Kauno apylinkės teismo nutartis

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, E. N., gynėjai advokatei Angelei Fominienei, šeimos narei E. B.,

nedalyvaujant asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma spręsti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą – E. N.,

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio vadovės I. D. teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo E. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2022 m. gruodžio 22 d. gautas Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio vadovės I. D. teikimas, kuriame siūloma E. N. priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio psichikos sveikatos centre taikymą nutraukti. Teikime nurodyta, jog 2022 m. gruodžio 14 d. komisija, sudaryta iš pacientą stebėjusios komandos: Psichikos sveikatos centro (toliau – PSC) vadovės-gydytojos psichiatrės R. T., gydytojo psichiatro S. J., psichikos sveikatos slaugytojos V. G., socialinės darbuotojos L. K., med. psichologės M. C., įvertino E. N. psichinę būseną ir nutarė kreiptis į Kauno apylinkės teismą su prašymu priverstinį stebėjimą bei gydymą ambulatorinėmis sąlygomis nutraukti. E. N. diagnozė – paranoidinė šizofrenija. Pacientas PSC lankėsi reguliariai, su medikamentiniu gydymu sutiko, vaistus vartojo reguliariai. Agresijos, konfliktų, lankantis PSC nebuvo pastebėta, todėl rekomenduojama spręsti klausimą dėl E. N. priverstinio stebėjimo bei gydymo ambulatorinėmis sąlygomis nutraukimo.

Teismo posėdžio metu Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio atstovė teikimą palaikė. Paaiškino, kad per tą pusę metų nuo liepos mėnesio asmuo lankėsi pas ją kas dvi savaites, taip pat pas gydytoją, jie niekada nebuvo pastebėję jo neblaivaus. Kai yra įtarimas dėl neblaivumo, jie gali patikrinti, tačiau to niekada neprireikė. Jis nepažeidė sąlygų ir išreiškė norą lankytis pas psichologę, kas su priverstinio gydymo pacientais yra retenybė. Jis pats pripažino savo priklausomybę alkoholiui, ji jau sena ir jis ne naujas jų pacientas. Kurį laiką jo sesei nebuvo teikiama informacija, nes E. N. nesutiko įrašyti, kad būtų teikiama informacija. Kai galiausiai pacientas sutiko teikti informaciją, jiems sesuo pasakodavo, kad brolis vartoja alkoholį, kad nesutinka su gydytoju psichiatru. Mano, kad būtų sudėtinga suderinti dabar taikomą gydymą ir priklausomybės nuo alkoholio gydymą. Jis suvokia, kad jam gydymo toliau reikės nuo šios psichiatrinės diagnozės, bet taip pat, kad ir turi priklausomybę, jis stengiasi su ja kovoti. Pavojų keliančio elgesio nepastebėjo. Jis ligą pripažįsta, pas psichologę lankosi, todėl jų komanda rinkosi nutraukti priverstinį stebėjimą. Pagal ligos diagnozę jam priminta, kad pasibaigus priverstiniam gydymui liga lieka, kad jam toliau reikės gydytis. Nustatytą ligą ir jos gydymą asmuo supranta kaip tam tikrą trikdį savo gyvenime, trukdantį įsidarbinti.

E. N. sesuo E. B. teikimo prašė netenkinti. Paaiškino, kad brolis įvykdė nusikaltimą būdamas neblaivus. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini) gerdavo alkoholį, būdavo tik pertraukos 1-2 dienų. Jis negeria tik 1-2 dienas, nueina pas gydytojus, kada jam paskirta, bet grįždamas jis jau nusiperka alkoholį ir geria. Šiuo metu brolis gyvena su beveik 83 metų mama. Nei mama, nei ji jau jam įtakos nebeturi. Mama jau turi lengvo laipsnio demenciją, jai paskirtos slaugytojos į namus, tačiau ji atsisako paslaugų vien tam, kad slaugytojos nepamatytų girto brolio ir, kad šiam nepakenktų. Jam gydymas reikalingas ne tik nuo šizofrenijos, bet ir nuo priklausomybės alkoholiui. Dukra net nufilmavusi, kaip jis geria alkoholį tiesiai iš kakliuko, jis sako, kad nenori blaiviai gyventi. Ji mano, kad brolis nesigydys, jeigu bus panaikinta priverčiamoji medicinos priemonė, kadangi jo požiūris yra toks, kad jam daugiau gerti reikia, kad išplauti tą vaistą iš organizmo. Jis nusiteikęs prieš leidžiamą vaistą, todėl vartoja alkoholį. Pas gydytojus eina tik todėl, kad jam paskirtas įpareigojimas. Per Kalėdas pas mamą jau buvo privesta sugėrovų, matė jį apsibrozdinusį, iš kur tie apibrozdinimai, neaišku. Mano, kad tai tik laiko klausimas, kada jis vėl padarys nusikaltimą.

E. N. gynėja advokatė Angelė Fominienė prašė teikimo netenkinti, kadangi priverstinis gydymas yra ta paskata, tas motyvas ir rykštė, kuri verčia kreiptis į psichiatrus ir gydyti savo psichinę ligą. Manytina, kad jam pačiam būtų geriau, jei jis būtų įpareigotas lankytis pas psichiatrus, bent kažkiek tai pristabdo jo agresyvų elgesį.

Prokurorė Raimonda Jačiauskienė prašė teikimo netenkinti, kadangi nors liga yra pristabdyta, bet asmuo nėra pasveikęs.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas atmestinas.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje ir BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichinė būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, nustatytus baudžiamajame įstatyme, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi du kriterijai, kuriuos turi vertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, yra asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

Iš VšĮ Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio vadovės teikimo, gydytojų konsultacinės komisijos medicininės apžiūros akto, taip pat teismo posėdyje dalyvavusios šios medicinos įstaigos atstovės paaiškinimų, E. N. šeimos narės paaiškinimų, nustatyta, kad E. N. diagnozė – paranoidinė šizofrenija. Pacientas PSC lankėsi reguliariai, su medikamentiniu gydymu sutiko, vaistus vartojo reguliariai. Agresijos, konfliktų, pavojų keliančio elgesio lankantis PSC nebuvo pastebėta. Jis nepažeidė sąlygų, išreiškė norą lankytis pas psichologę, kas su priverstinio gydymo pacientais yra retenybė. Jam yra leidžiami vaistai, jis procedūras lanko, jų nepraleidžia. Tačiau, taip pat matoma, kad nors šiuo metu jis gauna gydymą nuo jam konstatuotos ligos – paranoidinės šizofrenijos, bet asmeniui sunkiai sekasi tvarkytis su alkoholiu. Kaip matyti iš bylos duomenų, nusikaltimą, dėl kurio jam buvo taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, asmuo padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl manytina, kad alkoholis provokuoja jo nusikalstamą elgesį. Nors asmuo lankosi procedūrose, eina pas gydytojus būdamas blaivus, tačiau, kaip matyti iš sesers paaiškinimų, negeria tik kelias dienas tomis dienomis, kai jam reikia lankytis PSC, o grįždamas namo iš procedūrų jau nusiperka alkoholio. Asmuo viena vertus, neprieštarauja vaistų vartojimui, tačiau kita vertus išreiškia nusistatymą prieš leidžiamus vaistus, nurodo, kad alkoholį vartoja tam, kad išplautų vaistus iš organizmo. Asmuo taip pat išreiškia mintis, jog nenori gyventi blaivas, taip gyventi jam yra blogai. Kaip nurodo E. N. sesuo, jis į procedūras eina ir vaistus leidžiasi tik todėl, kad jam paskirtas įpareigojimas.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nors E. N. sutinka su jam taikomu gydymu, nesipriešina, nerodo agresyvaus elgesio, tačiau taip pat matyti, kad būdamas namuose asmuo pastoviai vartoja alkoholį, nurodo, kad tokiu būdu bando pašalinti vaistus iš savo organizmo, sako, kad nenori gyventi blaivas. Tai leidžia daryti išvadą, kad asmens kritika savo ligai yra tik formali. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui priverstinės medicininės priemonės buvo taikomos dėl smurtinės veikos, kurią padarė būdamas neblaivus, jis išreiškia norą toliau vartoti alkoholį, yra priešiškai nusistatęs prieš jam leidžiamus vaistus, manytina, kad, tenkinus teikimą ir nesant įpareigojimo lankytis PSC, asmuo savanoriškai gydymo netęs, todėl darytina išvada, kad nors asmens psichinė sveikata šiuo metu stabili, asmuo vis dar yra pavojingas, todėl priverstinis jo gydymas turi būti tęsiamas ir Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio vadovės I. D. teikimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 440 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio vadovės I. D. teikimą atmesti.

Pratęsti E. N. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamą vietą ((duomenys neskelbtini)) – VšĮ Kauno poliklinikos Kalniečių padalinyje.

Įpareigoti VšĮ Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinį ne vėliau kaip kartą per 6 (šešis) mėnesius pateikti teismui išvadą dėl E. N. sveikatos būklės ir tolimesnio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus. Nutartį turi teisę apskųsti asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras.