Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. P. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį – 40 MGL (1 506,40 Eur) baudos bausme.

Iš E. P. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. naudai priteista 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš ADB „G“ minėto asmens naudai priteista 5 000 Eur neturtinės ir 4 540 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš E. P. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. naudai priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistoji E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį bei ją išteisinti, o pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios E. P. skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pirmenybę teikė E. P. kaltinančiai tyrimo versijai, paviršutiniškai tyrė kitus byloje esančius duomenis, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuteistos E. P. kaltę teisinančius įrodymus, nebuvo aktyvus ir nesiėmė jokių veiksmų šalinant šioje byloje esančias esmines ikiteisminio tyrimo spragas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtus pažeidimus lėmė ir paviršutiniškas bei neišsamus ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo netinkamai atlikta tokio pobūdžio bylose esminę reikšmę turinti įvykio vietos apžiūra bei nesiimta visų tokioje situacijoje būtinų ir galimų veiksmų tikslinant objektyvius duomenis apie byloje nagrinėjamą eismo įvykį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliacinės instancijos teisme apklausto ir tyrimo metu specialisto išvadą pateikusio Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertu V. M., kuris teigė, kad „įvykio vietos apžiūra buvo atlikta netinkamai, nebuvo užfiksuota visa eilė pėdsakų, o tie kurie buvo užfiksuoti, vėlgi, buvo užfiksuoti netinkamai, dėl to nebuvo galima nustatyti transporto priemonių susidūrimo vietos ir dėl šių trūkumo nebuvo galima nustatyti jų judėjimo greičių, suartėjimo mechanizmo, dėl ko nebuvo galima visapusiškai nagrinėti eismo įvykio“ (III t., b. l. 115). Iš esmės tokia pat eksperto pozicija atsispindėjo ir jo pateiktoje 2016 m. lapkričio 18 d. specialisto išvadoje (I t., b. l. 59-60). Nepaisant to, tyrimo metu nebandyta imtis reikiamų veiksmų, kurie bent iš dalies kompensuotų tokius įvykio vietos apžiūros trūkumus (pvz. atlikti byloje tiesiogiai dalyvavusių ir jį stebėjusių asmenų parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, eksperimentus ar kitus proceso veiksmus).Tokių veiksmų byloje neinicijavo ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai nagrinėjamoje situacijoje padaryti buvo privalu siekiant įvertinti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių suartėjimo mechanizmą ir atsakyti į vieną iš esminių klausimų šioje byloje, t. y.: „<...> kuris iš manevrų buvo pradėtas anksčiau: ar motorolerio vairuotojas pradėjo lenkti, ar automobilio vairuotoja pradėjo sukti į kairę.“ (šis klausimas buvo tiesiogiai suformuluotas byloje pateiktoje specialisto išvadoje (I t., b. l. 60), be to, jis buvo visiškai akivaizdus ir pagal byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes). Nesant objektyvių duomenų apie tai, specialistas šioje byloje negalėjo nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti (I t., b. l. 60-61).Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio ir įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, jog teismas į jau minėtą klausimą atsakė pripažindamas, jog motorolerio vairuotojas pradėjo lenkti pirmas, o automobilio vairuotoja pradėjo sukti į kairę motorolerio vairuotojui jau atliekant lenkimą. Visgi jokios tokių aplinkybių analizės teismo nuosprendyje nėra. Didžiąją dalį teismo nuosprendžio sudaro apklaustų asmenų parodymų perrašymas iš jų apklausų protokolų ir kitų byloje surinktų įrodymų aprašymas, o teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis atsispindi vos dviejose lakoniškose pastraipose, kuriose apie anksčiau minėtą klausimą pasisakyta tiesiog preziumuojant automobilio vairuotojos kaltę.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstant teismo argumentus nurodoma, kad: „Vieninteliai įrodymai, iš kurių galima spręsti apie abiejų vairuotojų veiksmus, yra eismo įvykio dalyvių ir liudytojų parodymai. Vienareikšmiškai galima daryti išvadą, kad eismo įvykis kilo E. P. iš pagrindinio kelio atliekant kairį posūkį į šalutinį keliuką. <...>. Kaip matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jos nuotraukų, diena buvo saulėta, matomumas geras. Net ir labai greitai važiuojanti transporto priemonė kelyje neatsiranda iš niekur. Todėl E. P. teiginiai apie tai, kad kairį posūkį darė įsitikinusi, jog kelias laisvas ir R. K. vairuojamo motorolerio nematė, rodo tik vairuotojos dėmesio stoką. Būdama atidi, ji turėjo matyti atvažiuojantį ir pradėjusį ją lenkti motorolerį, o tai, kad nematė ir, pažeisdama KET 101 p. ir 157 p. reikalavimus neįsitikino manevro saugumu bei nedavė kelio ją lenkiančiam R. K., patvirtina jos nusikalstamą nerūpestingumą“. Kokių asmenų parodymais ir kokia jų parodymų dalimi nuosprendį priėmęs teismas nustatė apeliacinės instancijos teismo pažymėtus teiginius apie motorolerio vairuotoją, jau pradėjusį lenkimo manevrą, visiškai neaišku (kaip minėta vieninteliais įrodymais teismas laikė asmenų parodymus). Todėl vien dėl tokio BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų neatitinkančio nuosprendžio turinio jis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.Iš bylos medžiagos matyti, kad apie teismo nustatytas aplinkybes iš esmės liudijo tik vienas apklaustas asmuo, t. y. nukentėjusiuoju pripažintas ir bylos baigtimi, kaip ir E. P., itin suinteresuotas R. K.. Vertindama R. K. parodymus teisėjų kolegija pastebi, jog pastarasis nuo tyrimo pradžios esmingai klydo nurodydamas įvykio aplinkybes. Pasak nukentėjusiojo, tarp jo ir automobilio Opel su kuriuo susidūrė dar keli automobiliai, kuriuos visus jis lenkė (pirminės apklausos metu jis teigė, jog lenkė du ar tris automobilius, o pirmasis staiga suko į kairę (I t., b. l. 78). Tokios pačios pozicijos jis laikėsi ne tik pirmosios apklausos metu, bet ir papildomos apklausos metu, teigdamas, kad nei vienas iš kelių, galbūt trijų, automobilių jokio manevro nedarė ir jis „tikrai” nematė, kad nors vienas automobilis, važiavęs priekyje, būtų rodęs posūkį (I t., b. l. 83). Tą patį jis teigė ir teisminio nagrinėjimo metu (II t., b. l. 133-134). Iš įvykį mačiusių kitų asmenų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kurie visiškai sutapo, matyti, kad jokių automobilių tarp motorolerio ir Opel automobilio nebuvo. Šią aplinkybę paneigia ne tik iš paskos motorolerio važiavę ir visą laiką jį sekę bei matę liudytojai V. Š. bei S. P., bet ir kelkraščiu ėjęs, bei įvykį matęs liudytojas A. V.. Apie jokius kitus automobilius neminėjo nei kaltinamoji, nei su ja automobilyje buvusios liudytojos J. K. ir J. V.. Jokie kiti asmenys tuojau pat po įvykio nebuvo įvykio vietoje ir nebuvo nustatyti. Atsižvelgiant į tai apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis teigė, kad jam tik pasirodė, jog tarp jo ir Opel automobilio buvo dar keli automobiliai, kad iš tikrųjų negali pasakyti kaip buvo. Atsakydamas į patikslinančius klausimus netgi apskritai paneigė šią aplinkybę („tarp manęs ir Opelio nebuvo jokių mašinų, man tik taip atrodė, posūkio nemačiau” (III t., b. l. 117)). Tokie nukentėjusiojo parodymai rodo, kad jis nei tyrimo metu, nei teisme, gerai neprisimena įvykio aplinkybių, todėl tikėti jo parodymais kaip visiškai patikimais tiek visumoje, tiek ir toje dalyje, kurioje jis ir toliau pasakojo apie jo jau pradėtą lenkimo manevrą ir tik po to sekusį Opel automobilio posūkio manevrą, negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios esminės klaidos duodant parodymus apie aplinkybes, kurios turėjo būti aiškiai matomos, neleidžia tikėti aplinkybėmis, kurias natūraliai pastebėti daug sunkiau (mirksinčio ar ne posūkio signalo aplinkybė, tikslią jo lenkimo manevro pradžios vietą, automobilio posūkio manevro pradžios momentą ir pan.). Teismo vertinimu, aptartas nukentėjusiojo parodymų klaidas dėl stebėtų automobilių galimai nulėmė paties nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog motoroleris jam yra „priemonė relaksui“, kad jis važiavo atsipalaidavęs („relaksuodamas“ - 2018 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 18, 20 minutės). Teisėjų kolegijos vertinimu, R. K., taip vairuodamas ir būdamas atsipalaidavęs nematė kelkraščių einančių žmonių, esmingai klydo arba klaidino baudžiamojo persekiojimo institucijas ir teismą dėl prieš jį važiavusių automobilių skaičiaus, todėl visiškai tikėtina, jog jis galėjo nematyti ir prieš jį važiuojančio automobilio posūkio signalo. Taigi remiantis vien tokiais nepatikimais ir kitais duomenimis nepatvirtintais nukentėjusiojo parodymais, pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą bei jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei nuteisti, negalima.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsklaidyti kylančias abejones ir išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su nagrinėjamo eismo įvykio dalyvių veiksmais įvykio vietoje, manevrais, jų padėtimis vietoje ir pan., buvo atlikti visų įvykyje dalyvavusių ir esmines aplinkybes mačiusių liudytojų parodymų patikrinimo vietoje veiksmai. Taip nuspręsta tikintis, kad būdami įvykio vietoje, asmenys tiksliau nei teismo salėje galės nurodyti savo bei kitų įvykių dalyvių padėtis įvykio vietoje, atliktus veiksmus ir kitas aplinkybes. Po šių veiksmų atlikimo, visi minėti asmenys dar kartą buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme, o šių duomenų pagrindu byloje specialisto išvadą pateikęs ekspertas apeliacinės instancijos teismui davė paaiškinimus dėl galimo motorolerio judėjimo greičio prieš pat eismo įvykį, dėl motorolerio stabdymo kelio esant skirtingiems greičiams ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. P. parodymus duotus įvykio vietoje ir pagal jų parodymus sudarytų schemų duomenis, pastebi, kad šie asmenys nurodė, jog nukentėjusysis R. K. lenkimo manevrą pradėjo jau pravažiavęs ištisinę liniją (kiti asmenys tokios vietos nenurodė). Pagal R. K. parodymus, ši vieta yra 30,7 metro iki kelio ženklo Nr. 110 (apie 40,7 metro iki posūkio, į kurį suko E. P. vairuojamas automobilis prieš susidūrimą (atstumas nuo ženklo iki kelio 10 metrų (I t., b. l. 66)), arba 31,3 metro (62-30,7=31.3) už ištisinės linijos pabaigos (III t., b. l. 60)). Pagal liudytojo S. P. parodymus ši vieta buvo dar beveik 8 metrais toliau už ištisinės linijos nei nurodė nukentėjusysis R. K., t. y. 38,6 metro už ištisinės linijos pabaigos (23,4 metro iki kelio ženklo (III t., b. l. 69)). Nesant kitokių duomenų, o jau minėtiems duomenims tik nežymiai skiriantis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad lenkimo manevro pradžios vieta galėjo būti tik jai pasibaigus ir aiškiai toliau už ištisinės linijos pabaigos.Šie duomenys yra svarbūs vertinant tai, kaip ir kada buvo atliekami automobilio ir motorolerio manevrai, nes esant tokiam atstumui tarp įvykio vietos ir nurodytos lenkimo manevro pradžios vietos, E. P. tuo metu turėjo būti prieš pat posūkį arba jau posūkio vietoje. Tokią išvadą galima daryti įvertinant tiek jau minėtus atstumus, tiek abejonių nekeliančią aplinkybę, kad E. P. vairuojamas automobilis, po to, kai ji buvo sustojusi ir į automobilį įlipo liudytojos J. K. ir J. V., iki įvykio vietos ir posūkio važiavo labai nedidelį atstumą ir labai lėtai (E. P. teiginiai, jog ji važiavo lėtai, pirma, antra pavara, atitinka tiek kitų liudytojų parodymus, tiek specialisto nurodytą aplinkybę apie mažą automobilio greitį ir ženkliai didesnį motorolerio greitį). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, po atliktų parodymų patikrinimo vietoje veiksmų, apklaustas liudytojas S. P. nebuvo tikras ar posūkis buvo rodomas dar prieš motorolerio lenkimą, jis tik atsimena, kad posūkis mirksėjo. Teigė, kad nesutiktų su teiginiu, jog pirmas manevrą pradėjo motoroleris. Pagal tai, ką matė, motoroleris, bandydamas išvengti susidūrimo darė lenkimo manevrą (III t., b. l. 126-127). Liudytojas V. Š. teigė, matęs, kad mašina įjungė posūkį ir pradėjo stabdyti, motoroleris irgi pradėjo stabdyti, paskui pradėjo vingiuoti ir trenkėsi. Motorolerį prieš susidūrimą pradėjo mėtyti į šonus. Pasak jo, pirma posūkį pradėjo rodyti E. P. (III t., b. l. 128). Abu minėti liudytojai pasakojo apie didelį motorolerio greitį ir jų nuostabą dėl motorolerio galimybės išvystyti tokį greitį, todėl važiuodami jie sekė motorolerį ir stebėjo savo greičio rodmenis, matė, kad atskirais momentais greitis siekė 120 km/h. Liudytojas A. V. teigė, jog jis eidamas kelkraščiu matė, kaip E. P. pradėjo sukti, kad tuo metu pro jį pralėkė motoroleris ir taip pat pradėjo sukti, po ko įvyko susidūrimas. E. P. įjungė posūkį, pradėjo sukti ir tas motoroleris tuo pačiu metu išvažinėjo į priešingą eismo juostą. Posūkį jis matė dar privažinėjant prie posūkio. Ar degė galiniai gabaritai negali pasakyti, nes švietė saulė, tačiau posūkį matė, nes jis mirksėjo. Motoroleris dar buvo savo eismo juostoje, kai E. P. suko į kairę (III t., b. l. 119-120). Pati E. P. tvirtino, kad netrukus prieš eismo įvykį, pakelėje paėmusi seserį ir mamą, važiavo labai lėtai, apie 40 km/h, nes žinojo, jog netrukus bus posūkis. Pavažiavus sustojo, įjungė posūkį, pažiūrėjo, jog niekas netrukdo ir tuomet darė posūkį. Teigė, jog tikrai žiūrėjo į šoninius veidrodėlius (III t., b. l. 118-119).Teisėjų kolegija jau aptartus liudytojų parodymus vertino turėdama omenyje nukentėjusiojo ir jo atstovės akcentuojamas aplinkybes apie tam tikrą E. P. ryšį su šiais asmenimis. Visgi, teismas neįžvelgia pagrindo juos vertinti kaip melagingus, sąmoningai neteisingus ar duodamus siekiant padėti jai išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų minėtų liudytojų ryšys su E. P. yra pakankamai tolimas, liudytojas S. P. apskritai iki įvykio nebuvo matęs E. P., o V. Š. iki įvykio ją matė tik prieš kelis metus, įvykio vietoje jie atsirado atsitiktinai, V. Š. atpažino E. P. tik po įvykio. Vien tik faktas, kad dalis priesaiką davusių liudytojų yra susiję giminystės ryšiais dar nerodo šių asmenų parodymų melagingumo. Be to, būtina pabrėžti tai, kad byloje apklaustų liudytojų parodymais, koks bebūtų jų ryšys su E. P., nėra įrodinėjama jos kaltė. Kaltinimas privalo pateikti teismui abejonių nekeliančius kaltinamojo kaltės įrodymus, o šiuo atveju, nėra jokių patikimų įrodymų, kurie aiškiai paneigtų jau minėtų liudytojų ir pačios E. P. nurodytas įvykio aplinkybes. Valstybinio kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovės baigiamosiose kalbose akcentuojama aplinkybė, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme kaltinamoji nepaminėjo pasižiūrėjusi per šoninį veidrodėlį, nepaneigia nei apeliacinės instancijos teisme, nei pačios pirmos jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės, jog prieš darydama posūkio manevrą E. P. į jį žiūrėjo „pažiūrėjau į šoninį galinio matymo vaizdo veidrodėlį“ (I t., b. l. 136). Tokia pirmosios apklausos metu nurodyta aplinkybė svarbi ir dėl to, jog būtent pasižiūrėjus į šoninį veidrodėlį gali būti matomas jau pradėtas lenkimo manevras, kurio kaltinamoji teigė nemačiusi.Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės pozicija, kad vertinant įvykio aplinkybes būtina įvertinti faktą, kad R. K. prieš pat susidūrimą suko į kairę, o ne į dešinę, kaip, tokioje situacijoje tikėtina ir darytų patyręs vairuotojas. Visgi tokia aplinkybė tėra tik prielaida, niekaip nepašalinanti byloje iš daugelio kitų įrodymų šaltinių kylančių abejonių. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal apeliacinės instancijos teisme gautus parodymų patikrinimo vietoje protokolus ir jų prieduose esančias schemas, nukentėjusysis R. K. dar iki įvykio važiavo ne dešinėje, o labiau kairėje dešinės eismo juostos pusėje, t. y. arčiau kelio vidurio, o ne kelkraščio. Tą apklausos metu nurodė ir liudytojas S. P. (III t., b. l. 127). Taigi tikimybė, kad tokioje padėtyje esantis vairuotojas visais atvejais suktų į dešinėje pusėję esantį kelkraštį, aiškiai mažesnė. Be to, tiek pagal specialisto išvadą, tiek pagal apeliacinės instancijos teisme duotus jo paaiškinimus, automobilio greitis prieš įvykį buvo labai mažas, o motorolerio ženkliai didesnis. Atstumas tarp šių transporto priemonių buvo pakankamai mažas, todėl posūkio į kairę faktas niekaip nepaneigia byloje esančių abejonių ir juo labiau neįrodo, kad motorolerio vairuotojas jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą, todėl siekdamas išvengti susidūrimo suko į kairę, o ne į dešinę. Apeliacinės instancijos teisme, įvertinus surinktus duomenis apie nukentėjusiojo nubloškimo vietą po eismo įvykio, specialistas V. M. paaiškino, kad motorolerio orientacinis važiavimo greitis prieš pat susidūrimą buvo 55 km/h (pagal duomenis ir sąlygą, kad nukentėjusysis buvo nublokštas 22,1 m atstumą), arba 59 km/h (pagal duomenis ir sąlygą, kad nukentėjusysis buvo nublokštas 25,7 m). Jei nukentėjusysis būtų nublokštas 30 m, važiavimo greitis prieš pat susidūrimą būtų apie 64 km/h. Teisėjų kolegija pastebi, kad toks specialisto nurodytas greitis gali būti vertinamas tik kaip orientacinis, nes viena vertus, jis apskaičiuotas ne pagal objektyvius pėdsakus, o pagal proceso dalyvių parodymus, kurie nors ir nežymiai, visgi skiriasi. Kita vertus, jis liudija tik apie greitį susidūrimo metu, o ne prieš pradėtą lenkimo manevrą. Iš paskos nukentėjusiojo važiavę liudytojai S. P. ir V. Š. nuosekliai pasakojo apie ženkliai didesnį nukentėjusiojo važiavimo greitį iki susidūrimo, taip pat apie tai, kad prieš susidūrimą motoroleris galimai stabdė, nes jį sumėtė (kaip jau minėta šiuos liudytojus aplenkusio motorolerio greitis juos taip nustebino, kad šie nutarė sekti paskui jį stebėdami kokį greitį gali išvystyti motoroleris). Taigi, motorolerio judėjimo greitis susidūrimo metu (apie kurį nurodė specialistas) galėjo būti ženkliai mažesnis nei pradedant lenkimo manevrą. Teismo posėdyje specialistas taip pat paaiškino, kad motoroleriui sustabdyti važiuojant 50 km/h greičiu yra būtinas 30 metrų atstumas; važiuojant 60 km/h greičiu - 38 metrų atstumas; važiuojant 70 km/h greičiu - 49 metrų atstumas; važiuojant 80 km/h greičiu (t. y. toks, kokio neginčija nukentėjusysis ir jo atstovė) – per 60 metrų atstumas (III t., b. l. 130). Turint omenyje tokius duomenis bei vertinant nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. P. nurodytas eismo dalyvių vietas prieš lenkimo manevrą (pagal R. K. apie 40 metrų, pagal S. P. dar mažiau), atsižvelgiant net ir į galimus netikslumus, taip pat remiantis net ne liudytojų, o paties R. K. nurodytu jo važiavimo greičiu (90 km/h (III t., b. l. 117)), net jei jis būtų ir dar mažesnis, pvz. siektų 80 km/h, seka išvada, kad nukentėjusysis R. K. prieš įvykį neturėjo objektyvios galimybės sustabdyti motorolerio nuo jo nurodytos lenkimo manevro pradžios vietos. Vertinant visus šiuos duomenis teisėjų kolegija negali atmesti versijos, kad posūkio manevrą pirma pradėjo automobilio vairuotoja E. P., kuri dėl mažo atstumo tarp jos ir motorolerio, bei didelio jos ir motorolerio greičių skirtumo, mažų motorolerio ir jo vairuotojo gabaritų, pasižiūrėjusi per šoninį veidrodėlį, nematė iš paskos jos važiavusio R. K., kuris dar nebuvo pradėjęs lenkimo manevro, o iš paskos ženkliai greičiau važiavęs motoroleris, bandydamas išvengti susidūrimo, atsižvelgdamas į jo padėtį kelyje, darė lenkimo manevrą sukdamas į kairę. Kaip jau minėta, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas konkrečioje byloje įpareigoja teismą išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013, 2K-606-697/2015). Tokias pačias įrodymų vertinimo taisykles ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009), todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013)Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, be to, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nuosprendyje nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir E. P. kaltę tiesiog preziumavo, sureikšmindamas kaltinimo pateiktus bylos aplinkybių aspektus, nevertindamas pastarųjų juos neatitinkančių duomenų kontekste ir nepateikdamas teismo nuosprendyje motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė E. P. teisinančius įrodymus. Šie baudžiamojo proceso teisės pažeidimai vertinti kaip esminiai, nes lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog R. K. lenkimo manevrą pradėjo dar prieš E. P. pradėtą posūkio manevrą ir eismo įvykio metu lenkė E. P. vairuojamą automobilį, atitinkamai, kad E. P. prieš darydama posūkį neįsitikino, jo saugumu, kad nepraleido ją lenkiančio motorolerio, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir pažeidė kaltinime nurodytus KET 9, 101 ir 157 punktų reikalavimus. Teismui pripažinus, kad E. P. nepažeidė KET, ji negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 3 dalyje ir yra išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BPK 115 straipsniu 3 dalies 2 punkto nuostatas, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Išteisinus E. P., teismas negali tenkinti ir nukentėjusiojo prašymo priteisti proceso išlaidas už apmokėtas teisines paslaugas (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį, kuriuo E. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 281 straipsnio 3 dalį – 40 MGL dydžio bauda, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. P. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo R. K. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o prašymo priteisti patirtas proceso išlaidas netenkinti.

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - motorolerio „VESPA“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) spidometrą, saugomą Trakų r. PK daiktų saugojimo kameroje pagal 2016 m. liepos 17 d. kvitą B serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti R. K..