- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- eI2-1731-257/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03260-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Laisvutė Kartanaitė (pirm.), Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, VSDFV Šiaulių skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Justinas Usonis
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovui Tomui Svalbonui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja R. L. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus dėl 2019 m. rugsėjo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimo Nr. VPE_SP1E_25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“, 2019 m. lapkričio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ panaikinimo, įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių spręsti pareiškėjos teisės į šalpos kompensaciją klausimą iš naujo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. L. patikslintame skunde nurodė, kad vadovaudamasi Šalpos pensijų įstatymu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Šiaulių skyrių su prašymu skirti jai šalpos kompensaciją, kadangi pareiškėja nuo1986 m. balandžio 28 d., t. y. nuo gimimo, slaugo sūnų D. L., kuris patyrė gimdymo traumą ir jam yra diagnozuota įgimta silpnaprotystė su vidutinio sunkumo protiniu atsilikimu. Fondo valdybos Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu NR. VPE_SP1E_25741 atsisakė pareiškėjai skirti šalpos kompensaciją, nurodydami, kad pareiškėja savo neįgalų sūnų D. L. slaugė namuose iki 1995 m. sausio 1 d., t. y. mažiau nei 8 metus. Pareiškėja Fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2019 m. lapkričio 5 d. nusprendė, kad Fondo valdybos Šiaulių skyrius pagrįstai neskyrė pareiškėjai šalpos kompensacijos. Fondo valdybas nurodė, kad Gydytojų konsultacinės komisijos išduotas 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininis pažymėjimas Nr. 318, kuriame pateikta mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis atitinka „neįgalaus vaiko statusą“ nuo 1986 m. gruodžio 23 d., nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmenų invalidumą, pareiškėjos sūnų buvo pripažintas invalidu nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Fondo valdyba nesivadovavo Gydytojų konsultacinės komisijos išduotu 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiu pažymėjimu Nr. 318, tačiau vadovavosi byloje esančia medicinine pažyma Nr. 222, kuria, kaip nurodė Fondo valdyba, pareiškėjos sūnus neva pirmą kartą pripažintas invalidu tik nuo 1987 m. spalio 30 d. Todėl, anot Fondo valdybos, sprendžiant ar pareiškėja turi teisę į šalpos kompensaciją, vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios pareiškėjos sūnus D. L. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, o nuo jo pripažinimo invalidu dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Kadangi atsakovas slaugos laiką šalpos kompensacijai gauti skaičiavo tik nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d., tai pareiškėjai neskirta šalpos kompensacija. Pareiškėja savo sūnų D. L., kuris yra neįgalus nuo gimimo, slaugo nuo 1986 m. balandžio 28 d. iki šios dienos. 2004 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjos sūnus D. L. pripažintas neveiksniu, o 2004 m spalio 18 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu D. L. skirta globa ir pareiškėja paskirta savo sūnaus globėja. Pareiškėja mano, kad tiek Fondo valdybos Šiaulių skyrius, tiek Fondo valdyba nepagrįstai neskyrė jai šalpos kompensacijos vadovaudamiesi išimtinai medicinine pažyma Nr. 222, nors faktiškai jos sūnus yra neįgalus (invalidas) nuo gimimo ir pareiškėja jį nuo gimimo slaugo. Pareiškėjos manymu, Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininis pažymėjimas Nr. 318 kaip tik patvirtina faktą, kad pareiškėjos sūnus D. L. nuo 1986 m. gruodžio 23 d., kaip nurodyta medicininiame pažymėjime, yra neįgalus ir nuo tos datos skaičiuotinas vaiko neįgalumo laikotarpis šalpos kompensacija skirti. Pareiškėja mano, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. Gydytojų konsultacinės komisijos medicininis pažymėjimas Nr. 318 ir kiti į bylą pateikti pareiškėjos sūnaus D. L. dokumentai apie jo sveikatos būklę nuo gimimo patvirtina aplinkybę, kad jos sūnus yra pripažintas neįgaliu nuo gimimo, įrodo, kad ji daugiau kaip 8 metus iki 1995 m. sausio 1 d. slaugė neįgalų savo sūnų ir todėl jai priklauso šalpos kompensacija. Pažymėjo, kad byloje esantis medicininis pažymėjimas Nr. 222 jokiais būdais nepatvirtina, kad pareiškėjos sūnus pirmą kartą pripažintas invalidu tik 1987 m. spalio 30 d. tai yra vienas iš išlikusių dokumentų, kuris patvirtina, kad pareiškėjos sūnui 1987 m. spalio 30 d. buvo išduota pažyma apie jo invalidumą. Pareiškėja teismui pateikė Vilniaus vaikų ligoninės išrašą, kuriame nurodyta, kad D. L. sirgimo laikas – nuo gimimo; 2004 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjos sūnaus ligos yra įgimtos; D. L. invalidumo pažymėjimus, kuriuose nurodyta, kad jis turi I grupės invalidumą nuo vaikystės ir kad jam būtina nuolatinė kitų asmenų globa ir priežiūra. Pareiškėja teigia, kad visi šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos sūnus yra neįgalus nuo gimimo ir / ar vaikystės ir pareiškėja jį nuo gimimo slaugė (dėl to, kad pareiškėja slaugė savo sūnų nuo gimimo, ginčo byloje nebuvo), todėl ji turi teisę į šalpos kompensaciją kaip tai numatyta Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnyje.
Pareiškėja R. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jos sūnus gimė neįgalus ir visą laiką jį slaugė. Nuo to momento negalėjo susirasti darbo, nes sūnus dėl savo būklės reikalavo itin didelės priežiūros. Mano, kad nepagrįstai neskirta šalpos kompensacija, nes anksčiau motinos, kurios kreipdavosi dėl tokios kompensacijos, turėdavo pateikti pažymą, kuri būtent taip ir turėdavo būti surašyta, kad atitinka neįgalaus vaiko statusą. Mano, kad yra pažeisti pareiškėjos lygybės, protingumo ir teisingumo principai, nes viso motinos gaudavo šalpos kompensacija, o nuo to momento, kai Fondo valdyba perėmė šalpų skyrimą, pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jai tokia šalpos kompensacija nebepriklauso. Pareiškėja nesupranta ir teiraujasi, kas tokiu atveju slaugė jos neįgalų vaiką iki prižinimo jį neįgaliu. Pareiškėjas nurodo, kad ne kartą kreipėsi į instituciją, klausdama, kokius dokumentus turi pateikti, jeigu jie netinka, tačiau atsakymo nesulaukė. Atsakovas tik nurodė, kad pažymą apie vaiko atitikimą neįgalaus vaiko statusui yra niekinė, nes pasikeitė šalpos skyrimo tvarka.
Pareiškėjos R. L. atstovas advokatas Justinas Usonis teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad ginčas šioje byloje iš esmės yra dėl vieno žodžio: asmuo yra neįgalus ar invalidas. Nurodo, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme žodis invalidas buvo naudojamas iki 2005 m. ir invalidą apibrėžė kaip bet kurio amžiaus asmenį, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalies negalėjo pasirūpinti savo socialiniu ar asmeniniu gyvenimu. Nuo 2005 m. atsirado neįgaliojo sąvoka, kuri apibrėžiama kaip asmuo, kuriam pagal įstatymą pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis nei 55 proc. darbingumo lygis. Neįgalumas apibrėžiamas – dėl tam tikrų asmens sutrikimų kūno sandaros ar funkcijų asmuo negali dalyvauti visuomenės gyvenime. Į bylą yra pateikta 2019 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 318, kuri Fondo valdybos Šiaulių skyriui netiko, nes minėtoje pažymoje nėra žodžio – invalidas. Nurodė, kad anksčiau šalpos kompensacija būdavo skiriama būtent pagal tokią pažymą, kurioje būdavo nurodoma, kad asmuo atitinka neįgalaus asmens statusą ir tokio medikų konstatavimo pakakdavo institucijai nuspręsti, kad mama ar tėtis turėjo nemažai problemų ir įstatymo leidėjas tokiems asmenims, kurie negalėjo dalyvauti socialiniame gyvenime dėl to, kad turėjo neįgalius vaikus dėl to juos slaugė namuose, todėl jiems reikėtų mokėti papildomą šalpos pensiją. Fondo valdyba šiuo metu galvoja, kad jeigu žmogus nepristato tokios pažymos, kokią norėtų matyti vienas ar kitas specialistas, tai įstatymo leidėjo valia gali būti siaurinama ir aiškinama pagal atsakovo norimas formuluotes. Mano, kad pažyma Nr. 318 įrodo, kad medikų komisija konstatavo, kad D. L., remiantis byloje pateiktais dokumentais, turėjo gimdymo traumą ir dėl to tėvai turėjo juo rūpintis nuo pat gimimo, tai kad konkreti diagnozė buvo konstatuota metais ar dviem vėliau tai tik iliustruoja toliau to asmens gyvenimo eigą.
Atsiliepimas
Atsakovė valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Fondo valdyba 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo NR. VPE_SP1E-25741“ pripažino, jog Fondo valdybos Šiaulių skyriaus sprendimas Nr. VPE_SP1E-25741 savo turiniu yra teisėtas ir pagrįstas. Šalpos kompensacijos skiriamos vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymu ir Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759. Fondo valdyba 2019 m. lapkričio 5 d. sprendime akcentavo, jog išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, buvo nustatyta, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotame medicininiame pažymėjime Nr. 318 yra pateikiama mediko išvada apie D. L., gim. 1986-04-28, sveikatos būklę, pažymint, kad jis atitinka „neįgalaus vaiko statusą“ nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmens invalidumą, D. L. buvo pripažinusi invalidu nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios D. L. atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, t. y. nuo 1986 m. gruodžio 23 d., bet nuo jo pripažinimo invalidu dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Kadangi šis slaugos laikotarpis nuo 1987 m. spalio 30 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 7 metai 2 mėnesiai 1 diena, t. y. laikotarpis, kuris yra trumpesnis nei 8 metai, todėl šalpos kompensacija pareiškėjai nebuvo skirta, nes pareiškėja neatitinka Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnyje nustatytų bei įtvirtintų reikalavimų.
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos Šiaulių skyrių su prašymu skirti šalpos kompensaciją, kadangi suėjo 8 metų laikotarpis, nustatytas Šalpos įstatymo 13 straipsnyje, kai sukanka amžius penkeriais metais mažesnis už senatvės pensijos amžių, o 12 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad tėvai (įtėviai), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus namuose slaugė vaikus invalidus arba vaikus pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusiais I ar II grupės invalidais iki 18 metų. Fondo valdyba nekvescionavo ir nenagrinėjo sąvokų neįgalusis ir invalidas. Fondo valdyba nagrinėjo dokumentus, pateiktus prie prašymo ir žiūrėjo, yra numatytas privalomasis įstatyme įtvirtintas 8 metų laikotarpis. Buvo pateikta pažyma, kurioje buvo laikotarpis nuo 1987 m. spalio 30 d. ir t. y. 7 metai 2 mėnesiai 1 diena. Fondo valdyba elgėsi aktyviai, kurioje yra ir elektroniniai susirašinėjimai su Fondo valdyba. Skyrimo tvarka yra nauja, todėl Fondo valdybos Šiaulių skyriaus specialistai vertina atsargiai dokumentus, nes funkcija yra perimta iš savivaldybės ir ji yra nauja. Gavo papildomai dokumentus ir iš pačios savivaldybės, kur buvo pažymos dėl pripažinimo invalidu, taip pat pareiškėja pateikė ir Tilžės gydytojų kabineto pažymą, kurioje nurodyta, kad atitinka neįgalaus vaiko statusą. Pačiame įstatyme yra nurodyta, kad turi būti pripažintas neįgaliu. Nurodė, kad papildomai konsultavosi su Fondo valdyba ir dėl tokių pažymų neatitikimo negalėjo priimti sprendimo skirti šalpos kompensaciją. Nurodė, kad kaip institucija negali plėsti įstatymo nuostatų.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos R. L. patikslintą skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja 2019 m. spalio 2 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, nesutikdama su Fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 dėl atsisakymo skirtai jai šalpos kompensaciją. Pareiškėja, be kita ko, teigė, kad jos sūnaus D. L. invalidumą patvirtina Gydytojų konsultacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduota pažyma Nr. 318, kurioje nurodyta, kad pagal sveikatos būklę vaikas atitinka „neįgalaus vaiko statusą“ nuo 1986 m. gruodžio 23 d. bei prašė paaiškinti, kodėl priimant sprendimą dėl atsisakymo skirti jai šalpos kompensaciją, nebuvo įvertinta minėta pažyma. Fondo valdyba, išnagrinėjusi su R. L. prašymu susijusias aplinkybes, nustatė, kad Gydytojų konsultacijos išduotame 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininiame pažymėjime Nr. 318 yra pateikiama mediko išvada apie pareiškėjos sūnaus D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis „atitinka neįgalaus vaiko statusą“ nuo 1986 m. gruodžio 23 d. tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota vertinti asmenų sveikatos būklę bei nustatyti (nenustatyti) asmenų invalidumą (t. y. pripažinti ar nepripažinti asmenį invalidu), pareiškėjos sūnų buvo pripažinusi invalidu nuo 1986 m. gruodžio 23 d. Fondo valdyba, įvertinusi šalpos kompensacijos bylos dokumentus, nustatė, kad Respublikinės Šiaulių ligoninės komisijos 1987 m. spalio 30 d. išduotoje medicininėje pažymoje Nr. 222 nurodyta, kad D. L. pirmą kartą invalidu pripažintas nuo 1987 m. spalio 30 d. Todėl pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo datos, nuo kurios D. L., kaip nurodyta 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotame pažymėjime Nr. 318 atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, o nuo jo pripažinimo invalidu dienos, t. y. nuo 1987 m. spalio 30 d. Fondo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad šis slaugos laikas yra 7 metai 2 mėnesiai ir 1 diena, t. y. trumpesnis nei 8 metai, 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7795 nusprendė, jog Fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai šalpos kompensaciją. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta galimybė skirti šalpos kompensaciją tėvams (įtėviams), slaugiusiems namuose vaikus, kurie pagal sveikatos būklę atitinka „neįgalaus vaiko statusą“, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo vertinama, ar namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymas.
Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“ nusprendė neskirti šalpos kompensacijos pareiškėjai, nes ji neatitinka Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nurodyta, kad R. L. savo vaiką invalidą D. L. slaugė namuose iki 1995 m. sausio 1 d. mažiau nei 8 metus (vaikas pripažintas invalidu 1987-10-30). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7795 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“ nustatė, kad Fondo valdybos Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-25741 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti šalpos kompensaciją. 2019 m. rugpjūčio 22 d. medicininėje pažymoje Nr. 318 nurodyta, kad L. D. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), nuo 1986 m. gruodžio 23 d. pagal sveikatos būklę atitinka neįgalaus vaiko statusą. Medicininėje pažymoje Nr. 222 L. D. pripažintas neįgaliu 1987 m. spalio 30 d. Šiaulių vaikų konsultacijos 1986 m. gruodžio 23 d. išraše nurodyta, kad D. L. gim.(duomenys neskelbtini) medicininiame išraše diagnozuoti susirgimai yra nuo gimimo.
Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 punkte numatyta, kad teisę gauti šalpos kompensaciją turi tėvai (įtėviai), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 patvirtintų Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punkte numatyta, kad minėti Nuostatai reglamentuoja kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatyme nustatytų šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Minėtų nuostatų 4 ir 7 punkte nurodyti dokumentai, kurių pagrindu priimamas sprendimas dėl šalpos išmokos skyrimo ir (ar) mokėjimo. Nuostatų 7.1 papunktyje nurodyta, kad priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo, kartu su Nuostatų 4 punkte nurodytais dokumentais papildomai vertinamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos arba GKK (gydytojų konsultacinės komisijos) išduotos pažymos, patvirtinančios laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 metų (skiriant šalpos kompensaciją Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytiems asmenims).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. išduotas medicininis pažymėjimas Nr. 318 apie D. L. sveikatos būklę, pažymint, kad jis atitinka „neįgalaus vaiko statusą“ nuo 1986 m. gruodžio 23 d., yra nenuginčytas ir galiojantis, nes yra pasirašytas gyd (duomenys neskelbtini) bei patvirtintas gydytojų konsultacinės komisijos spaudu. Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pozicija laikotarpį skaičiuoti tik nuo 1987 m. spalio 30 d., kuomet D. L. pripažintas neįgaliu, tačiau neskaičiuoti nuo 1986 m. gruodžio 23 d. yra nepagrįstas, vertinant į bylą pateiktus dokumentus. Šiaulių vaikų konsultacijos 1986 m. gruodžio 23 d. išduotas išrašas patvirtina, kad D. L. serga nuo gimimo. Atsižvelgdami į minėtą dokumentą 2019 m. rugpjūčio 22 d. gydytojų konsultacinė komisija, pagrįstai nurodė, kad nuo 1986 m. gruodžio 23 d. D. L. atitinka neįgalaus vaiko statusą.
Teisėjų kolegija nurodo, kad nepagrįsta atsakovo pozicija, kad sąvokos „atitinkantis neįgalaus vaiko statusą“ ir „pripažintas neįgaliu“ yra tiek skirtingos, kad šalpos kompensacija turėtų būti skaičiuojama tik nuo tos datos, kuomet dokumentuose yra įrašas, kad asmuo pripažintas neįgaliu. Teisėjų kolegija nurodo, kad asmuo negali atitikti neįgaliojo statuso, jeigu jis neturi savybių būtinų nustatyti neįgalumą. Priešingas tokios situacijos vertinimas nepagrįstai ir neleistinai paneigtų į bylą pateiktus dokumentus. Konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad iki 1987 m. spalio 30 d. D. L. buvo sveikas ir jam nebuvo reikalinga slauga ar neįgaliuoju tapo tik nuo 1987 m. spalio 30 d.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos ir jos atstovo pozicija, kad atsakovas Fondo valdybos Šiaulių skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba nepagrįstai, priimant sprendimą, vertino tik Medicininį išrašą Nr. 222 ir iš esmės nevertino visų kitų byloje esančių ir pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, kad pareiškėjos sūnus D. L. patyrė gimdymo traumą ir nuo vaikystės yra neįgalus. Visų byloje esančių dokumentų visuminis vertinimas, leidžia pagrįstai teigti, kad D. L. nuo gimimo buvo reikalinga slauga, todėl iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja R. L. savo neįgalų vaiką slaugė ilgiau nei 8 metus ir įgijo teisę į šalpos kompensaciją.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad atsakovo Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“, netinkamai taikius Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnį, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Kartu konstatuotina, kad panaikinus aukščiau nurodytą sprendimą, naikintinas ir Fondo valdybos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. (5.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“.
Kadangi skundžiami individualūs administraciniai aktai laikytini nepagrįstais ir naikintini, atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo R. L.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja su skundu pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro skundo parengimas ir pateikimas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams, teisinės konsultacijos, pasirengimas ir atstovavimas teisme.
Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos; aktuali 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėja skundą Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė 2019 m. gruodžio 5 d., t. y. ketvirtas 2019 m. ketvirtis. Užpraėjęs ketvirtis yra 2019 m. antrasis ketvirtis. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2019 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 289,0 Eur.
Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį rengimą rekomenduojamas priteistinas maksimalus dydis yra 2,5. Maksimali priteistina suma už skundo rengimą galėtų būti iki 3 222,50 Eur (koeficientas 2,5 padaugintas iš 1 289,0 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2019 m. antrąjį ketvirtį). Pareiškėjos prašoma priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, kurią pastaroji prašo priteisti už skundo teismui parengimą ir pateikimą, neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalios priteistinos sumos, todėl priteistina.
Rekomendacijų 8.19 punkte numatytas 0,1 maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą. Pastebėtina, kad pareiškėja nedetalizuoja, kada buvo suteiktos ir kiek laiko truko teisinės konsultacijos. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, už teisines konsultacijas galėtų būti priteista iki 128,9 Eur už 1 val. prieš 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdį. Teismas taip pat vertina, kad atsižvelgiantį bylos sudėtingumą, už pasirengimą 2020 m. vasario 19 d. teismo pasėdžiui galėtų būti priteista iki 128,9 Eur už 1 val.
Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdis truko 56 minutes, todėl suapvalinus pareiškėjai galėtų būti priteista iki 128,9 Eur už 2020 m. vasario 19 d. trukusį teismo posėdi. Pareiškėja pateikė 2020 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje matyti, kad pareiškėja sumokėjo 484,00 Eur už teisines konsultacijas, pasirengimą ir atstovimą administracinėje byloje Nr. eI2-1731-257/2020. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą pareiškėjai už teisines konsultacijas, pasirengimą ir atstovavimą administracinėje priteistina 386,70 Eur (128,9 Eur + 128,9 Eur + 128,9 Eur).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja pateikdama skundą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams sumokėjo 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį (2019 m. gruodžio 5 d. mokėjimo Nr. 728). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimai panaikinti Fondo valdybos Šiaulių skyriaus bei Fondo valdybos sprendimus ir pareiškėjos prašymą dėl šalpos kompensacijos tenkinti, pareiškėjai iš atsakovo priteisiamas 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus skaičiavimus, pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies, iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškėjai R. L. priteistina 909,20 Eur (500 Eur + 386,70 Eur + 22,50 Eur) sumą turėtų išlaidų atlyginimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 -133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. L. patikslintą skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-25741 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją R. L.“.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7795 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-25741“.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo R. L.
Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškėjai 909,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.