Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mažoji statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mažoji statyba“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ (anksčiau – uždaroji akcinė bendrovė „SEB lizingas“) dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo pripažino negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo.

2005 m. rugpjūčio 4 d. ieškovas UAB „Mažoji statyba“ ir atsakovas AB „SEB lizingas“ (tuo metu – UAB „SEB VB Lizingas“) sudarė finansinio lizingo sutartį, kuria atsakovas lizingavo ieškovui automobilį „Peugeot Partner“ (toliau – Lizingo sutartis). Pagal Lizingo sutartį ieškovas atsakovui iš viso turėjo sumokėti 38 096,64 Lt. Paskutiniu mokėjimu, kuris turėjo būti atliktas 2008 m. rugpjūčio 10 d., ieškovas turėjo sumokėti 878,98 Lt dydžio lizingo įmoką. Lizingo sutartis numatė, kad, ieškovui tinkamai įvykdžius sutartį, lizinguotas automobilis pereis jo nuosavybėn. 2005 m. balandžio 19 d., 2006 m. vasario 24 d. ir 2006 m. birželio 14 d. tarp šalių buvo sudarytos dar trys automobilių lizingo sutartys. 2008 m. spalio 27 d. pranešime ieškovui atsakovas nurodė, kad ieškovas netinkamai vykdo automobilių lizingo sutartis (bendras lizingo įmokų įsiskolinimas pagal visas lizingo sutartis siekia 12 017,69 Lt, iš jų 898,52 Lt pagal Lizingo sutartį), bei pareikalavo iki 2008 m. lapkričio 3 d. padengti įsiskolinimą, nes priešingu atveju sutartys bus nutrauktos nuo 2008 m. lapkričio 4 d. 2008 m. gruodžio 2 d. teismo nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, 2009 m. sausio 15 d. nutartis įsiteisėjo. 2009 m. vasario 6 d. paskirtasis ieškovo bankroto administratorius sumokėjo atsakovui paskutinę įmoką pagal Lizingo sutartį, tačiau atsakovas pinigus grąžino, nurodydamas, kad sutartis yra nutraukta nuo 2008 m. lapkričio 4 d., bei pareikalavo sugrąžinti automobilį.

Ieškovo nuomone, Lizingo sutarties nutraukimas yra nesąžiningas, neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas atsakovo teisių gynybos būdas, jis neatitinka favor contractus principo. Buvo pavėluota sumokėti tik paskutinę lizingo įmoką, kuri siekė 2 procentus visos mokėtinos sumos. Didžioji dalis piniginių prievolių (98 procentai) buvo įvykdyta. Dėl šių priežasčių laikytina, kad ir Lizingo sutartis iš esmės buvo įvykdyta. Aptariamas nežymus Lizingo sutarties pažeidimas negali būti pripažintas esminiu bei suteikti kitai šaliai teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad Lizingo sutarties nutraukimo metu automobilio likutinė vertė siekė 16 314,10 Lt, o mokėtina suma – tik 898,52 Lt. Dėl to, nutraukdamas sutartį, o ne reikalaudamas sumokėti priklausančią įmoką, atsakovas siekė nepagrįstai pasipelnyti ieškovo sąskaita – nuosavybės teise įgyti žymiai didesnės vertės turtą. Bankroto administratoriaus sumokėtų pinigų grąžinimas tik paliudija atsakovo nesąžiningumą bei sąmoningą siekį neišsaugoti Lizingo sutarties. Tokie atsakovai veiksmai pažeidžia ir ieškovo kreditorių interesus, nes mažina turtą, iš kurio būtų galima tenkinti visų kreditorių reikalavimus.

Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugpjūčio 4 d. sudarytos Lizingo sutarties nutraukimą, atliktą 2008 m. spalio 27 d. atsakovo pranešimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad tiek įstatymas, tiek tarp šalių laisva valia sudaryta Lizingo sutartis numato vienašališką sutarties nutraukimo galimybę. Įstatymas numato, kad jeigu lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sudarytą sutartį ir per lizingo davėjo nustatytą terminą tokio pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 str.). Lizingo sutarties bendrosios dalies 18.1.3 punkte numatyta, kad lizingo davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, jeigu klientas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo sutartyje nustatytos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Nors ir paragintas atsakovo, ieškovas laiku neatsiskaitė, todėl, teismo nuomone, atsakovas įgijo teisę vienašališkai anksčiau termino nutraukti Lizingo sutartį bei reikalauti grąžinti perduotą valdyti bei naudoti automobilį.

Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentus, kad ieškovas nuo pat Lizingo sutarties sudarymo tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, yra įvykdęs didžiąją dalį piniginių prievolių, todėl ir sutartis buvo iš esmės įvykdyta, nes, teismo požiūriu, ieškovas, sudarydamas Lizingo sutartį, susipažino su jos pagrindinėmis sąlygomis, t. y. jis turėjo ir privalėjo žinoti, kad, praleidus piniginės įmokos mokėjimo terminą, kita sutarties šalis įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o ieškovas netenka galimybės nuosavybės teise įgyti sutarties dalyką. Kadangi ieškovas nesumokėjo visos Lizingo sutartyje numatytos automobilio kainos, automobilis negalėjo pereiti bei neperėjo ieškovui nuosavybės teise. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas ginčija tik Lizingo sutarties nutraukimą ir neginčija kitų trijų lizingo sutarčių nutraukimo. Todėl preziumuotina, kad ieškovas sutinka su likusių sutarčių nutraukimu ir laiko jas nutrauktomis teisėtai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas dėl ieškovo veikų, kilusių iš lizingo sutarčių, yra patyręs nuostolių. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovo bankroto byloje yra patvirtintas 12 320,06 Lt dydžio atsakovo finansinis reikalavimas. Teismas, remdamasis išdėstytu, sprendė, kad negalima daryti išvados, kad Lizingo sutartis iš esmės buvo įvykdyta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti vienašališką šios sutarties nutraukimą negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas BUAB „Mažoji statyba“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas, visiškai ignoruodamas Lizingo sutarties pobūdį bei jos vykdymo aplinkybes, suabsoliutino atsakovo teisę nutraukti sutartį. Tiek įstatyme, tiek Lizingo sutartyje įtvirtinta lizingo davėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį turėjo būti aiškinama atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei draudimo piktnaudžiauti teise principus, tačiau teismas to nedarė, taip pat neįvertino teismų praktikos dėl vienašalio sutarties nutraukimo. Nagrinėjamu atveju sutarties pažeidimas nebuvo esminis ir todėl nesudarė pagrindo sutarčiai nutraukti. Net ir vėluojant sumokėti paskutinę įmoką, sutartis turėtų likti galioti, o sąžininga šalis turėtų galimybę teisėtais būdais (kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo) apginti savo pažeistus interesus. Apelianto nuomone, teismas, patvirtinęs atsakovo veiksmų grąžinant bankroto administratoriaus sumokėtą paskutinę įmoką teisėtumą, taip pat nepagrįstai apribojo įstatyme numatytą apelianto teisę pašalinti sutarties įvykdymo trūkumus (CK 6.208 str. 2 d.).

2. Teismas neteisingai ir nepagrįstai įvertino Lizingo sutarties ir kitų šalių sudarytų lizingo sutarčių santykį. Apelianto bankroto byloje atsakovas nėra pareiškęs finansinio reikalavimo, kuris būtų kildinamas iš Lizingo sutarties. Teismo nurodytas 12 320,06 Lt dydžio finansinis reikalavimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus, nes jis yra kilęs iš kitų šalių sudarytų lizingo sutarčių. Pastarųjų vykdymo aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad Lizingo sutartis negali būti laikoma iš esmės įvykdyta.

3. Teismas neatsižvelgė į vėlavimo atsiskaityti priežastis. Viena vertus, 2008 m. spalio 27 d. atsakovo pranešimu nustatytas terminas įsiskolinimui padengti nebuvo protingas (CK 6.574 str.). Kita vertus, šio pranešimo rengimo ir pateikimo apeliantui metu teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo. Nutartis iškelti bankroto bylą liudija apie buvusį apelianto nemokumą. 2009 m. sausio 15 d. įsiteisėjus šiai nutarčiai, paskirtasis apelianto bankroto administratorius nedelsdamas pateikė atsakovui tinkamą prievolės įvykdymą. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnyje nustatytas ribojimas galėjo būti nevykdomas, nes tai akivaizdžiai naudinga apeliantui ir jo kreditoriams.

4. Teismo sprendimas sudarė sąlygas nepagrįstam atsakovo praturtėjimui. Iš esmės visų įmokų sumokėjimas bei nuosavybės į automobilį neįgijimas dėl atsakovo vienašalio sutarties nutraukimo reiškia, kad apelianto kreditoriai prarado teisę patenkinti savo reikalavimus iš parduoto automobilio lėšų, o atsakovas gavo pinigų sumą, atitinkančią visą automobilio vertę (sumokėtos įmokos), bei jam liko pats 16 314,10 Lt vertės automobilis.

Atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę šalims vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Tokia teisė ir buvo įgyvendinta Lizingo sutarties 18.1 punkte. Apeliantas nutyli, kad Lizingo sutarties 18.1.9 punkte taip pat buvo numatyta, jog atsakovas turi teisę vienašališkai ir nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį, jei apeliantas pažeidžia kitų su atsakovu arba bet kuriuo iš komercinių bankų ar bet kuria iš lizingo kompanijų arba bet kuria iš finansų institucijų sudarytų sutarčių sąlygas, kurios yra pagrindas nutraukti tas sutartis anksčiau termino. Kaip teisingai nustatė teismas, kitų lizingo sutarčių nutraukimo apeliantas neginčijo, tuo pripažindamas, kad jos buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai. Apeliantas taip pat neginčo Lizingo sutarties 18.1.3 bei 18.1.9 punktų, kurių pagrindu buvo nutraukta sutartis.

2. Apeliantas ignoruoja atsakovo interesus. Apelianto bankroto administratorius, sumokėjęs 900 Lt įmokų, siekia įgyti teise disponuoti automobiliu ir iš jo pardavimo gautomis lėšomis padengti savo administravimo išlaidas, tuo tarpu kitų šalių sudarytų lizingo sutarčių, dėl kurių vykdymo atsakovas patyrė 12 320,06 Lt nuostolių, tinkamai vykdyti neketina.

3. Apelianto bankroto administratoriaus veiksmai atliekant paskutinį mokėjimą pagal Lizingo sutartį prieštarauja ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 13 punktui bei 35 straipsniui, todėl toks mokėjimas yra neteisėtas.

4. Apelianto teiginiai apie nepagrįstą atsakovo praturtėjimą yra neteisingi. Nuo pat Lizingo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo automobilis nuosavybes teise priklausė atsakovui. Apelianto nurodyta automobilio vertė (16 314,10 Lt) nepatvirtinta jokiais kitais dokumentais. Be to, dėl kitų apelianto netinkamai vykdytų lizingo sutarčių atsakovas patyrė 12 320,06 Lt dydžio nuostolius, todėl, jei ginčo automobilis būtų grąžintas, iš jo pardavimo gautomis pajamomis būtų mažinamas būtent šis nuostolis.

5. Nustatytas terminas įsiskolinimui padengti atitiko Lizingo sutarties 18.4 punktą. Bankroto bylos apeliantui kėlimas nepateisina sutarties nevykdymo, nes nutartis dėl šios bylos iškėlimo buvo priimta tik 2008 m. gruodžio 2 d., tuo tarpu Lizingo sutartis buvo nutraukta 2008 m. lapkričio 4 d. Be to, sutartį pažeidęs verslininkas atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad tai buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos (CK 6.254 str. 4 d.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl atvejų, kuomet jų sudaryta sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai net ir nesant esminio jos pažeidimo (CK 6.217 str. 5 d.). Tačiau teisės vienašališkai nutraukti sutartį, kaip ir bet kurios kitos asmens teisės, įgyvendinimas privalo atitikti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ypač atsižvelgiant į sutarties išsaugojimo prioritetą (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 d., 6.4 str., 6.158 str. 6.200 str. 1 d.). Kolegijos nuomone, jeigu viena sutarties šalis aptariamą teisę įgyvendina pažeisdama nurodytus principus, toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas kitos šalies reikalavimu pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu. Kadangi tokiu atveju vertinama ne pati sutartyje įtvirtinta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, o šios teisės įgyvendinimas, iš šalies, ginčijančios sutarties nutraukimą, kolegijos įsitikinimu, neturėtų būti reikalaujama kartu ginčyti ir tokią sutartyje įtvirtintą teisę.

Byloje nustatyta, kad tuo metu, kai atsakovas 2008 m. spalio 27 d. parengė raštą dėl lizingo sutarčių nutraukimo (b. l. 8-9), apelianto įsiskolinimas pagal visas lizingo sutarties siekė 12 017,69 Lt pradelstų įmokų ir 344,71 Lt delspinigių, kurie pagal konkrečias lizingo sutartis nebuvo diferencijuoti. Toks įsiskolinimas ėmė rastis nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. Tuo tarpu pagal Lizingo sutartį apeliantas taip pat nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. vėlavo sumokėti paskutinę 898,52 Lt dydžio lizingo įmoką. Ši įmoka iš esmės sudarė 2 procentus visų įmokų pagal aptariamą sutartį (b. l. 40). Kita jų dalis – 98 procentai – buvo sumokėta.

Vienašališką Lizingo sutarties nutraukimą atsakovas bylos nagrinėjimo metu grindė sutarties 18.1.3 ir 18.1.9 punktuose numatytais atvejais, suteikiančiais jam tokią teisę. Pirmuoju atveju ši teisė siejama su apelianto vėlavimu ilgiau kaip 20 kalendorinių dienų sumokėti bet kokias jam pagal sutartį tenkančias įmokas, o antruoju – su apelianto pažeidimu bet kokių kitų su atsakovu ar kitomis finansinėmis institucijomis sudarytų sutarčių, kai toks pažeidimas yra pagrindas nutraukti tas sutartis anksčiau laiko.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad visos lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl vėlavimo mokėti lizingo įmokas pagal jas. Atsižvelgiant į nurodytą įsiskolinimo pagal Lizingo sutartį atsiradimo laiką ir dydį, sumokėtų įmokų dydį, sutartinių santykių nutraukimo pasekmes, šios sutarties vienašališkas nutraukimas tiek pagal jos 18.1.3 punktą, tiek pagal 8.1.9 punktą yra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas apelianto atžvilgiu. Šalys buvo sutarusios, kad, tinkamai įvykdžius Lizingo sutartį, automobilis pereis apelianto nuosavybėn (16 p.), todėl negalima teigti, kad nuosavybės įgijimas apeliantui nebuvo ir nėra svarbus. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą nepateikė jokių argumentų, galinčių paneigti apelianto nurodomą likutinę automobilio vertę – 16 314,10 Lt (b. l. 17), todėl galima pritarti skundo teiginiams, kad Lizingo sutarties nutraukimas dėl vėlavimo sumokėti nedidelę paskutinę įmoką sąlygojo tai, jog atsakovui ne tik atiteko jau sumokėtos lizingo įmokos, bet ir nurodytos vertės turtas vietoje keliolika kartu mažesnės lizingo įmokos. Tai akivaizdžiai iškreipia šalių interesų pusiausvyrą. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad dėl kitų lizingo sutarčių nutraukimo apeliantas liko skolingas daugiau kaip 11 000 Lt, nes, pirma, toks atsakovo reikalavimas jau yra patvirtintas apelianto bankroto byloje, ir, antra, susiejimas Lizingo sutarties nutraukimo su kitų lizingo sutarčių vykdymu šioje situacijoje iš esmės prilygsta apelianto baudimui už netinkamą kitų sutarčių vykdymą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aptariamas vėlavimas atsiskaityti pagal Lizingo sutartį įstatymo prasme neatitinka nei esminio sutarties pažeidimo kriterijų (CK 6.217 str. 2 d.), nei suteikia teisę nutraukti sutartį dėl prievolės neįvykdymo per papildomai nustatytą terminą (CK 6.209 str. 3, 4 d., 6.217 str. 3 d.), todėl, nesant kitokio šalių susitarimo, atsakovas nebūtų net turėjęs teisė nutraukti šią sutartį vienašališkai.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje situacijoje taip pat yra svarbios priežastys, nulėmusios apelianto vėlavimą atsiskaityti. Tik praėjus kiek daugiau nei mėnesiui laiko nuo atsakovo rašto dėl lizingo sutarčių nutraukimo, apeliantui buvo iškelta bankroto byla (b. l. 15-16), todėl akivaizdu, kad apeliantas jau anksčiau buvo nemokus ir negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2009 m. sausio 15 d. (b. l. 63-66) ir paskirtasis bankroto administratorius, kolegijos manymu, be nepateisinamo vėlavimo 2009 m. vasario 6 d. sumokėjo atsakovui paskutinę įmoką pagal Lizingo sutartį (b. l. 10). Tokie veiksmai atitinka sutarties įvykdymo trūkumų pašalinimą, reglamentuojamą CK 6.208 straipsnyje, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jo nepripažinti. Šiuo atveju atsakovo argumentai, kad tokiu mokėjimu apelianto bankroto administratorius pažeidė ĮBĮ straipsnio nuostatas, reglamentuojančias iki įmonės bankroto bylos sudarytų sutarčių vykdymą ir kreditorių reikalavimą tenkinimą, teisiškai nėra reikšmingi, nes akivaizdu, toks mokėjimas paties atsakovo teisių pažeisti negalėjo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai aiškino ir taikė įstatyme įtvirtintą šalies teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 330 str.). Toks sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas tenkinti ieškinį (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas yra grąžinęs apeliantui pastarojo sumokėtą paskutinę įmoką pagal Lizingo sutartį, todėl apeliantas nuosavybės teisę į automobilį įgis tik tuomet, kai su atsakovu tinkamai atsiskaitys pagal šią sutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas pareikštu ieškiniu iš esmės siekė įgyti nuosavybės teisę į lizinguotą automobilį, todėl žyminis mokestis už tokį reikalavimą turi būti apskaičiuotas nuo nurodytos automobilio likutinės vertės ir šiuo atveju siekia 489 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.; 85 str. 1 d. 9 p. redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas tenkintas ir priimtas naujas sprendimas tenkinti ieškinį visiškai, žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą, nuo kurio apeliantą atleidžia įstatymas, valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str.). Valstybei iš atsakovo priteistinos ir 30 Lt dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1a) (CPK 96 str.). Iš viso valstybei iš atsakovo priteistina 1 008 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ 2008 m. spalio 27 d. pranešimu Nr. 02-2920 vienašališkai atliktas 2005 m. rugpjūčio 4 d. su ieškovu uždarąja akcine bendrove „Mažoji statyba“ sudarytos finansinio lizingo sutarties Nr. 2005-070286 nutraukimas yra negaliojantis.

Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ 1 008 Lt (vieną tūkstantį aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).