Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (toliau – D. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, per šį laiką įpareigojant D. S. tęsti registraciją darbo biržoje arba dirbti, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką buvo įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 5 d., 22.10 val. iki 2017 m. birželio 7 d., 11.35 val. (2 dienos).

D. S. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimą, – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistas.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. B., M. L. ir R. U., padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant juos laiduotojų (atitinkamai N. B., I. Ž. ir G. G.) atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą; D. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, A. G. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos), H. K. – pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, D. S. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo ar jo gynėjo norų, negali būti laikomas šališkumu. Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti apylinkės teismo šališkumu, toliau pasisakytina dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo.

6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal komentuojamo straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Skundžiamu teismo nuosprendžiu kaltu pagal komentuojamo straipsnio nuostatas D. S. buvo pripažintas už tai, kad šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis pardavė A. G. narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), kurių bendra masė yra 43,848 g, ir psichotropinę medžiagą – MDMA, kurios masė yra 0,480 g. Bylos duomenimis nustatyta, kad psichotropinė medžiaga MDMA (0,480 g) buvo rasta ir paimta 2017 m. kovo 29 d. H. K. apžiūros metu, o skundžiamu nuosprendžiu D. S. inkriminuotas kanapių kiekis buvo rastas 2017 m. kovo 29 d. atliktos apžiūros metu H. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaunas, M. L., D. B., D. B., R. U. ir A. G. asmens kratų metu (1 t., b. l. 9-19, 2 t., b. l. 78-80, 3 t., b. l. 12-14, 54-56, 105-107, 136-138). Nors savo kaltės apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. S. nepripažino, ji iš esmės neigiama ir apeliaciniu skundu, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą apeliaciniame skunde pateiktų argumentų kontekste, D. S. kaltumu teisėjų kolegija vis tik neabejoja. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina tiek A. G., tiek ir H. K. parodymų visuma, kurios paneigimui ir skiriamas didžiausias dėmesys apeliaciniame skunde.

10. Šią H. K. įvykių versiją dėl D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir A. G., kuris savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, pripažino iš esmės. Jo teigimu, narkotines medžiagas jis įsigydavo iš D. S. (taip teigė ir ikiteisminio tyrimo metu). Pradžioje žinojo tik jo vardą, o policijoje sužinojo ir jo pavardę. Su juo susitikdavo prie „G.“ baseino, prie „duobės“ parke, buvo susitikę ir prie „D.“. Tardavosi, kada ir kur susitiks, susitikimų vietos keisdavosi. Į sutartą vietą D. S. atvažiuodavo lengvuoju juodos spalvos automobiliu, modelio nepamena. H. (sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, H. K.) taip pat pažinojo. Šis įsigydavo narkotines medžiagas pardavimui iš jo (A. G.). Ar susitinkant su D. S., kažkur netoliese būdavo ir H. K., nepamena. Buvo taip, kad nuvedė H. K. į susitikimą su D. S.. 2017 m. birželio 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. G. atpažino D. S., kaip asmenį, kuris jam parduodavo narkotines medžiagas – kanapes (2 t., b. l. 72-76).

11. Vertinant šių asmenų parodymus, jų patikimumą, objektyvumą bei reikšmę sprendžiant D. S. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme visų pirma pažymėtina, kad tiek A. G., tiek ir H. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėse, o būtent dėl A. G. parduodamų narkotinių/psichotropinių medžiagų ir jas parduodančių asmenų, buvo nuoseklūs, neprieštaringi, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėse jie sutapo ir su jų ikiteisminio tyrimo metu išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis, todėl netikėti jomis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Nors A. G. neigė psichotropinės medžiagos MDMA pardavimą/perdavimą H. K., tačiau šis kategoriškai teigė, jog šią psichotropinę medžiagą jis įsigijo būtent iš A. G. (kuris, be kita ko, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, turėjo vienintelį narkotinių/psichotropinių medžiagų tiekėją – D. S.), abejoti šiomis H. K. išdėstytomis aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo, kadangi šios versijos jis laikėsi nuo pat pirmos apklausos, o jo parodymai, kiek jie susiję su MDMA įgijimu iš A. G., buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Šioje vietoje vertinant A. G. parodymus, o būtent jo neigimą, jog MDMA H. K. įgijo iš jo, atsižvelgiant į visų jo parodymų nuoseklumą, neabejojant jų visuma, vis tik pažymėtina, kad A. G. nagrinėjamoje baudžiamoje byloje turėjo įtariamojo/kaltinamojo procesinį statusą, todėl, neigdamas bylos faktines aplinkybes, susijusias su MDMA platinimu, jis tokiu būdu galėjo siekti sušvelninti savo teisinę padėtį, pasinaudodamas jam suteikta teise į gynybą bei teise neduoti parodymų prieš save. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo atmesti visus A. G. parodymus kaip nepatikimus, todėl šioje byloje apygardos teismas vadovaujasi ta A. G. parodymų dalimi, kuri sutampa su H. K. išdėstytomis aplinkybėmis ir neprieštarauja kitiems nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenims.

12. Neabejojant H. K. parodymų visuma, visų pirma pažymėtina, kad fakto, jog užsiima narkotinių medžiagų prekyba, šis neneigė nuo pat jo sulaikymo, kurio metu, be kita ko, H. K. nurodė ir tai, kad jo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaunas, yra ir daugiau narkotinės medžiagos – kanapių, kuo buvo įsitikinta nuvykus H. K. nurodytu adresu ir radus jo minėtas narkotines medžiagas. H. K. jau pirmos apklausos metu nurodė tam tikras tinkamam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, kurias šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje jau galima sieti su D. S. asmeniu – jo vairuoto automobilio markė, modelis ir spalva. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu D. S. pripažino, jog jis vairuoja VOLVO markės automobilį, o remiantis byloje esančia informacija apie kelių transporto priemones, juodos spalvos automobilis VOLVO S80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso A. R. (2 t., b. l. 137), kuri, sprendžiant iš bylos duomenų, gyveno su D. S.. Abejonių tuo, jog pasakodamas apie D. S. vairuotą automobilį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant apylinkės teisme H. K. kalbėjo būtent apie A. R. priklausančią transporto priemonę, kurią neabejotinai vairavo ir D. S., nėra. Netiksliai ikiteisminio tyrimo metu H. K. įvardinti automobilio valstybiniai numeriai – jų raidės, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų visuma, nes H. K. nurodė ir kitas tinkamam automobilio identifikavimui reikšmingas aplinkybes – automobilio spalvą – juoda, jo markę – VOLVO, kas iš esmės sutapo su aukščiau aprašytais A. R. priklausančio automobilio individualiaisiais požymiais, o tai visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog automobiliu, apie kurį apklausų metu kalbėjo H. K., iš tiesų važinėjo būtent D. S.. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir apeliacinio skundo teiginiai dėl teisiamojo posėdžio metu pakitusių H. K. parodymų šioje dalyje – teisme jis patikslino VOLVO automobilio valstybinius numeris, nurodydamas ir jų skaičius. Neabejotina, jog tuo metu H. K., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turėdamas kaltinamojo statusą, jau buvo susipažinęs su visa nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir D. S. vairuojamo automobilio VOLVO valstybiniais numeriais bei jo priklausomumu, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai galėjo įtakoti jo parodymų pasikeitimą šioje dalyje. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė, įvertinus itin tikslius H. K. parodymus, kiek jie susiję su D. S. automobiliu, duotus ikiteisminio tyrimo metu, abejonių jo parodymų patikimumu ir objektyvumu nekelia.

12.1. Nors apeliaciniame skunde H. K. parodymai kritikuojami ir dėl tam tikrų juose esančių prieštaravimų – ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė, jog į narkotinių medžiagų platinimą jį įtraukė D. S., bei logikos trūkumo – su savimi H. K. nešiojosi narkotines medžiagas, tikėdamasis būti sulaikytas, sekė A. G., nes jam buvo įdomu, ar šis susitiks su D. S., tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, jog įrodymų vertinimas priklauso išimtinei baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas H. K. parodymų vertinimas, nesant jokio juridinio pagrindo pripažinti jį neteisėtu BPK prasme, neatitiko nuteistojo D. S. ar jo gynėjo lūkesčių, nelaikytina pakankamu pagrindu šių parodymų atmetimui. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu H. K. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino 2017 m. lapkričio 30 d. apklausos metu išdėstytas jo susitikimo su D. S. aplinkybes, kurias teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir A. G., todėl jokio objektyvaus pagrindo abejoti šia aplinkybe, nėra.

13. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir skundo argumentai dėl A. G. parodymų. Esminiai apeliaciniame skunde išskiriami prieštaravimai šio asmens parodymuose yra siejami su A. G. ir D. S. susipažinimo aplinkybėmis (asmeniu, kuris supažindino A. G. su D. S.), tačiau ši aplinkybė, nesant pagrindo abejoti tuo, kad minėti asmenys vienas kitą pažinojo – šią aplinkybę patvirtino A. G., jos neneigė ir D. S., esminės reikšmės tinkamam ir objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, neturi. Juo labiau, jog pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai, neturintys reikšmės objektyvios tiesos nustatymui baudžiamojoje byloje, jos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymuose, nelaikytini pakankamu pagrindu jų atmetimui ar ignoravimui.

14. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir faktas, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tiek A. G., tiek ir H. K. buvo apklausti turėdami įtariamųjų, o vėliau ir kaltinamųjų statusą, todėl dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad savo kaltės inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme jie neneigė, nuosekliai laikėsi savo parodymų viso baudžiamojo proceso metu, jų parodymuose jokie esminiai prieštaravimai nenustatyti, šių asmenų suinteresuotumas nepagrįstai apkalbėti D. S., nenustatytas, atmesti jų išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes vien tik dėl jų procesinio statuso nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje būtų neteisinga. Jokių objektyvių duomenų, paneigiančių H. K. ir A. G. parodymus, nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde D. S. nenurodė, keldamas abejotinas versijas dėl šių asmenų siekio sušvelninti savo padėtį, išvengti suėmimo (be kita ko, suėmimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo skirtas ir D. S., kuris savo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme neigia iki šiol).

14.1. Tikint H. K. ir A. G. parodymų visuma, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jų parodymai sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymais (kiek jie susiję su narkotinių medžiagų įsigijimu iš A. G.). Be to, įvertintina ir tai, kad D. S. veiksmai, remiantis tiek A. G., tiek ir H. K. parodymais, pasižymėjo ypatinga konspiracija: susitikimo metu su H. K., D. S. paaiškino ir šios veiklos ypatingai slaptą tvarką – nieko apie šiuos reikalus nekalbėti telefonu, keisti SIM korteles kas dvi savaites, nevažinėti su narkotinėmis medžiagomis naktį, stebėti, ar niekas neseka, nurodė ir kokį kiekį narkotinių medžiagų turėti prie savęs. Esant šiems duomenims, atsižvelgiant ir į baudžiamųjų bylų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, specifiką, įvertinus tai, kad teismų praktikoje šiose bylose neretai pagrindiniais įrodymais tampa liudytojų bei įtariamųjų (kaltinamųjų) parodymai, netikėti A. G. ir H. K. parodymais nagrinėjamoje situacijoje, atmesti juos kaip nepagrįstus ar neobjektyvius, nesiremti jais, sprendžiant D. S. kaltės klausimą, pagrindo nėra.

14.2. Nors abejojant aukščiau aptartų asmenų parodymais bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo keliamas klausimas ir dėl netinkamai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikto asmens atpažinimo – D. S. vertinamu atveju tiek H. K., tiek ir A. G. buvo atpažintas tik iš nuotraukų, tačiau sutikti su nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu išdėstytais teiginiais šioje dalyje ir jų pagrindu nesivadovauti 2017 m. kovo 30 d. ir 2017 m. birželio 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu gautais duomenimis, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Darant šią išvadą pažymėtina, kad pagal BPK 192 straipsnio 6 dalį, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai šiuo klausimu formuojamo teismų praktikoje yra pasisakęs, kad tai gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo; kad BPK nenustatyta, jog šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas; kad kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais – sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2006). Taigi, tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu procesinis veiksmas – parodymas atpažinti buvo daromas pagal nuotraukas, nėra pagrindas pripažinti, kad duomenys gauti neteisėtu būdu, ir kad teismas, juos pripažindamas įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

15. Tokiu būdu, neabejojant nei A. G., nei H. K. parodymais, iš esmės patvirtinančiais D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, net ir nesant jokių kitų jo kaltės įrodymų – jokie D. S. pokalbiai telefonu nei su H. K., nei su A. G. neužfiksuoti, narkotinės, psichotropinės medžiagos ar jų pėdsakai nei pas D. S., nei jo namuose rastos nebuvo, abejoti D. S. kalte padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo nesudaro. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Šiuo atveju tiek A. G., tiek H. K. bei kitų byloje apklaustų asmenų parodymai, kiti byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai sudaro loginę įrodymų grandinę, be kita ko, pagrindžiančią ir D. S. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padaryme, ką skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, su kuo sutinka ir nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

16. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir D. S. parodymų vertinimas. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį matyti, kad D. S. parodymai buvo vertinami kompleksiškai kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų, tame tarpe ir A. G. su H. K., parodymų visumoje, gretinant jų išdėstytas aplinkybes tiek tarpusavyje, tiek ir vertinant jas kitų baudžiamosios bylos įrodymų kontekste, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu D. S. parodymų vertinimu, teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog D. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai interpretuoti, tačiau šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija vėlgi atmeta. Sugretinus teismo nuosprendyje aprašytus D. S. parodymus, kiek jie susiję su jo automobilio vizualiniu aprašymu, su jo parodymais, užfiksuotais teisiamojo posėdžio protokole, esminių skirtumų teisėjų kolegija neįžvelgia.

17. Aukščiau aptartų duomenų visumoje nesant pagrindo abejoti tuo, kad D. S. pardavė A. G. jam pareikštame kaltinime nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių bei psichotropinės medžiagos – MDMA, vis tik pažymėtina, kad nors apylinkės teismas sprendė, jog 2017 m. birželio 5 d. D. S. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastos svarstyklės (1 t., b. l. 77-79) buvo panaudotos nusikalstamai veikai daryti – narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų svėrimui, dėl ko iš D. S. gyvenamosios vietos paimtas svarstykles skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta sunaikinti, tačiau sutikti su šiais apylinkės teismo motyvais, įvertinus tiek aukščiau aptartus, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Duomenų, patvirtinančių, kad minėtos svarstyklės buvo naudojamos D. S. nusikalstamiems veiksmams atlikti, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu D. S. nurodė, jog sportuoja, sveikai maitinasi, todėl jo namuose rastos svarstyklės buvo naudojamos maisto kiekiui sverti. Taip pat pažymėjo, kad jis gyvena kartu su savo sugyventine, kuri svarstykles naudojo kepdama kulinarinius gaminius. Šios aplinkybės jokiais objektyviais duomenimis paneigtos nebuvo, jų skundžiamu nuosprendžiu nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas, todėl pripažinti šias svarstykles D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos priemone/įrankiu ir sunaikinti jas, nėra pagrindo, todėl vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, svarstyklės grąžintinos D. S., o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu, 333 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta sunaikinti kratos metu iš D. S. paimtas svarstykles: iš D. S. 2017 m. birželio 5 d. kratos metu paimtas elektronines svarstykles, saugomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate, grąžinti D. S..

Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.