- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-15
- Bylos Nr.
- 1A-373/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V. R., R. N.
- Advokatai
- Dmitrijus Fomkinas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. R. ir R. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (E. R. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (R. M. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms, pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl E. R.) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl R. M.) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (E. R. epizodas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (R. M. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (R. M. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė bausmė R. N. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams.
R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl E. R.) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl R. M.) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš V. R. ir R. N. solidariai R. M. priteista 54 Lt, E. R. priteista 899,43 Lt turtinei žalai atlyginti.
Iš V. R. ir R. N. solidariai R. M. priteista 10000 Lt, E. R. priteista 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. ir R. N. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2009 m. birželio 18 d. apie 00.15 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, netoli mokyklos stadiono, V. R. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojęs fizinį smurtą ir peilį nukentėjusiųjų R. M. ir E. R. atžvilgiu, t. y. tyčia koja spyręs nukentėjusiajam E. R. per kojas ir pastarajam pargriuvus ant žemės, pridėjęs peilį E. R. prie gerklės, liepė išskėsti rankas, o pastarajam nepaklusus, sudavė nemažiau 3 smūgių kumščiais ir kojomis į galvą ir ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajam nosikaulių lūžį, poodines kraujosruvas galvoje ir rankoje, o peiliu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 4 smūgių į ausį, kaklą ir krūtinę, padarydamas durtines-pjautines žaizdas kairės ausies kaušelyje, kakle, kiaurymines durtines-pjautines žaizdas krūtinėje su kairės pusės VII šonkaulio, kairio plaučio apatinės skilties pažeidimais bei kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, kas dėl kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, kartu su R. N. jėga apvertė E. R. ant pilvo, ir iš pastarojo džinsų kišenių ištraukė bei pagrobė nukentėjusiajam priklausantį 250 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2630“ su jame buvusia 5 Lt vertės „Pildyk“ SIM kortele, turtinės vertės neturinčią AB „SEB“ banko elektroninę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), nuo kairės rankos nusegė 60 Lt vertės sidabrinį laikrodį, o nuo dešinės rankos piršto nuėmė 49 Lt vertės sidabrinį žiedą, iš dešinės striukės kišenės ištraukė 269 Lt vertės MP3 grotuvą „Apači“ ir 10 Lt vertės ausines „Acme“ bei nuvilko ir pagrobė nukentėjusiojo 50 Lt vertės megztinį ir 200 Lt vertės striukę, viso padarydamas 893 Lt žalą nukentėjusiajam, o tuo metu R. N. rankomis sudavė 5 smūgius nukentėjusiajam R. M. į galvą bei kairę ranką ir pargriovė jį ant žemės. V. R., tęsdamas iš anksto aptartą nusikalstamą sumanymą, pribėgo prie gulinčio ant žemės nukentėjusiojo R. M. ir peiliu sudavė 2 smūgius į kaklą bei pareikalavo pasakyti kur yra pinigai, kokie turimų banko sąskaitų numeriai, PIN kodai, šiais savo veiksmais V. R., veikdamas kartu su R. N., padarė nukentėjusiajam R. M. muštines žaizdas galvoje, kairėje plaštakoje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, akių obuolių junginėse, dešiniame smilkinyje, pjautines žaizdas kakle, kurie tiek kartu, tiek atskirai yra vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis. Be to V. R. ir R. N. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, veikdami kartu iš nukentėjusiojo šortų kišenių ištraukė bei pagrobė 225 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2600c-2“ su jame buvusia 10 Lt vertės „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, 24 Lt vertės piniginę su joje buvusiais centais, kurių suma 1 Lt, turtinės vertės neturinčią AB „SEB“ banko elektroninę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), viso padarydamas 260 Lt žalą nukentėjusiajam.
Taip pat V. R. ir R. N. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, V. R. nurodžius, R. N., 2009 m. birželio 18 d. apie 02.00 val. degalinėje UAB „Karalaitis“, esančioje Žirmūnų g. 54 C, Vilniuje, neteisėtai inicijavo finansinę operaciją, tai yra prisistatydamas tikru E. R. vardu išduotos SEB banko mokėjimo kortelės „Visa elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), turėtoju, pateikė kasos darbuotojui kaip atsiskaitymo priemonę minėtą mokėjimo kortelę, ko pasekoje nuo E. R. sąskaitos Vilniaus banke buvo nuskaičiuota 14.40 Lt suma už išsirinktas prekes;
Be to, jie toliau tęsdami nusikalstamą veiką, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, V. R. nurodžius R. N. 00:49:32 val. degalinėje „Statoil“, esančioje Kareivių g. 13, Vilniuje, teisėtai inicijavo finansinę operaciją tai yra prisistatydamas tikru E. R. vardu išduotos SEB banko mokėjimo kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), turėtoju, pateikė jos darbuotojui kaip atsiskaitymo priemonę minėtą mokėjimo kortelę, ko pasekoje nuo E. R. sąskaitos Vilniaus banke buvo nuskaičiuota 62.77 Lt suma už pasirinktas prekes;
Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą V. R. nurodžius R. N. 2009 m. birželio 18 d. 00:53:05 val. degalinėje „Statoil“, esančioje Kareivių g. 13, Vilnuje, neteisėtai inicijavo finansinę operaciją, tai yra prisistatydamas tikru E. R. vardu išduotos SEB banko mokėjimo kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), turėtoju, pateikė kasos darbuotojui kaip atsiskaitymo priemonę minėtą mokėjimo kortelę, ko pasekoje nuo E. R. sąskaitos Vilniaus banke buvo nuskaičiuota 15.98 Lt už pasirinktas prekes;
Be to, toliau tęsdami nusikalstamą veiką, turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, V. R. nurodžius R. N. 2009 m. birželio 18 d. 00:54:40 val. degalinėje „Statoil“, esančioje Kareivių g. 13, Vilniuje, neteisėtai inicijavo finansinę operaciją, tai yra prisistatydamas tikru E. R. vardu išduotos SEB banko mokėjimo kortelės „Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), turėtoju, pateikė kasos darbuotojui kaip atsiskaitymo priemonę minėtą mokėjimo kortelę, ko pasekoje nuo E. R. sąskaitos Vilniaus banke buvo nuskaičiuota 111.99 Lt už pasirinktas prekes, tokiu būdu sukčiaudamas padarė nukentėjusiajam E. R. 3 Lt turtinę žalą.
Be to, V. R. yra nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 18 d. apie 00.00 val. žinodamas, kad R. N., gim. 1992-07-29 yra vaikas, paprašė ir įkalbėjo jį panaudojant fizinį smurtą pagrobti R. M. ir E. R. priklausantį turtą, ir R. N. sutikus, bendrais veiksmais atliko nusikalstamas veikas, taip įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. N. prašo pakeisti ir švelninti jam paskirtas bausmes, sumažinti nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį.
Nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi dėl jų padarymo, atsiprašė nukentėjusiųjų, davė nuoseklius ir tikslius parodymus, tokiu būdu padėjo nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, be to, jis nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius, tačiau teismas į šias aplinkybes skirdamas bausmes neatsižvelgė, nepripažino jų atsakomybę lengvinančiomis.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis E. R. teisme nurodė, kad apeliantas jo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek konstatavo, jog nusikaltimai buvo padaryti bendrai su V. R.. R. N. neneigia, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam R. M., laikė jį už rankų, tačiau jis nebuvo toks aktyvus nusikaltimo vykdytojas kaip V. R., jis neturėjo peilio, negrasino nukentėjusiesiems.
Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nuteistasis išsigando V. R. grasinimų, todėl vykdė jo nurodymus, t. y. naudojosi svetimomis mokėjimo kortelėmis.
Apeliantui neaišku, kodėl iš jo ir kito nuteistojo solidariai priteista 40000 litų E. R. turtinei žalai atlyginti. R. N. tvirtina, kad E. R. nereiškė jam jokių pretenzijų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, privalėjo atsižvelgti į tai, jog nuteistasis nusikalstamų veikų padarymo metu buvo nepilnametis, neturi jokių pajamų, jo motina sunkiai serga, viena augina mažametę dukrą.
Nuteistasis mano, kad skiriant jam bausmes, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis ir taikyti 92 straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti ir apeliantą pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 214 straipsnį (E. R. epizodas), 214 straipsnį (R. M. epizodas), 215 straipsnį, 182 straipsnio 3 dalį, 159 straipsnį išteisinti, o už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
Nuteistasis tvirtina, jog jis negali būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį, kadangi jis nežinojo, jog R. N. yra nepilnametis. Apeliantas teigia, jog R. N. nėra jam nurodęs savo amžiaus. Aiškina, kad iš R. N. elgesio suprato, jog jis yra pilnametis. Be to, apeliantas pažymi, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo su R. N. daryti nusikaltimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog R. N. ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus keitė savo parodymus, todėl jais tikėti nėra jokio pagrindo. Skunde taip pat nurodoma, kad teisme turėjo būti apklausta liudytoja E. P., kuri galėtų pasakyti ar buvo kalba apie R. N. amžių, ar ne.
Šalies argumentai
V. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie yra netikslūs. Be to, pažymi, kad iš E. R. parodymų matyti, jog jis taip pat suprato, kad R. N. yra pilnametis.
Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį, privalėjo atsižvelgti į tai, kad R. N. buvo kelis kartus teistas, puikiai žino kaip reikia kurti versijas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. V. R. kelia versiją, kad R. N. galėjo jį apkalbėti, siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį.
Apeliantas tvirtina, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214, 182 ir 215 straipsniuose, požymių. Jis nurodo, kad nevertė R. N. panaudoti iš nukentėjusiojo E. R. pagrobtos mokėjimo kortelės. R. N. tokius veiksmus atliko laisva valia, apeliantui nieko apie kito nuteistojo veiksmus nebuvo žinoma. Apeliantas pažymi, jog jo teiginius patvirtina tai, kad R. N. prekes pirko vienas, taip pat pirktų prekių rūšys. Visas įsigytas prekes R. N. pasiliko sau.
Apeliaciniame skunde dar kartą pažymima, jog R. N. parodymai laikytini nepatikimais, kadangi jie nėra nuoseklūs, o tai rodo, jog jis akivaizdžiai bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.
V. R. aiškina, jog R. N. paprašė, kad apeliantas sulaikytų vieną iš nukentėjusiųjų, kadangi iš R. N. buvo pagrobtas telefonas. Apeliantas nurodo, kad jis pargriovė nukentėjusįjį E. R. bei sudavė kelis smūgius, vėliau prie nukentėjusiojo pribėgo R. N. ir jam sudavė peiliu, atėmė telefoną, striukę, megztinį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo daryti nusikaltimą. R. N. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė savo iniciatyva. V. R. dar kartą pažymi, jog jis tik pargriovė nukentėjusįjį, kadangi buvo suklaidintas R. N..
Nuteistasis nurodo, kad skiriant jam bausmę būtina atsižvelgti į tai, jog jis savo kaltę pripažįsta iš dalies, gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, be to, turi nepilnamečių vaikų, anksčiau neteistas, dirba. Apeliantas yra įsitikęs, kad jo atžvilgiu yra taikytinos Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatos. Taip pat apeliantas mano, kad jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. R. ir R. N. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 214 straipsnį (dvi nusikalstamos veikos), 215 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
Iš specialisto išvados Nr. 2906/09 (01) matyti, jog E. R. buvo nustatyta durtinės – pjautinės žaizdos kairės ausies kaušelyje, kakle, kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos krūtinėje su kairės pusės VII šonkaulio, kairio plaučio apatinės skilties pažeidimais bei kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje veikiant pjaunančių – duriančių savybių turinčiu daiktu; nosikaulių lūžis, poodinės kraujosruvos galvoje, rankose, veikiant kietu buku daiktu (-ais), prieš kreipiantis į gydymo įstaigą. Sužalojimai padaryti mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais. Sužalojimai kvalifikuotini sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo (t. 1, b. l. 131-132).
Nukentėjusysis E. R. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po to kai buvo pargriautas, jis prie kaklo pajuto peilį, pamatė, kad prie jo stovi kažkas apsirengęs šviesiu treningu. Nukentėjusysis suprato, jog prie jo stovi V. R., kadangi būtent jis vilkėjo šviesius treningus. V. R. pareikalavo atiduoti vertingus daiktus, priešingu atveju grasino papjauti. Po to, kai iš nukentėjusiojo buvo atimti daiktai, V. R. pradėjo jį mušti. Kada buvo sužalotas peiliu nukentėjusysis nepastebėjo. Smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo V. R.. R. N. jam nieko nedarė (t. 4, b. l. 9-11, 146-147). Iš esmės analogiškus parodymus E. R. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 109-116). Nukentėjusysis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis nukrito nuo smūgio, suduoto jam per kojas, tada prasidėjo smūgiai į šonus bei galvą. Nukentėjusysis tvirtino, jog V. R. reikalavo pasakyti banko sąskaitas, kodus, po kiekvieno žodžio sekė smūgiai. R. M. įsitikinimu, jį mušė abu nuteistieji, abu buvo vienodai aktyvūs. R. M. kategoriškai nurodė, kad peilį turėjo V. R. (t. 4, b. l. 11-12, 145-146). Iš esmės analogiškus parodymus R. M. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 61-64).
Iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog jie yra nuoseklūs, tarpusavyje esminėse aplinkybėse sutampa, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiųjų parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti, kad peilį turėjo V. R. ir būtent jis, turėtu peiliu, padarė sužalojimus tiek E. R., tiek R. M.. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir R. N. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme, t. y. jis nurodė, kad peilio neturėjo ir nukentėjusiųjų atžvilgiu jo nenaudojo. Taigi V. R. keliama versija, kad nukentėjusiuosius peiliu galėjo sužaloti R. N., yra visiškai nepagrįsta.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Pažymėtina, kad iš paties V. R. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog būtent jis pirmasis pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiuosius, t. y. jis pirmas sudavė E. R. per kojas (t. 4, b. l. 137). Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nukentėjusiųjų parodymai leidžia neabejotinai konstatuoti, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. R. naudojo tik V. R., būtent jo veiksmais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tuo metu, kai V. R. smurtavo prieš E. R., R. N. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. M., vėliau šiam nukentėjusiajam smūgius sudavė ir V. R.. Dėl V. R. ir R. N. smurtinių veiksmų nukentėjusiajam R. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvada Nr. G 639/10 (01) patvirtina, jog R. M. padaryti sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 97-98). Byloje nėra nustatyta, jog R. N. būtų naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. R., tuo pačiu nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad R. N. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Dėl šios priežasties R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisintinas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis naikintinas (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie leistų be jokių abejonių konstatuoti, kad R. N. būtų matęs ar iš objektyvių aplinkybių būtų galėjęs suvokti, jog V. R. veiksmais E. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir, kad tokiems veiksmams jis pritarė, jų siekė. Iš R. N. parodymų matyti, jog jis matė, kaip V. R. mušė E. R., tačiau jo parodymai, taip pat kiti byloje esantys įrodymai, neleidžia daryti išvados, kad šis nuteistasis matė E. R. sužalojimo su peiliu faktą. Tuo pačiu nekyla jokių abejonių, kad R. N. matė, jog plėšimo metu buvo naudojamas peilis (tokią išvadą patvirtina anksčiau aptarti R. M. parodymai), nekyla abejonių, jog abu nuteistieji naudodami smurtą prieš nukentėjusiuosius (R. N. prieš R. M., o V. R. pieš abu nukentėjusiuosius), grobdami jų turtą suvokė, kad veikia bendrai ir to siekė, t. y. jie bendrai padarė E. R. ir R. M. turto plėšimą panaudodami peilį.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatė, jog R. N. kartu su V. R. jėga buvo apvertęs E. R. ant pilvo, po ko pagrobė nukentėjusiojo daiktus. Aplinkybės, kad abu nuteistieji buvo apvertę nukentėjusįjį ant pilvo nepatvirtina nei nukentėjusiųjų, nei nuteistųjų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Čia dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. R. kategoriškai tvirtino, jog R. N. prieš jį smurto nenaudojo, nieko jam nedarė. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio šalintina aplinkybė, kad R. N. kartu su V. R. apvertė E. R. ant pilvo (šį veiksmą atliko tik V. R.). Dėl šios aplinkybės nuosprendis keistinas, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Kaip jau minėta, R. N. ir V. R. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam R. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokį sveikatos sutrikdymo mastą apima Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis, todėl nežymus sveikatos sutrikdymas atskirai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnį nėra kvalifikuojamas.
V. R. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų (Lietuvos Respublikos BK 12 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktį (galiojusio veikos padarymo metu) asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. V. R. buvo kaltinamas tuo, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalyje, padarė 2009 m. birželio 18 d. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį suėjo 2011 m. birželio 18 d. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimas būtų nutrūkęs. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Taigi byla pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį nutrauktina, kadangi nuosprendžio priėmimo metu buvo suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas a) papunktis, Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas). Čia atkreiptinas dėmesys į tai, jog nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Taip pat pažymėtina, jog anksčiau minėtos Lietuvos Respublikos BK ir BPK nuostatos netaikytinos R. N. atžvilgiu, kadangi jo nusikalstamai veikai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nebuvo suėjęs. R. N. po nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalyje, padarymo yra padaręs kitų nusikalstamų veikų ir jo atžvilgiu buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai.
Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog V. R. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214 ir 215 straipsniuose, požymių.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnį, kadangi jis kartu su R. N. neteisėtai, t. y. plėšimo būdu, įgijo svetimas mokėjimo korteles. Aplinkybę, kad V. R. žinojo, jog grobia svetimas mokėjimo korteles, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis E. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog V. R. pareikalavo atiduoti viską, ką jis turi, tada iš kišenių ištraukė, kas jose buvo, tame tarpe iš galinės kišenės ištraukė ir mokėjimo kortelę (t. 4, b. l. 10). Nukentėjusysis R. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog V. R. reikalavo pasakyti sąskaitų numerius ir PIN kodus (t. 4, b. l. 11). Šie nukentėjusiųjų parodymai leidžia daryti išvadą, jog V. R. siekė kartu su R. N. pagrobti (neteisėtai įgyti) ir pagrobė (neteisėtai įgijo) svetimas mokėjimo korteles. Nuteistojo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tuo pačiu konstatuotina, jog kortelių pagrobimo faktas, taip pat reikalavimas nurodyti sąskaitų numerius bei PIN kodus iš dalies patvirtina ir V. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnyje, t. y. panaudoti svetimą mokėjimo kortelę. Tuo pačiu aptarti nukentėjusiųjų teiginiai leidžia daryti išvadą, jog nepasitvirtina apelianto versija, kad R. N. jo paprašė sulaikyti vieną iš nukentėjusiųjų, kadangi iš R. N. buvo pagrobtas telefonas.
V. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnyje, patvirtina ir R. N. parodymai. Šis nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog girdėjo, kaip V. R. vieno iš nukentėjusiųjų reikalavo pasakyti sąskaitų numerius. Be to, R. N. aiškino, jog į degalinę pasinaudoti pagrobta mokėjimo kortele ėjo abu nuteistieji. Svetimą kortelę tiesiogiai panaudojo R. N.. Apsipirkimui buvo naudota ta kortelė, kurią davė V. R. (t. 4, b. l. 139-142). Iš esmės analogiškus parodymus R. N. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 64-65, 70-72, 73-76, 81). Taigi R. N. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl minėtų aplinkybių, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. N. parodymų teisingumą iš dalies patvirtina nukentėjusiojo E. R. parodymai. Kaip jau minėta, šis nukentėjusysis yra nurodęs, kad mokėjimo kortelę iš jo kelnių kišenės ištraukė V. R., o R. N. aiškino, jog degalinėje atsiskaitinėjo ta kortele, kurią jam perdavė apeliantas. Byloje yra neginčytinai nustatyta, jog R. N. degalinėje už prekes atsiskaitinėjo būtent E. R. vardu išduota kortele. Taigi jis šią kortelę galėjo gauti tik iš V. R.. Ši aplinkybė parodo, jog nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnyje, buvo padarytas bendrininkų grupe, siekiant vieningo tikslo. Be to, čia dar kartą pažymėtina, jog faktą, kad kortelės buvo grobiamos turint tikslą jas panaudoti, patvirtina ir tai, jog V. R. reikalavo pasakyti sąskaitų numerius bei PIN kodus.
Nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde tvirtina, jog aplinkybę, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnyje, patvirtina degalinėje įsigyti daiktai. Toks nuteistojo skundo teiginys nėra pagrįstas. Iš tikrųjų iš byloje esančių kvitų kopijų matyti, jog kortele buvo atsikaityta už saldumynus, bulvių traškučius, kramtomą gumą ir pan., visgi ta pačia kortele buvo perkamas ir didesnis kiekis (30 pakelių) cigarečių (t 1, 47-50). Taigi perkamos prekės nei patvirtina, nei paneigia V. R. kaltės. Aplinkybė, kad dalis pirkinių galėjo būti panaudota, kitų asmenų poreikiams tenkinti (pvz., šokoladas galėjo būti atiduotas vaikui), nėra reikšminga sprendžiant nei vieno iš nuteistųjų kaltės klausimų, taip pat neturi reikšmės jų nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Apelianto aiškinimą, kad visas prekes R. N. pasiliko sau, paneigia nuoseklūs R. N. parodymai.
Apeliantas nurodo, kad tarp jo ir R. N. nebuvo išankstinio susitarimo daryti nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistieji nebuvo nuteisti už tai, kad iš anksto susitarė daryti nusikalstamas veikas. Visgi iš jų veiksmų aiškiai matyti, jog jie veikė bendrai, t. y. smurtavo prieš nukentėjusiuosius, grobė jų daiktus, o vėliau panaudojo pagobtą E. R. mokėjimo kortelę.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su V. R. skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį.
V. R. yra nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 18 d. apie 00.00 val. žinodamas, kad R. N., gim. 1992-07-29 yra vaikas, paprašė ir įkalbėjo jį panaudojant fizinį smurtą pagrobti R. M. ir E. R. priklausantį turtą, ir R. N. sutikus, bendrais veiksmais atliko nusikalstamas veikas, taip įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Taigi V. R. buvo nuteistas už tai, kad paprašė ir įkalbėjo R. N. padaryti plėšimą. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Šios normos turinys leidžia daryti išvadą, kad siekiant konstatuoti, jog asmuo padarė joje numatytą veiką, būtina nustatyti ne tik tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta asmens, neturinčio aštuoniolikos metų, bet įrodyti, kad asmuo vaiką kokiu nors būdu įtraukė į nusikalstamą veiką. Pats V. R. neigia ne tik tai, kad jis paprašė ir įkalbėjo R. N. kartu padaryti plėšimą. R. N. taip pat nėra nurodęs, jog V. R. būtų jį įkalbinėjęs prieš nukentėjusiuosius padaryti nusikaltimą. Iš R. N. parodymų galima daryti išvadą, kad nusikaltimas buvo daromas spontaniškai. Tiesa, R. N. pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, kad V. R. jam pasakė kažką panašaus: „Kokius „lochus“ čia atsivedei, ar nori juos „prasukti“?“. R. N. į tokį klausimą atsakė neigiamai ir toliau su nukentėjusiais vartojo alkoholį (t. 4, b. l. 142). Visgi net tokie R. N. teiginiai nepatvirtina, kad V. R. būtų įkalbinėjęs, prašęs ar kitaip įtraukęs R. N. į nusikalstamos veikos darymą, tuo labiau, kad tokių teiginių R. N. anksčiau nebuvo išsakęs. Konstatavus, kad V. R. neįkalbinėjo R. N. padaryti nusikaltimo, nebėra tikslinga nustatinėti, ar V. R. žinojo R. N. amžių. Įvertinus visą, kas aptarta, konstatuotina, jog V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį turi būti išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis naikintinas (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vertinant V. R. paskirtas bausmes nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jos yra aiškiai per griežtos.
V. R. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, vieną sunkų nusikaltimą (atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, jog padarius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatos nėra taikomos) ir tris apysunkius nusikaltimus. Visos nusikalstamos veikos buvo padarytos tiesiogine tyčia, baigtos, nuteistasis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo aktyvus darydamas nusikalstamas veikas, t. y. jis smurtavo prieš abu nukentėjusiuosius (vienam iš nukentėjusiųjų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą), grobė jų daiktus, vėliau kartu su R. N. naudojosi pagrobta mokėjimo kortele. Visos šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog nuteistajam pagrįstai už nusikaltimų padarymą buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Vertinant paskirtųjų bausmių dydžius taip pat nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jie yra aiškiai per dideli.
Nuteistasis mano, kad jo atsakomybę lengviną tai, jog jis prisipažino padaręs plėšimą bei dėl savo nusikalstamų veiksmų gailisi. Toks nuteistojo manymas yra nepagrįstas, kadangi V. R. parodymai, susiję su nukentėjusiųjų apiplėšimo priežastimis, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Taip pat nuteistasis kategoriškai neigia naudojęs peilį, nors byloje yra neginčytinai įrodyta, kad būtent V. R. abu nukentėjusiuosius sužalojo peiliu. Taigi nuteistojo parodymai negali būti vertinami, kaip kaltės padarius nusikalstamą veiką pripažinimas. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų.
Vertinti V. R. veiksmus kaip antraeilius nėra jokio pagrindo. Čia dar kartą pabrėžtina, jog apeliantas aktyviai veikė darydamas nusikaltimus, aktyviai vartojo smurtą prieš abu nukentėjusiuosius, grobė jų daiktus, o vėliau kartu su R. N. naudojo pagrobtą mokėjimo kortelę.
Įvertinus nuteistojo V. R. padarytas nusikalstamas veikas, konstatuotina, jog aplinkybės, kad jis dirba, yra trijų veikų tėvas, anksčiau neteistas, nėra pagrindai dar labiau švelninti jam paskirtąsias bausmes.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu R. N. buvo nuteistas už trijų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad viena nusikalstama veika padaryta prieš E. R., o dvi nusikalstamos veikos padarytos prieš R. M.. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog R. N. buvo kaltinamas tik vienos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje, prieš R. M. padarymu. Byloje yra visiškai įrodyta, jog R. N. iš R. M. pagrobė banko mokėjimo kortelę, nuteistojo veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį. Šios nuosprendžio dalies pagrįstumo bei teisėtumo neginčija ir pats R. N.. Visgi R. N. buvo visiškai nepagrįstai nuteistas antrą kartą pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos padarytos prieš R. M.. Kaip jau minėta, toks kaltinimas nebuvo pateiktas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir R. N. išteisintinas, kadangi nepadaryta nusikalstama veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. N. nepagrįstai mano, kad pirmosios instancijos teismas už padarytas nusikalstamas veikas, jam paskyrė per griežtas bausmes.
Nuteistasis teigia, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi dėl jų padarymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodo visas esmines jam žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš pirmosios R. N. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos turinio matyti, jog jis nurodė, kad matė, kaip V. R. sudavė nukentėjusiajam peiliu (t. 2, b. l. 64-65). Vėliau R. N. pradėjo neigti, jog matė, kad plėšimo metu buvo naudojamas peilis. Taigi esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog R. N. visiškai pripažino savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, net ir atsižvelgus į tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad R. N. matė, jog plėšimo metu buvo naudojamas peilis, patvirtina ir nukentėjusiojo R. M. parodymai. Šis nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, jog tuo metu, kai R. N. jį laikė, prie jų priėjo V. R. ir pridėjo peilį nukentėjusiajam prie kaklo (t. 4, b. l. 145).
Vertinant nuteistajam R. N. paskirtas bausmes, atsižvelgtina į tai, kad jis anksčiau yra teistas už nusikaltimų nuosavybei (tame tarpe ir plėšimą) padarymą, jam buvo taikomos švelnesnės bausmės, tačiau akivaizdu, jog jomis Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatyti tikslai nebuvo pasiekti. Nagrinėjamu atveju R. N. yra padaręs viena sunkų nusikaltimą, tris apysunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, visos nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia, baigtos, nuteistasis darydamas nusikalstamas veikas veikė gana aktyviai, t. y. vartojo smurtą vieno iš nukentėjusiųjų atžvilgiu, grobė svetimą turtą, naudojosi mokėjimo kortele. R. N. už sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už šios normos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (ši bausmė mažesnė ir už laisvės atėmimo bausmės vidurkį skirtiną nepilnamečiui asmeniui). Bausmės paskirtos už nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą, yra artimos šių straipsnių sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Už baudžiamąjį nusižengimą nuteistajam paskirta arešto bausmė, kurios dydis tik šiek tiek viršija Lietuvos Respublikos BK numatytą šios bausmės vidurkį. Taigi įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog R. N. paskirtosios bausmės nelaikytinos per griežtomis.
Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad R. N. iš tikrųjų savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, pripažino, tačiau net ir atsižvelgus į šią aplinkybę, dar labiau švelninti nuteistajam paskirtų bausmių nėra jokio pagrindo.
Apibendrinus visa, kas aptarta, apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija konstatuoja, jog taikyti R. N. Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Kolegijai nekyla abejonių, kad R. N. paskirtos bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Apeliacinis teismas išaiškina nuteistiesiems, kad R. N. paskirtosios bausmės bendrintinos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu, o V. R. paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.
R. N. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, bendrintinos apėmimo būdu (griežtesne apimant švelnesnes bausmes), bausmės paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, padarymą bendrintinos taip pat apėmimo būdu. Apėmimo būdu subendrintos bausmės bendrintinos iš dalies jas sudedant, o ši bausmė bendrintina su kitais nuosprendžiais R. N. paskirtomis bausmėmis.
V. R. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, bendrintinos apėmimo būdu (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Bausmė paskirta už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą apėmimo būdu bendrintina su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kadangi šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir kategoriją (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Be jokios abejonės, nuteistųjų nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė turtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau konstatavus, jog nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarė tik V. R., pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam E. R. priteisimo. Tiek E. R., tiek R. M. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog dėl smurtinių nuteistųjų veiksmų, dėl padarytų sužalojimų, jie patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos padarymo faktas jokių abejonių nekelia. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. E. R. nusikalstamais tyčiniais, savanaudiškais V. R. veiksmais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o R. M. abiejų nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusieji dėl nuteistųjų veiksmų patyrė skausmą, išgąstį, buvo gydomi, dėl patirto streso ir sužalojimų pirmųjų apklausų metu net negalėjo atsiminti tikrųjų įvykio aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamus priteistinos nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydžius. Priteistų neturtinių žalų dydžiai atitinka ir šiuo metu galiojančią teismų praktiką. Atkreiptinas nuteistųjų dėmesys į tai, kad vertinant priteistų neturtinių žalų dydžius apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į jų turtinę padėtį bei galimus jos pokyčius (abu nuteistieji yra pakankamai jauno amžiaus, todėl visiškai tikėtini turtinės padėties pokyčiai į gerąją pusę), tuo pačiu pažymi, kad pagal galiojančią teismų praktiką turtinė civilinio atsakovo padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, be to, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią, išskyrus tuos atvejus kai žala padaryta tyčia.
Taigi konstatavus, jog dėl sunkaus kūno sužalojimo kaltas yra tik V. R., būtent iš šio nuteistojo priteistina visa neturtinė žala nukentėjusiojo E. R. naudai. Nukentėjusiajam R. M. padaryti sužalojimai abiejų nuteistųjų nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų šios žalos atlyginimą priteisė solidariai. Dėl anksčiau aptartų priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio dalį, kuria R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. N. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį, kuria R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį (antroji nusikalstama veika), panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. N. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 4, 6 dalimis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirtąsias bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį subendrinti apėmimo bei dalinio bausmių suėjimo būdais ir galutinę bausmę nuteistajam R. N. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir trims mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 6, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu, Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir R. N. paskirti laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžio dalį, kuria V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 159 straipsnį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. R. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį, kuria V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 3 dalį panaikinti ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirtąsias bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę V. R. paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžio dalį, kuria iš V. R. ir R. N. solidariai E. R. priteista 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti pakeisti, ir 40000 Lt E. R. neturtinei žalai atlyginti priteisti iš V. R..
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog E. R. ant pilvo buvo apverstas ir R. N. veiksmais.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.