Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-75-291/2014 pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovei S. G. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovės S. G. priešieškinį S. Ž. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teisme 2013-12-20 buvo gautas atsakovės S. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo buvo prašoma pakeisti civilinėje byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti ieškovui S. Ž. matytis su nepilnamečiu vaiku T. Ž.. Prašyme buvo nurodoma, kad ieškovas S. Ž. nepaiso sūnaus interesų, o jo elgesys yra žalingas nepilnamečio vaiko psichikos formavimuisi, raidai, o dėl tokio ieškovo S. Ž. elgesio vaikas patiria psichologinius išgyvenimus ir sukrėtimus, dėl ieškovo nederamo elgesio su sūnumi ir jo akivaizdoje, atsakovė S. G. baimindamasi sūnų T. Ž. palieka su jo tėvu. Buvo teigiama, kad ieškovas S. Ž. nesugeba užtikrinti deramos sūnaus priežiūros ir jo saugumo, negarantuoja ramios ir stabilios aplinkos, atsakovė baiminosi, jog ieškovas vaikui nepadarytų neigiamos įtakos arba tiesioginės žalos.

Ieškovas S. Ž. pateikė prieštaravimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašė atmesti atsakovės S. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodė, kad atsakovė S. G. stengiasi ieškovą provokuoti bei, sukeldama sumaištį, stengiasi sudaryti sąlygas, kuriomis neįmanoma bendrauti su sūnumi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Iš atskirojo skundo matyti, kad atsakovė mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kadangi ieškovo ir šalių mažamečio sūnaus bendravimas daro žalą vaikui, ieškovas sūnaus akivaizdoje vartoja necenzūrinius žodžius, konfliktuoja su atsakove, naudoja prieš ją smurtą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą ir faktines bylos aplinkybes, atsakovės prašymą ir skundžiamą teismo nutartį, mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai netenkino atsakovės prašymo dėl uždraudimo ieškovui laikinai matytis su mažamečiu sūnumi.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. CK 3.65 str. – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos nustatymas yra tik laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju teisme sprendžiant šalių ginčą, susijusį su nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka ir jo išlaikymu, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta, kad ieškovas su nepilnamečiu sūnumi bendrauja vaiko gyvenamojoje vietoje kiekvieną sekmadienį tam tikromis valandomis, o telefonu – kiekvieną dieną.

CK 3.170 str. 1, 2, 3 d. nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.156 str. nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Pažymėtina, kad tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (CK 3.170 str.). Tokiu įstatymų numatytu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir teismų praktiką, teismas turi pozityvią pareigą užtikrinti, kad būtų gerbiama asmens teisė į gyvenimą šeimoje (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31).

Nors nagrinėjamu atveju atsakovė nurodo, kad ieškovas nesugeba bendrauti su vaiku ir jam reikalinga psichologo pagalba, iš visų byloje esančių duomenų, tuo pačiu ir vaizdo bei garso įrašų, darytina priešinga išvada. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek šalių mažametis sūnus noriai vienas su kitu bendrauja, vaikas, bendraudamas su ieškovu, jaučiasi gerai, byloje nenustatyta, kad tėvo bendravimas su sūnumi jam keltų įtampą ar baimę. Visi atsakovės nuogąstavimai dėl sūnaus saugumo, jo ramios aplinkos ir pan. iš esmės yra paremti vien atsakovės teiginiais apie jos ir ieškovo tarpusavio konfliktus, ieškovo nepagarbą atsakovei ir t. t. Pasisakydamas dėl vieno iš esminių atsakovės atskirojo skundo argumentų, teismas sutinka, kad necenzūrinių žodžių vartojimas mažamečio vaiko akivaizdoje gali daryti neigiamą įtaką vaiko nuostatų formavimuisi ir jo vystymuisi, tačiau toks abipusis tėvų elgesys sprendžiant tarpusavio ginčus jokiu būdu negali sudaryti prielaidų visiškai apriboti vieno iš tėvų bendravimą su vaiku. Kaip jau minėta, sprendžiant ginčą tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant įstatymas numato tik galimybę riboti maksimalų vaiko bendravimą su vienu iš tėvų ir nustatyti minimalų bendravimą, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.), todėl atsakovės prašymas iš viso uždrausti ieškovui matytis su mažamečiu sūnumi yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp mažamečio vaiko tėvų yra kilęs konfliktas, šalys nesugeba jo išspręsti taikiu būdu ir visa tai lemia, kad abiejų šalių nepriimtinu elgesiu yra daroma žala vaikui. Pagal bendrąsias vaiko teisių apsaugos nuostatas vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti abu tėvai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p.), todėl jie patys privalo pasirūpinti konfliktų nebuvimu vaiko akivaizdoje, o tarpusavio ginčus spręsti prioritetą visur ir visada suteikiant teisėtiems vaiko interesams. Todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovė S. G., teikdama prioritetą vaiko interesams, privalo vengti jos ir ieškovo ginčų vaiko akivaizdoje ir siekti ieškovui ne uždrausti bendrauti su vaiku, bet leisti jam laisvai matytis su sūnumi, taip sudarant vaikui sąlygas palaikyti ryšių su jam artimais žmonėmis tęstinumą ir stabilumą, užtikrinant visapusišką ir harmoningą vaiko raidą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pati atsakovė Šiaulių apylinkės teisme 2014-02-20 vykusiame teismo posėdyje nurodė, kad leidžia vaikui matytis su tėvu, stengiasi sudaryti visas sąlygas tėvo ir sūnaus bendravimui, todėl konstatuoti, kad šiuo metu nustatyta ieškovo bendravimo su sūnumi tvarka daro neigiamą poveikį mažamečio vaiko fizinei, psichinei, emocinei būklei ar prieštarauja vaiko interesams, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.