Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Mariaus Bajoro ir Broniaus Januškos, dalyvaujant atsakovės atstovams advokatui Andriui Iškauskui ir Viktorui Popandopulai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Nubo.tv“ skundą atsakovei Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Nubo.tv“ skunde (b. l. 2–21) prašo panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2014-03-19 sprendimą Nr. KS-46 ,,Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą ,,NTV Mir Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo“.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Komisija įpareigojo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai, 3 mėnesiams nuo šios sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad retransliuotojai neturi teisinių ir techninių galimybių tinkamai įgyvendinti šį jos sprendimą, t. y. sustabdyti tik tam tikrų dalių programos transliacijas. Retransliuotojai negali keisti retransliuojamų programų (Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 2 str. 58 d., 31 str. 13 d.), taip pat techniškai retransliuotojai gali sustabdyti tik viso kanalo, o ne jos dalių transliavimą. Stabdydami viso kanalo retransliacijas yra priversti pažeisti įstatymus ir sutartinius įsipareigojimus tiek transliuotojams, tiek vartotojams, todėl sprendimas nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai (techniškai). Priimdama sprendimą Komisija objektyviai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir neteisėtai pritaikė / nustatė bendrovės veiklos apribojimus, t. y. apribojo galimybę retransliuoti programą, taip pažeisdama tiek proporcingumo principą, tiek ir sąžiningą konkurenciją visuomenės informavimo bei audiovizualinių (televizijos) paslaugų teikimo srityje, bei priėmė sprendimą, kurio retransliuotojams neįmanoma įgyvendinti nepažeidžiant kitų įstatymų bei sutartinių įsipareigojimų. Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, padarė esminius viešojo administravimo procedūrų pažeidimus ir pažeidė gero viešojo administravimo principus (proporcingumo principą). Retransliuotojams šalinant dalį televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ turinio, kartu atsiranda ir kitos privalomos teisinės pasekmės, t. y. tai, kad įvykdžius Komisijos sprendimo reikalavimus, tolesnis televizijos programos „NTV Mir Lithuania“, kaip savarankiško audiovizualinių paslaugų objekto, retransliavimas apskritai negalimas. Skundžiamu sprendimu retransliuotojams pritaikyti įpareigojimai yra neproporcingi Komisijos siekiamiems tikslams ir neteisėtai suvaržo suinteresuotų asmenų (retransliuotojų) teises labiau, nei tai būtina teisėtiems tikslams pasiekti. Tinkamas sprendimo vykdymas neįmanomas nepažeidus teisės aktų ir sutartinių įsipareigojimų. Dalies televizijos programos ,,NTV Mir Lithuania“ turinio pašalinimas reiškia, kad bus padaromi VIĮ nuostatų (31 str. 13 d., 33 str. 4 d.), draudžiančių keisti retransliuojamos televizijos programos turinį, pažeidimai, už kuriuos gali būti taikoma sankcija – televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ retransliavimo licencijos sustabdymas ir / ar atėmimas (VIĮ 31 str. 13 d. 2 p. ir 14 d. 6 p.), t. y. apskritai atimama teisė retransliuoti visą televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ bei tai, kad retransliuotojui, padariusiam esminį sutarties dėl televizijos programos retransliavimo pažeidimą, dėl kurio gali būti iš anksto (nesuėjus nustatytam terminui) nutraukiama sutartis (Sutarties 3.2.2 ir 5.7 p.), o retransliuotojas praranda teisę bei galimybę apskritai rentransliuoti televizijos programą „NTV Mir Lithuania“. Komisija padarė esminį procedūrinį pažeidimą neužtikrindama teisės būti išklausytam (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p., ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Bendrovė prieš priimant individualią jai taikomą nepalankią priemonę nebuvo išklausyta, nors viešojo administravimo institucija privalo sudaryti sąlygas asmeniui išdėstyti savo poziciją dėl kiekvieno jam nepalankaus sprendimo aspekto. Teisės būti išklausytam neužtikrinimas lėmė, kad Komisija negalėjo objektyviai ir nešališkai įvertinti visų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą, o tai administracinėje procedūroje yra vertintina kaip esminis procedūrinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą. Komisija laikinai stabdydama televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ turinį sudarančių laidų transliacijas turėjo taikyti reguliavimą, skirtą programoms, transliuojamoms iš ES valstybių narių (VIĮ 341 str. 3 d.). Programa „NTV Mir Lithuania“ yra Jungtinės Karalystės – ES valstybės narės – audiovizualinių paslaugų teikėjo kanalas (Direktyvos 2010/13/ES 2 str. 3 d.), todėl kai programos transliuojamos ir retransliuojamos iš ES valstybių narių, tokius santykius reguliuoja VIĮ 341 str. 3 str. ir Direktyva 2010/13/ES, o transliacijų iš ES valstybių narių laikinas sustabdymas galimas tik pagal šių teisės aktų nuostatas. Komisija neturėjo teisės spręsti dėl Jungtinės Karalystės reguliatoriaus kompetencijoje esančių programų iš ne ES, Europos ekonominės erdvės (toliau – EEA) ir Europos Konvenciją ratifikavusių valstybių stabdymo. Komisija pažeidė sąžiningos konkurencijos visuomenės informavimo srityje reikalavimą (VIĮ 29 str. 2 d., Konkurencijos įstatymas (toliau – KĮ) 4 str. 1 d., 4 str. 2 d., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Komisijos draudimas retransliuoti ne tik laidą, kurios turinį ji nustatė esant netinkamą, bet apskritai visas programos „NTV Mir Lithuania“ retransliacijas iš ne ES, EEA ir Europos Konvenciją ratifikavusių valstybių, pažeidžia sąžiningą konkurenciją. Kitos programos toliau gali retransliuoti laidas iš šių šalių, be to, yra subjektų, toliau transliuojančių visą programą „NTV Mir Lithuania“. Sąlygos dalyvauti Komisijos posėdyje buvo sudarytos tik Lietuvos kabelinių televizijų asociacijai. Taip sukuriamos skirtingos konkurencinės sąlygos, dėl kurių bendrovė atsiduria nepalankioje padėtyje. Dėl Komisijos nustatytų įpareigojimų retransliuotojai pažeidžia vartotojų teises, t. y. teisę gauti kokybišką paslaugą (CK 6.22813 str. 1 d., Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 2 p., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Vykdant sprendimą vartotojai faktiškai negauna paslaugos, už kurią sumokėjo. Dėl to retransliuotojai priversti pažeisti savo sutartinius įsipareigojimus vartotojams (CK 6.189, 6.200 str.) ir privalės atlyginti kitai šaliai patirtus nuostolius (CK 6.256 str.).

Atsakovė Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepime į skundą (b. l. 90–97) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad 2014 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikoje retransliuotoje televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ buvo parodytas dokumentinis filmas „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“ apie istorinius 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvos Respublikoje. Šiame dokumentiniame filme buvo paskelbta tautinę nesantaiką bei neapykantą kurstanti ir tikrovės neatitinkanti informacija (dezinformacija) apie teisės aktais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintą Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą ir jos metu prieš Lietuvos Respublikos gyventojus įvykdytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, niekinamas Lietuvos Respublikos valstybingumas ir menkinamas Lietuvos Respublikos laisvės gynėjų bei aukų atminimas. Tokią informaciją pagal Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. visuomenės informavimo priemonėse skelbti yra draudžiama. 2014 m. kovo 19 d. Komisija, įvertinusi per visuomenės informavimo priemones paskelbto dokumentinio filmo „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“ turinį, nusprendė įpareigoti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai sustabdyti televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovė teigia, kad pareiškėjos atžvilgiu netaikė nei prevencinio pobūdžio, nei administracinės atsakomybės taikymo priemonių. Įpareigodama konkrečios programos retransliuotojus laikinai, t. y. 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti programų retransliavimą, taikė prevencinę funkciją atliekančias poveikio priemones, kurios savo prigimtimi nėra bausmės ir yra taikomos siekiant apsaugoti viešąjį visuomenės interesą. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad sprendimu poveikio priemonės buvo taikytos visiems Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkos dalyviams. Mano, kad Komisijos taikytinos priemonės yra adekvačios siektam tikslui ir nepažeidžia proporcingumo principo. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje yra laikinai sustabdytas ne „NTV Mir Lithuania“ televizijos programos, t. y. programų visumos, dėl kurios retransliavimo yra sudaromos sutartys su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje veikiančiais retransliuotojais, bet atskirų „NTV Mir Lithuania“ programos tinklelį sudarančių programų, kurios yra iš ne ES valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų neratifikavusių Europos valstybių retransliavimas. Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkoje veikiantiems subjektams Komisijos sprendimu taikytinos laikino pobūdžio poveikio priemonės nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų. Nekvestionuoja, kad retransliuotojams yra draudžiama keisti televizijos programas ar atskiras programas ar (ir) įterpti į jas bet kokią kitą informaciją. Nors retransliuotojui draudžiama keisti televizijos programas ar atskiras programas ar (ir) įterpti į jas bet kokią kitą informaciją, kartu retransliuotojas bet kokiu atveju privalo visuomenės informavimo priemonėmis neskelbti tos informacijos, kuri yra draudžiama. Draudimas retransliuotojams keisti televizijos programas ir atskiras programas ar į jas įterpti bet kokią kitą informaciją nėra absoliutus. VIĮ 33 str. 4 d. įtvirtintos šio draudimo išimtys, kai retransliuojamos televizijos programos pakeitimu nelaikomas specialių techninių priemonių naudojimas, siekiant užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio ar užtikrinant kitų transliuotojų išimtines teises. Siekiant apginti viešąjį interesą ir šiuo konkrečiu atveju įgyvendinti VIĮ reglamentuojamą audiovizualinės žiniasklaidos teisėtumą, sprendime išdėstyti nurodymai nėra laikytini nurodymais neteisėtai pakeisti televizijos programas. Sprendimu nustatyti įpareigojimai retransliuotojams nėra prieštaraujantys VIĮ nuostatoms. Komisijos kompetencijai nėra priskirta nustatyti technines galimybes, kurių pagrindu audiovizualinės žiniasklaidos subjektai galėtų įgyvendinti Komisijos priimtų sprendimų, pvz., dėl laikino pobūdžio priemonių taikymo, turinį. Pareiškėja, užsiimdamas ūkine ir komercine veikla, kurios tikslas – pelno siekimas, gerai žino (arba privalo žinoti) savo teises ir pareigas, todėl pareiškėja, kuri specializuojasi televizijos programų retransliavimo srityje, jau sutarties sudarymo su Latvijos kompanija „Baltic Media Union“ etape galėjo įvertinti televizijos programų platinimo sutarties dalyko specifiką ir atitinkamai aptarti sutarties vykdymą ir su juo susijusias technines galimybes tokiais atvejais, kai retransliuojamų televizijos programų ar atskirų programų turinys gali apimti draudžiamą skleisti informaciją. Nesat norminio akto, nustatančio konkrečią Komisijos pareigą, Komisija neturi pareigos nustatyti, kokiomis priemonėmis subjektai turi įgyvendinti priimtų sprendimų turinį. Komisija nėra teisinio santykio, susijusio su draudžiamos informacijos skleidimu, subjektas, todėl draudžiamos informacijos skleidimo techninius ribojimus privalo užtikrinti patys programų platinimo subjektai. Pareiškėjos atžvilgiu jokia administracinė procedūra nebuvo pradėta, todėl laikyti, kad priimant skundžiamą sprendimą privalėjo būti laikomasi visų administracinės atsakomybės taikymą ir administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną reglamentuojančių teisės norminių aktų reikalavimų, yra visiškai nepagrįsta. Komisijos sprendimu retransliuotojams yra palikta diskrecijos teisė apriboti ar visiškai uždrausti televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ retransliavimą. Taigi ir pareiškėja, kaip savo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos specialistė, privalo prisiimti veiklos riziką, kuri gali kilti įgyvendinant valstybės institucijų sprendimus. Todėl jos argumentai, kad sprendimo įgyvendinimas pažeis tam tikrų vartotojų teises, laikytini neproporcingais viešojo intereso atžvilgiu.

Byla nutrauktina.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Administracinis aktas Administracinių bylų teisenos įstatyme apibrėžiamas kaip vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal šio straipsnio 14 dalį, individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Taigi iš šiose Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, kad administraciniai aktai, atsižvelgiant į jų turinį, skirstomi į individualius ir norminius administracinius aktus.

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2031/2012, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I858-7/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, kad skiriasi subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokio akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas anksčiau minėtus Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose apibrėžtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, konstatavo, kad daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011 ir kt.). Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio (norminis ar individualus) yra skundžiamas teisės aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002, 2009 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I442-5/2009). Savo ruožtu visuotinis tokio akto privalomumas, kaip vienas pagrindinių norminių teisės aktų požymių, yra sietinas su šį aktą priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t. y. įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007). Taigi norminis administracinis aktas įtvirtina bendro, abstraktaus, neindividualizuoto pobūdžio nuostatas – elgesio taisykles. Kitas reikšmingas šių teisės aktų atribojimo kriterijus – tai subjektai, kuriems skirti atitinkami teisės aktai: norminis teisės aktas yra adresuojamas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais (be to, akcentuotina, kad galimybė tam tikru konkrečiu momentu nustatyti šių subjektų ratą nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011). Savo ruožtu individualiu teisės aktu, kaip išplaukia iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos individualaus teisės akto apibrėžties, nustatomos konkrečios teisės ar pareigos konkretiems subjektams. Be to, kaip minėta, norminis teisės aktas yra orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011). Individualus aktas, priešingai, pasižymi vienkartiniu pobūdžiu.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydama Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014-03-19 sprendimą Nr. KS-46 ,,Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą ,,NTV Mir Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo“. Ginčijamu sprendimu atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 1 d. 3 p., 2 d., 48 str. 1 d. 16 p., ir 34¹ str. 11 d. įpareigojo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančius televizijos programų retransliuotojus laikinai sustabdyti televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ sudarančių programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių retransliavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Vertindamas nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2014-03-19 sprendimą Nr. KS-46 anksčiau minėtų kriterijų aspektu, teismas pirmiausia pastebi, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo normomis. Sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas yra adresuotas retransliuotojams, kaip rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (tiesiogiai lemiant jų statusą – teises bei pareigas aktualioje srityje), tačiau taip pat daro tiesioginę įtaką ir kitiems subjektams. Taigi sprendimas nėra skirtas konkretiems subjektams ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, juo taip pat nėra įtvirtintos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams. Pabrėžtina, kad ginčijamame sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas, akivaizdu, nėra vienkartinio pobūdžio, o nukreiptas į atitinkamų teisinių santykių reguliavimą ateityje nuo konkrečia data apibrėžto momento ir numatytas taikyti daug kartų, suinteresuotiems asmenims įgyvendinant savo teises bei pareigas aktualioje teisinių santykių srityje.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, susijusius su administracinėje byloje ginčijamo sprendimo turiniu bei pobūdžiu, teismas konstatuoja, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014-03-19 sprendimas Nr. KS-46 ,,Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą ,,NTV Mir Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo“ laikytinas norminiu teisės aktu, nors, kaip matyti iš pareiškėjos skundo turinio, ji šį skundą laikė individualiu administraciniu aktu. Taigi nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, darytina išvada, kad tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles.

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra nustatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu.

Pabrėžtina, kad, pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.

Pareiškėja nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą. Be to, šiuo atveju teisme nėra nagrinėjama ir individuali byla, susijusi su jos teisėmis ir teisėtais interesais. Kadangi pareiškėja kreipėsi į teismą išimtinai ginčydama norminio teisės akto – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014-03-19 sprendimo Nr. KS-46 – teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenustatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, kad pareiškėja neturi teisės teikti reikalavimų, susijusių su skundžiamo sprendimo panaikinimu.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas daro išvadą, kad byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 105–106, 149 str.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Administracinę bylą Nr. I-7907-244/2014 nutraukti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.