- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-387/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-02041-2007-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Svajūnas Knizleris
- Kaltinamasis
- R. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 ² str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad subūrė bendrininkų grupę, jai vadovavo ir koordinavo jos narių veiklą, pasitelkęs už piniginį atlygį J. A., A. K. ir kitus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, bei veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, būtent:
Jis subūręs bendrininkų grupę sunkiam nusikaltimui daryti, parengė nusikalstamą veiką bei priemones, vadovavo bei koordinavo bendrininkų veiksmus. Jis, pasinaudodamas V. B. gamybinės prekybinės firmos „A.“ duomenimis, 2006 m. sausio 24 d. iš Danijos Karalystės įmonės „B.I.A.“ įgijo puspriekabę „Kelberg“ (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)), iš bendrovės „S.K.B.“ įgijo gofruotą kartono pakuotę beržinėms malkoms pakuoti, 2006 m. balandžio 18 d. ir 2006 m. balandžio 27 d. iš Latvijos Respublikos bendrovės „L.“ įgijo beržinių malkų, taip pat 2006 m. balandžio mėn. pabaigoje išsinuomojo sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), bei pažeisdamas 2004-05-26 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintas „Fiziniams asmenims taikomas alkoholio ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles“, nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 168000 pakelių cigarečių „Marlboro“ be banderolių, jų vertė – 617760 Lt, ir 1120 pakelių cigarečių „LM“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, jų vertė – 3290,40 Lt, viso bendros vertės – 621050,40 Lt, ir jas 2006 m. gegužės mėn. nuo 15 iki 18 d. neteisėtai laikė išnuomotame sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), kur pasitelkęs už piniginį atlygį A. K., J. A. bei kitus tyrimo metu nenustatytus asmenis, organizavo cigarečių ir malkų pakavimą ir jų pakrovimą į iš anksto įgytą puspriekabę „Kelberg“. R. M. 2006 m. balandžio 27 d. davė nurodymą bei transporto priemonę J. A., kad šis iš Latvijos Respublikos bendrovės „L.“ parvežtų beržinių malkų, reikalingų ruošiamo krovinio su cigaretėmis pakavimui. Būdamas UAB „N.“ direktoriumi, R. M. suorganizavo, kad UAB „N.“ vairuotojas L. M. vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusiu UAB „N.“, 2006 m. gegužės 18 d. iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), nugabentų puspriekabę su suklastotais Danijos Karalystės registracijos numeriais (duomenys neskelbtini), joje tarp malkų krovinio buvo paslėpti tie patys 168000 pakelių cigarečių „Marlboro“ be banderolių ir 1120 pakelių cigarečių „LM“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, iki Malkų įlankos pasienio kontrolės punkto, esančio Klaipėdoje, Minijos g. 180. Krovinį iki Klaipėdos lydėjo J. A. kitu automobiliu.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu R. M. pagal BK 199 ² str. 1 d. išteisino, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų J. A. ir A. K. parodymai yra paneigti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų R. N., R. Ni. ir T. M. parodymais. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog telefoninių pokalbių metu R. M. būtų skambinęs ir kalbėjęs su A. K., J. A. ar L. M. apie nusikalstamos veikos darymo aplinkybes ir būtų nurodinėjęs jiems atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus ar būtų davęs kokius nors nurodymus. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nenustatyta, jog R. M., pasinaudodamas V. B. firmos „A.“ duomenimis, iš Danijos Karalystės įmonės „B.I.A.“ įgijo puspriekabę „Kelberg“, iš bendrovės „S.K.B.“ - gofruotą kartono pakuotę beržinėms malkoms pakuoti, iš Latvijos Respublikos bendrovės „L.“ - beržinių malkų, taip pat, kad išsinuomojo sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 168000 pakelių cigarečių „Marlboro“ be banderolių ir 1120 pakelių cigarečių „LM“ su Rusijos Federacijos banderolėmis bei jas neteisėtai laikė paminėtame sandėlyje, kur, pasitelkęs už piniginį atlygį A. K., J. A. bei kitus nenustatytus asmenis, organizavo cigarečių ir malkų pakavimą ir jų pakrovimą į iš anksto įgytą aukščiau paminėtą puspriekabę. Taip pat, išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojai L. M., G. D. ir D. D. nenurodė, jog R. M. būtų jiems davęs kokius nors nurodymus dėl krovinių paėmimo ir gabenimo bei dėl pinigų sumokėjimo už krovinius. Teismas nurodė, jog nepasitvirtino ir kaltinime nurodyta aplinkybė, kad R. M., būdamas UAB „N.“ direktoriumi, suorganizavo, jog UAB „N.“ vairuotojas L. M. vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusiu UAB „N.“, iš paminėto sandėlio nugabentų puspriekabę su suklastotais Danijos Karalystės registracijos numeriais (duomenys neskelbtini), kurioje tarp malkų krovinio buvo paslėpti tie patys 168000 pakelių cigarečių „Marlboro“ be banderolių ir 1120 pakelių cigarečių „LM“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, iki Malkų įlankos pasienio kontrolės punkto.
Šalies argumentai
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. M. nuteisti pagal BK 199 ² str. 1 d. ketverių metų laisvės atėmimo bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Prokuroro nuomone, teismas neteisingai vertino byloje surinktus duomenis, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų. Teismo išvados yra nepagrįstos, klaidingos ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nevertinti bei neanalizuoti liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, šie duomenys nesusieti tarpusavyje ir nevertinti ne tik atskirai, bet ir kaip įrodymų visuma.
Prokuroras, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ir 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos nuostatomis, teigia, kad teismas jų nesilaikė, nes nepagrįstai neanalizavo ir nevertino liudytojų J. A. ir A. K. parodymų.
Aptardamas šių liudytojų parodymus, prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog juos (parodymus) paneigia VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų R. N. ir T. M. parodymai. Prokuroras, aptardamas šių liudytojų parodymus, teigia, kad pareigūnai sandėlį stebėjo periodiškai, iš gana didelio atstumo, jame matė ne tik J. A. ir A. K., bet ir kitus asmenis, kurių tuo metu nepažino, todėl nežino ar tarp jų buvo ir R. M.. Prokuroras teigia, kad išteisintasis į sandėlį galėjo atvykti pareigūnų nepastebėtas arba nors pareigūnai jį ir pastebėjo, tačiau teisminio nagrinėjimo metu, praėjus daugiau negu ketveriems metams, galėjo jo ir nepažinti. Byloje nėra nei vieno liudytojo, paneigusio, jog sandėlyje įvykio metu buvo ir R. M.. Prokuroras pažymi, kad liudytojai J. A. ir A. K. patvirtino, kad sandėlyje išteisintasis buvo ir organizavo šią nusikalstamą veiką.
Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodė, kad liudytojai matė tik automobilius „Audi 80“, „Peugeot 605“ ir „Opel Astra“ bei nematė, jog į sandėlį išteisintasis būtų atvažiavęs automobiliu „Mercedes“. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties R. M. parodymus, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos darymo metu jis važinėjo automobiliu „Mercedes“. Be to, jam niekas netrukdė į paminėtą sandėlį atvykti ir kitu automobiliu.
Prokuroras ginčija ir liudytojo R. Ni. parodymų vertinimą. Jis pažymi, kad šis liudytojas nedavė parodymų, jog R. M. nedalyvavo darant nusikaltimą. Be to, atliekant operatyvinius tyrimus nėra žinomi ir nustatomi visi nusikalstamos veikos bendrininkai, todėl jei tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie visus nusikaltimo bendrininkus, tai dar nereiškia, kad R. M. nedarė šios nusikalstamos veikos.
Išteisintojo R. M. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes juos paneigia byloje esančios išslaptintų pokalbių suvestinės ir kita bylos medžiaga. Prokuroras pažymi, kad nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki 2006 m. gegužės 18 d. ir nuo 2006 m. gegužės 14 d. iki 2006 m. gegužės 18 d. išteisintasis nuolat bendravo su liudytojais A. K., L. M. ir J. A.. Iš šių asmenų pokalbių suvestinės matyti, kad jie organizuoja ir vykdo bendrą veiklą konkrečiai jos neįvardindami. Paminėtu laikotarpiu A. K. ir R. M. jokių kitų verslo ar dalykinių santykių, išskyrus daromą nusikaltimą, neturėjo, todėl prokuroras mano, kad jie galėjo kalbėtis tik apie cigarečių krovimą ir gabenimą, t. y. apie daromą nusikaltimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino liudytojų L. M., G. D. ir D. D. parodymus. Paminėti liudytojai yra išteisintojo vadovaujamos bendrovės darbuotojai. Būtent R. M. pagal užimamas pareigas bendrovėje gali spręsti kokį konkretų darbo užmokestį gaus šie liudytojai bei ar iš viso jie dirbs joje, todėl prokuroras teigia, kad yra nelogiška manyti, jog šie liudytojai duos parodymus nenaudingus išteisintajam.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tai, kad paminėti liudytojai veikė R. M. nurodymu, patvirtina šie duomenys :
- vilkikas „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo gabenama puspriekabė „Kelberg“ (identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini)), su Danijos Karalystės registracijos suklastotu numeriu (duomenys neskelbtini), su cigarečių kroviniu, tuo metu priklausė UAB „N.“ ir automobilį vairavo UAB „N.“ darbuotojas L. M.;
- paminėtą puspriekabę iš Danijos Karalystės kompanijos įsigyta V. B. firmos „A.“ vardu ir pagal šios įmonės suklastotą įgaliojimą vilkiku „Skania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB „N.“, iš tarptautinės perkėlos išvežė pastarosios bendrovės darbuotojas G. D.;
- už šios puspriekabės pargabenimą iš Danijos Karalystės V. B. firmos „A.“ vardu pagal suklastotą įgaliojimą apmokėjo UAB „N.“ darbuotojas G. D.;
- UAB „S.K.B.“ pagamino ir pardavė gofruoto kartono pakuotes beržinėms malkoms V. B. įmonei „A.“ ir šias pakuotes atsiėmė pagal suklastotą įgaliojimą įgaliotas G. D. vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusiu UAB „N.“;
- pinigus už šias pakuotes V. B. įmonės „A.“ vardu bankiniu pavedimu sumokėjo UAB „N.“ vadybininkas D. D.. Pastarasis liudytojas, pasinaudodamas savo asmenine internetinės bankininkystės sistema, V. B. įmonės vardu padarė bankinius pavedimus Danijos Karalystės bendrovei „R.A/S“ - 1000 eurų už paminėtą puspriekabę, ir Latvijos Respublikos bendrovei „L.“ - 1800 eurų už malkas.
Prokuroras pažymi, kad tiek puspriekabė, tiek malkos ir gofruoto kartono pakuotės, už kurias pinigus mokėjo liudytojas D. D., buvo naudojamos darant nusikalstamą veiką. Teisme liudytojas G. D. patvirtino, kad jam nurodymus atlikti aukščiau paminėtus veiksmus galėjo duoti tik UAB „N.“ direktorius R. M. arba vadybininkas D. D.. Pastarasis liudytojas teisme parodė, kad ne kartą nepažįstamo asmens paprašytas įnešė į banką grynus pinigus ir padarė pavedimus kitų bendrovių vardu į kitose valstybėse esančių įmonių sąskaitas, tačiau tokio savo elgesio logiškos priežasties nenurodė. Todėl apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojai G. D. ir D. D. nenurodė, jog vykdė R. M. nurodymus.
Byloje nustatyta, kad V. B. firma „A.“ puspriekabės, malkų, gofruoto kartono pakuočių neįgijo, už juos nemokėjo ir jų negabeno. Todėl prokuroras, vertindamas įrodymų visumą, teigia, jog tik R. M. galėjo duoti nurodymus dėl konkrečių veiksmų savo bendrovės darbuotojams: vadybininkui D. D., vairuotojams G. D. ir L. M.. Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. M. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 ² str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė R. M. pareikštame kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių išteisintojo kaltę. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo (jų patikimumo, sąsajumo, informacinės vertės) nepaneigia.
Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų J. A. ir A. K. parodymų, netinkamai vertino liudytojų R. N., T. M., R. Ni., L. Ma., G. D., D. D. parodymus, kitus duomenis, jų nesiejo tarpusavyje ir nevertino visumos kontekste. Šie apelianto argumentai didžiąja dalimi arba neatitinka tikrovės, arba yra pagrįsti prielaidomis, arba akivaizdžiai prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir liudytojų, kurių parodymus analizuoja apeliantas, turiniui.
BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to seka, kad įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl įrodymų vertinimo, kuris teismui nėra privalomas. Tai, kad šis vertinimas nėra toks, kokio pageidauja kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, dar nereiškia, jog yra pažeisti jau paminėto įstatymo reikalavimai.
Priešingai nei teigiama prokuroro skunde, teismas analizavo ir vertino liudytojų J. A. ir A. K. teisme duotus parodymus bei pagrįstai juos atmetė nurodydamas, kad šiuos parodymus paneigia R.Ni., R. N., T. M. parodymai. Su tokiu J. A. ir A. K. parodymų vertinimu kolegija sutinka.
Pažymėtina, kad kiekvienas byloje esantis įrodymas turi būti vertinamas patikimumo aspektu. Šiuo aspektu įrodymai vertinami atsižvelgiant į jų nuoseklumą, vidinę darną ir atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams.
Byloje nustatyta, kad paminėtų liudytojų parodymai dėl esminių kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ne kartą keitėsi. Štai, 2006 m. gegužės 19 d. įtariamojo apklausos metu (3 t. 7 b. l.) J. A. parodė, jog kraudamas paletes su malkomis iš viso nežinojo, kad juose yra paslėptos cigaretės.
2007 m. liepos 11 d. apklausoje (3 t. 9-10 b. l.) įtariamasis jau pripažino, jog paprašytas A.K., kartu su kitais pakavo cigaretes, tačiau apie R. M. net neužsiminė, t. y. neparodė, kad jo nepažįsta.
2007 m. liepos 12 d. apklausoje (3 t. b. l. 12) J. A. patvirtino ankstesnius parodymus ir papildomai nurodė, kad jis lydėjo krovinį (cigaretes) į Klaipėdos terminalą.
Analogiškus parodymus J. A. davė ir parodymų patikrinimo vietoje (3 t. 13-15 b. l.), 2007 m. sausio 25 d. įtariamojo apklausos metu (3 t. 17 b. l.) bei apklausos teisme metu, nagrinėjant J. A. ir A. K. baudžiamąją bylą (3 t. 111 b. l.).
A. K. 2006 m. gegužės 25 d., 2007 m. liepos 24 d. ir 2007 m. liepos 26 d. apklausų metu bei nagrinėjant jo ir J. A. baudžiamąją bylą neigė ne tik bet kokias savo sąsajas su R. M., bet ir su J. A.. Jis taip pat neigė disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis (3 t. 20, 22-23, 25, 112 b. l.).
Tik po Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendžio priėmimo (1 t. 15-18 b. l.), t. y. praėjus daugiau nei trims metams po nusikalstamos veikos padarymo, J. A. kreipėsi į prokuratūrą (2009 m. rugsėjo 25 d.), nurodydamas, jog nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas su A. K., organizavo R. M.. Tokius parodymus J. A. ir A. K. davė apklausiant juos R. M. baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme.
Taigi, J. A. ir A. K. savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių keitė eilę kartų. Todėl akivaizdu, kad jų parodymus, duotus R. M. baudžiamojoje byloje, laikyti nuosekliais, o tuo pačiu patikimais įrodymais, negalima. Grįsti apkaltinamąjį nuosprendį šių asmenų parodymais būtų galima tik tuo atveju, jei juos patvirtintų kiti patikimi įrodymai. Kolegija daro išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra.
Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, nesaistomas priesaikos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, visada turi interesą baudžiamojoje byloje), pagal BPK 20 str. 3 d. prasmę, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis.
R. M., skirtingai nei J. A. ir J. K., nuo pat savo pirmos apklausos šioje ir paminėtų asmenų baudžiamojoje byloje nuosekliai neigė savo kaltę, t. y. bet kokias sąsajas su disponavimu akcizais apmokestintomis prekėmis (cigaretėmis). Tam, kad paneigti šiuos išteisintojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti patikimi įrodymai paneigia R. M. parodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokių įrodymų byloje nėra.
Iš tiesų, R. M. parodymų dalis, esą jis iki nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti J. A. ir J.K., padarymo ir jos darymo metu nepažinojo J. K., yra paneigta techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolu (2 t. 5-22 b. l.). Tačiau vien paminėtų asmenų pažinties faktas, nėra įrodymas, patvirtinantis R. M. kaltę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad telefoninių pokalbių turinys yra visai neinformatyvus. Iš jo tik galima daryti išvadą, kad R. M. ir J. K. siejo nenustatyti verslo, galimai prekybos padėvėtais automobiliais ar kitokie interesai. Jokiais objektyviais bylos duomenimis nepatvirtinti prokuroro skunde esantys teiginiai, kad ,,A. K. ir R. M. jokių kitų verslo ar dalykinių santykių, išskyrus daromą nusikaltimą, jie neturėjo, tad galėjo šnekėti tik apie cigarečių krovimą ir gabenimą, t. y. apie daromą nusikaltimą“. Šie teiginiai yra prielaidos pobūdžio. Be to, tas pats A. K., kurio parodymais prokuroras be išlygų tiki, patvirtino, jog R. M. pažįsta maždaug nuo 2000 m. ir kad juos siejo finansiniai dalykai. Šių finansinių santykių išdavoje jis R. M. liko skolingas 40000 Lt. Kita vertus tie patys telefoniniai pokalbiai, kuriais apeliantas grindžia išteisintojo kaltę, leidžia daryti išvadą, kad dalis liudytojų J. A. ir A. K. parodymų neatitinka tikrovės. J. A. ikiteisminio tyrimo metu (3 t. 60-61, 70-71, 80-81 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme (3 t. 155-157 b. l.) nurodė, kad į sandėlį, kuriame buvo kraunamos cigaretės, R. M. buvo atvažiavęs 2006 m. gegužės 16 d., o 2006 m. gegužės 17 ir 18 dienomis dar papildomai atvežė cigarečių.
A. K. ikiteisminio tyrimo metu (3 t. 62-63, 73-74, 80 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus. Tačiau iš 2006 m. gegužės 18 d. telefoninio pokalbio, įvykusio tarp R. M. ir A. K., matyti, kad 2006 m. gegužės 17 d. R. M. išvyko į užsienį (jo nurodymu į Vokietiją), iš kur ketino grįžti tik gegužės 20 d. (šeštadienį) ar gegužės 21 d. (sekmadienį). Taigi, gegužės 18 d., o galimai ir gegužės 17 d., išteisintasis paminėtame sandėlyje negalėjo būti. Kad J. A. ir A. K. parodymai dėl R. M. buvimo sandėlyje neatitinka tikrovės, patvirtino liudytojai T. M., R. Ni. ir R. N.. Iš šių liudytojų, kurių negalima įtarti noru padėti R. M., parodymų seka, kad išteisintasis 2006 m. gegužės 15-18 d. į sandėlį nebuvo atvažiavęs. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad paminėti liudytojai savo pareigas atliko netinkamai, t. y. objekto nepertraukiamo (o ne periodiško, kaip teigia apeliantas) stebėjimo metu nepastebėjo cigarečių krovinį atlydėjusio R. M. ar sąmoningai neužfiksavo jo atvykimo į sandėlį.
Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad ne kaltinamasis ar nuteistasis privalo įrodinėti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis naudojosi ,,Mercedes“ markės automobiliu. Šiuos išteisintojo parodymus turi paneigti ar patvirtinti kaltinančioji institucija. Be abstraktaus teiginio, kad ,,jam niekas netrukdė į minimą sandėlį atvykti ir kitu automobiliu“ prokuroras nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių ne tik išteisintojo, bet ir liudytojų (policijos darbuotojų) T. M., R. Ni., R.N. parodymus.
Pagal BPK 20 str. 3 d. įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neteisingai supranta įrodymų rinkimo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo procesą. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgdama į BPK 20 str. 3 d. prasme ydingus skundo teiginius, kad ,,jei tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie visus nusikaltimo bendrininkus, tai dar nereiškia, kad R. M. nedarė šios nusikalstamos veikos“, arba ,,liudytojas R. Ni. nedavė jokių parodymų, kad R. M. nedalyvavo darant šią nusikalstamą veiką“.
Iš byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinių taip pat matyti, kad pokalbiai (dėl priekabos, jos numerio, to paties vairuotojo, tos pačios firmos ir vykstančių darbų) nurodytu laikotarpiu vyko ir tarp A. K., E. Ž. bei asmens įvardijamo ,,V.“ (2 t. 14, 15, 19 b. l.). Pagal apeliaciniame skunde nurodytą pokalbių tarp R. M. ir A. K. prasmę, pokalbius tarp A. K. ir E. Ž. ir „V.“, taip pat galima suprasti kaip pokalbius dėl nusikalstamos veikos. Maža to, iš E. Ž. ir A. K. pokalbio (2 t. 20-21 b. l.), įvykusio 2006 m. gegužės 18 d. 14:50 val., seka, kad apie sulaikytą krovinį asmuo vardu „A.“ pirmiausia informavo ne tariamą nusikalstamos veikos organizatorių R.M., bet E. Ž., o šis – R. K.. Pastarasis savo ruožtu po trijų minučių apie sulaikymą informavo asmenį vardu ,,V.“ (2 t. 21 b. l.). Iš 2006 m. gegužės 18 d. pokalbio, vykusio tarp E. Ž. ir A. K., matyti, kad dėl sulaikyto krovinio taip pat rūpinosi ne R. M., o E. Ž., R. K. ir asmuo įvardijamas ,,V.“. Šie objektyvūs bylos duomenys visai nesiderina su R. K. ir J. A. parodymais apie R. M., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Pastarieji telefoniniai pokalbiai, skirtingai nuo pokalbių tarp A. K. ir R. M., yra pakankamai informatyvūs. Jų turinys leidžia pagrįstai manyti, kad A. K. parodymai dėl visų nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių asmenų rato yra neteisingi.
Apeliaciniame skunde kaip vienas iš R. M. kaltę patvirtinančių parodymų įvardijamas intensyvus A. K. ir R. M. bendravimas telefonu laikotarpyje nuo 2006 m. gegužės 14 d. iki 2006 m. gegužės 18 d. Byloje nustatyta, kad minėtu laikotarpiu nurodyti asmenys telefonu bendravo 5 kartus. Toks kontaktų skaičius vargu ar gali būti laikomas intensyviu.
Byloje yra nustatyta, kad A. K. ir R. M. santykiai tuo metu, kai A. K. davė R. M. nepalankius parodymus, nebuvo geri. A. K. jautėsi apgautas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, nes liko išteisintajam skolingas 40000 Lt. R. M. nurodė, kad A. K. atleido iš darbo dėl girtavimo. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. M. parodymai, jog A. K. jį apkalba, nėra paneigti.
Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių aprašymui. Šių aplinkybių (automobilį su cigarečių kroviniu vairavo UAB ,,N.“ vairuotojas L. M., puspriekabę ir gofruoto kartono pakuotes pagal suklastotus įgaliojimus paėmė tos pačios bendrovės darbuotojas G. D., o už šias prekes V. B. įmonės vardu bankiniais pavedimais apmokėjo UAB ,,N.“ vadybininkas D. D.) informacinė vertė yra aiški. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad su aptariamos nusikalstamos veikos padarymu galėjo būti susiję UAB ,,N.“ darbuotojai. Tačiau to nepakanka išvadai, jog nurodytus veiksmus L. M., G. D., D. D. atliko R. M. nurodymu.
Prokuroras skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino šių asmenų parodymus, tinkamai jų neanalizavo, nesiejo su visa bylos medžiaga.
Kolegija konstatuoja, kad ne pirmosios instancijos teismas, o apeliantas netinkamai vertina liudytojų G. D., D. D., L. M. parodymus, iškraipydamas jų prasmę arba ištraukdamas iš konteksto atskirus teiginius. Iš tiesų liudytojas G. D. parodė, kad iš tarptautinės perkėlos UAB ,,N.“ priklausančiu vilkiku išvežė puspriekabę ir apmokėjo už jos pargabenimą iš Danijos karalystės V. B. firmos ,,A.“ vardu, o taip pat paėmė kartono pakuotes beržinėms malkoms. Jis taip pat paaiškino, kad pagal bendrovėje egzistuojančią tvarką nurodymus atlikti paminėtus veiksmus jam galėjo duoti R. M. arba D. D.. Tačiau šis liudytojas, o taip pat liudytojai L. M., D. D. pirmosios instancijos, o L. M. ir apeliacinės instancijos teisme, kategoriškai patvirtino, kad R. M. tokių nurodymų jiems nedavė. Tai, kad paminėti liudytojai yra pavaldus R. M. dar neleidžia daryti išvados, kad jie teismuose davė melagingus parodymus. Pažymėtina ir tai, kad pagal apeliacinio skundo prasmę šie asmenys veikė bendrininkų grupe su R. M., J. A. ir A. K.. Tačiau tokia apelianto pozicija prieštarauja kaltinančios institucijos priimtiems ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintiems nutarimams nutraukti L. M., D. D. baudžiamąją bylą dėl bendrininkavimo disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis (3 t. 38-39, 45-46 b. l.) bei sprendimui nepareikšti įtarimo ir kaltinimo G. D..
Pagal BPK 301 str. 1 d. prasmę ikiteisminio tyrimo metu prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys, tarp jų ir liudytojo ar įtariamojo parodymai, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Jie gali būti reikšmingi teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patikrinimui ir įvertinimui, o taip pat teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-198/2008). Todėl grįsti apkaltinamąjį nuosprendį L. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjai (3 t. 28-29 b. l.), nėra teisinio pagrindo.
Byloje iš tiesų yra nustatyta, kad 2006 m. gegužės 17 d. 19:26 val. R. M. du kartus skambino L. M. (1 t. 188 b. l.). Tačiau tiek L. M., tiek R. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad šių pokalbių metu apie cigarečių pakrovimą ir gabenimą nebuvo kalbama. Šie asmenys taip pat nurodė, kad telefoniniai pokalbiai tarp jų dažni. Tai patvirtina ta pati telefoninių kontaktų išklotinė. Todėl teigti, kad telefoninių pokalbių metu R. M. ir L. M. aptarė nusikaltimo padarymo aplinkybes, nėra pagrindo.
Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad R. M. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo esą patvirtina kratos protokolas (1 t. 137-138 b. l.), iš kurio matyti, kad išteisintojo darbo kabinete po sofa rasta kartoninė pakuotė malkoms. Į tokias pačias pakuotes (su užrašais ,,B.“ ir malkų piešiniu) buvo sudėtos cigaretės, sulaikytos 2006 m. gegužės 18 d. Malkų įlankos pasienio kontrolės punkte.
R. M. nurodė, kad apie šios pakuotės atsiradimą jo nerakinamame darbo kabinete nieko nežino. Jis taip pat paaiškino, kad galėjo malkas pirkti anksčiau, o dėžė nuo jų likti kabinete iškrausčius šias malkas. Paminėti išteisintojo parodymai nėra paneigti. Maža to, jie yra pakankamai įtikinami, nes akivaizdu, kad, darant prielaidą, jog R. M. yra susijęs su nusikalstamos veikos padarymu, jis per 6 dienas po cigarečių sulaikymo, t. y. iki kratos jo kabinete atlikimo, turėjo visas galimybes šį tariamą įkaltį sunaikinti. R. M. to nepadarė. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina išteisintojo parodymus, kad apie paminėtos pakuotės buvimą darbo kabinete jis nieko nežinojo.
Apibendrindama skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytus įrodymų vertinimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad atskiri prieštaringi ar kitais įrodymais paneigti, o taip pat aiškios informacinės vertės neturintys arba turintys dvejopą (ir nebūtinai palankią kaltinimui) informacinę vertę įrodymai negali sudaryti patikimos įrodymų visumos, neginčijamai patvirtinančios R. M. kaltę.
Ilgametė teismų praktika neleidžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis ar nepatikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje byloje nepakanka patikimų įrodymų, leidžiančių neginčijamai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, tarp jų ir kaltę.
Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė pažeisdamas BPK 20 str. išdėstytus duomenų pripažinimo įrodymais, įrodymų tyrimo ir jų vertinimo reikalavimus.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.