Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-03 · Administracinė byla Nr. I-3815-821/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-03
Bylos Nr.
I-3815-821/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01742-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
J. S. P.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3815-821/2017
Teisminis proceso Nr. 3-61-3-01742-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija: 12.15.6; 5.1.1; (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. J., atsakovės atstovui D. S. (D. S.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017-05-22 sprendimą Nr. S-98 (7-46/2017); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) 2017 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 68-17; Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. spalio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2) FRG682-629.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-10), kad Kauno AVMI atlikusi mokestį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 nustatė, jog sudaryti turto realizavimo sandoriai nėra atsitiktiniai, todėl jo veikla laikoma ekonomine ir ginčijamu sprendimu papildomai apskaičiavo 14 191 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM), 4 300,71 Eur PVM delspinigių ir skyrė 1 419 Eur baudą. Iš viso 19 910,71 Eur.

Kauno AVMI, įvertinusi pastabas dėl patikrinimo akto, konstatavo, jog nei mokestinio patikrinimo metu, nei teikdamas pastabas dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog būtų teikęs apgyvendinimo turizmo paslaugas ar vykdęs žemės ūkto veiklą, todėl nekilnojamojo turto, t. y. 0,5348 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir nebaigto statyti (59 proc. baigtumo) 197,97 kv. m. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimui turėtų būti taikomos GPMĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad pajamos gautos pardavus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris buvo deklaruotas kaip individualioje veikloje naudojamas turtas, nelaikomos individualios veiklos pajamomis. Valstybinė mokesčių inspekcija ir Komisija ginčijamais sprendimais šiai pozicijai pritarė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Komisijos išvada, jog nekilnojamojo turto objektų tęstinis įsigijimas, perleidimas, statybos leidimų gavimas, ginčo objekte gyvenamojo namo statyba, infrastruktūros ir komunikacijų įrengimas, nekilnojamojo turto pajamų gavimas, jų investavimas į kitų objektų įsigijimą, į sūnaus G. P. individualią veiklą, įrodo, kad jis veikė kaip apmokestinamasis asmuo, vykdantys ekonominę veiklą, nepagrįsta. Komisija priimdama ginčijamą sprendimą nevertino visų 1999-2015 m. sudarytų sandorių, neanalizavo jų turinio, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog sandoriai nėra atsitiktiniai.

Pareiškėjas skunde pateikė paaiškinimus dėl visų 1999-2015 m. sudarytų sandorių. Teigia, kad pagal 1999-02-12 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 909 įsigytą parduotuvę (duomenys neskelbtini), pardavė 2013-11-06, nes jos išlaikymui reikėjo didelių investicijų, o tokio pobūdžio nekilnojamojo turto nuomos rinka buvo perpildyta. Pareiškėjas 14 metų ją naudojo ekonominėje veikloje, 2011 m. iš parduotuvės veiklos deklaruota 6000 Lt pajamų.

Pardavęs parduotuvę (duomenys neskelbtini), pagal 2014-01-09 pirkimo pardavimo sutartį įsigijo pastogę parduotos parduotuvės pastate, nes gyvenant Kauno senamiestyje reikėjo papildomų patalpų daiktų sandėliavimui, o vėliau buvo planuota šias patalpas įrengti ir nuomoti kaip gyvenamąsias patalpas. Šių patalpų įsigijimas nėra siejamas su nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veiklos vykdymu.

2001 metais įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Bute gyveno 14 metų (deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2002-12-03 iki 2016-07-27). Šis nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoris visiškai nėra susijęs su nekilnojamojo turto ekonomine veikla.

2002 metais įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris parduotas 2005 metais. Apsisprendimą parduoti sąlygojo tai, kad seniūnas ir savivaldybė žadėjo išasfaltuoti gatvę, tačiau (duomenys neskelbtini) iki šiol nėra išasfaltuota. Pardavęs šį sklypą pagal 2010-10-21 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-3548, įsigijo 4 sklypus (0,2044ha) vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie 2015 metais sujungti į vieną ir gautas leidimas statybai. 2015-11-06 pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-5125 papildomai įsigijo 0,0175 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Papildomai įsigytas žemės sklypas iš valstybės, nes nebuvo įvažiavimo į planuojamus sujungti žemės sklypus. Šie sklypai įsigyti nuosavo namo statybai. Fizinio asmens siekis pagerinti savo buitį ir pasirinkti tinkamą nekilnojamojo turto objektą nelaikoma ūkine - komercine veikla.

Nusprendęs verstis kaimo turizmo veikla 2003 metais įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gavo statybos leidimus, tačiau susidūrė su elektros energijos tiekimo problemomis. Atsiradus patrauklesniam variantui (duomenys neskelbtini), 2006 m. žemės sklypus pardavė ir visas gautas lėšas investavo į kaimo turizmo veiklą (duomenys neskelbtini). Ten buvo vykdoma kaimo turizmo veikla, tai pavirtina VMI pateiktos deklaracijos. Šalia šio žemės sklypo įsigijo dar tris žemės sklypus kaimo turizmo veiklai plėtoti, pirties kubilui, sporto aikštynui, ir žemės ūkio veiklai (daržovių, kurios naudojamos kaimo turizmo veikloje, auginimui). 2009 metais parduoti sujungti sklypai, kaip vienas sklypas. Šis sandoris atsitiktinis, kuris sudarytas dėl šeimyninių aplinkybių, sąlygotas tuo metu buvusios ekonominės krizės.

Likusiame žemės ūkio paskirties sklype (0,5348 ha) (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma ir žemės ūkio veikla, auginama žemės ūkio produkcija. Tai patvirtina nuotraukos iš www.maps.lt (matosi suartas sklypas). 2008 m. iš Lazdijų rajono savivaldybės administracijos gavus statybos leidimą Nr. 39, pradėjo statyti ūkininko sodybą, kurioje planavo apsigyventi pareiškėjas ir jo sūnus G. P. su šeima, atlaisvinant kambarius Kaimo turizmo sodyboje. Vykdant Kaimo turizmo paslaugas reikia gyventi vietoje, nes atsiranda daug klausimų, kuriuos reikia nedelsiant spręsti. Kadangi žemės sklypo paskirtis buvo ir parduodant liko „kiti žemės ūkio sklypai“ kuriuose galima žemės ūkio veikla: žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir apdorojimas, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio, maisto produktų perdirbimas ir šių produktų realizavimas, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimas ir geros agrarinės bei aplinkosauginės žemės būklės išlaikymas. Šiuose sklypuose galima tik ūkininkų sodybų bei žemės ūkio veiklai reikalingų ūkinių pastatų statyba ar rekonstrukcija. Planavo pertvarkyti Kaimo turizmo veiklą, vykdė statybos darbus iki kol paaiškėjo, kad dėl asmeninių aplinkybių nebegalės vystyti kaimo turizmo veiklos. Dar beveik keturis metus svarstė dėl kaimo turizmo veiklos vystymo, tačiau įvertinęs asmenines aplinkybes nusprendė devynis metus išlaikytą žemės sklypą su nebaigta statyti sodyba 2013 metais parduoti. Pažymi, kad statybos leidimas išduotas 2008 metais, 2009-12-18 pakoreguotas, tačiau turtas parduotas tik 2013 metais. Jeigu būtų vykdoma nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo veikla, namo statyba nebūtų vykdoma 5 metus ir po to parduotas nebaigtas statyti namas. Žemės ūkio paskirties sklypas (0,5348 ha) (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo padovanotas 2004 metais. Taigi, minėto nekilnojamojo turto įgijimas siejamas su kaimo turizmo veiklos vystymu. 2009-12-18 pakartotinai išduotas statybos leidimas iš esmės yra formalaus pobūdžio, nes žemės sklypo ir nebaigto statyti ūkininko sodybos prasidėjus ekonominiam sunkmečiui parduoti nepavyko, todėl 2010 metais atlikti tik būtini darbai, kad išsaugoti pastatą. Šį žemės sklypą ketino parduoti, tačiau neatsirado pirkėjo, todėl reikėjo spręsti dėl tolimesnio jo naudojimo. Patikrinimo duomenys neginčijamai patvirtina, kad nebaigto statyti namo vertė buvo tik 20 000 Lt, o žemės sklypo 280 000 Lt. Akivaizdu, kad pardavimo tikslu statyti namo šiame sklype nebuvo tikslo, nes esminę ekonominę reikšmę sudaro pats žemės sklypas. Nepavykus parduoti minėto žemės sklypo, sūnus G. P. su šeima dar planavo grįžti į Kaimo turizmo verslą, tačiau galutinai apsisprendęs Kaimo turizmo verslo neplėtoti, 2013 metais parduotas ir žemės ūkio paskirties žemės sklypas su nebaigta statyti ūkininko sodyba (59 % baigtumas). Iš pardavimo sandorio gautos piniginės lėšos buvo panaudotos sūnaus 2014 m. paveldėto močiutės turto, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui. Šį butą sūnus G. P. nuomoja. Tai patvirtina VMI G. P. pajamų deklaracijos. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius išvada, jog 2009 m. pardavus (duomenys neskelbtini) žemės sklypą su gyvenamuoju namu, pirtimi ir tvartu bei kartu 2004-09-13 pagal dovanojimo sutartį Nr. 9426 iš B. A. Ž. gautą 0,11 ha žemės ūkio paskirties sklypą ir 2006-08-02 pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 8532 iš B. A. Ž. įsigytą 0,18 ha žemės sklypą, nebuvo siekio vykdyti kaimo turizmo veiklą, nepagrįsta. Priešingai, iš šio nekilnojamojo turto gauto lėšos buvo nukreiptos kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) įrengimui ir veiklos vystymui. Minėtam žemės sklypui nereikėjo jokių investicijų jo pagerinimui. Prie šio žemės sklypo buvo visos komunikacijos.

2014-11-14 dovanojimo sutartimi Nr. 1-6161 trys žemės sklypai (duomenys neskelbtini) padovanoti ūkininkams E. ir R. L., nes žemės sklypai priklausė 12 bendraturčių, jų pasidalinti nepavyko, todėl sklypai buvo apleisti, už sklypų nepriežiūrą grėsė baudos.

Pagal 2015-02-11 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-371 įsigijo ½ statinio (bolerinės), esančios adresu (duomenys neskelbtini), už 25600 Lt iš G. M., tikslu padėti anūkui M. P., su kuriuo kartu ketina įkurti geros nuotaikos sporto klubą. Turtas bus naudojamas verslo ir asmeniniais tikslais.

Pagal 2014-11-19 iš V. S. ir O. N. įsigyti du žemės sklypai, vienas iš jų su statiniais. Sodyboje užregistruota ūkio valda ir planuojam auginti žemės ūkio produkcija. Nuo 2016-07-27 šioje sodyboje deklaravo savo gyvenamąją vietą.

2012-12-21 iš R. S. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-4249 įsigytą sodybą ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini)., padovanojo savo sūnui G. P.. Tai, jog jis žemės sklypą pardavė, nėra pagrindo teigti, kad vykdoma nekilnojamojo turto pardavimo ekonominė veikla.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjas teigia, kad aplinkybę, jog vykdė ūkininko veiklą įrodo 2006-11-15 ūkininko ūkio įregistravimas. Kaip žemės ūkio valda buvo įregistruoti keturi žemės sklypai. Žemės sklypai buvo nedidelio ploto, todėl įsigyti žemės ūkio technikos nebuvo tikslinga. Visus žemės ūkio darbus atlikdavo kaimynai, kurie turi žemės ūkio techniką. Jeigu mokesčių administratoriui kyla abejonių dėl vykdytos veiklos, jis turėjo galimybę apklausti žemės ūkio darbus atlikusius kaimynus, kuriuos mokestinio patikrinimo metu nurodė. Taip pat mokestinio patikrinimo metu pateikti įrodymai patvirtina, kad kaimo turizmo veikla vertėsi sūnus G. P.. Ne kartą mokesčių administratoriui nurodė, kad pirkdami žemės sklypus su sūnumi G. P. planavo užsiimti žemės ūkio veikla. Sūnus G. lankė ir baigė Vilkijos žemės ūkio mokykloje Ūkininkavimo pradmenų kursus, vėliau įregistravo ūkį.

Pareiškėjas neginčija, kad 2005-2009 metai nebuvo įsigijęs verslo liudijimo ir įregistravęs individualios veiklos, tačiau kaimo turizmo veiklą vykdė jo sūnus G. P., kuris iki 2009 metų buvo įsigijęs verslo liudijimą laikino apgyvendinimo paslaugoms teikti ir metinėse GPM deklaracijose 2006-2009 metais deklaravo gautas pajamas. Mokesčių administratorius teigia, kad sūnaus verslo liudijime pareiškėjas nebuvo įrašytas kaip šeimos narys kartu vykdęs veiklą, o buvo įrašyta jo sutuoktinė G. P., tačiau sūnaus verslo liudijime įrašyta veiklos vykdymo vieta - (duomenys neskelbtini), nors G. P. savo vardu registruoto nekilnojamo turto nurodytu adresu neturėjo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad sūnui G. P. panaudos pagrindu buvo suteikti žemės sklypai ir 0,25 ha žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), kaimo turizmo veiklai vykdyti. Pareiškėją ir jo sūnų sieja artimi ir pasitikėjimu grįsti santykiai, kartu gyvena, todėl ir nurodytas turtas buvo perduotas kaimo turizmo veiklai vykdyti. Be to, mokesčių administratoriui yra pateikta ir žinoma, jog G. P. pareiškėjas yra suteikęs generalinį įgaliojimą. Tai, jog sūnus nurodytose žemės sklypuose vykdė kaimo turizmo veiklą patvirtina ir Lazdijų rajono savivaldybės padėka už Kaimo turizmo verslo plėtojimą bei Krikštonių pagrindinės mokyklos direktorės padėka už nuoširdų bendradarbiavimą ir materialinę paramą.

Pareiškėjas paaiškina, kad A. ir A. N. 2004-07-02 jam padovanojo šalia kaimo turizmo sodybos esantį žemės ūkio paskirties sklypą (0,5348 ha) (duomenys neskelbtini), nes sūnaus G. P. pagalba ketino plėsti kaimo turizmo veiklą. Tai patvirtina mokesčių administratoriui pateikti įrodymai (nuotraukos).

Pareiškėjas pažymi, kad Komisija nesutikdama su tuo, kad žemės ūkio paskirties sklype (0,5348 ha) (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma žemės ūkio veikla, auginama žemės ūkio produkcija, nepateikė jokių objektyvumo ir leistinumo kriterijais atitinkančių įrodymų, paneigiančių viešajame registre esančią informaciją, kad nurodytame žemės sklype realiai vykdyta žemės ūkio veikla. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija nepateikia jokių objektyvių ir protingumo bei teisingumo kriterijus atitinkančių argumentų, kokiu tiksiu, jeigu ne žemės ūkio veiklai įregistruotas ūkininko ūkis ir į veiklą įtraukas žemės ūkio paskirties sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. l. 29-3) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 ir 2016-08-31 surašė patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-559. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2013-10-11 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2–4091 pardavė 0,5348 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir nebaigtą statyti (59 proc. baigtumo) gyvenamąjį namą, adresu: (duomenys neskelbtini), E. R. ir N. R. už 300000 Lt (žemės sklypas parduotas už 280000 Lt, gyvenamasis namas už 20000 Lt) ir šis pardavimo sandoris atitiko 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.IX-751 (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 8 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 71 ir 92 straipsniuose reglamentuotas žemės ir kito nekilnojamojo turto apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau - PVM) nuostatas. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 2 str. 8 dalies, 3 str. 1 dalies, 32 str. 1 ir 2 dalių, 71 ir 92 straipsnių nuostatas, nes vykdydamas ekonominę veiklą, pardavė nekilnojamąjį turtą, apmokestinamą PVM, ir bendrai atlygio sumai už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijus 155000 Lt, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos (forma FR0608) ir nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM. Įvertinus pareiškėjo patirtas išlaidas, jam apskaičiuota 14 191 EUR PVM.

Atsakovė pažymi, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 1999–2015 metais sudarė 20 (dvidešimt) nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių (iš jų 5 (penki) dovanojimo sandoriai) ir 10 (dešimt) turto perleidimo sandorių (iš jų 1 dovanojimo sandoris, kuriuo padovanoti 3 žemės sklypai, bei 2 sandoriai, kuriais įformintos panaudos sutartys artimiems asmenims). Įvertinus vykdytų sandorių skaičių bei pobūdį, pripažinta, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorių negalima traktuoti kaip atsitiktinių, kuriuos sudaręs pareiškėjas neturėjo ketinimo vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklos bei gauti pajamų ateityje. Tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) nustatyti 5 nekilnojamojo turto realizavimo sandoriai ir 3 įsigijimo sandoriai. Vėlesniu laikotarpiu (2015 metais) sudaromi sandoriai taip pat rodo asmens veiklos tęstinumą ir ateityje. Patikrinimo metu nustatyta, kad iš visų įgytų nekilnojamojo turto objektų tik negyvenamoji patalpa/parduotuvė, adresu (duomenys neskelbtini), buvo naudota pajamoms uždirbti. Pareiškėjas nuo 2011-06-01 iki 2011-12-31 buvo įsigijęs verslo liudijimą nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklai, o gautas pajamas už nuomą (6000 Lt) deklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje (GPM308) už 2011 metus.

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas savarankiškai sprendė su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla susijusius klausimus, o jo sudarytų sandorių piniginė išraiška, taip pat gautų pajamų dydis patvirtina, kad jo veikla buvo vykdoma kaip verslas, t. y. turėjo versliškumo požymį. Pareiškėjo pajamas, be gaunamų senatvės pensijos išmokų, sudaro tik turto pardavimo pajamos, kurios dovanojamos sūnui G. P., o vėliau iš sūnaus skolinamasi naujo nekilnojamojo turto įsigijimui.

Tokia asmens veikla nelaikoma atsitiktiniais sandoriais, o laikoma ekonomine veikla: įgyjama žemė žemės ūkio veiklai, tačiau jokia žemės ūkio veikla nevykdoma bei pajamos iš žemės ūkio deklaruojamos, nekilnojamojo turto sandoriai neatsitiktiniai, jiems būdingas tęstinumas ir atsikartojimas bei siekimas gauti pajamų (Pareiškėjas pasikartojančiais panašiais sandoriais tam tikrą laikotarpį savo pajamas investuoja į naujo nekilnojamojo turto įsigijimą, iš kurio gaunamos pajamos). Atsižvelgdama į šias aplinkybes atsakovė mano, kad Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjo vykdytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą priskyrė ekonominei veiklai, kurią vykdydamas pareiškėjas veikė kaip apmokestinamasis asmuo.

Pažymi, kad pareiškėjo parduoto ginčo turto (žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini)) pardavimo negalima priskirti atsitiktiniam sandoriui, kadangi, priešingai negu nurodoma skunde, pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad ginčo sklype buvo vykdyta žemės ūkio ar kaimo turizmo veikla.

Pareiškėjas verslo liudijimų apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugų) teikimui nebuvo įsigijęs, individualios veiklos apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo) veiklai neįregistravęs ir pajamų iš šios veiklos nedeklaravo. Tokias paslaugas teikė pareiškėjo sūnus G. P. - laikotarpiu nuo 2006-04-20 iki 2009-12-31 (su pertraukomis) buvo įsigijęs verslo liudijimus apgyvendinimo (kaimo turizmo) paslaugų teikimui (duomenys neskelbtini), bei deklaravo gautas pajamas Metinėse pajamų deklaracijose už 2006-2009 metus. G. P. verslo liudijimuose buvo įrašyta ir jo sutuoktinė, kaip šeimos narys dalyvaujantis jo vykdomoje veikloje. Pareiškėjas nebuvo nurodytas nė viename sūnaus verslo liudijime. Aplinkybė, jog šalia ginčo turto pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose ir sodyboje buvo vykdyta kaimo turizmo veikla, nesudaro pagrindo ginčo turto pardavimo priskirti atsitiktiniam sandoriui.

Nei mokestinio patikrinimo metu, nei ginčo metu, kartu su skundu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktiškai vykdytą žemės ūkio veiklą. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad nekilnojamojo turto (0,5348 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) įsigijimo būdas negali būti siejamas su ekonominės naudos siekimu, nes žemės sklypas, ant kurio buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas, buvo dovanotas. Atsakovė, vadovaudamasi LVAT praktika teigia, kad individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti turtas buvo įsigytas“.

Atsakovė mano, kad pareiškėjo 2013-10-11 pardavimo sandorio negalima laikyti atsitiktiniu, nes pareiškėjas veikė kaip apmokestinamasis asmuo, todėl pareiškėjo pagal minėtą sutartį gautos pajamos pagrįstai apmokestintos PVM.

Atsakovas, įvertinęs ginčijame Inspekcijos sprendime ir patikrinimo akte išdėstytą faktinę situaciją bei ją pagrindžiančius motyvus, mokestinių teisinių santykių norminį reglamentavimą bei ginčo medžiagoje pateiktus duomenis, teigia, kad pareiškėjas, veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo, parduodamas 0,5348 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir nebaigtą statyti (59 proc. baigtumo) 197,97 kv. m. gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), iš šios veiklos gavo pajamas, o tai laikytina būtinaisiais požymiais identifikuojant ekonominę veiklą PVMĮ nuostatų kontekste. Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei padarė vietos mokesčių administratorius. Pareiškėjas tokių įrodymų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė, todėl Kauno AVMI sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad nei viena iš pareiškėjo sudarytų sutarčių nebuvo nukreipta į ekonominės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą iš nekilnojamojo turto pardavimo. Mokesčių administratorius be jokių argumentų konstatavo, kad ginčo objekte nebuvo vykdoma komercinė veikla. Paaiškino, kad sklypo panaudos sutartis su šeimos nariais buvo sudaryta žodžiu, to Civilinio kodekso normos nedraudžia. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus, netinkamai taikė PVMĮ ir GPMĮ, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos.

Teismas konstatuoja:

Ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Kauno AVMI, atliko pareiškėjo J. S. P. GPM ir PVM apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo ir sumokėjimo į biudžeto pajamas savalaikiškumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 ir 2016-08-31 surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas, MGK 1 t., b. l. 71-75). Teritorinis mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo 2011-2014 metų pajamų - išlaidų analizę nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu pagrindinis pareiškėjo pajamų šaltinis buvo nekilnojamojo turto pardavimas. Pareiškėjas 1999-2014 metais sudarė 20 nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių, o tiriamuoju laikotarpiu sudaryti penki nekilnojamojo turto realizavimo ir trys įsigijimo sandoriai. Išanalizavęs Patikrinimo akto 4.1-4.10 punktuose nurodytus sandorius, teritorinis mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjo veikla atitinka GPMĮ įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nurodomus ekonominės (individualios) veiklos požymius, sandoriai nėra atsitiktinio pobūdžio, mokesčių mokėtojas pasikartojančiais panašiais sandoriais tam tikrą laikotarpį savo pajamas investuoja į naujo nekilnojamojo turto įsigijimą, iš kurio gaunamos pajamos. 2013-10-11 mokesčių mokėtojas pardavė žemės sklypą ir nebaigtos statybos pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt ir tapo PVM mokėtoju, nes šis sandoris viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad tai vienintelis sandoris, kuris tikrinamuoju laikotarpiu atitiko PVM objekto sąlygas ir įvertinęs pareiškėjo turėtas statybinių medžiagų įsigijimo išlaidas, apskaičiavo 14 191 EUR PVM. Papildomų GPM mokestinių prievolių mokėtojui nenustatė.

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 27 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, prašė jo netvirtinti (MGK 1 t., b. l. 48-55). Kauno AVMI 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (04.7.2) FR0682-629 Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai priskaičiuota 14 191 EUR PVM, patvirtino, apskaičiavo 4300,71 EUR PVM delspinigių ir paskyrė 1419 EUR (10 proc.) PVM baudą (MGK 1 t., b. l. 35-47). Nesutikdamas su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių, prašydamas panaikinti sprendimą dėl Patikrinimo akto patvirtinimo (MGK 1 t., b. l. 21-32). VMI 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 68-17 pareiškėjo skundo netenkino, Kauno AVMI 2016 m. spalio 28 sprendimą patvirtino (MGK 1 t., b. l. 13-17). Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino (MGK 2 t., b. l. 219-232).

Pareiškėjas su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais nesutinka, prašo juos panaikinti kaip nepagrįstus. Nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, kad pareiškėjas ekonominės veiklos nevykdė ir jam nepagrįstai priskaičiuotas PVM. Taigi, šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla atitinka ekonominės veiklos sąvoką PVMĮ prasme.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ ) 2 straipsnio 8 dalyje ekonominė veikla apibrėžiama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Iš esmės analogiška ekonominės veiklos sąvoka pateikiama 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) 9 straipsnio 1 dalyje. Nors Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, tačiau jos nuostatas valstybės narės perkelia į nacionalinius teisės aktus, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformavęs teisminę praktiką dėl šių direktyvų taikymo.

Pagal Direktyvos 2006/112EB 9 straipsnio 1 dalį, apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Pagal minėtos Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą. Į apmokestinamųjų sandorių kategoriją, išskyrus Direktyvoje 2006/112/EB numatytas išimtis, patenka 1) prekių tiekimas, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo; 2) prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje iš kitos ES valstybės; 3) paslaugų teikimas, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo; 4) prekių importas iš už ES ribų (Direktyvos 2006/112/EB IV antraštinė dalis) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-200/2012).

Pagal PVMĮ 2 straipsnio 15 dalį, apmokestinamasis asmuo laikomas bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas. Nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir kitokio perdavimo sąlygos reglamentuojamos PVMĮ 32 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo (redakcija aktuali nuo 2012-12-29); 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo. Pagal PVMĮ 32 straipsnio 2 dalį, PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius vienintelį sandorį, kuris tikrinamuoju laikotarpiu atitiko PVM objekto sąlygas, pripažino žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo sandoris) pirkimą pardavimą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad minėtą žemės sklypą pareiškėjas įgijo 2004-07-02 dovanojimo sutarties Nr. 73212 pagrindu (MGK 1 t., b. l. 89). Šalys, sudarydamos dovanojimo sutartį, 0,5300 ha žemės sklypą įvertino 500 Lt. Dovanojimo sutarties sudarymo momentu žemės sklype statinių nebuvo. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 2008-05-22 ir 2009-12-18 buvo išduoti leidimai vykdyti statybos darbus, o 2013-10-04 atliktas naujo daikto (pastato-gyvenamojo namo) įregistravimas pagal 2013-10-01 pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-10-131001-00054-(14.49) (MGK 1 t., b. l. 98-100). 2013 m. spalio 11 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu (MGK 1 t., b. l. 90-97), pareiškėjas žemės sklypą ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą (baigtumas 59 proc.), pardavė E. R. ir N. R., už 300 000 Lt (pirkimo pardavimo sutarties 3.1 punktas). Šalys žemės parduodamą žemės sklypą įvertino 280 000 Lt, o nebaigtą statyti namą – 20 000 Lt (pirkimo pardavimo sutarties 3.2.1.-3.2.2. p.).

Be minėto sandorio tikrinamuoju laikotarpiu, pareiškėjas sudarė dar keletą nekilnojamojo turto realizavimo ir įsigijimo sandorių.

2012 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas pirkimo pardavimo sutarties Nr. 2-4249 pagrindu iš R. S. įsigijo žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), už 102 500 Lt (MGK 2 t., b. l. 149-172).

2013 m. lapkričio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 2-5467 pagrindu patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), įgytą 1999-02-12 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 909, pareiškėjas pardavė V. M. už 240 000 Lt (MGK 2 t., b. l. 87-91).

2014 m. sausio 9 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 1-215 pagrindu, pareiškėjas iš P. B. įgijo 20/100 neįrengtos pastogės, esančio (duomenys neskelbtini), už 10 000 Lt (MGK 2 t., b. l. 97-102).

2014 m. lapkričio 14 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-6161 pagrindu pareiškėjas nuosavybės teise priklausantį 4 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį įgijo 2004-03-08 apskrities viršininko įsakymo Nr. 59-512-ž pagrindu, žemės ūkio paskirties 102/1031 dalis žemės sklypo (10,31 ha), esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurias 2006-05-15 dovanojimo sutarties Nr. 4919 pagrindu įgijo iš M. J., ir 4 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2007-02-06 dovanojimo sutarties pagrindu įgijo iš S. P., padovanojo E. ir R. L. (MGK 1 t., b. l. 140-148, ). Šalys dovanojamą turtą įvertino 5000 Lt (Dovanojimo sutarties 3.1 p.).

2014 m. lapkričio 19 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 9695 pareiškėjas iš V. R. S. ir O. N. įsigijo žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), už 19 000 Lt (MGK 1 t., b. l. 167-179). Tą pačią dieną tarp tų pačių šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis Nr. 9696, kurios pagrindu pareiškėjas įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (MGK 1 t., b. l. 161-166). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo ir žemės sklypą padovanojusių asmenų giminystės ryšiai nesieja.

Pareiškėjas teigia, kad nekilnojamojo turto pardavimo ekonominės veiklos nevykdė, sandoriai yra atsitiktiniai, juos sudarant nebuvo siekiama pelno, t. y. sandoriai neturi versliškumo požymio, nėra tęstiniai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vertino visus per šešiolika metų sudarytus sandorius, o Komisija netinkamai įvertino sandorių visumą, netinkamai taikė GPMĮ ir PVMĮ.

Ekonominė veikla - gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų vei­kla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma eko­nomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gau­ti nuolatinių pajamų (PVM direktyvos 9 str. 1 d. antra pastraipa; Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.). Nors PVM direktyva (Šeštoji direktyva) nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apmokestinamosios veiklos sąvoka apima tik ekonominio pobūdžio veiklą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje EDM, C-77/01, 47 p.; 2005 m. gegužės 26 d. sprendi­mo byloje Kretztechnik, C-465/03, 18 p.). Paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekono­minė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją atlikęs subjektas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gbtz, C-408/06, 18 p.). Kitaip tariant, ekonomine veikla minėtų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų prasme laikoma savarankiška asmens veikla, kuria siekiama gauti nuolatinių pajamų.

Tei­singumo Teismo praktikoje sąvoka „ekonominė veikla“ PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies (Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.) prasme, yra objektyvaus pobūdžio, todėl tokios aplinkybės, kaip veiklos tikslas, veiklos teisėtumas, sandorių (ūkinių operacijų) skaičius ir apimtis, sandorių neįprastumas neturi reikšmės pripažįstant veiklą ekonomine veikla PVM direktyvos prasme.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką, paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją (veiklą) atlikęs subjektas, tačiau norint nustatyti, jog ati­tinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekia­ma gauti pelno (žr., pvz., 2013 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Unabhängiger Finanzsenat Außenstelle Linz, C-219/12, 25 p.), t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal minėtas direktyvas, nėra tapatinamas su pelno siekimu. Ekonominės veiklos sąvoka pirmiausia apima materialiojo ir nematerialiojo turto naudojimą sie­kiant gauti nuolatinių pajamų (PVM direktyvos 9 str. 2 d. antra pastraipa; Šeštosios direktyvos 4 str. 2 d.). Turto naudojimo atvejais norint atitinkamą asmenį laikyti apmokestinamuoju, reikia nustatyti, ar jis naudojo turtą taip, kad jo veiklą reikia pripažinti „ekonomine veikla“, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad, kalbant apie ekonominės veiklos sąvoką, „naudojimo“ sąvoka pagal bendros PVM sis­temos neutralumo principo reikalavimus yra susijusi su visais sandoriais, kad ir kokia būtų jų teisinė forma, kuriais siekiama iš aptariamo turto gauti nuolatinių pajamų (žr. Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje EDM, C-77/01, 48 p.; 2004 m. spalio 21 d. sprendimo byloje BBL, C-8/03, 36 p.) (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, aiškinant ir taikant su pridėtinės vertės mokesčio ataskaita susijusias teisės aktų nuostatas, apžvalgos 10-11 punktai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 24 d. Administracinė jurisprudencija. 2014, 27).

Išnagrinėjus su kilusiu ginču susijusią medžiagą nustatyta, kad sudaręs ginčo sandorį, kurį mokesčių administratorius apmokestino PVM, pareiškėjas gavo 300 000 Lt. Palyginus gautas pardavimo pajamas, turėtas išlaidas nebaigto namo statybos darbams atlikti (Patikrinimo akto 9 l.) ir pradinę žemės sklypo vertę (500 Lt), akivaizdu, jog šis sandoris buvo ne tik atlygintinas, bet ir pelningas. Mokestinio tikrinimo laikotarpiu pareiškėjas pardavė parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ir gavo 240 000 Lt pajamų. Šis sandoris pareiškėjui taip pat buvo pelningas, nes turto įsigijimo išlaidos (44 800 Lt) gerokai viršijo gautas pajamas (240 000 Lt).

Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo 2011-2014 metų pajamų - išlaidų analizę nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu mokesčių mokėtojo pajamas sudarė gaunamos senatvės pensijos išmokos (42890 Lt), individualios veiklos pajamos pagal verslo liudijimus (6000 Lt), nekilnojamojo turto pardavimo pajamos (540000 Lt) ir automobilio pardavimo pajamos (32250 Lt). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos sudarė pagrindinę pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pajamų dalį (MGK 1 t., b. l. 103-114, 2 t., b. l. 84-86).

Pažymėtina, kad ir ankstesniais laikotarpiais pareiškėjas buvo sudaręs ne vieną atlygintiną turto perleidimo sandorį, pvz. 2005-02-09 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2005-03-18 ir 2006-10-26 pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu pardavė žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); 2009-09-11 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 850 000 Lt, o taip pat ir įvairiais pagrindais įgijo naujų nekilnojamojo turto objektų, pvz., 2012-12-21 pareiškėjas įsigijo žemės sklypą, su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 025 000 Lt (MGK 2 t., b. l 133-144, 179-194 210-216). Minėtą turtą pareiškėjas 2016-09-19 padovanojo sūnui G. P., o pastarasis jį 2017-02-10 pardavė (MGK 2 t., b. l. 201-206). 2014 m. lapkričio 19 d. įsigijo žemės sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną iš minėto nekilnojamojo turto pardavėjų gavo dovanų dar vieną žemės sklypą Gudonių kaime.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tiek ginčo turto sandoris, tiek kiti jo sudaryti sandoriai yra atsitiktiniai. Teigia, kad apsisprendimą parduoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), lėmė tai, jog iki šiol šioje vietoje nėra išasfaltuota gatvė, o pardavęs šį sklypą pagal 2010-10-21 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-3548, įsigijo 4 sklypus (0,2044 ha) vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie 2015 metais sujungti į vieną ir gautas leidimas statybai. 2015-11-06 pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-5125 nupirkta papildomai 0,0175 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nes nebuvo įvažiavimo į ketinamus sujungti žemės sklypus. Pareiškėjas paaiškino, kad minėti sklypai įsigyti nuosavo namo statybai, todėl nelaikytini ūkine-komercine veikla (b. l. 5, skundo 19.4 punktas). Šie skundo argumentai prieštarauja pareiškėjo, atstovaujamo sūnaus G. P., mokestinio patikrinimo metu pateiktiems paaiškinimams, kuriuose nurodyta, kad sklypas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas nusprendus koncentruotis į kaimo turizmo veiklą, sklypas tapo nereikalingas (MGK 1 t., b. l. 78), o teismui pateiktame skunde teigia, kad investicija buvo nukreipta siekiant įsigyti turtą asmeninių poreikių (nuosavo namo statybai) tenkinimui. Taip pat pažymėtina, kad nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo (2005-02-09), iki žemės sklypų įsigijimo (duomenys neskelbtini), praėjo beveik penkeri metai, iki 2010-10-21 pareiškėjas yra sudaręs ne vieną turto pirkimo sandorį (pvz., 2005-07-02 įsigijo du žemės sklypus (duomenys neskelbtini) iš L. Š., 2006-08-02 įsigijo žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) iš B. A. Ž.), taigi abejotina ar iš sandorio (duomenys neskelbtini) gautos pajamos iš tiesų buvo investuotos (panaudotos) žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuos pareiškėjas, atstovaujamas G. P., įsigijo už 165 000 Lt iš E. P. (MGK 1 t., b. l. 71-75).

Pareiškėjas paaiškino, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, įsigijo nusprendęs verstis kaimo turizmo veikla, tačiau susidūrė su elektros energijos tiekimo problemomis, todėl atsiradus patrauklesniam variantui, lėšas investavo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ten buvo vykdoma kaimo turizmo veikla. Šalia šio sklypo įsigijo dar tris žemės sklypus kaimo turizmo veiklai plėtoti. 2009 metais parduoti sujungti sklypai, kaip vienas sklypas, todėl visiškai nepagrįstai teigiama, jog įsigijo keturis sklypus, o pardavė tris žemės sklypus, nes realiai buvo tik vienas pardavimo sandoris. Šis sandoris atsitiktinis, sudarytas dėl šeimyninių aplinkybių, sąlygotas tuo metu buvusios ekonominės krizės. Šiuo sandoriu parduotas pagrindinis šeimos verslas. Žemės ūkio paskirties sklype (0,5348 ha) (duomenys neskelbtini) buvo vykdoma žemės ūkio veikla, auginama žemės ūkio produkcija ir tai patvirtina nuotraukos iš www.maps.lt.

Vertinant pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sudarytų pardavimo pirkimo sandorių siekiant vykdyti kaimo turizmo veiklą, pažymėtina, kad pareiškėjas verslo liudijimų kaimo turizmo paslaugų teikimui nebuvo įsigijęs, individualios veiklos kaimo turizmo veiklai vykdyti nebuvo įregistravęs, pajamų iš šios veiklos nedeklaravo. Kaimo turizmo paslaugas laikotarpiu nuo 2006-04-20 iki 2009-12-31 (tam tikrais laikotarpiais) verslo liudijimo pagrindu teikė pareiškėjo sūnus G. P. ir deklaravo gautas pajamas. G. P. verslo liudijimuose buvo įrašyta ir jo sutuoktinė, kaip šeimos narys dalyvaujantis jo vykdomoje veikloje. Pareiškėjas nebuvo nurodytas nė viename sūnaus verslo liudijime.

Pareiškėjo pateiktos žemės sklypo nuotraukos iš www.maps.lt (MGK 1 t., b. l. 11-12), kuriose matomas suartas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), neįrodo pareiškėjo ūkinės veiklos vykdymo (žemės ūkio produkcijos auginimo). Iš minėtos foto nuotraukos nėra jokios objektyvios galimybės nustatyti kokiu konkrečiu laikotarpiu minėtas sklypas buvo suartas, be to, nėra aišku kada ši foto nuotrauka daryta. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtą žemės sklypą su nebaigtu statyti statiniu perleido 2013 metų spalio mėnesį, o mokestinis patikrinimas pradėtas 2016 m. liepos 28 d. (MGK 1 t., b. l. 108). Šiuo atveju reikšminga tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėtame žemės sklype vykdė ūkinę veiklą. Šios aplinkybės nepagrindžia ir tai, kad pareiškėjas 2006 m. įregistravo ūkininko ūkį, nes iš šios veiklos jokių pajamų negavo, jų nedeklaravo, ūkio technikos neįgijo, o ūkio darbus, kaip teigia pats pareiškėjas, atliko kaimynai.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame 2008 m. buvo pradėta statyti ūkininko sodyba, ketino apsigyventi pareiškėjas ir jo sūnus su šeima, šiuo atveju nėra reikšminga. Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad veiklą susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po nekilnojamojo turto įsigijimo. Taigi individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai veiklai vykdyti atitinkamas turtas buvo įgytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1613/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-66/2009 ir kt.).

Įvertinus aptartų sandorių pobūdį, aplinkybę, jog iš sudarytų pardavimo sandorių pareiškėjas gaudavo ne tik nuolatinių pajamų, bet ir ekonominės naudos, iš turto pardavimo gautos pajamos sudarė esminę pareiškėjo pajamų dalį, turto pardavimo sandoriai nevienkartiniai, nekilnojamojo turto objektai perleidžiami ir įsigyjami periodiškai, darytina išvada, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje ir Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą ekonominės veiklos sąvoką, kuriai būdingi atlygintinumo ir tęstinumo požymiai. Esant nurodytų požymių visumai, nėra pagrindo šios veiklos laikyti tik savininko nuosavybės teisės įgyvendinimu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas sandorių atsitiktinumas ir ekonominės naudos negavimas, tokių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas gali būti pripažintas apmokestinamuoju asmeniu. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia valstybėms narėms apmokestinamuoju asmeniu laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: (a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; (b) žemės statybai tiekimą (Direktyvos 12 straipsnio 1 dalis).

Nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir kitokio perdavimo sąlygos reglamentuojamos PVMĮ 32 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo (redakcija aktuali nuo 2012-12-29); 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo. Pagal PVMĮ 32 straipsnio 2 dalį, PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

Pagal PVMĮ 71 straipsnio nuostatas, asmuo, vykdantis ekonominę veiklą, tampa privalomu PVM mokėtoju, jeigu jo atlygis per paskutinius 12 mėnesių yra didesnis kaip 155000 Lt (iki 2011-12-31 - 100000 Lt). Tuo atveju, kai atlygis neviršijo PVM Įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos 155000 Lt sumos, PVM neskaičiuojamas, tačiau, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta. Pareiškėjas 2013 m. spalio 11 d. pardavė žemės sklypą ir nebaigtos statybos pastatą už 300 000 Lt, todėl tapo PVM mokėtoju, nes žemės sklypas parduotas su naujai pastatytais statiniais (nepraėjus 24 mėnesiams po statinio užbaigimo/pripažinimo tinkamu naudoti), o pareiškėjo gautas atlygis viršijo PVMĮ nustatytą ribą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad minėtas sandoris patenka į PVMĮ objektų ratą, todėl pareiškėjas privalo mokėti ir netiesioginį PVM.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsižvelgė ir į sandorius nepatenkančius į mokestinio patikrinimo laikotarpį, atmesti kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju PVM buvo apmokestintas tik vienas, patenkantis į mokestinio patikrinimo laikotarpį ir atitinkantis apmokestinimo sąlygas, sandoris. Mokesčių administratorius į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepatenkančių pareiškėjo sudarytų sandorių apmokestinimo klausimo nesprendė, o vertino šių sandorių pobūdį tęstinumo ir atsikartojimo aspektu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokių faktinių aplinkybių vertinimas galimas ir teisiniam reguliavimui neprieštarauja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 206/2009). Vertinant pareiškėjo skundo prieštaringus argumentus, jog Komisija netinkamai įvertino jo sudarytų sandorių visumą, pažymėtina, kad Komisija ginčijame sprendime įvertino tuos sandorius, kurių visiškai pakanka konstatuoti, jog pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla atitinka ekonominės veiklos požymius.

Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo GPMĮ nuostatų taikymo, atmestini kaip nepagrįsti, nes Komisija minėto įstatymo nuostatomis nagrinėdama pareiškėjo skundą nesivadovavo ir jų netaikė.

Nagrinėjamu ginčo atveju nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 32, 71 ir 92 straipsnių nuostatas, nes vykdydamas ekonominę veiklą, pardavė nekilnojamąjį turtą, apmokestinamą PVM, ir bendrai atlygio sumai už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijus 155000 Lt, nepateikė PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos (forma FR0608) ir nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM, todėl jam pagrįstai paskirta bauda (minimalaus dydžio) ir paskaičiuoti delspinigiai.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir Komisija teisingai, vadovaudamosi teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstus sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

nusprendžia:

pareiškėjo J. S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė