Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Švėgždienei, dalyvaujant ieškovei L. T., jos atstovui Valdui Rutkauskui, atsakovo AB „Swedbank“ atstovui advokatui Daliui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, perėmusiam teises iš Danske Bank A/S, dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovė prašė ieškinį patenkinti, nurodydama, kad ji pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jos finansines galimybes tinkamai vykdyti Sutartį, jeigu būtų atnaujintas jos galiojimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir 2004-04-02 sudarė Kredito sutartį Nr. BP1030040068 (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu Bankas suteikė ieškovei 107 000 Lt (30 989,34 Eur) dydžio kreditą trisdešimčiai metų ( iki 2034-04-02) butui (duomenys neskelbtini), pirkti (b. l. 8-10). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas įsigyto Buto hipoteka (b. l. 8-10).

2005-10-27 sudarytu Susitarimu Nr. BP1030040068-P-1 kredito suma padidinta iki 224 403,21 Eur (papildomai suteikta 194 046 Eur), papildant kredito paskirtį ir nurodant, kad kreditas suteikiamas butui (duomenys neskelbtini), ir butui su priklausiniais (duomenys neskelbtini), pirkti bei apdailos darbams užbaigti. Be to, šiuo Susitarimu kredito grąžinimo atidėjimo terminas pratęstas iki 2006-11-01. Kredito terminas nustatytas 40 metų, pratęsiant galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2044-04-02 (b. l. 11-12).

2005-11-28 sudarytu Susitarimu Nr. BP1030040068-P-2 kredito suma sumažinta iki 72 984 Eur (b. l. 13-14).

2005-12-28 sudarytu Susitarimu Nr. BP1030040068-P-3 kredito suma padidinta iki 122 220 Eur (papildomai suteikta 49 236 Eur), papildant kredito paskirtį – butui (duomenys neskelbtini), pirkti (b. l. 15-16).

Danske Bank 2016-03-15 Nr. dnk1602298 pranešė ieškovei, kad dėl nevykdomų sutartinių įsipareigojimų (banko sąskaitoje nesukaupiamų lėšų kreditui grąžinti ir palūkanoms mokėti) ji buvo įspėta tiek žodžiu, tiek raštu, 2016-03-15 skola – 274,49 Eur (183,70 Eur negrąžinto kredito, 84,68 Eur nesumokėtų palūkanų, 6,11 Eur delspinigių). Bankas nustatė ieškovei terminą iki 2016-04-16 sumokėti skolą bei nurodė, kad, nepadarius to per nustatytą terminą, Sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2016-04-16 be atskiro įspėjimo, Bankas įstatymų nustatyta tvarka pradės priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto (b. l. 17).

Per Banko nustatytą terminą ieškovė skolos bankui nesumokėjo, todėl Bankas nuo 2016-04-16 nutraukė Kredito sutartį.

2016-05-24 ieškovė padavė ieškinį teismui, prašydama Kredito sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu ir sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą.

Dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Ieškovė yra fizinis asmuo, atsakovas – kredito įstaiga, verslininkas. Atsakovas suteikė ieškovei kreditą gyvenamajam būstui (duomenys neskelbtini), įsigyti. Byloje nėra duomenų, kad nurodytas turtas įsigytas verslo tikslais, o ne ieškovės asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje nustatytus kriterijus 2004-04-02 Kredito sutarčiai kaip vartojimo kvalifikuoti, todėl ieškovei, kaip vartotojai ir silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, taikomas įstatymuose nustatytas padidintas jos teisių ir interesų apsaugos režimas (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012).

Dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo

Ieškovė prašo teismo pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį, nes bendra kredito suma – 122 220 Eur, o ieškovės skola 2016-03-15 buvo tik 274,49 Eur, be to, nuo 2004-04-02 iki 2016-03-15 ieškovė atsakovui sumokėjo ženklią kredito dalį ir palūkanas, todėl Sutarties nutraukimas neproporcinga priemonė padarytam pažeidimui.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, remiasi tuo, kad ieškovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ilgą laiką, t. y. nuo 2013 m. nustatytu laiku nesukaupdavo banko sąskaitoje kreditui grąžinti ir palūkanoms mokėti reikalingos sumos (Kredito sutarties Bendrosios dalies 17 punktas), toks elgesys vertintinas kaip esminis Sutarties pažeidimas, kuris buvo pagrindas Kredito sutarčiai vienašališkai nutraukti. Be to, atsakovas pažymėjo, kad ieškovė 2015, 2016 metais nevykdė ir sutartinio įsipareigojimo apdrausti Bankui įkeistą butą, todėl Bankas buvo priverstas drausti šį turtą savo lėšomis (Kredito sutarties Bendrosios dalies 22, 40 punktai).

Pagal ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 17 punktą ieškovė, kaip kredito gavėja, įsipareigojo užtikrinti, kad mokėjimų dienomis Banke atidarytoje sąskaitoje būtų sukaupta pinigų suma, reikalinga pagal Sutartį grąžintinos kredito dalies, mokėtinų palūkanų ar kitų sumų sumokėjimui atitinkama valiuta.

Bylos duomenų analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė nuo 2013 m. nuolat pažeidinėji šį sutartinį įsipareigojimą – jos banko sąskaitoje nuolat stigo lėšų įmokoms pagal Kredito sutartį mokėti.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 22 punkte ieškovė įsipareigojo apdrausti Bankui įkeistą turtą. Kredito sutarties 23 punkte įtvirtintas kredito gavėjos įsipareigojimas užtikrinti Draudimo sutarčių nepertraukiamą galiojimą iki visiško kredito grąžinimo.

Bylos duomenimis, ieškovė 2015, 2016 m. nevykdė šios sutartinės pareigos (b. l. 64, 65).

Kredito sutarties Bendrosios dalies 42.1 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų mokėjimų pagal Sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo Banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos, Bankas turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti Sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti jam prieš terminą visą likusį kreditą su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis. Kredito sutarties Bendrosios dalies 42.5 punkte įtvirtintos analogiškos Banko teisės tuo atveju, jeigu kredito gavėjas pažeidžia, be kita ko, Sutarties 23 punkte nurodytą įsipareigojimą užtikrinti Draudimo sutarčių nepertraukiamą galiojimą iki visiško kredito grąžinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta sutarties šalių teisė nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą sutarčiai nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Tuo tarpu CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Nagrinėjamu atveju Kredito sutartį su ieškove Bankas nutraukė vienašališkai, remdamasis sistemingu sutartinių įsipareigojimų tinkamu nevykdymu, vertindamas tai kaip esminį Sutarties pažeidimą. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad, nepaisant vėluojančių įmokų mokėjimų, ji Kredito sutartį vykdė, skola buvo itin nedidelė, todėl Bankas neturėjo pagrindo remtis esminiu Sutarties pažeidimu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarties reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jeigu iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje pagal Nr. 3K-7-297/2012). Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje pagal Nr. 3K-3-345/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2013 m. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus mokėti kredito įmokas nustatytais terminais (b. l. 49-61).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. Bankas ieškovei išsiuntė net dvylika pranešimų apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą: 2013-01-03, 2013-01-19, 2013-02-03, 2013-03-19, 2013-04-19, 2013-05-19, 2013-06-19, 2013-07-19, 2013-08-19, 2013-09-19, 2013-10-19, 2013-11-28 (b. l. 81-92).

Bankas jau 2013-09-30 raštu buvo įspėjęs ieškovę apie Sutarties nutraukimą, jeigu iki 2013-11-01 nebus sumokėta skola, palūkanos ir delspinigiai, iš viso – 847,40 Eur (b. l. 46). Tačiau 2013 m. Bankas neįgyvendino teisės nutraukti Kredito sutartį, taip sudarydamas ieškovei galimybę stabilizuoti finansinę padėtį ir tinkamai vykdyti Sutartį. Bylos duomenimis, ir po nurodyto laikotarpio ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus Bankui. 2014 m. Bankas šešis kartus raštu kreipėsi į ieškovę dėl tinkamai nevykdomų prievolių (2014-03-03, 2014-05-03, 2014-07-03, 2014-07-19, 2014-08-03, 2014-11-19 (b. l. 95-100).

Bankas 2015-04-15 pranešimu antrą kartą įspėjo ieškovę, kad nutrauks Kredito sutartį, jeigu ieškovė iki 2015-05-17 nesumokės 472,84 Eur pradelstų įmokų (b. l. 67). Tačiau Bankas antrą kartą neįgyvendino teisės nutraukti Sutartį, dar kartą sudarydamas ieškovei galimybę sugrįžti prie tinkamo prievolių vykdymo. Tačiau ir po nurodyto pranešimo ieškovė įmokas mokėjo nereguliariai, nesumokėdama visų priklausančių sumokėti sumų. Bylos duomenimis, paskutinę įmoką pagal Sutartį ieškovė sumokėjo 2016-01-25 ir daugiau jokių mokėjimų nei iki 2016-03-15 pranešimo apie Sutarties nutraukimą gavimo, nei po jo gavimo nemokėjo (b. l. 60).

Aptartos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad, ieškovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, Bankas suteikė pakankamai laiko svarstyti, ieškoti galimybių ir teikti Bankui pasiūlymus, kaip ji ketina išspręsti finansinius sunkumus, su kuriais susidūrė.

Ieškovės argumentai, kad ji dėjo visas pastangas tinkamai ir laiku vykdyti įsipareigojimus, tačiau Banko atstovai nebuvo pakankamai geranoriški, atmestini. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė, ilgą laiką netinkamai mokėdama įmokas pagal Kredito sutartį, kreipėsi į Banką, informuodama, kaip ketina išspręsti finansines problemas ir pan. Kiekvienas atidžiai ir rūpestingai savo teisėmis besirūpinantis ir sąžiningai savo pareigas vykdantis asmuo turi suvokti, kad, negalėdamas vykdyti prievolių kreditoriui, turi šį informuoti, nurodyti priežastis, pagrįsti, kokių priemonių ketina imtis, kad ateityje sutartiniai įsipareigojimai būtų vykdomi. Asmuo, nežinodamas, kaip elgtis, kokių veiksmų imtis konkrečioje situacijoje, turėtų pasikonsultuoti su teisininku ar kitu tam tikros srities specialistu.

Bylos duomenų visumos analizė teikia pagrindą pripažinti pagrįsta atsakovo poziciją, kad nuo 2013 m. ieškovė nuolat pažeidinėjo sutartinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad įmokų mokėjimo vėlavimą Bankas toleravo ilgą laiką (nuo 2013 m. iki 2016 m.). Bankas, 2013-09-30 ir 2015-04-15 įspėjęs ieškovę apie ketinimą nutraukti Sutartį, to nepadarė, suteikdamas galimybę pašalinti sutartinių įsipareigojimų pažeidimus.

Sutiktina su ieškove, kad 2016-03-15 įspėjimo apie Kredito sutarties nutraukimą metu ieškovės pradelstų įsipareigojimų suma (274,49 Eur), lyginant ją su kredito suma (122 220 Eur), iš tiesų buvo nedidelė. Kartu nurodytina, kad Sutarties nutraukimo dieną (2016-04-16) ieškovės skola buvo ne 274,49 Eur, bet 404,18 Eur, nes per Banko nustatytą terminą ieškovė nesumokėjo ne tik pradelstos skolos, bet ir eilinės įmokos.

Aplinkybė, kad įspėjimo apie Sutarties nutraukimą dieną ieškovės pradelstų įsipareigojimų suma buvo sąlyginai nedidelė, šiuo konkrečiu atveju savaime nėra pagrindas teigti, jog Bankas, nutraukdamas Kredito sutartį, ėmėsi neproporcingų priemonių savo interesams apsaugoti.

Pabrėžtina tai, kad, nepaisant, pasak ieškovės, nedidelės skolos sumos, ji šios sumos per Banko nustatytą papildomą trisdešimties dienų terminą taip ir nesumokėjo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, gavusi Banko įspėjimą apie galimą Kredito sutarties nutraukimą, kreipėsi į Banką, prašydama nustatyti ilgesnį terminą skolai sumokėti. Nustatytu terminu nebuvo mokėtos ir einamosios įmokos, ne tik skola. Be to, minėta, ieškovė sutartinius įsipareigojimus netinkamai vykdė nuo 2013 m., Bankas itin ilgai toleravo Kredito sutarties pažeidinėjimą.

Esant tokioms aplinkybėms, Bankas, 2016-03-15 pranešime nustatęs ieškovei terminą iki 2016-04-16 pradelstai 274,49 Eur skolai sumokėti, ir nesulaukęs tokio iš esmės nedidelio skolos sumokėjimo per nustatytą terminą, įvertinęs sistemingus sutartinių įsipareigojimų pažeidimus, besitęsiančius nuo 2013 m., informaciją apie ieškovės skolas kitiems kreditoriams, šiuo konkrečiu atveju turėjo pagrindą imtis griežčiausios priemonės – nutraukti Kredito sutartį. Pabrėžtina, kad ieškovės elgesys, nesumokant 274,49 Eur skolos sumos, nepaisant 2016-03-15 pranešime nurodytų pasekmių (Kredito sutarties nutraukimo), reiškė itin rimtą situaciją, kurią Bankas pagrįstai įvertino kaip neteikiančią pagrindo tikėtis, jog, nenutraukus Kredito sutarties, ji ieškovės ateityje galėtų būti tinkamai vykdoma.

Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina ir tai, kad, Banko pateiktais duomenimis, ieškovė turi kitų kreditorių, jos atžvilgiu vykdomas skolų išieškojimas net 21 vykdomojoje byloje (b. l. 68-69).

Itin sudėtingą ieškovės finansinę situaciją akivaizdžiai patvirtina faktas, kad, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovė nuo 2016-07-18 siekia, jog jai būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 2016-09-22 teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad skolų visiems kreditoriams suma yra apie 324 000 Eur.

Nurodyti duomenys pagrindžia atsakovo poziciją, kad Bankas, 2016 m. įvertinęs ieškovės sistemingą sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimą, be to, gavęs iš antstolės duomenų apie ieškovės skolas kitiems kreditoriams, ėmėsi veiksmų Kredito sutarčiai nutraukti, nes neturėjo pagrindo tikėtis, jog ieškovė ateityje galės tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Nagrinėjamos bylos aspektu pabrėžtina tai, kad, jeigu ieškovės reikalavimas būtų patenkintas ir atnaujintas Kredito sutarties galiojimas, ieškovei tektų pareiga sumokėti visą skolą, susidariusią nuo Sutarties nutraukimo iki jos atnaujinimo, taip pat mokėti Bankui kas mėnesį einamąsias įmokas. Ieškovės pateikti įrodymai apie jos gaunamas pajamas, kurios yra nereguliarios, iš anksto nežinomo dydžio (b. l. 142-146), neteikia pagrindo daryti išvadą, kad, atnaujinus Kredito sutarties galiojimą, ieškovė būtų pajėgi grąžinti susikaupusią skolą ir tinkamai vykdyti einamuosius mokėjimus Bankui.

Ieškovės argumentai, kad ji neturėjo realių galimybių derėtis su Banku dėl Kredito sutarties sąlygų, kad buvo priversta sutikti su Banko primestomis sąlygomis, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nepateikta jokių konkrečių įrodymų tokiems argumentams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsnis). Ieškovė konkrečiai net neįvardijo, kokias Kredito sutarties sąlygas ir kaip ji siūlė Bankui pakeisti. Be to, jeigu, kaip teigia ieškovė, Bankas atmesdavo jos prašymus keisti Kredito sutarties sąlygas, jų keitimo ieškovė galėjo siekti kreipdamasi į teismą (CK 6.223 straipsnio 2, 3 dalys).

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad Kredito sutarties 42.1 punkte įtvirtinta vienašalio nutraukimo sąlyga ieškovei faktiškai taikyta gerokai palankiau, negu joje nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog atsakovas, kaip stipresnioji Sutarties šalis, pasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę, kaip vartotoją, ir taip pažeidė silpnesniosios sutarties šalies interesus. Atsakovo ieškovei nustatyti pradelstų prievolių įvykdymo terminai aiškūs, adekvatūs, protingi ir sąžiningi. Teismas taip pat pripažįsta teisiškai pagrįstais atsakovo atsikirtimų argumentus, kad, ieškovei ilgą laiką nemokant įmokų pagal Sutartį, tokia situacija kvalifikuotina kaip esminis Sutarties pažeidimas. Eilinių kredito grąžinimo įmokų mokėjimas sutartyje nustatytais terminais kredito davėjui yra esminė sutarties sąlyga. Tokią išvadą patvirtina CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Sudariusi Kredito sutartį, ieškovė įgijo pareigą mokėti Bankui įmokas Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Jai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, Bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Sutarties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad kredito įmokų ir palūkanų nemokėjimas nustatytais terminais ilgą laiką yra pagrindas konstatuoti esminį Kredito sutarties pažeidimą. Vadinasi, buvo ne tik Kreditavimo sutarties 42.1 punkte, bet ir įstatyme nustatytas pagrindas nutraukti Kredito sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Pripažintini pagrįstais ir atsakovo argumentai, kad ieškovei buvo suteiktas papildomas terminas neįvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti, tačiau ji iki Sutarties nutraukimo nesiėmė veiksmų pasinaudoti šia galimybe. Tokios aplinkybės yra savarankiškas pagrindas sutarčiai vienašališkai nutraukti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).

Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad atsakovo atliktas vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas nuo 2016-04-16 yra teisėtas, nepažeidžia vartotojų apsaugos teisinio režimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylos nagrinėjimo metu valstybė patyrė 3,48 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atmetus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atmetus ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-20 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 150 straipsnio 2 dalimi, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

atmesti ieškovės L. T. ieškinį.

Priteisti iš ieškovės L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank“ arba sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banko Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-20 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Laima Ribokaitė