasis į Migracijos departamentą, tačiau to nepadarė ir ginčijamą sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu net nebuvo nagrinėjamos.Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 93–99) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino taikytino teisinio reguliavimo požiūriu. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jų skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai atsiliepime papildomai akcentuoja šias aplinkybes:Pareiškėjo R. K. praeityje patirti grasinimai (su „švirkštu“) įrodo persekiojimo vykdytojo (valstybės) veiksmų rimtumą, be to, akivaizdu, jog patirti veiksmai – psichologinis smurtas – aiškiai susiję su pareiškėjo turimais politiniais įsitikinimais, t. y. persekiojimas vykdomas Konvencijos nuostatų pagrindu.Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo R. K. pasakojimas apie darbą su slapta informacija (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje laikomas nustatytu materialiniu faktu ir vertinamas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo kontekste. Taigi, atsižvelgiant į specifinį pareiškėjo statusą (turėjo leidimą dirbti su 2 lygio slaptumo informacija, t. y., ypatingos svarbos informacija), pareiškėjui nuolat tvirtinant, jog, nesilaikius išvykimo procedūros iš (duomenys neskelbtini), jam gali būti inkriminuota nusikalstama veika – valstybės išdavimas, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse ir teismų praktikoje numatytą šios nusikalstamos veikos sudėtį, ištirti, ar nėra pagrindo pareiškėjams inkriminuoti šią veiką, grąžinus juos į kilmės valstybę, ar pareiškėjai savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) yra humaniškos, ar iš tiesų yra įgyvendinama (duomenys neskelbtini) įstatymuose numatyta supažindinimo su sprendimu neišvykti tvarka, ar yra veiksminga tokio sprendimo apskundimo tvarka.Pareiškėjams nebuvo aiškiai išaiškinta valstybės tarnautojos nušalinimo (pakeitimo) procedūra, t. y. nenurodytos nei pasekmės (kad tai nepaveiks jų prieglobsčio prašymo objektyvaus vertinimo), nei terminai, per kuriuos turėtų būti priimtas sprendimas pakeisti specialistę ir pan. Pareiškėjų manymu, jiems tris kartus pareiškiant prašymus (žodžiu) pakeisti valstybės tarnautoją, jų pozicija buvo aiški, o tyrimą atlikusios valstybės tarnautojos klausimų formuluotė, aiškinant nušalinimo procedūrą, sukėlė papildomų abejonių, kadangi pareiškėjai manė, kad net pareiškus prašymą dėl nušalinimo, ji nebus pakeista, o tokiu elgesiu pareiškėjai tik pablogins savo situaciją. Be to, valstybės tarnautojai pačiai nurodžius, jog pareiškėjas ją suerzino, abejodamas jos objektyvumu, ir pareiškėjui pareiškus pakartotinius prašymus nusišalinti, ji, vadovaudamasi gero administravimo principu, pati galėjo inicijuoti valstybės tarnautojo pakeitimo procedūrą, tačiau to nepadarė. Šiame kontekste pareiškėjai pažymi, kad būtent įgaliotos Migracijos departamento valstybės tarnautojos vertinimas (parengta Išvada) turėjo esminę reikšmę priimant galutinį Sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo.