Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.2.2.3.1.1.; 2.4.; 2.4.7.; 2.4.9.

2016 m. kovo 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. ir T. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

D. K. atstovimo išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. ir T. V. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais 2012-03-11 apie 3:30 val., viešoje vietoje – kokteilių bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. T. V. kumščiu sudavus du smūgius nukentėjusiajam D. K. į veido sritį, T. J. sudavus nukentėjusiajam D. K. vieną smūgį į veido sritį, T. J. ir T. V. bendrais tyčiniais veiksmais spardė nukentėjusįjį D. K. į įvairias kūno vietas ir padarė galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinant į skruostą, ir odos nubrozdinimus nugaroje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: T. J. ir T. V. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei iš T. J. ir T. V. jam priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl įvykio aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, teismas savo išvadas grindė suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, nepagrįstai atmetė jo parodymus bei jam palankių liudytojų parodymus bei nemotyvavo, kodėl šiuos parodymus atmetė. Nurodo, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad T. V. ir T. J. nusikalstamus veiksmus atliko kokteilių bare „(duomenys neskelbtini)“, todėl neabejotinai įrodyta, kad jie nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, be to, jų veiksmais neabejotinai buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kiekvienas iš jų jam sudavė smūgius rankomis, nuo kurių jis nugriuvo, po to spardė kojomis, juos matė liudytojai G. U., R. B., D. V., kurie nurodė, jog buvo šokiruoti tokio T. V. ir T. J. elgesio, buvo sutrikdytas jų poilsis. Be to, liudytoja G. U. parodė, kad įvykus konfliktui kilo sąmyšis ir aplinkiniai žmonės reagavo, traukėsi. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog T. V. ir T. J. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to mano, kad T. V. ir T. J. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu 2015 m. gruodžio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538-788/2015.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas vieniems įrodymais suteikdamas aukštesnę galią, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pademonstravo šališkumą jo atžvilgiu, nes teismas vadovavosi M. M. parodymais, jog jis jį (apeliantą) tą pačią naktį matė kitame klube. Mano, kad teismas, vadovaudamasis šiais niekuo nepagrįstais parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis (apeliantas) galėjo būti sumuštas ne T. V. ir T. J., o kitų asmenų. Nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, nes dėl įvykusio konflikto muzika nebuvo nutraukta ir žmonės nenustojo šokti, renginys sutrikdytas nebuvo, kad tarp jo ir T. V. bei T. J. įvykęs tarpusavio konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų. Nurodo, kad liudytojas R. B. pamatęs, kad jį (apeliantą) muša du asmenys, atbėgo jam (apeliantui) padėti ir grūmėsi su užpuolusiais asmenimis, liudytoja G. U. parodė buvusi sukrėsta jo (apelianto) sumušimo, liudytojas M. Ž. parodė girdėjęs, jog salėje vyko konfliktas. Mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais. Pastebi, kad teismas nemotyvavo, kodėl šių paminėtų liudytojų parodymus atmetė. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi bylos baigtimi suinteresuotos T. J. sesers parodymais, nors liudytoja parodė bėgusi kviesti apsaugos darbuotojus dėl tarp jos brolio ir jo (apelianto) įvykusio konflikto. Kaip liudytojai apklausti apsaugos darbuotojai patvirtino malšinę konfliktą ir išskyrę besimušančius. Nurodo, kad nors teismas vadovavosi apsaugos darbuotojų – liudytojų I. R., L. Z., M. Ž. parodymais, tačiau šiuos parodymus teismas nepagrįstai interpretavo T. V. ir T. J. naudai. Pažymi, kad šie liudytojai taip pat patvirtino dalyvavę grumtynių malšinime, tačiau nematę konflikto pradžios. Nurodo kad jis buvo sumuštas prie baro, o ne šokių aikštelėje, todėl muzika nebuvo nutraukta ir žmonės nenustojo šokti. Dėl to teigia, kad liudytojų parodymai neabejotinai įrodo, kad viešoji tvarka klube „(duomenys neskelbtini)“ buvo sutrikdyta ir šio konflikto metu buvo sutrikdyta ir jo sveikata, tai patvirtina specialisto išvados Nr. G557/12(04) ir Nr. pG77/12-557/12(04). Pastebi, kad ikiteisminis tyrimas nesiėmė jokių priemonių nustatyti dagiau asmenų, mačiusių įvykį ir galėjusių paliudyti apie viešosios tvarkos sutrikdymą. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų G. U., G. M., R. B., D. V. parodymais tik dėl to, kad jie yra jo draugai, tačiau teismas nenustatė, kad jis būtų daręs šiems liudytojams poveikį ar prašęs liudyti jo naudai, be to, liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, todėl apeliantas mano, kad netikėti šių liudytojų parodymais nebuvo pagrindo. Pastebi, kad liudytojai parodymus davė apie beveik trejų metų senumo įvykius, todėl teigia, jog natūralu, kad jie ne visas aplinkybes prisiminė ir, kad jų parodymuose yra neesminių prieštaravimų. Teigia, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų (jo, G. U., R. B., D. V. parodymai), jog įvykyje dalyvavo T. V., kuris pirmas sudavė jam smūgį, T. V. jis ir nurodyti liudytojai atpažino. Nurodo, kad teisme nebuvo apklaustos liudytojos N. S. ir V. B., todėl mano, kad teismas negalėjo vadovautis jų parodymais. Pažymi, kad N. S. yra E. J. draugė, todėl liudytoja taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, liudytojos N. S. ir V. B. gyvena tame pačiame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), gretimuose kambariuose, todėl jų parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji T. J., T. V. ir jų gynėjai bei prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nukentėjusysis D. K., nesutikdamas su nuosprendžiu dėl T. J. ir T. V. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl to, kad T. J. ir T. V. nepažeidė viešosios tvarkos, t. y. nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Nukentėjusiojo skundo argumentas, jog teismas negalėjo remtis liudytojų N. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šios liudytojos teisme nebuvo apklaustos bei yra suinteresuotos bylos baigtimi, yra nepagrįstas. BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Iš bylos matyti, kad liudytojų N. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus buvo nutarta teisme perskaityti dėl to, kad liudytoja V. B. gyvena užsienyje, o liudytojos N. L. (buvusios S.) gyvenamoji vieta nenustatyta (5 t. 25 b. l.). Pastebėtina, kad teismo posėdyje bylos nagrinėjimo teisme dalyviai sutiko, kad byla būtų nagrinėjama šioms liudytojoms nedalyvaujant (5 t. 32 b. l.). BPK 301 straipsnis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju, nesant galimybės apklausti liudytojų N. S. ir V. B., teisiamajame posėdyje buvo perskaityti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, t. y. N. S. ir V. B. parodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas šių liudytojų parodymus tinkamai ištyrė ir BPK 276, 301 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Tai, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo metu gyveno gretimuose kambariuose, nėra pagrindas manyti, kad jos yra suinteresuotos bylos baigtimi ir parodymus davė norėdamos padėti liudytojai E. J., tuo pačiu ir išteisintajam T. J.. Liudytojos N. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos skirtingu laiku (N. S. buvo apklausta 2012-05-08, 2013-07-17, o liudytoja V. B. tik 2012-10-30) bei davė parodymus apie skirtingas aplinkybes: liudytoja N. S. parodymus davė apie E. J. ir T. J. konflikto su nukentėjusiuoju priežastį, o liudytoja V. B. – apie viešosios tvarkos pažeidimo padarinius. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojų N. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Nukentėjusysis teigia, kad T. J. ir T. V. nepagrįstai išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes T. J. ir T. V. jį bendrai veikdami sumušė viešoje vietoje ir jų kaltę įrodo jo bei liudytojų G. U., R. B., D. V. nuoseklūs parodymai. Sutikti su apelianto teiginiu, jog liudytojai G. U., R. B., D. V. matė, kaip jis buvo sumuštas klube, nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusysis teisme nurodė, kad vieną smūgį į dešinį skruostą jam sudavė T. V., o kai jis sukosi, T. J. jam sudavė smūgį į kitą, t. y. į kairį skruostą, tada abu išteisintieji jį puolė mušti dviese, spardė kojomis, stūmė į barą, suplėšė jam marškinius (4 t. 119–120 b. l.). Nors nukentėjusysis savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatų su išteisintuoju T. J. (2 t. 53–56 b. l.), liudytojais E. J., M. M., N. S. (2 t. 48–50, 57–58, 59–60 b. l.) metu, tačiau analizuojant paties nukentėjusiojo parodymus, matyti, jog viso tyrimo metu jie keitėsi. 2012-03-12 protokole pareiškime (1 t. 22 b. l.) nukentėjusysis D. K. nurodė, kad klube „(duomenys neskelbtini)“ du jam nepažįstami asmenys jį sužalojo: vienas asmuo sudavė smūgį jam į dešinę akį, o kitas – smūgį į lūpą. 2012-05-02 apklausiamas D. K. nurodė, kad jam stovint prie baro, jis pajuto smūgį kumščiu į dešinę akį, sukdamasis į dešinę pasižiūrėti, pajuto dar vieną smūgį į dešinį žandikaulį, po to du jam nepažįstami asmenys jį pastūmė ir abu asmenys jam sudavė smūgius iš kelių į krūtinės sritį, jis gynėsi rankomis (1 t. 42 b. l.). 2012-07-25 apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad T. V. jam smūgį į dešinį skruostą sudavė iš nugaros, o kai sukosi, T. V. dar kartą jam smogė į veidą, tada tuo pačiu metu T. J. jam sudavė smūgį į dešinį apatinį žandikaulį, po to jis buvo pastumtas į barą ir abu išteisintieji jam rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių į šonus bei veidą (2 t. 36 b. l.). 2012-10-10 vykusios apklausos metu D. K. teigė, kad jam buvo suduoti du smūgiai į skruostą – vienas iš nugaros, o kitas, kai jis sukosi, po to prasidėjo smūgių kruša (2 t. 37–38 b. l.). Iš tokių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jo parodymai apie jam suduotų smūgių skaičių ir vietas, kur buvo suduoti smūgiai, keitėsi kiekvienos apklausos metu. Be to, nukentėjusiojo D. K. parodymų apie jam suduotą smūgių skaičių ir lokalizaciją nepatvirtina specialistų išvados Nr. pG 77/12-557/12(04) ir Nr. G 557/12(04), kuriose nurodyta, kad D. K. buvo padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, pereinant į skruostą, ir odos nubrozdinimas nugaroje, šie sužalojimai buvo padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje kietais bukais paviršiais paveikus dešinę veido pusę ir nugarą (2 t. 63–64, 65 b. l.). Specialistų išvadose nenurodyta, kad D. K. buvo smogta į kitą, t. y į kairį, skruostą ar buvo padaryta daugiau sužalojimų krūtinės, veido srityje, kaip apklausų metu tvirtino apeliantas. Taigi, nukentėjusiojo parodymai apie jam suduotų smūgių skaičių ir lokalizacija yra nenuoseklūs. Nors nukentėjusysis iš nuotraukų atpažino T. J. ir T. V., kaip asmenis, kurie jį sužalojo, tačiau atpažinimas pagal nuotraukas vyko 2012-07-25, t. y. po įvykio praėjus keturiems mėnesiams, bei atpažinimo metu nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojusius asmenis atpažįsta iš bendrų veido bruožų (2 t. 28–31, 32–35 b. l.), bet iš D. K. apklausų protokolų matyti, kad jis neapibūdino jį sužalojusių asmenų, nes juos matė pirmą kartą. Taip pat iš bylos matyti, kad prieš atpažinimą jis nebuvo apklaustas ir neapibūdino jį sužalojusių asmenų, kaip tai numatyta BPK 191, 194 straipsniuose. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojusius asmenis kitą dieną po įvykio jam įvardino liudytojas R. B., tačiau liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme šią aplinkybę kategoriškai neigė bei nurodė, kad buvo nemažai išgėręs alkoholio, tuos asmenis matė pirmą kartą, pats tų asmenų nepažįsta, juos matė labai trumpai, todėl jų neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų (2 t. 130, 131 b. l.). Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nukentėjusiojo D. K. parodymai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu bei nuoseklumu, todėl tokiais nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais besąlygiškai tikėti sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą nėra pagrindo.

Taip pat abejonių kyla ir dėl nukentėjusiojo nurodytų liudytojų D. V., G. U., R. B. parodymų patikimumo, nes šių liudytojų parodymai ne tik kad yra nenuoseklūs, bet ir prieštarauja vieni kitiems, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys.

Liudytojas R. B. nurodė pastebėjęs, kad tarp nukentėjusiojo ir dviejų jaunuolių įvyko susistumdymas, jis bandė skirti, bet jis nematė, ar D. K. buvo suduotas smūgis, nes tuoj pat pribėgo apsaugos darbuotojai ir išskyrė. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis sulaikė (atitraukė) vieną jaunuolį, kuris norėjo iš nugaros smogti nukentėjusiajam ir kad jį atpažino iš nuotraukų – t. y. T. V.. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas R. B. T. V., kaip asmenį, kuris norėjo smogti nukentėjusiajam, atpažino po įvykio praėjus metams ir nurodė, kad T. V. atpažino, nes yra jį matęs sportuojantį sporto klube „(duomenys neskelbtini)“ (2 t. 134–137 b. l.). Akistatos su nukentėjusiuoju metu R. B. nurodė, jog tą asmenį galėtų atpažinti iš bendrų veido bruožų, tačiau, kaip iš R. B. apklausų protokolų matyti, jis prieš atpažinimą nepateikė asmens apibūdinimo, todėl laikoma, kad vykdant atpažinimą pagal nuotraukas buvo nesilaikyta BPK 191, 194 straipsnių reikalavimų. Taip pat liudytojas kategoriškai neigė kitą dieną po įvykio nukentėjusiajam įvardinęs jį sužalojusius asmenis, nes pats vieno asmens, t. y. T. V., vardą sužinojęs po įvykio daug vėliau, įvykio metu jis buvo gerokai išgėręs, asmenų, kurie konfliktavo su nukentėjusiuoju, pats nepažįsta, juos matė pirmą kartą ir labai trumpai, dėl to atpažinti negalėtų (2 t. 130, 131 b. l.). Dėl to liudytojo R. B. parodymai, jog jis skyrė konfliktuojančius asmenis ir nuo nukentėjusiojo atitraukė T. V., yra nenuoseklūs, prieštaringi. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pirminės apklausos metu liudytojas R. B. nurodė, jog asmenų, konfliktavusių su nukentėjusiuoju, pats nepažįsta, juos matė pirmą kartą ir labai trumpai, dėl to atpažinti negalėtų, o vėliau vykusios akistatos su nukentėjusiuoju metu nurodė, kad asmenį galėtų atpažinti ir atpažinimo metu atpažino T. V., akivaizdu, kad liudytojas T. V., kaip nukentėjusįjį puolusį asmenį, atpažino įtakotas nukentėjusiojo D. K.. Pažymėtina, kad liudytojo R. B. parodymų nepatvirtino kartu su juo klube buvusi jo sutuoktinė I. B., kuri nurodė, kad apie įvykusį konfliktą, kuriame dalyvavo ir nukentėjusysis D. K., ji žino tik iš savo vyro R. B. pasakojimo, bet pati konflikto nematė (2 t. 140–141 b. l., 4 t. 189 b. l.). Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, tokius nenuoseklius, prieštaringus liudytojo R. B. parodymus negalima vertinti kaip patikimus.

Vertinant liudytojo D. V. parodymus, matyti, kad liudytojas parodymus apie tai, kas ir kaip sužalojo nukentėjusįjį, keitė. Pirminėje apklausoje D. V. nurodė, kad du jaunuoliai smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė iš skirtingų pusių, po to dar pasistumdė (2 t. 83–84 b. l.). Vėlesnės apklausos metu liudytojas D. V. nurodė, kad jis nuo nukentėjusiojo stovėjo 10 metrų atstumu ir matė, kaip nukentėjusysis po jam suduotų smūgių nukrito ant žemės ir jį kumščiais mušė bei spardė du jaunuoliai (2 t. 93–94 b. l.). Nors parodymų patikrinimo vietoje metu D. V. patvirtino duotus parodymus (2 t. 95–100 b. l.) bei parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino T. J. ir T. V., kaip asmenis, kurie sudavė smūgius nukentėjusiajam D. K. (2 t. 85–88, 89–92 b. l.), tačiau akistatos metu D. V. nurodė, jog T. J. smūgių nukentėjusiajam nesudavė (2 t. 105–106, 107 b. l.). Be to, liudytojo D. V. parodymus apie tai, kad jis matė, kaip nukentėjusiajam buvo suduota daugiau smūgių ir jis buvo spardomas, paneigia pirmiau minėtos specialisto išvados. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas D. V. T. J. ir T. V., kaip smūgius nukentėjusiajam D. K. sudavusius asmenis, atpažino pagal bendrus veido bruožus, tačiau apklausos metu D. V. nenurodė nei vieno veido bruožo, o tik asmenų amžių, ūgį, kūno sudėjimą ir plaukų ilgį. Taigi, liudytojo pateiktas kaltų asmenų apibūdinimas nėra informatyvus. Teisme D. V. nurodė, kad akistatos su T. J. metu ir vėliau vykusios apklausos metu jis davė melagingus parodymus, jog ne T. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam D. K., bei nurodė, kad melagingus parodymus davė siekdamas apsaugoti save įkalinimo įstaigoje. Tokia liudytojo nurodyta parodymų keitimo ikiteisminio tyrimo metu priežastis yra nepagrįsta, nes pats D. V. nurodė, jog nei T. J., kuris tuo pačiu metu kaip ir liudytojas buvo įkalinimo įstaigoje, nei kiti asmenys neprašė duoti T. J. naudingų parodymų. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad liudytojo D. V. parodymai yra nenuoseklūs, juos paneigia byloje esantys objektyvūs įrodymai.

Liudytojos G. U. parodymai taip pat nėra nuoseklūs, nes teisme liudytoja nurodė, kad iš nugaros nukentėjusiajam pirmą smūgį į veidą sudavė T. V., po to smūgį sudavė T. J. ir tada prasidėjo muštynės, atbėgo apsaugos darbuotojai (4 t. 188–189 b. l.), tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja iš pradžių nurodė, kad nukentėjusiajam du jaunuoliai sudavė iš viso du smūgius į galvą, vėliau teigė, kad nukentėjusysis buvo mušamas ne tik rankomis, bet ir spardomas (2 t. 108–109, 118–119 b. l.). Byloje esančios specialistų išvados paneigia tokius liudytojos G. U. parodymus, jog nukentėjusysis buvo spardomas. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų (2 t. 110-113, 114–117 b. l.) matyti, kad liudytoja G. U. T. V. ir T. J. atpažino iš bendrų veido bruožų, nes juos gerai įsiminė, tačiau apklausų metu liudytoja nenurodė nei vieno veido bruožo, o tik asmenų ūgį, kūno sudėjimą, plaukų spalvą ir ilgį. Pastebėtina, kad liudytoja G. U. nurodė, jog pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavęs asmuo buvo žemesnis nei D. K., o antrą smūgį sudavęs jaunuolis buvo aukštesnis, tačiau iš liudytojo D. V. nurodytų asmenų ūgių matyti, kad jie buvo beveik vienodo ūgio – 180-185 cm. Taigi, tarp liudytojų D. V. ir G. U. parodymų yra prieštaravimų. Be to, liudytoja G. U. nurodė, kad įvykį stebėjo per atstumą, aplinkui vaikščiojo žmonės ir ji į tą konfliktą nekreipė jokio dėmesio. Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad liudytojos G. U. parodymai yra nenuoseklūs, ji ne visą konfliktą matė, be to, jos parodymus dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus ir pastarojo spardymo paneigia specialistų išvados, todėl besąlygiškai tikėti tokiais liudytojos parodymais nėra pagrindo.

Kadangi nukentėjusiojo D. K., jo parodymus patvirtinančių liudytojų G. U., D. V., R. B. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi tarpusavyje ir juos paneigia specialisto išvados dėl D. K. padarytų sužalojimų, bei atsižvelgiant į tai, kad atpažinimai pagal nuotraukas vyko nesilaikant BPK 191, 194 straipsnių reikalavimų, daroma išvada, kad besąlygiškai remtis šiais prieštaringais ir abejonių jų patikimumu keliančiais nukentėjusiojo, liudytojų D. V., G. U., R. B. parodymais nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šių asmenų parodymais priimdamas skundžiamą sprendimą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo G. M. parodymais. Liudytojas G. M. parodė, kad apie tai, jog D. K. buvo sumuštas, sužinojo iš paties nukentėjusiojo ir, kad po to, kai jam pačiam buvo suduotas smūgis į ausį, jis muštynių ar konflikto klube nematė. Be to, akistatos su nukentėjusiuoju metu liudytojas G. M. nurodė, jog jis neįsidėmėjo asmens, kuris jam smogė į ausį, o jį sužalojusį asmenį, t. y. T. V., jam klube nurodė nukentėjusysis D. K.. Įvertinus tai, kad liudytojas nukentėjusiojo D. K. sužalojimo momento nematė, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais.

Be to, byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog išteisintieji sudavė nukentėjusiajam smūgius viešoje vietoje ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Išteisintasis T. J. pripažino klube „(duomenys neskelbtini)“ konfliktavęs su nukentėjusiuoju D. K. dėl netinkamo pastarojo elgesio su jo seserimi E. J., nurodė, kad pastūmė D. K., bet smūgių jam nesudavė. Tokius T. J. parodymus patvirtina liudytojų E. J., N. S., M. Ž., M. M. parodymai. Liudytoja E. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai nurodė, kad konfliktas tarp jos brolio T. J. ir nukentėjusiojo prasidėjo dėl to, kad D. K. netinkamai elgėsi – kėlė jai sijoną, kišo ranką tarp kojų, buvo paėmęs už krūtinės – todėl brolis ją užstojo, ir kai T. J. atstūmė nukentėjusįjį ir pradėjo žodinį konfliktą, stumdėsi, ji iš karto nubėgo pas apsaugos darbuotojus prašyti pagalbos, kad grįžusi po 1 minutės prie baro, pamatė kaip jos brolis ir D. K. stumdėsi ir juos apsaugos darbuotojai išskyrė, D. K. iš karto išvedė iš klubo laukan. Liudytoja nurodė, jog ji nematė smūgio sudavimo bei nematė, kad D. K. būtų buvęs sužalotas. Tokias įvykio aplinkybes liudytoja E. J. nurodė ne tik apklausų metu, bet ir akistatos su D. K. metu (1 t. 56–57 b. l., 2 t. 48–50, 78–79, 80–81 b. l., 4 t. 134–136, 138 b. l.). Netikėti liudytojos E. J. parodymais tik dėl to, kad ji yra T. J. sesuo, nėra pagrindo, nes ji įvykio aplinkybes nurodė vienodai viso tyrimo metu, be to, liudytoja, kaip ir pats nukentėjusysis nurodė, kad jie vienas kito nepažinojo, nors gyveno kaimynystėje, piktumų neturėjo. Be to, liudytojos E. J. parodymus patvirtina liudytojos N. S. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. S. nurodė, jog matė netinkamą D. K. elgesį, matė, kaip T. J. susistumdė su nukentėjusiuoju, kaip nukentėjusysis buvo užsimojęs smogti T. J., bet atbėgo apsaugos darbuotojai ir juos išskyrė ir išvedė D. K. iš klubo lauk. Liudytoja nurodė nemačiusi, ar T. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam, tik matė, kad tarp jų įvyko susistumdymas. Tokias įvykio aplinkybes liudytoja N. S. nurodė ne tik apklausų metu, bet ir akistatos su D. K. metu (1 t. 59–60 b. l., 2 t. 59–60, 168–169 b. l.). Liudytojų E. J. ir N. S. parodymus patvirtino ir liudytojas M. Ž.. Liudytojas M. Ž. nurodė, kad jis įvykio metu klube „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apsaugos darbuotoju, stovėjo prie pagrindinio įėjimo į klubą, kai išgirdo salėje konfliktą ir atbėgo verkdama klubo lankytoja E. J., kuri nurodė, kad prie jos priekabiauja vyriškis, todėl jis nuėjo prie baro, ten pamatė, kad 4-5 vyrai stumdosi, tarp tų vyrų buvo ir jo kolegos, kurie skyrė vyriškius, E. J. nurodė vyriškį, kuris prie jos kabinėjosi – D. K., dėl to nukentėjusįjį ir išprašė iš klubo lauk. Liudytojas nurodė, kad ant D. K. sužalojimų nesimatė, jis buvo neblaivus (vidutinio girtumo), mojavo rankomis (1 t. 62 b. l., 2 t. 150–151, 159–160 b. l., 5 t. 31–32 b. l.). Tokius parodymus liudytojas M. Ž. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 155–158 b. l.). Netikėti liudytojų N. S. ir M. Ž. parodymais nėra pagrindo, nes jie, kaip ir pats nukentėjusysis, nurodė, kad vienas kito anksčiau nepažinoję, piktumų jokių neturėję. Taip pat šių liudytojų parodymus patvirtino liudytojas M. M., kuris nurodė, kad būdamas klube „(duomenys neskelbtini)“, jis matė, kaip prie baro D. K. kabinėjosi prie T. J. sesers, pastebėjo, kad T. J. ir D. K. laikė vienas kitą, bandydami vienas kitą pargriauti, kad E. J. nubėgo prie apsaugos darbuotojų, kad atbėgę apsaugos darbuotojai iš karto T. J. ir D. K. išskyrė, D. K. apsaugos darbuotojas išvedė į lauką, jokių sužalojimų ant D. K. jis nematė. Liudytojas nurodė, kad jis nematė, kad T. J. būtų sudavęs smūgį D. K.. Tokias įvykio aplinkybes M. M. nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme, taip pat patvirtino ir akistatos su D. K. metu (2 t. 57–58, 170–171 b. l., 4 t. 164–165 b. l.). Liudytojas M. M. taip pat nurodė, jog lyg tą patį kartą ar kitą, jis iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ buvo nuėjęs į barą „(duomenys neskelbtini)“ ir ten matė nukentėjusįjį D. K.. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad išteisintojo T. J., liudytojų E. J., M. M. ir M. Ž. parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad T. V. neigia buvęs įvykio vietoje, o T. J. neigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam, byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių tokius išteisintųjų parodymus, nes nukentėjusiojo ir liudytojų R. B., D. V., G. U. parodymai dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam yra nenuoseklūs, prieštaringi bei paneigti objektyviais byloje esančiais įrodymais, o kiti byloje apklausti liudytojai nurodė nematę smūgių sudavimo nukentėjusiajam momento, tik susistumdymą, kuris truko labai trumpai, kad niekas nematė nukentėjusiojo sužalojimų, daroma išvada, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam D. K. galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, ir odos nubrozdinimą nugaroje padarė išteisintieji tyčia suduodami D. K. smūgius į veido sritį bei spardydami. Taigi, byloje nesant objektyvių duomenų, kad išteisintieji, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, sužalojo nukentėjusįjį, nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką kvalifikuojančio požymio – įžūlaus elgesio.

Nors tarp T. J. ir nukentėjusiojo įvyko susistumdymas, tačiau visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, nes įvykio metu klube „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojais dirbę liudytojai I. R., L. Z., R. V. nurodė, kad šio konflikto aplinkybių jie neprisimena, nes konfliktai šiame klube yra dažnas reiškinys. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. nurodė, kad įvykio metu klube ji dirbo barmene ir jokio išsiskiriančio įvykio neatsimena. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad renginys klube dėl šio konflikto nebuvo nutrauktas, kiti klubo lankytojai nesiskundė. Nors liudytojai D. V. bei G. U. nurodė, kad jie dėl jų draugo D. K. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pasijuto nejaukiai, tačiau akistatos metu su T. J. liudytoja G. U. nurodė, kad ji nekreipė dėmesio į konfliktą, jai nebuvo jokio šoko (2 t. 126–129 b. l.), o liudytojas D. V. ikiteisminio tyrimo metu pakeitė duotus savo parodymus, nurodydamas, kad jis tik girdėjo kalbas, kad D. K. „gavo į galvą, nes lindo prie kažkokios mergos“ (2 t. 107 b. l.). Taigi, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo sutrikdytas klubo lankytojų poilsis, nutrauktas renginys, byloje nėra. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl tarp T. J. ir nukentėjusiojo įvykusio susistumdymo būtų nukentėję pašaliniai asmenys ar jie buvo šokiruoti tokiu veiksmu. Taigi, konstatuojama, kad tarp T. J. ir nukentėjusiojo D. K. įvykęs konfliktas bei susistumdymas neperžengė privataus konflikto tarp jų ribų ir šio konflikto metu viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Taigi, neatsirado BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos padariniai – visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiais objektyviais duomenimis nenustatyta, kad išteisintieji elgėsi įžūliai, kad tarp T. J. ir nukentėjusiojo D. K. įvyko privataus pobūdžio konfliktas, kad dėl T. J. veiksmų klubo veikla nebuvo sutrikdyta, pašaliniai asmenys nenukentėjo, konstatuojama, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog išteisintųjų veiksmuose nėra 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-212/2014, 2K-303/2014, 2K-448-648/2015). Apelianto skundo argumentas, kad apylinkės teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu byloje Nr. 2K-538-788/2015, yra nepagrįstas, nes apelianto nurodytoje byloje tirto įvykio aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, tiriamoms byloje dėl nukentėjusiojo D. K. sužalojimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl T. J. ir T. V. nekaltumo, dėl to T. J. ir T. V. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisinti nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį dėl T. J. ir T. V. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo nukentėjusysis, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nepriteisė iš išteisintųjų nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nes pagal BPK 106 straipsnio nuostatas nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteisiamos tik iš kaltu pripažinto asmens.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.