- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-257-823/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10560-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- G. B.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus vandenys“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2020,44 Lt skolą už šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., 118,43 Lt delspinigių, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2006 m. balandžio 19 d. atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovas teikia šaltą vandenį ir nuotekų šalinimo paslaugas. Už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. kovo 1 d. atsakovo suvartoto vandens kiekis buvo nustatomas pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam gyventojui, nes bute nebuvo įrengto vandens apskaitos prietaiso, o nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. – pagal įrengtų šalto vandens skaitiklių parodymus. Ieškovas neturi galimybės pastoviai tikrinti, kiek yra asmenų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą tam tikrame bute, todėl suvartoto vandens kiekis iki skaitiklio įrengimo buvo skaičiuojamas keturiems asmenims pagal ieškovo turimus duomenis. Teisės aktai numato imperatyvią pareigą vartotojui informuoti vandens tiekėją apie gyventojų skaičiaus pakeitimus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog ginčo laikotarpiu bute gyveno mažiau žmonių.
Atsakovas G. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog nuo buto įsigijimo iki vandens skaitiklio įrengimo bute negyveno, darė kapitalinį remontą, todėl telefonu informavo ieškovą apie buto savininko pasikeitimą, ir atsakovui buvo garantuota, kad mokestis už šaltą vandenį nebus skaičiuojamas pagal priregistruotų bute gyventojų skaičių. Pabaigęs remontą, atsakovas įrengė vandens skaitiklį, pagal kurio duomenis su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs. Mano, jog ieškovas nori prisiteisti atlyginimą už nesuteiktas paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.388 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2138,37 Lt įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 67 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai bei 31,48 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartiniai santykiai tarp šalių susiklostė iki rašytinės sutarties sudarymo, nuo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (2006 m. balandžio 19 d.), nes atsakovas įsigijo butą, kuriam ieškovas tiekė šaltą vandenį. Nuo sutartinių santykių susiklostymo iki suvartoto vandens apskaitos prietaisų įrengimo (ir rašytinės sutarties pasirašymo) ieškovas skaičiavo atsakovui mokestį už suteiktą vandens energiją pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 777V patvirtintas vidutines vandens vartojimo normas keturiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojusi 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo redakcija numatė, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės. Mokestis butui už keturis asmenis buvo skaičiuojamas nuo 2004 m. birželio 1 d. pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškovui perduotus duomenis. Po buto savininkų pasikeitimo ieškovas nebuvo informuotas, kiek žmonių gyvena bute, todėl mokestis toliau buvo skaičiuojamas keturiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojusios 1996 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu patvirtintos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės (jų 9.16 punktas) numatė, kad vandens vartotojas – abonentas, nesant name vandens skaitiklio, privalo kartą per ketvirtį pateikti vandens tiekėjui namo butų ir jų gyventojų skaičių, nurodydamas esamus buto patogumus. 2006 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklės (toliau – Taisyklės) taip pat numato, jog vartotojai, kurie už sunaudotą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal savivaldybės nustatytas vandens sunaudojimo normas, pasikeitus jų gyvenamosiose patalpose gyvenančių asmenų skaičiui ar geriamojo vandens naudojimo įrenginių skaičiui, privalo per 10 kalendorinių dienų raštu informuoti vandens tiekėją apie šį pasikeitimą. Atsakovui nepranešus apie ginčo buto savininkų pasikeitimą ir naujų gyventojų skaičių, ieškovas pagrįstai mokestį skaičiavo pagal turimus duomenis, tuo labiau, jog pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis bute ginčo laikotarpiu savo gyvenamąją vietą deklaravo tai keturi, tai penki, tai trys, tai vėl keturi asmenys. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu nesinaudojo teikiama energija dėl buto remonto. Teismas pripažino mažai tikėtinais atsakovo paaiškinimus, kad per du metus nuo buto įsigijimo iki skaitiklių įrengimo atsakovas bute negyveno. Atsakovas nenurodė, kur šeima gyveno ginčo laikotarpiu. Atsakovo sugyventinės paaiškinimus teismas vertino kritiškai dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas taip pat laikė mažai tikėtinais atsakovo teiginius, jog buto remonto metu ieškovo tiekiamu vandeniu nebuvo naudotasi. Tas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuomone, paneigia atsakovo nereguliarūs mokėjimai už šaltą vandenį ginčo laikotarpiu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad pagal CK 6.388 straipsnį, yra mokama už faktiškai sunaudotą vandens kiekį. Iki vandens skaitiklio įrengimo bute vanduo buvo tiekiamas, tačiau nenaudojamas, nes remonto metu bute niekas negyveno, buvo keičiami vamzdžiai. Remontą darė atsakovas su broliu. Atsakovas telefonu informavo ieškovą, kad mokestis už šaltą vandenį nebūtų skaičiuojamas. Remonto laikotarpiu šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Apie tai pirmosios instancijos teismą informavo tiek atsakovas, tiek teismo posėdyje apklausta liudytoja R. R. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos R. R. parodymus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus vandenys“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Sutartiniai santykiai tarp šalių susiklostė dar iki vandens apskaitos prietaiso įrengimo ir sutarties pasirašymo. Ginčo laikotarpiu mokestis už suvartotą vandenį ir nuotekų tvarkymą buvo skaičiuojamas pagal vidutines suvartojimo normas, nustatytas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 777V. CK 6.388 straipsnio 1 dalies norma taikoma tik tada, kai bute yra įrengtas energijos apskaitos prietaisas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad į atsakovo butą buvo tiekiamas vanduo ir tvarkomos nuotekos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos paneigiamos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu vanduo į jo butą nebuvo tiekiamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje keliamas ginčas dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu už į jam nuosavybės teise priklausantį butą tiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas už laikotarpį, kuriuo bute nebuvo įrengtas šalto vandens skaitiklis. Nesutikimą su byloje priimtu sprendimu apeliantas grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) ginčijamo sprendimo prieštaravimu CK 6.388 straipsnio 1 daliai, nes ginčo laikotarpiu šaltas vanduo, nors buvo tiekiamas į atsakovo butą, nebuvo vartojamas, ir 2) įrodinėjimo taisyklių pažeidimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pagrįstai nurodo, kad CK 6.388 straipsnio 1 dalies norma, vartotojo pareigą sumokėti už energiją susiejanti su faktiškai suvartotu jos kiekiu, taikytina tada, kai bute yra įrengtas energijos apskaitos prietaisas, nes tik tokiu atveju galima tiksliai fiksuoti faktinį energijos suvartojimą. Tais atvejais, kai įrengto energijos apskaitos prietaiso bute nėra, energijos tiekimo, o ne faktinio jos vartojimo faktas yra pagrindas ieškovui skaičiuoti mokesčius pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam buto gyventojui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo 1.4 punktas). Tokiu atveju vartotojo pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal jo pareikštą reikalavimą gali būti visiškai ar iš dalies paneigta įrodžius, kad šaltas vanduo į konkretų butą nebuvo tiekiamas, arba kad bute faktiškai gyveno mažesnis žmonių skaičius nei buvo skaičiuojama.
Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 25 punktu, abonentas (vartotojas), pageidaujantis kad jam laikinai būtų sustabdytas geriamojo vandens tiekimas ar nuotekų tvarkymo paslaugų teikimas, vandens tiekėjui turi pateikti rašytinį prašymą, kurį tiekėjas turi išnagrinėti ir per 7 kalendorines dienas priimti atitinkamą sprendimą bei apie jį informuoti vartotoją. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų raštu pateikęs ieškovui prašymą dėl laikino geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo nutraukimo, ir kad ieškovas būtų tokį prašymą patenkinęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paslaugos ginčo laikotarpiu atsakovui buvo teikiamos ir kartu atsirado atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam buto gyventojui. Pastebėtina, kad geriamojo vandens tiekimo į jam priklausantį butą fakto apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas. Apelianto teiginiai, kad šaltas vanduo ginčo laikotarpiu faktiškai nebuvo vartojamas, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi, kaip jau minėta, nesant bute rengto energijos apskaitos prietaiso, faktinis geriamojo vandens tiekimas į butą yra pakankamas pagrindas ieškovui skaičiuoti atitinkamus mokesčius pagal vidutines vandens suvartojimo normas ir bute gyvenančių asmenų skaičių, kadangi tokiu atveju vartotojo pareiga atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju grindžiama įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad faktiškai konkrečiame bute gyvenančių asmenų suvartotas vandens kiekis atitinka vidutiniškai tokio pat gyventojų skaičiaus suvartojamą vandens kiekį (vidutines vandens suvartojimo normas). Taigi apelianto argumentai dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimo CK .388 straipsnio 1 dalies nuostatoms apeliacinės instancijos teismo pripažįstami nepagrįstais.
Kita apelianto argumentų grupė susijusi su neva netinkamu įrodymų vertinimu teismui sprendžiant dėl faktiškai bute gyvenusių asmenų skaičiaus. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 9.8 punktas numato, jog vartotojai, kurie už sunaudotą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal savivaldybės nustatytas vandens sunaudojimo normas, pasikeitus jų gyvenamosiose patalpose gyvenančių asmenų skaičiui ar geriamojo vandens naudojimo įrenginių skaičiui, privalo per 10 kalendorinių dienų raštu informuoti vandens tiekėją apie šį pasikeitimą. Apeliantas teigia, kad ieškovą apie tai informavo telefonu, tačiau toks informavimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas teisės aktuose įtvirtintos tiekėjo informavimo pareigos tinkamai neįvykdė. Kita vertus, pareigos pranešti apie bute gyvenančių asmenų skaičiaus pasikeitimą netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad iš atsakovo yra atimta teisė kilus ginčui įstatymų nustatyta tvarka įrodinėti, kad ginčo laikotarpiu bute realiai gyveno mažiau žmonių ir tokiu būdu ginčyti ieškovo pareikšto reikalavimo dydį, t.y. netinkamas informavimo pareigos vykdymas lemia įrodinėjimo naštos perkėlimą vartotojui, o ne galimybės ginčyti ieškovo reikalavimo dydį praradimą.
Byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad ieškovas, skaičiuodamas mokestį už geriamąjį vandenį keturiems asmenims ginčo laikotarpiu, vadovavosi UAB „Naujamiesčio būstas“ 2004 metais ieškovui perduotais duomenimis (b.l. 90), t.y. duomenys apie buto gyventojų skaičių ieškovui buvo perduoti dar iki atsakovui tampant ginčo buto savininku ir nebuvo susiję su atsakovu ar jo šeima. Į bylą pateikta Gyventojų registro tarnybos pažyma, patvirtinanti, kiek asmenų buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu atsakovui priklausančiame bute (b.l. 175). Iš šios pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu, trukusiu nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. kovo 1 d., daugiau nei metus (nuo 2006-12-28 iki 2008-03-01) savo gyvenamąją vietą bute buvo deklaravę 3, o ne 4 asmenys, o du mėnesius (nuo 2006-07-14 iki 2006-09-20) – 5 asmenys, kitu laikotarpiu bute gyvenamąją vietą buvo deklaravę 4 asmenys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtent šiuo įrodymu turėjo būti remiamasi sprendžiant, ar ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo apmokėti iš geriamą vandenį pagal vidutines suvartojimo normas 4 asmenims. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai vien pareigos informuoti tiekėją apie gyventojų skaičiaus pasikeitimą netinkamą vykdymą pripažino besąlygišku pagrindu ieškovui reikalauti iš atsakovo atsiskaityti už geriamojo vandens tiekimą pagal vidutines suvartojimo normas 4 asmenims, ir dėl šios priežasties ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti atitinkamai pakeistas. Kadangi pagal Gyventojų registro duomenis 2 mėnesius ginčo bute gyveno didesnis žmonių skaičius, o 14 mėnesių - mažesnis, nei skaičiavo ieškovas, konstatuotina, kad ieškovo pareikšto reikalavimo suma turi būti atitinkamai sumažinta, perskaičiuojant įsiskolinimą pagal bute gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių, iki 1778,16 Lt (2020,44 – (20,19x12)). Atitinkamai perskaičiuotinas ir ieškovo skaičiuotų delspinigių dydis, sumažinant juos nuo 118,43 Lt iki 100,28 Lt (b.l. 7).
Apelianto teigimu, ginčo laikotarpiu bute apskritai nebuvo gyvenama, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodyta. Kaip jau minėta, procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo laikotarpiu bute gyvenama nebuvo, šioje byloje tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis). Atsakovas šią aplinkybę įrodinėja savo paties paaiškinimais ir liudytojos R. R. parodymais, tačiau atsakovo pozicijai prieštarauja ne tik ieškovo turėti duomenys, bet ir byloje esanti Gyventojų registro pažyma. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas kritiškai įvertindamas liudytojos R. R. parodymus. Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. CPK 189 straipsnio 1 dalis nedraudžia teismui apklausti liudytojais artimais ryšiais susijusius asmenis, tačiau tai nereiškia, kad į tokį ryšį negalima atsižvelgti vertinant liudytojo duotų parodymų turinį. Ta aplinkybė, kad tam tikras asmuo buvo apklaustas liudytoju teismo posėdyje, savaime neatima teismo teisės liudytojo parodymus vertinti kritiškai, nes priimdamas sprendimą teismas visais atvejais privalo įvertinti byloje surinktų įrodymų visetą. Kadangi liudytojos R. R. duoti parodymai prieštarauja į bylą pateiktų kitų įrodymų (registro duomenų) turiniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nesivadovavo.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keičiamas juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, priteisiant ieškovui iš atsakovo ieškovo naudai 59 Lt sumokėto žyminio mokesčio, o procesinių dokumentų įteikimo išlaidas padalijant tarp atsakovo ir ieškovo tokiu būdu – 27,7 Lt priteisiant iš atsakovo, 3,78 Lt iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovo priteisiami 8 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme tarp šalių paskirstomos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų dalį – 2,64 Lt valstybės naudai priteisiama iš atsakovo, 0,36 Lt – iš ieškovo.
Atsižvelgiant į tai, kad bendra iš ieškovo valstybės naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 nustatyto minimalaus valstybei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis), nurodytos išlaidos iš ieškovo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš atsakovo G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 1878,44 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus ir 44 centus) įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2006-04-19 iki 2010-05-31, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. spalio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 59 Lt (penkiasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB ,,Vilniaus vandenys”, juridinio asmens kodas 120545849, buveinės adresas Dominikonų g. 11, Vilnius, naudai.
Priteisti iš atsakovo G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 30,34 Lt (trisdešimt litų ir 34 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Vilniaus vandenys”, juridinio asmens kodas 120545849, buveinės adresas Dominikonų g. 11, Vilnius, atsakovo G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, naudai 8 Lt (aštuonis litus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.