Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. patikslintą skundą atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Remiasi Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, kuriame numatyta, kad savivaldybė yra įpareigota vykdyti „savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas “. Mano, kad atsakovė šios pareigos neįvykdė, neužtikrino saugaus eismo kelyje.

Paaiškina, kad sprendime neteisingai nurodyta, kad įvykio metu automobilį vairavo jos vyras, nors jis jau pusę metų buvo ne Lietuvoje. Nurodė, kad automobilis yra šeimos turtas, įgytas santuokoje, todėl pareiškėja yra turto bendrasavininkė, todėl turi teisę kreiptis dėl transporto priemonės patirtos žalos atlyginimo, nes yra šios transporto priemonės valdytoja.

Atsakovė vykdė savo pareigą prižiūrėti kelią, tai patvirtina atsakovės samdyto rangovo UAB „Klaipėdos rajono energija“, atliekančios grederiavimo paslaugas pažyma apie kelio būklę.

Pažymi, kad smegduobė, į kurią įvažiavo pareiškėja, buvo ne važiuojamojoje kelio dalyje, o kelkraštyje.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2023-11-10 sprendimo „Dėl žalos atlyginimo“, kuriuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą nustatė, kad prašymas kompensuoti patirtą žalą yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Iš pateikto VĮ „Registra“ registro liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad transporto priemonė IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso M. N.

Į bylą pateiktas santuokos liudijimas, patvirtina, kad 2005 m. birželio 8 d. M. N. ir pareiškėja susituokė ir savo santuoką įregistravo Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini).

2023 m. rugsėjo 27 d. UAB „Pajūrio autorika“ pateikė pažymą Nr. 231018-2, kurioje nustatė, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrimo kaštai be PVM, įvertinus keistinų dalių nusidėvėjimą yra 2158 Eur, o transporto priemonės rinkos vertė iki įvykio, įskaitant PVM 14024 Eur.

2023 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė skundą atsakovei, kuriame nurodė, kad patyrė eismo įvykį bei nuostolių, todėl prašo atlyginti žalą.

Iš 2024 m. sausio 13 d. UAB „Klaipėdos rajono energija“ pateiktos pažymos matyti, kad 2023 m. rugsėjo 18-24 dienomis Kretingalės seniūnijoje esančio kelio (duomenys neskelbtini). grederiavimo darbus atliko ši įmonė. Kelio trūkumai nebuvo užfiksuoti.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Atkreiptinas dėmesys, kad iš pateiktos bylos medžiagos nėra įmanoma nustatyti, kokiems geologiniams, aplinkos ar atsitiktiniams reiškiniams veikiant ginčo vietoje susidarė duobė, nesant duomenų apie gipso ar kitų medžiagų pasišalinimą iš dirvožemio minėtoje vietoje, susidariusi įgriuva, laikytina duobe (iškasta ar šiaip įdubusia vieta žemėje, remiantis žodžio reikšmės „duobė“ apibrėžimu pateiktu Lietuvių kalbos žodyne).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir tai, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Atsakovės teiginys, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo remiasi atsakovė, atmestinas kaip neteisingas, nes šiuo atveju yra svarbu įvertinti aplinkybių visumą. Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 127 ir 128 punktai numato vairuotojų pareigą būti atidiems ir atsakingiems: vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Teismas sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovė – Klaipėdos rajono savivaldybės administracija – būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių kelių priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad kelias nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Kita vertus nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija nesiėmė reikiamų priemonių, jog kelyje, būtų vykdoma tinkama kelių būklės priežiūra ar vykdomas ženklinimas, remiantis bylos medžiaga atsakovė neturėjo informacijos apie susidariusią duobę, be to, nėra byloje pateikta įrodymų, kad pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga ir atidi, ar ėmėsi visų reikiamų priemonių išvengti įvykio kelyje.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog žala automobiliui buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. CK 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Iš pateiktų fotonuotraukų, įvykio schemos bei kitų kelių policijos dokumentų nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 27 d. vakare įvyko įvykis apie 18.30 val., pareiškėja vairuodama krovininį automobilį įvažiavo į duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje surinkti įrodymai tvirtina visos kelio dangos plotas yra 4,60 m, o kelio krašto ir iki automobilio yra 3,07 m. Pažymėtina, kad automobilis buvo užfiksuotas užvažiavęs ant kelio krašto, t. y. išsukęs į kelkraštį. Tuo metu pravažiuojančių automobilių nebuvo, kuriuos reikėtų lenkti ar praleisti kelyje. Duobė susiformavo kelio pakraštyje. Oro sąlygos ir matomumas buvo geri. Iš Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK pateiktų eismo įvykio Nr. 07-23-9606583 duomenų suvestinės matyti, kad incidento metu automobilis nukentėjo pirminio smūgio metu, kai buvo pakenkta galiniam automobilio dešinės ratui. Kaip minėta, kitų situacijų ar ekstremalių įvykių įtakojusių atsitikimą nenustatyta.

Pareiškėjos argumentas, kad tarp kilusios žalos ir savivaldybės veiksmų (neveikimo) yra priežastinis ryšys atmetamas kaip nepagrįstas: byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja netinkamai vykdė teisės aktais nustatytas vairuotojos pareigas, todėl laikomasi pozicijos, kad žala šioje byloje neatsirado nei iš tiesiogiai neteisėtų veiksmų, nei negalima to vertinti kaip neteisėtų veiksmų (neveikimo) rezultato.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti; nėra abejonių, kad tarp Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos veikos ir krovininio automobilio apgadinimu padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad yra teisinis pagrindas atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.

Dėl administracinio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms pasakytina, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai, kad ginčijamas Inspekcijos raštas yra neteisėtas, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 10 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad, surašydama skundžiamą raštą, Administracija veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai, o taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 ir kt.). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ginčijamas administracinis aktas buvo priimtas surinkus reikiamą medžiagą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė rinko analizavo bylos duomenis bei pateikė jų vertinimą, pateikiami administracinio rašto teisinis ir faktinis pagrindai.

Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovės rašto turinį, jame nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, kuriais yra grindžiamas atsakovės priimtas sprendimas, galima teigti, jog ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 str. įtvirtintus reikalavimus, atitinka Administracijos kompetenciją, apibrėžtą jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ginčijamas raštas yra neteisėtas ir naikintinas dėl to, jog neatitinka jam keliamų individualaus administracinio akto reikalavimų.

Apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėja skundo argumentais Administracijos neteisėtų veiksmų neįrodė, atitinkamai neįrodė ir teisės į žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus skundo reikalavimų bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. N. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.