- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- Iv-2548-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00719-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2) prašydamas priteisti jam iš atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: 1356,73 Lt už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. kovo ir rugsėjo - gruodžio mėnesius. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, t.y. išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos – 2007 m. gruodžio mėnesį, 2008 m. kovo ir rugsėjo - gruodžio mėnesius nebuvo išmokėta 1356,73 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. (iki 2009 m. sausio 1 d.) šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėjimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Nors jis nėra vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, o Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos pareigūnas, tačiau mano, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas taikytinas ir jo atžvilgiu. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ taikomas be išlygų. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, jo teisės turi būti apgintos – dėl 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų ir priemokų sumos ribojimo neteisėtai jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti išmokėta. Kadangi apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, todėl mano, jog būtent nuo 2009 m. gruodžio 11 d. jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą.
2012 m. gegužės 16 d. pareiškėjas A. L. pateikė teismui prašymą (b.l. 23-25) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant. Pareiškėjas nurodė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė pažeista. Be to, reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą jis sužinojo tik 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui paskelbus nutarimą. Todėl nuo šios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo. Teik teisėjams, tiek valstybės tarnautojams darbo užmokestis yra nustatomas įstatymu, todėl nepagrįstas jo dalies nemokėjimas abiems grupėms sukelia neigiamas ekonomines pasekmes ir pažeidžia konstitucines teises. Kadangi aplinkybės dėl reguliavimo, numačiusio tam tikros darbo užmokesčio dalies nemokėjimą, pripažinimo antikonstituciniu ir teisinio reguliavimo nekeitimo į palankesnį bylai aktualiu laikotarpiu yra analogiškos tiek teisėjų, tiek valstybės tarnautojų darbo užmokesčio neišmokėjimo bylose, todėl ir atkuriant pažeistą konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą turi būti taikomos iš esmės vienodos priemonės, t.y. pirmiausia atnaujinamas ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b.l. 13-14) nurodė, kad su A. L. skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. To paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Dėl galiojančios įstatymo teisėtumo prezumpcijos, galiojusios iki įstatymo prieštaravimo Konstitucijai konstatavimo, atsakovo veiksmai apskaičiuojant pareiškėjui darbo užmokestį laikytini teisėtais. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo A. L. reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio iki 2008 m. gruodžio, o skundą padavė tik 2012 m. vasario 27 d., prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (2007 m. sausis – 2008 m. gruodis) pareiškėjas dirbo Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju (tarnybos lapas, b.l. 15-18). Iš darbuotojo asmens sąskaitų kortelių (b.l. 5-6, 7-8) matyti, kad taikant priedų ir priemokų ribojimą pareiškėjui 2007 m. gruodžio mėnesį nesumokėta 521,48 Lt, 2008 m. kovo mėnesį - 154,18 Lt, 2008 m. rugsėjo mėnesį – 387,43 Lt, 2008 m. spalio mėnesį – 62,18 Lt, 2008 m. lapkričio mėnesį – 25,19 Lt ir 2008 m. gruodžio mėnesį – 206,27 Lt. Viso A. L. per ginčo laikotarpį nesumokėta 1356,73 Lt.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį 70 procentų.
Statutinių tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos be išlygų. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį, už diplomatinį rangą. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo.
Be to, atsakovas pareiškėjo reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Darbo Kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas netaikytinas pareiškėjo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su reikalavimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 metų kovo, rugsėjo – gruodžio mėnesius į teismą kreipėsi tik 2012 m. kovo 7 d. (b. l. 1). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, o esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, šis terminas taikytinas, kas sudaro pagrindą atmesti skundo reikalavimus.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis nustatyta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Teismo vertinimu, vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad sprendžiant ieškinio senaties termino taikymą svarbu nustatyti ar pareiškėjas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau nurodyta aplinkybė nebuvo kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės tarnautojams ir statutiniams pareigūnams). Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo šie asmenys teisminės gynybos kreipėsi dar 2007-2008 metais. Nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodyta administracinė byla Nr. A822-1037/2009 skiriasi nuo nagrinėjamos bylos tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ir teisinio reglamentavimo požiūriu.
Kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl jo prašymas atmestinas.
Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
A. L. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.