Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2013-06-19 · Civilinė byla Nr. 2-15150-734/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-19
Bylos Nr.
2-15150-734/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08786-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimonda Vansevičienė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Ieškovas
V. K.
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-15150-734/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08786-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5., 116.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 19 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Raimonda Vansevičienė,sekretoriaujant Vitalijai Šiškienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei Eidivaldai Meškienei,

atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai,

Teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, priimdamas sprendimą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas V. K. pateikė ieškinį, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jį sulaikė Klaipėdos apskrities VPK ONTT pareigūnai. Tuoj po sulaikymo buvo atlikta jo asmens krata, kurios metu nebuvo rasta jokios narkotinės medžiagos. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ieškovas pristatytas į Klaipėdos apskrities VPK apklausai. Ieškovas nurodė, kad policijos pareigūnai jam grasino. Apklausos metu jis prarado sąmonę, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, ir jis, lydimas policijos pareigūnų, buvo išvežtas į ligoninę, kur toliau saugojo „Aras“ pareigūnai. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apie 21.30 val. medicinos seselė O. B. surado jo burnoje polietileninį maišelį su narkotinių medžiagų ekstraktu. Šias aplinkybes ieškovas sužinojo atgavęs sąmonę. Ieškovas teigė, kad prisiminęs policijos pareigūnų grasinimus, jog jam liko nedaug gyventi, bei žinodamas, kad narkotinių medžiagų polietileniniame maišelyje nei laikyti, nei įsidėti į burną negalėjo, suvokė, kad pareigūnų grasinimai buvo realūs. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškimu kreipėsi į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinį komisarą, (duomenys neskelbtini) skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išsiaiškinti visas aplinkybes, nustatyti atsakingus už bandymą sukompromituoti jį asmenis jam būnant bejėgiškoje būklėje, ir priimti įstatymo numatytas priemones. Dėl to Klaipėdos apygardos prokuratūra (duomenys neskelbtini) nutarimu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl melagingo pranešimo apie galimai nusikalstamą veiką, baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas jo atžvilgiu buvo neteisėtas. Šioje baudžiamojoje byloje Klaipėdos miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) priėmė nuosprendį, kuriuo, subendrinęs su Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausme, skyrė 1 metus laisvės atėmimo, atliekant ją pataisos namuose. Ieškovas taip pat nurodo, kad pats narkotinių medžiagų atsiradimas jo burnoje nustatinėjamas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasacinį skundą. Ieškovas nurodo, kad nuo įtarimo pagal LR BK 236 str. pareiškimo jis išgyveno nervinį stresą, prasidėjo depresijos, pradėjo blogai miegoti, negali susikaupti, susikoncentruoti, be to, dėl rašymo, siuntimo ir etapų patyrė materialinių nuostolių, todėl prašo priteisti kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b.l. 2-6).

Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį ieškovui buvo pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama ieškovui nedalyvaujant (CPK 246 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atstovė nurodė, kad nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, teismas ištyrė visus ieškovo išdėstytus argumentus ir įvardintas aplinkybes, nustatė narkotinių medžiagų ieškovo organizme buvimo, jų aptikimo faktą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė teigė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taip pat ieškinyje nėra realaus žalos patyrimo fakto pagrindimo (b.l. 13-18).

Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia ne įrodymais, bet subjektyvia nuomone. Apkaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, o jį peržiūrėti civilinėje byloje negalima (b.l. 20-22).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką - CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ar administracinės teisės normų. Iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu. Tai reiškia, kad dėl valstybės pareigūnų padarytos žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius) (LAT CBS 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Teismas nagrinėdamas bylą vertina ir pasisako dėl ieškovo įrodinėtų trijų civilinės atsakomybės rūšies sąlygų: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., LAT CBS 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.).

Ieškovas savo reikalavimą priteisti žalą grindė ta aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini) apie 21.30 val. medicinos seselė O. B. surado jo burnoje polietileninį maišelį su narkotinių medžiagų ekstraktu. Ieškovas teigė, kad narkotinių medžiagų polietileniniame maišelyje nei laikyti, nei įsidėti į burną negalėjo, todėl jis (duomenys neskelbtini) pareiškimu kreipėsi į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinį komisarą, (duomenys neskelbtini) skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrą, prašydamas išsiaiškinti visas aplinkybes, nustatyti atsakingus už bandymą sukompromituoti jį asmenis jam būnant bejėgiškoje būklėje, ir priimti įstatymo numatytas priemones. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Ieškovas teigia, kad baudžiamosios bylos iškėlimas jo atžvilgiu buvo neteisėtas, nes pats narkotinių medžiagų atsiradimas jo burnoje nustatinėjamas nebuvo.

Iš bylos rašytinės medžiagos nustayta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu ieškovas V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalyje ir nnuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. balandžio 29 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010 m. gruodžio 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, prie 2010 m. balandžio 29 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010 m. gruodžio 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, paskirtos ir neatliktos penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir galutinę subendrintą bausmę pagal šiuos nuosprendžius V. K. paskirtas - laisvės atėmimas šešiolikai metų (b.l. 34-46).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendyje, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė kada ir kaip buvo aptiktos narkotinės medžiagos ieškovo organizme. Nuosprendyje nurodyta, jog narkotinės medžiagos į ieškovo organizmą galėjo patekti tik tam tikru laiku, t. y. nuo jo sulaikymo iki pristatant jį į A. B. kabinetą, kadangi dar sulaikant V. K. pastarasis priešinosi, o tai leidžia spręsti, jog buvo pakankamai sąmoningas, taigi dar ne sunkiai apsinuodijęs narkotikais, tik po to, kai buvo pristatytas į Klaipėdos apskrities VPK pareigūnui A. B., atliekant proceso veiksmus, V. K. prarado sąmonę. Nors V. K. savo parodymuose apylinkės teisme aiškino, jog prarado sąmonę dėl suduotų smūgių, tačiau tokią jo versiją paneigė gydytojų diagnozė apie ūmų ir sunkų apsinuodijimą narkotikais. Vėliau atlikti tyrimai medicinos įstaigoje, tarp jų šlapimo toksikologinis tyrimas, parodė, jog V. K. šlapime iš tikrųjų rasta opiatų ir morfino. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teisme apklaustų asmenų (G. J., R. B., V. P.), kurie dalyvavo V. K. sulaikymo operacijoje, parodymų apie sulaikymo aplinkybes matyti, kad nėra jokio pagrindo įtarti, jog kažkuriuo momentu kuris nors iš pareigūnų galėjo į V. K. burną įdėti maišelį su aguonų ir jų dalių koncentratu. Priešingai, pirmasis pareigūnas, tiesiogiai susidūręs su V. K. sulaikymo metu, V. P. atkreipė dėmesį į ant V. K. lūpų buvusias putas. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme oats V. K. taip pat nenurodė, jog iki prarandant sąmonę kas nors būtų jam į burną įdėjęs narkotikų, o sąmonę jis prarado būtent dėl apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis. Aplinkybė, jog maišelis su narkotikais buvo rastas tik vėliau vakare, irgi V. K. teiginių, jog šį maišelį jam į burną įdėjo „Aro“ pareigūnai jam jau esant komos būsenos. Į ligoninę jis pateko praradęs sąmonę dėl apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis, ir staigių ir žymių jo būklės pasikeitimų iki pat maišelio su narkotinėmis medžiagomis suradimo nenustatyta. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog objektyviai nustatyta (daiktų, dokumentų pateikimo protokolu), jog V. K. burnoje rastas maišelis prakramtytas, vadinasi, turėjo ten būti pakankamai ilgą laiką, o tai taip pat verčia rimtai abejoti, ar šis maišelis galėjo būti į V. K. burną įdėtas ligoninėje, jam esant jau komos būsenos. Klaipėdos apygardos teismas 2012-10-25 nutartimi ieškovo apeliacinį skudną atmetė (b.l. 29-33). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutartimis atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą (b.l. 27, 28).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendis, Klaipėdos apygardos teismo 2012-10-25 nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutartys yra įsiteisėjusios, taigi turi prejudicinę reikšmę byloje (CPK 279 str. 4 d.). Esant šioms aplinkybėms laikytina, jog buvo tinkamai ištirtas narkotinių medžiagų atsiradimas ieškovo burnoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis procesas prieš ieškovą buvo pradėtas neteisėtai. Todėl, nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 270-271 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Raimonda Vansevičienė