Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė), Marytės Mitkuvienės ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bendros Lietuvos ir JAV uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lenox“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-100-357/2006 pagal ieškovo UAB „Lenox“ ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei, A. G. dėl viešo aukciono rezultatų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Lenox“, remdamasis CK 1.125 straipsnio 3 dalimi, 1.78, 1.80, 6.222, 6.947 straipsniais, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – VSTPĮ) nuostatomis, pareiškė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė panaikinti patalpų, esančių Šiauliuose, Aušros al. 15a (toliau - ginčo patalpos, privatizavimo objektas), 2005 m. balandžio 21 d. viešo aukciono rezultatus (Privatizavimo komisijos 2005-04-22 protokolas Nr. VAK-167), pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų 2005 m. gegužės 19 d. sudarytą privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti šalis į pirminę padėtį (1 t., b. l. 1, 9-10, 25-26, 84-85, 116-117).

Nurodė, kad atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė (toliau – savivaldybė) 2005-04-01 Savivaldybės žiniose paskelbė 2005 balandžio mėnesio savivaldybės turto privatizavimo programą, kurioje numatyta viešo aukciono būdu 2005-04-21 parduoti ginčo patalpas. Teigė, kad nurodytas aukcionas yra neteisėtas, nes prieštarauja VSTPĮ 11 straipsnio 3 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 19 straipsnio nuostatoms. Atsakovas, organizuodamas aukcioną, nesilaikė informacijos apie privatizavimo objekto paskelbimą termino, kadangi informacija apie privatizavimo objektą informaciniame privatizavimo biuletenyje turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki paraiškų ar kitų privatizavimo dokumentų dėl dalyvavimo privatizavime priėmimo pradžios. Taip pat atsakovas savivaldybė nepagrįstai nustatė labai žemą pradinę ginčo patalpų pardavimo kainą – 142 000 Lt, remdamasis UAB korporacijos „Matininkai“ 2001-03-01 nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje nurodyta 2001 metais buvusia ginčo patalpų rinkos verte. Be to, Šiaulių miesto savivaldybė, organizuodama ginčo aukcioną, pažeidė ir ieškovo materialiąją subjektinę teisę, nes ieškovas nuomojo iš atsakovo ginčo patalpas, todėl savivaldybė privalėjo taikyti kitą privatizavimo būdą – nuomą su išsipirkimu, parduodant šį objektą ieškovui. Taip pat nurodė, jog ginčijamu viešu aukcionu Šiaulių miesto savivaldybės taryba pažeidė ir Vyriausybės 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl investuotų į privatizuojamas patalpas ar pastatus lėšų atlyginimo“ ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ nuostatas. Pažymėjo, jog savivaldybė ieškovui privalo kompensuoti ne 30 000 Lt ginčo patalpų pagerinimo išlaidų, kaip numatyta ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje su privatizuojamų ginčo patalpų pirkėju, o 74 640 Lt nuomos metu padarytų patalpų pagerinimo išlaidų. Šiaulių miesto savivaldybės turto privatizavimo komisija 2003-05-30 nutarimu neteisėtai nustatė nuomotam privatizuojamam pastatui pagerinti padarytų išlaidų kompensavimo dydį – 21,13 proc. nuo ginčo pastato rinkos vertės, t. y. 30 000 Lt. Pažymi, jog Vyriausybės 2000 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1196 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 ir 1999 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 384 dalinio pakeitimo“ negali būti taikomas atgal. Be to, su tokio dydžio išlaidų kompensavimu nesutinkant ieškovui, atsakovas privalėjo atlyginti objekto kapitaliniam remontui pagal nustatyta tvarka suderintą projektą padarytas išlaidas. Teigė, jog savivaldybė nesilaikė ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytos procedūros: nepranešė VĮ Valstybės turto fondui apie ieškovo nesutikimą su nustatytu vertės padidėjimo procentu, todėl buvo pažeistas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 „Dėl privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“ 32 punktas, neteisėtai į ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties 4.1.2 punktą įrašant privatizavimo objekto nuomininkui – ieškovui - tenkančią privatizavimo objekto pardavimo kainos dalį (30 000 Lt), su kuria ieškovas nesutiko. Dėl nurodytų argumentų, ieškovo manymu, viešas aukcionas, suorganizuotas pažeidžiant nurodytas imperatyvias įstatymų nuostatas, buvo neteisėtas, o privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta jo pasėkoje, taip pat pripažintina niekine ir negaliojančia.

Teismas, nurodęs, kad 2005 m. vasario mėnesio VĮ Valstybės turto fondo informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr.3 (311) buvo skelbiama apie vykdomą ginčo objekto privatizavimą, o ginčo aukcionas vyko 2005-04-21, konstatavo, jog nepagrįsti ieškovo argumentai dėl VSTPĮ 11 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nes apie ginčo aukcioną buvo paskelbta prieš 30 dienų (1 t., b. l. 60-61). Teismas pažymėjo, jog VSTPĮ 4 straipsnio 3 dalis reikalauja paskelbti informaciją Informaciniame privatizavimo biuletenyje, o paskelbimas biuletenyje „Savivaldybės žinios“ neprivalomas. Teismo teigimu, ieškovas žinojo apie ginčo patalpų privatizavimo būdo parinkimą, nes buvo informuotas Šiaulių miesto savivaldybės 2003-11-24 raštu Nr. S-1372-20 (1 t., b. l. 135), į kurį atsakydamas ieškovo direktorius 2004-04-02 raštu, išreiškė nesutikimą su ginčo patalpų privatizavimo metu siūloma 30 000 Lt kompensacija (1 t., b. l. 136). Teismas pažymėjo, jog VSTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 19 straipsnio normos suteikia privatizavimo objekto valdytojui teisę pasirinkti privatizavimo būdą ir sąlygas, be to, VSTPĮ 19 straipsnyje nurodyta, kad nuomos su išpirkimu privatizavimo būdas pasirenkamas, kai į patalpas, gavus nuomotojo leidimą, buvo investuota privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu ½ išsinuomotų patalpų rinkos vertės. Teismas, konstatavęs, kad nepažeista Šiaulių miesto savivaldybės vykdyta ginčo patalpų privatizavimo procedūra, paskelbimo terminai, kurie turėtų reikšmę dalyvių registracijai, t. y., kad nėra niekinio sandorio požymių, pažymėjęs, jog ieškovas nėra privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nedalyvavo ginčo aukcione, nėra įgaliotas ginti viešojo intereso ar atstovauti institucijos, ginančios viešąjį interesą, padarė išvadą, kad ieškovas gali ginčyti ginčo turto privatizavimo sandorį ta apimtimi, kiek tai susiję su jo teisėmis ar jų pažeidimu (CK 1.78 str., CPK 5 str.),bei atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu dėl per mažos ginčo patalpų pardavimo kainos ar dėl ginčo sutarties 20 punkto sąlygų vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas civilinio proceso įstatymo normas, nes neišnagrinėjo visų ieškovo reikalavimų ieškinyje nurodytais teisiniais ir faktiniais pagrindais, neatskleisdamas bylos esmės. Be to, teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes bei įrodymus, netinkamai taikydamas civilinio proceso įstatymą, bei netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, tarp jų reglamentuojančias savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo procedūrą, privatizuojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.

Teismo sprendimas yra teisingumo aktas, kurį teismas priima išsprendęs bylą iš esmės (Konstitucijos 109 str., CPK 259 str. 1 d.). Galutiniu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai, ištyrus visus įrodymus ir išsprendus visų pareikštų reikalavimų pagrįstumą (CPK 260 str.). Be to, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius proceso bei materialinės teisės normas. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kuriomis pagrindžiami šalių reikalavimai bei atsikirtimai, bei kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, laikydamasis rungimosi principo (CPK 185 str. 1 d.), pasiūlydamas šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str.). Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Be to, neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo ar neatsiradimo (CPK 267 str.); sprendimas turi būti išdėstytas taisyklingai, suprantamai, sudaryti vieningą visumą, visos jo dalys tarpusavyje turi būti suderintos, nuoseklios, viena kitai neprieštarauti.

Bylos duomenimis, ieškovas prašė panaikinti ginčo patalpų 2005 m. balandžio 21 d. viešo aukciono rezultatus (Privatizavimo komisijos 2005-04-22 protokolas Nr. VAK-167), pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų 2005 m. gegužės 19 d. sudarytą privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – grąžinti šalis į pirminę padėtį (1 t., b. l. 1, 9-10, 25-26, 84-85, 116-117). Tačiau pirmosios instancijos teismas 2006 m. liepos 12 d. sprendimu panaikino 2005 m. gegužės 19 d. privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų, 4.1.1, 4.1.2 ir 4.3 punktus, bei nurodė kad atmeta kitą ieškinio dalį (2 t., b. l. 57-61), t. y. teismas sprendimu nusprendė dėl ginčo sutarties dalies panaikinimo, nors ieškovo reikalavimas buvo pareikštas dėl šios sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, prašant panaikinti viešo aukciono rezultatus, nurodytus privatizavimo komisijos protokole, kurio teismas netyrė ir nevertino, o teismo išvada – atmesti kitą ieškinio dalį – prieštaringa, padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų ieškovo reikalavimų ieškinyje nurodytais pagrindais, neatskleidus bylos esmės. Vien dėl to teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Be to, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

CPK 159 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba CPK nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva. CPK 183 straipsnis nustato, kad teismas tiria bylos įrodymus CPK nustatyta tvarka, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principo, o pagal CPK 179 straipsnio nuostatas, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.

Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o teismo sprendimas turi būti paremtas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis (CPK 250 str., 263 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas aukščiau nurodytas CPK taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, tarp jų dėl privatizavimo būdo parinkimo, privatizavimo procedūros, privatizavimo sandorio esminių sąlygų, dėl tinkamo (ne)pranešimo ieškovui apie jo išsinuomoto iš savivaldybės turto pardavimą privatizavimo aukcione, privatizuojamo turto vertės ( pardavimo kainos) nustatymo, be pagrindo, nemotyvuotai konstatavo, jog ieškovo (nuomininko) teisės apskritai nebuvo pažeistos dėl privatizavimo būdo parinkimo bei dėl pernelyg mažos privatizuojamo objekto kainos nustatymo, prieštaringai nurodęs, kad tenkina ieškovo ieškinį jo pareikštų reikalavimų ribose, net nesvarstęs būtinybės pasiūlyti šalims pateikti papildomus duomenis ar ginti viešąjį interesą (CPK 329 str. 2 d. 7 p., 265, 267 str.).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalis, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o jei negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

CK 1.96 straipsnis nustato, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Pagal CK 6.225 straipsnio nuostatas sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešasis interesas. Absoliučiai negaliojančios sutarties (niekinės) šalys negali vėliau patvirtinti. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė, o teismas absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes konstatuoja savo iniciatyva ( CK 6.227 str. 1, 2 d.).

Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą privatizavimo sandoris yra sutartis, sudaryta remiantis įstatymu, pagal kurią savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Taigi viena iš esminių privatizavimo sandorio sąlygų yra kaina, kurią šalys susitaria sumokėti už privatizavimo objektą. Be to, minėto įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatomis, pagal kurias nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą, Turto ir verslo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka įvertinus privatizavimo objekto vertės padidėjimą procentais dėl jam pagerinti padarytų išlaidų. Todėl gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos yra sumažinamos ta dalimi, kuri sumokama nuomininkui už padarytus statinio vertės pagerinimus, o likusios lėšos pervedamos į savivaldybės specialiąją sąskaitą.

Pagal bylos duomenis matyti, kad apie privatizavimą buvo paskelbta valstybės turto fondo leidžiamame Informaciniame privatizavimo biuletenyje (1 t., b. l. 48-61), bei 2005-04-01 vietiniame laikraštyje „Šiaulių naujienos“ (1 t., b. l. 3),kad ieškovas raštu buvo nurodęs, jog nesutinka su 30 000 Lt kompensacija už privatizuojamų patalpų pagerinimus, bei prašė sumokėti 74 640 Lt (1 t., b. l. 92, 93). 2005 m. balandžio 22 d. privatizavimo objekto viešo aukciono protokolo Nr. VAK-167 duomenimis, didžiausia viešame aukcione pasiūlyta kaina už privatizavimo objektą buvo 142 001 Lt (4 p.), viešame aukcione dalyvavo vienas potencialus pirkėjas (5 p.), o viešo aukciono laimėtojas privalo sumokėti 130 801 Lt savivaldybei, iš kurių 30 000 Lt tenka privatizuojamo objekto nuomininkui (ieškovui) 1 t., b. l. 33, 98). Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties (1 t., b. l. 34-37, 99-102) 4 punktu šalys susitarė dėl privatizuojamo objekto kainos (142 001 Lt), jos paskirstymo: pardavėjui tenka 112 001 Lt (4.1.1 p.), nuomininkui – 30 000 Lt (4.1.2 p.), pradinis įnašas 11 200 Lt, pardavėjui tenka 115 757 Lt (4.3 p.). Sutarties 8 punkte numatyta pirkėjo pareiga sumokėti 30 000 Lt nuomininkui (ieškovui). Privatizuojamo objektas ir jo pagerinimui atliktų darbų vertė pagal 2001-02-28 turto vertės nustatymo pažymą (1 t., b.l. 107), 2001-02-21 privatizuojamų patalpų rinkos vertė buvo 142 000 Lt, o vertinamų patalpų vertės padidėjimas dėl šiam objektui padarytų išlaidų sudaro apie 21,13 proc.. rinkos vertės, t. y. 30 000 Lt. Kitos privatizuojamo objekto rinkos vertės nustatymo pažymos atsakovas nepateikė, tačiau remiantis ieškovo pateikta 2005-04-30 preliminaria rinkos vertės nustatymo pažyma ( parengta iškart po aukciono), privatizuoto objekto rinkos vertė yra 350 000 Lt (1 t., b. l. 118). Beje, 2005 metais organizuoto turto aukciono pradinės kainos nurodymas remiantis 2001 metų duomenimis kelia abejonių dėl jos atitikimo ekonominei logikai, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytiems turto vertės nustatymo principams (6 straipsnis) ir viešajam interesui.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2004-04-02 prašymu savivaldybei buvo išreiškęs savo ketinimus dalyvauti privatizuojamo objekto aukcione (1 t., b. l. 136), o 2004-02-23 skundu, pateiktu Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašė įpareigoti atsakovą savivaldybę pasamdyti nepriklausomą turto vertintoją ginčo turto vertės padidėjimo procentui nustatyti (1 t., b. l. 127-128). Beje, teismo paskirti ginčo turto rinkos vertės nustatymo ekspertai nurodė, kad privatizuojamų patalpų rinkos vertė 2005-02-09 buvo 351 000 Lt, o nuomininkas (ieškovas) turėjo 72 779 Lt būtinų išlaidų, pagerindamas 124,60 kv. m negyvenamąsias patalpas (priedai: A. Cikanavičiaus TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaita ir patalpų pagerinimo ekspertizės pažyma). Tačiau teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino aukščiau nurodytų ir kitų bylos įrodymų, padarydamas prietaringas išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių ir įstatymo.

Antai, teismas, padaręs išvadą, jog ginčo patalpų rinkos vertė yra didesnė nei 142 000 Lt, faktiškai patenkino dalį ieškovo reikalavimų (dėl dalies sutarties negaliojimo), tačiau paliko galioti esminius ginčo sutarties bei aukciono rezultatų punktus (dėl ginčo patalpų kainos). Teismas, palikdamas galioti privatizavimo sandorio sąlygas dėl privatizuojamo objekto kainos, prieš tai konstatavęs, kad ji per maža, priėmė prieštaringą, nepagrįstą sprendimą. Be to, panaikinęs pirkimo-pardavimo sutarties 4.1.1, 4.1.2 ir 4.3 sąlygas, o palikęs galioti kitas nurodytus sutarties sąlygas, numatančias privatizuojamo objekto kainą, bei privatizavimo sandorio teisinį pagrindą – aukciono rezultatus (įformintus protokole), teismas iš esmės neišsprendė ir ieškovo reikalavimo dėl privatizavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl pernelyg mažos privatizuojamo objekto pardavimo kainos (nuo kurios nuomininkui ir išmokama parduodamo ginčo turto pagerinimo išlaidų kompensacija), ar dėl kitų privatizavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, privatizavimo rezultatų panaikinimo, nors sprendime ir padarė išvadą, jog ieškovo teisės pažeistos ir jis turi teisę ginčyti privatizavimo sandorį. Teismui panaikinus ginčo pirkimo-pardavimo sutarties nurodytas sąlygas, o palikus galioti kitas reikšmingas nuostatas, aukciono rezultatus (protokolą), ginčas liko neišspręstas, juo labiau kad išlieka galimybė šalims sudaryti naują sutartį ar papildyti sutartį sąlygomis, kurios nustatytos aukciono protokole, t. y. teismo sprendimas faktiškai nesukelia bylos šalims teisinių pasekmių.

Panaikinus apygardos teismo sprendimą, byla perduotina tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo aukščiau nurodytų pažeidimų ir trūkumų pašalinimui, reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui, nes pirmosios instancijos teismui neišnagrinėjus visų ieškovo reikalavimų, nesant galimybės bylos išskirti, bei neatskleidus bylos esmės, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės pašalinti teismo padarytų pažeidimų ir išspręsti bylos pagal ieškovo reikalavimus (CPK 329 str. 1 d., 2 d. 7 p., 327 str. 1 d., 313 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. liepos 12 d. sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo.