Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d., BK 284 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 145 str. 1 d. – 70 parų arešto;pagal BK 284 str. 1 d. – 50 parų arešto.

Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir P. D. paskirta galutinė bausmė – 80 parų areštas, bausmę atliekant areštinėje.

Iš P. D. priteista 1000 Lt A. K. neturtinei žalai atlyginti ir 35,36 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 29 d., tarp 21 - 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būtent garsiai necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo A. K. ir D. S., jiems grasino susidorojimu, plūsdamasis laužė A. K. ir D. S. tvorą.

Be to, P. D. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, konflikto dėl laužomos tvoros metu, grasino nužudyti A. K. ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, nes peiliu bandė durti A. K. į krūtinę, tačiau nukentėjusiajam į tai laiku sureagavus ir užsidengus ranka, peiliu pataikė į kairės rankos nykštį ir smilių ir juos sužalojo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis A. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai P. D. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę pažeidus viešąją tvarką (BK 284 str. 1 d.) ir grasinus nužudyti žmogų (BK 145 str. 1 d.), tačiau su apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka apeliantas.

Nuteistasis, savo skunde savaip interpretuoja įvykio aplinkybes, teigdamas, kad įvykio metu pats buvo užpultas ir sumuštas nukentėjusiojo. Tačiau tokie apelianto teiginiai iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui.

Skunde nuteistasis kritikuoja nukentėjusiojo A. K. ir pastarojo poziciją palaikančių liudytojų parodymus, tačiau nekreipia dėmesio į paties logiškai nepagrįstus aiškinimus. Teisiamajame posėdyje P. D. tvirtino, kad jis ramiai buvo savo kieme, kai eidamas nukentėjusysis su D. S. pradėjo jį užgaulioti, įžeidinėti, jis atsakė jiems tuo pačiu, tačiau po to, pasak apelianto, A. K. peršoko per kiemo vartus ir ėmė jį mušti, kol D. S. pastarojo neatitraukė nuo jo (b. l. 197). Iš tokių P. D. parodymų reiktų daryti išvadą, kad A. K. su D. S. be jokios priežasties patys ėmė provokuoti apeliantą, tačiau, kai A. K. P. D. ėmė mušti, D. S., kaip suprantama iš apelianto teiginių – paskui A. K. perlipusi (peršokusi) per tvorą, ėmė ginti P. D. nuo A. K. smurto. Tokios išvados prieštarautų ne tik elementariai logikai, bet yra paneigtos ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, kurioje buvo priimtas įsiteisėjęs sprendimas ikiteisminį tyrimą nutraukti, nenustačius, kad A. K. 2010-08-29 sužalojo apeliantą ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nors tokio mąsto sužalojimas buvo konstatuotas 2010-12-23 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 41-51; 52-53 b. l.).

Nuteistasis savo skunde teigia, kad A. K. poziciją palaikantys liudytojai painiojasi duodami parodymus, tačiau neįvardijo konkrečių neatitikimų ar prieštaravimų juose. Maža to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad P. D. aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime ir uždavinėjo liudytojams klausimus, tačiau ir tuomet prieštaravimų liudytojų parodymuose neminėjo, ir net sutiko su liudytojo A. N. parodymais (1 t., 199 b. l.). Savo skunde deklaruojamą poziciją, kad visi liudytojai ir nukentėjusysis meluoja, apkalba jį – grindė tik tuo, kad jis seniai nesutaria su kaimynais, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad ne tik A. K. ir jo kaimynai davė P. D. nepalankius parodymus. Liudytoja apklausta nuteistojo žmonos sesuo V. J., kuri net nesilankydavo P. D. namuose, kategoriškai patvirtino, kad paleistas iš areštinės ir atėjęs pas ją apeliantas sakė, jog pykosi su kaimynu ir peiliu perpjovė pastarajam ranką, dar, pasak liudytojos, nuteistasis pridūrė – ,,...reikėjo paimti ne peilį, o dalgį.“ (1 t., 200 b. l.). Liudytoja V. J. tokius pa parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 61-62 b. l.), jais, kaip ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, vien dėl to, kad P. D. su jais nesutaria, netikėti nėra pagrindo.

Byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, kad įvykio dieną neblaivaus (1 t. 12 b. l.) P. D. veiksmai buvo neadekvatūs ir išprovokavo konfliktą. Nukentėjusysis A. K. ir liudytoja D. S. parodė, kad jie grįžę iš kaimynų rado apeliantą savo kieme, D. S. liepė jam išeiti iš kiemo, tačiau P. D. ėmė garsiai keiktis, vadinti necenzūriniais žodžiais, grasinti susidorojimu, todėl A. K. išstūmė nuteistąjį iš savo kiemo. Tačiau P. D. nenurimo, ėmė draskyti kiemus skiriančią tvorą, grasino nužudyti nukentėjusįjį ir nukentėjusiajam priėjus prie tvoros smogė peiliu A. K. ir sužalojo rankos pirštus. Tokias aplinkybes patvirtino ne tik liudytojais apklausti nukentėjusiojo ir nuteistojo bendri kaimynai A. ir M. N., bet ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad įvykio metu A. K. žaizdos pirštuose padarytos aštriu daiktu. Visa tai paneigia deklaratyvius apelianto pareiškimus, kad jis jokio peilio neturėjo, nenaudojo ir nukentėjusiojo nesužalojo, o be to, kaip minėta, ir pats P. D. liudytojai V. J. gyrėsi, kad peiliu sužalojo kaimyną.

Iš to, kas jau aptarta ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, galima daryti išvadą, kad nuteistojo P. D. veiksmai nuo pat pradžių buvo nukreipti viešajai tvarkai pažeisti – būdamas girtas, be leidimo atėjo į svetimą kiemą, paprašytas išeiti ėmė grasinti susidorojimu ir vartoti necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo ir liudytojos D. S. atžvilgiu, taip aiškiai norėdamas iššaukti priešišką nukentėjusiojo reakciją dėl paties visuotinai priimtinoms elgesio normoms prieštaraujančio elgesio. Nekyla abejonių, kad būtent dėl tokių P. D. veiksmų A. K. prievarta išstūmė apeliantą iš savo kiemo, tačiau nuteistasis nenurimo, toliau grasino nužudyti ir netrukus smogė peiliu, sužalojo nukentėjusįjį, taip parodydamas savo ketinimų realumą, dėl ko nukentėjusiajam iš tikrųjų buvo pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nors nenustatyta aiški asmeninė P. D. veikimo motyvacija, visgi, galima daryti išvadą, kad, būtent, dėl apelianto pasirinkto elgesio varianto buvo sutrikdyta viešoji tvarka – konfliktą matė, grasinimus girdėjo ir A. K. sužalojimą matė liudytojai A. N., M. N., D. S., ir neabejotina, kad buvo sutrikdytas normalus žmonių buvimas viešoje vietoje, kilo sumaištis, buvo iškviesta policija. Kolegija, įvertinusi visas aptartas aplinkybes ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus visumoje, konstatuoja, kad P. D. veikime yra visi būtini nusikaltimų, numatytų BK 145 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., sutapties požymiai, todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme išklausytas garso įrašas, į kurį savo skunde apeliuoja nuteistasis, patvirtina tik kilusio konflikto tarp A. K. ir P. D. faktą – įraše girdisi šuns lojimas, necenzūriniai žodžiai, tačiau vien tai, atsižvelgiant į byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apelianto kaltės nepaneigia, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, kada tas įrašas darytas, o ir pats P. D. pripažino, kad su kaimynu A. K. konfliktuoja jau seniai, taigi, garso įrašas galėjo būti padarytas ir ne įvykio dieną, o ankščiau, ką teismo posėdyje minėjo ir A. K. (2 t., 70-72 b. l.).

Apeliantas savo skunde nepagrįstai reiškia abejones dėl nukentėjusiosios D. S., nes byloje ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir teisminio bylos nagrinėjimo metu parodymus davė kaip liudytoja.

Skirdamas nuteistajam P. D. bausmes, pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė ir paskyrė aiškiai ne pergriežtas bausmes. Tačiau šiuo atveju kolegija pažymi, kad iš byloje surinktų ir šiame nuosprendyje aptartų įrodymų yra aišku, jog apeliantas viena veika, toje pačioje vietoje ir tuo pat metu, iš esmės, prieš tuos pačius asmenis padarė dvi skirtinguose BK straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas – sutrikdė viešąją tvarką ir grasino nužudyti, vadinasi, P. D. du nusikaltimus padarė idealiojoje sutaptyje ir apylinkės teismas, bendrindamas už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes turėjo taikyti BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatas ir bausmių apėmimo bendrinimo būdą. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir P. D. paskirtina nauja subendrinta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 328 str. 1 p.).

BPK 109 str. nurodoma, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, o Civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Nukentėjusysis A. K. pasinaudojo šia teise ir pareiškė civilinį ieškinį (1 t., 188-190 b. l.) dėl patirtos neturtinės žalos, ir vien dėl to, kad jis prašė priteisti jam 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusysis tik norėjo pasipelnyti apkalbėdamas apeliantą, tuo labiau, kad priteistinos žalos dydį, remdamasis šio klausimo išsprendimui reikšmingais duomenimis ir įrodymais, nustato tik teismas. Kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis A. K. dėl nusikalstamų P. D. veiksmų patyrė fizinį skausmą, negatyvius dvasinius išgyvenimus, laikinai suprastėjo įprasta gyvenimo kokybė dėl patirtų sužalojimų gydymo. Visa tai sudaro neturtinės žalos turinį ir kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nukentėjusiajam priteista neturtinė žala – 1000 Lt, nėra per didelė, ir keisti nuosprendį šioje dalyje, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., P. D. pagal BK 145 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 70 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.