Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Telšių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Z. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu, bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir Z. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-06-20 iki 2009-06-22 – 2 paros.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., 3 d. bei BK 67 str. 2 d. 5 p., 72 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant Z. S. 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuotas turtas - 200 Lt, panaudoti darant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Z. S. nuteistas už tai, kad 2009-06-20, apie 20 val. 35 min., Telšių r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), stovinčiame policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Oktavia“, v/n (duomenys neskelbtini) ant tarp priekinių sėdynių esančios daiktų dėtuvės padėdamas vieną 200 Lt banknotą, tiesiogiai davė 200 Lt kyšį Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio patruliui R. G. ir patruliui S. P., siekdamas neteisėtos šių pareigūnų veikos vykdant įgaliojimus, tai yra tam, kad išvengti administracinės atsakomybės už automobilio „MB E270“, v/n (duomenys neskelbtini), vairavimą esant vidutiniam – 1,58 ‰ girtumui.

Be to, Z. S. nuteistas už tai, kad praėjus kelioms dienoms nuo 2009 m. birželio 20 d., tiksli data nenustatyta, kai Telšių r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų neblaivus vairuojantis automobilį „MB E270“, v/n (duomenys neskelbtini), pavakary, tikslus laikas nenustatytas, atvykęs pas minėtu adresu gyvenančią pažįstamą V. D., žinodamas, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas už kyšio davimą policijos pareigūnams, jai pasakęs, jog bėgo nuo policijos ir jį sugavo, iš V. D. sužinojęs, kad ji nieko nematė ir apie tai nieko nežino, jos prašė jam padėti, jei ji bus iškviesta į policiją, tai yra prašė policijos pareigūnams duoti melagingus parodymus nurodant, kad šeštadienį, tai yra 2009-06-20, vakare, jis buvo pas ją atėjęs į namus pėsčias, kad jo į namus neįsileido, nes jis buvo girtas ir, kad matė, jog jis praėjo pro jos namų langus, kai į įvažiavimą į jos namų kiemą tamsios spalvos automobiliu atvažiavo jo draugas jo paimti, bei prašė sakyti, kad ji nematė kada buvo atvykę policijos pareigūnai, tokiu būdu siekė paveikti liudytoją V. D., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Skunde nurodoma, kad teismas, pripažindamas Z. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 2 d., padarymo, nesilaikė BK 61 str. nuostatos skirti bausmę skaičiuojant nuo jos vidurkio, neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo Z. S. veikoje nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir neteisingai skyrė aiškiai mažesnę bausmę nei jos vidurkis, tokį savo sprendimą motyvuodamas tik tuo, kad Z. S. yra neteistas. Apeliantas teigia, kad teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, neatsižvelgė į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, Z. S. neprisipažino padaręs minimą nusikalstamą veiką, nesigailėjo dėl jos padarymo, teismui davė melagingus parodymus.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas, pripažinęs Z. S. kaltu dėl BK 233 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, nepagrįstai jam paskyrė griežčiausią iš sankcijoje numatytų penkių alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, nes BK 55 str. numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o teismas šį reikalavimą ignoravo ir savo sprendimo nemotyvavo.

Apeliantas pažymi, kad teismas, pritaikęs BK 75 str. 1, 2, 3 d. ir atidėjęs bausmės vykdymą 1 metams, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, nuo kada skaičiuoti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią, t. y. nuo nuosprendžio paskelbimo ar nuo jo įsiteisėjimo dienos, tik paskirdamas įpareigojimą, nurodė, kad šis įpareigojimas įsigalios tik nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad teismas įpareigojimą paskyrė ne visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, o 3 mėnesiams, savo sprendimo nemotyvavo, dėl ko daro išvadą, jog pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų pasiekti nepavyks.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti ir neskirti baudos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Z. S. kaltu dėl policijos pareigūnų papirkimo ir poveikio liudytojai ir teisingai padarytas veikas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. ir 233 str. 1 d. Apeliaciniu skundu prokuroras neginčija apylinkės teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su Z. S. paskirtomis bausmėmis ir baudžiamosios atsakomybės apimtimi.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatyta, kad teismas skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas Z. S. laisvės atėmimo bausmę pagal BK 227 str. 2 d. apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau nenurodė jokių motyvų, dėl ko nuteistajam skiriama laisvės atėmimo bausmė pagal BK 233 str. 1 d., kai šio straipsnio sankcijoje numatytos ir kitos, švelnesnės alternatyvios bausmės. Tai prieštarauja Baudžiamojo proceso įstatymo keliamiems reikalavimams (BK 305 str.) ir kelia abejonių nuosprendžio pagrįstumu bei teisėtumu, ką patvirtina ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas, skirdamas Z. S. bausmę pagal BK 227 str. 2 d., pažeidė BK 61 str. nuostatas – skiriamą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio, ir neatsižvelgęs į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė mažesnę bausmę nei jos vidurkis. Tokie prokuroro argumentai visiškai nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina, kad teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kad Z. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, nekonstatavo, kad nuteistasis pripažino savo kaltę ar kitaip padėjo tyrimui (pvz. duodamas parodymus). Todėl nėra pagrindo teigti, kad į paminėtas aplinkybes apylinkės teismas neatsižvelgė.

BK 61 str. 1 d. nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Kartu pažymėtina, kad BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Apylinkės teismas, skirdamas Z. S. bausmę pagal BK 227 str. 2 d. savo sprendimą motyvavo. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad prokuroras klaidingai supranta BK 61 str. 2 d. dispoziciją, kaip reikalavimą skirti bausmę, atitinkančią BK straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, jei nėra nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegija pažymi, kad aptariama norma nenustato bausmės dydžio skyrimo taisyklės, o reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą. Įstatymo tekste įsakmiai nereikalaujama skirti tik tokią bausmę, kuri turi būti tik didesnė ar mažesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK 61 str. nuostatų nepažeidė.

Kaip jau minėta, apylinkės teismas nenurodė motyvų, dėl ko Z. S. pagal BK 233 str. 1 d. paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, todėl apeliantas, remdamasis BK 55 str. nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, prašo paskirti nuteistajam atitinkamo dydžio baudą.

Visgi, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui skirti Z. S. pagal BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad Z. S., padaręs BK 227 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, po kelių dienų padarė kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d. – siekė paveikti liudytoją, kad ši, duodama melagingus parodymus policijos pareigūnams, padėtų jam išvengti atsakomybės pagal BK 227 str. 2 d. Akivaizdu, kad Z. S. padarytas pirmas tyčinis apysunkis nusikaltimas paskatino padaryti kitą – tyčinį nesunkų nusikaltimą, vadinasi, Z. S. padaryti nusikaltimai yra susiję. Nėra pagrindo teigti, kad siekdamas paveikti liudytoją, nuteistasis baudžiamuosius įstatymus pažeidė pirmą kartą, nes jis padarė tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d., žinodamas, kad jis jau yra įtariamas kito tyčinio nusikaltimo padarymu (t. 1, b. l. 102; 159). Įvertinus aptartas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo Z. S. padarytus du susijusius tyčinius baudžiamųjų įstatymų pažeidimus laikyti tipiniu atveju, atitinkančiu BK 55 str. nuostatą, kad už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, pirmą kartą teisiamam asmeniui, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, pažymi, kad nuteistajam Z. S. bausmės už padarytas nusikalstamas veikas atskirai paskirtos neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribų, todėl keisti jų, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde prokuroras neprašė panaikinti bausmės vykdymo atidėjimo instituto (BK 75 str.) taikymo nuteistojo atžvilgiu, tačiau nesutiko su teismo nustatytais bausmės vykdymo atidėjimo ir paskirto įpareigojimo terminais. Kolegija, iš esmės, pritaria tokiai apelianto pozicijai.

Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nuteistajam turi paskirti vieną ar kelis BK 75 str. 2 d. numatytus įpareigojimus ir nustatyti jų įvykdymo terminą. Komentuojamame įstatyme nėra reglamentuojama, kokius terminus įpareigojimų įvykdymui vienu ar kitu atveju turi nustatyti teismas – tai teismo diskrecija. Tačiau nustatytas įpareigojimų įvykdymo terminas negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko.

Įpareigojimo termino nustatymas priklauso tiek nuo skiriamo įpareigojimo rūšies, bylos aplinkybių, nuo nuteistojo asmenybės, tiek nuo galimybės pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus, kontroliuojant nuteistojo elgesį. Pritaikius BK 75 str. nuostatas, nuosprendžio įgyvendinimo procesą sudaro nuteistajam skirtų įpareigojimų vykdymo per teismo nustatytą laiką kontrolė ir jo elgesio priežiūra per bausmės vykdymo atidėjimo terminą, todėl būtina įvertinti, kaip bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinti institucija galės kontroliuoti nuteistojo elgesį ir ar ši kontrolė bus efektyvi – atitinkamai paveiks nuteistą asmenį.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo Z. S. nustatytas 3 mėnesių įpareigojimo (be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms) terminas, konkrečiu atveju, neatitinka bausmės vykdymo atidėjimo instituto esmės. Kolegija atkreipia dėmesį, kad Z. S. viso baudžiamojo proceso metu neprisipažino padaręs du tyčinius nusikaltimus, kurių padarymo priežastis, pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmiausia lėmė siekis išvengti administracinės atsakomybės už padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o po to bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą. Z. S. savo elgesio nevertino kritiškai nei dėl padarytų administracinės teisės pažeidimų, nei dėl padarytų nusikaltimų.

Kolegija, atsižvelgusi į aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 str. nuostatas, ir kad yra pagrindas nustatyti Z. S. bausmės vykdymo atidėjimo bei paskirto įpareigojimo terminą tokį, kokio skundu prašo prokuroras. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimo terminas, atitinkamai ir paskirtų įpareigojimų laikas, skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo, o ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (,,Teismų praktika“, Nr. 5-6, p. 219). Bausmės vykdymo atidėjimo esmė ir galimos pasekmės nedėstomos apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (BPK 307 str.). Visa tai teismas, atidėjęs bausmės vykdymą, turi išaiškinti nuteistajam teisiamajame posėdyje paskelbęs nuosprendį (BPK 308 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir Z. S. paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą padidinti iki 1 metų 6 mėnesių, įpareigojant Z. S. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.