- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- A-556-2343-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01977-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Andrius Baranskis
- Kategorijos
- 9.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Plieninis skydas“ skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-158(7-7/2010) dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) sprendimo Nr. 69-341 patvirtinimo dėl papildomai priskaičiuoto 38 051 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 12 240,64 Lt GPM delspinigių, 11 415 Lt GPM baudos, 270 Lt įmokų į Garantinį fondą, 85,95 Lt delspinigių nuo įmokų į Garantinį fondą, 81 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 45 799 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 22 899 Lt VSD įmokų baudos ir priimti naują sprendimą – nurodytoje dalyje VMI prie FM sprendimo Nr. 69-341 netvirtinti; panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl VMI prie FM sprendimo Nr. 69-341 patvirtinimo neatleisti UAB „Plieninis skydas“ nuo 14 293,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių, 24 103,31 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM) delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių mokėjimo ir priimti naują sprendimą – nurodytoje dalyje VMI prie FM Nr. 69-341 sprendimo netvirtinti.
Pareiškėjas nurodė, kad sutinka su mokesčių administratoriaus papildomai priskaičiuotu darbo užmokesčiu 2005-07-01–2005-12-31 darbuotojams A. P. ir F. M. Dėl to pareiškėjai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta bauda. Pareiškėjas nesutinka su išvada, jog 2006-01-01 – 2007-06-30 buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir mano, kad operatyvaus patikrinimo metu gauta informacija buvo panaudota neteisingai. Pareiškėjas teigė, jog operatyvaus patikrinimo rezultatai patys savaime negali sukurti jokių teisinių pasekmių. Jie turi būti įforminami ir perduodami institucijai, įgaliotai nagrinėti administracinę bylą ir spręsti administracinės nuobaudos paskyrimo klausimą. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad patikrinimo rezultatais galima remtis tik juos patikrinus pagal visas įrodinėjimo taisykles, visumoje su kitais įrodymais ir aplinkybėmis, reikšmingomis nagrinėjant administracinę bylą. Šiuo atveju 2007-03-28 operatyvinio patikrinimo medžiagos pagrindu buvo inicijuotos 2 administracinių teisės pažeidimų bylos. Bendrovės generaliniam direktoriui R. G. 2007-03-11 už nustatytus pažeidimus buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 172011 pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41 (4) straipsnio 3 dalį (pažeidimas padarytas antrą kartą nepraėjus vieneriems metams). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs nurodytą pažeidimą, 2007-11-08 priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad yra suėjęs terminas skirti administracinę nuobaudą, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukiama. Valstybinė darbo inspekcija, vadovaudamasi ta pačia 2007-03-28 operatyvinio patikrinimo medžiaga, 2007-06-19 priėmė administracinio teisės pažeidimo nutarimą ir paskyrė bendrovės direktoriui 1 500 Lt baudą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-02-21 priėmė nutarimą tenkinti R. G. skundą, panaikinti skirtą nuobaudą ir administracinę bylą nutraukti. Teismas nurodė, jog negali grįsti atsakomybėn patraukto asmens R. G. kaltės remdamasis prieštaringais bei neišsamiais liudytojų R. S., M. L., G. D. ir V. T. parodymais. Nustatyti, kada buvo padarytas teisės pažeidimas remiantis darbuotojų parodymais nepavyko, kadangi darbuotojai nesugebėjo nurodyti reikšmingų bylos sprendimui aplinkybių. Todėl, pareiškėjo teigimu, darytina išvada, kad operatyvinio patikrinimo surinkti duomenys neišsamūs ir, juos patikrinus teisme, yra nepakankami priimti sprendimą – pripažinti įmonės direktorių kaltu. Todėl negali būti padaryta išvada, kad įmonėje buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis. Be to, operatyvinio patikrinimo metu surinktų duomenų nepakako priimti neigiamą sprendimą ir kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje, pagal 2007-06-19 Valstybinės darbo inspekcijos surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad operatyvinio patikrinimo metu surinkta informacija, tikrinant ją įstatymų nustatyta tvarka teismo posėdžių metu, nebuvo patvirtinta ir negali būti laikoma įrodymu administracinėje teisenoje, sprendžiant tiek bendrovės direktoriaus, tiek bendrovės atsakomybės klausimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad matyti, jog, remiantis asmenų paaiškinimais, tik 4 iš 26 (kviestas 81 asmuo) darbuotojai patvirtino gavę neoficialų atlyginimą. Kiti darbuotojai tai neigė, tačiau, nežiūrint į tai, buvo padaryta išvada, kad neoficialus atlyginimas bendrovėje buvo mokamas. Pareiškėjo nuomone, esant tokiai faktinei situacijai, mokesčių administratoriaus pasirinktas įvertinimas remiantis asmenų paaiškinimais iš esmės yra ydingas, ir, remiantis VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3. punktu, negalėjo būti pasirinktas. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kodėl nebuvo remtasi darbuotojų, kurie neigė gavę neapskaitytą ir nedeklaruotą darbo užmokestį, parodymais. Esant situacijai, jog mokestinio patikrinimo metu tik 4 įmonės darbuotojai patvirtino gavę neoficialų atlyginimą, išvada, kad bendrovėje ir kiti darbuotojai gavo neoficialų atlyginimą, remiantis asmenų paaiškinimais, negalėjo būti daroma. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nagrinėjamoje mokestinėje byloje nesurinko pakankamai duomenų, galinčių pagrįsti, jog UAB „Plieninis skydas“ buvo mokamas neapskaitytas ir nedeklaruotas darbo užmokestis (išskyrus pripažintas 2 darbuotojams mokėtas sumas). Pareiškėjas nurodė, kad finansinė padėtis dėl ekonominio nuosmukio tapo itin sunki. Sumažėjus užsakymams teks atleisti dalį darbuotojų, todėl įmonė patirs daugiau sąnaudų nei gauna pajamų. Delspinigių našta įmonei taptų nepakeliama. Pareiškėjas mokesčio bazės nustatymo už 2004 bei 2005 metus neginčija bei sutinka sumokėti paskaičiuotus mokesčius. Tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, jokia žala biudžetui nebus padaroma. Pareiškėjo manymu, reikia įvertinti ir tai, kad mokesčio bazės už 2004 bei 2005 metus UAB „Plieninis skydas“ negali nei pagrįsti, nei paneigti dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, kadangi informacija buvo prarasta dėl kompiuterinio gedimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad neapskaitytų pajamų bendrovės buhalterijoje atsiradimas didžiąja dalimi buvo lemtas objektyvaus veiksnio – bendrovės darbuotojų nesąžiningumo. Ši problema buvo išspręsta 2006 metais įdiegus navigacijos sistemą. Skundžiamame sprendime nurodytas motyvas, jog nėra pagrindo keisti VMI prie FM sprendimą mažinti bendrovei paskirtas baudas, yra nepagrįstas. UAB „Plieninis skydas“ pažymėjo, kad tiek skunde VMI prie FM, tiek paaiškinimuose dėl Patikrinimo akto aiškiai nurodė, jog bendrovė sutinka su mokesčių administratoriaus paskaičiuota mokesčių baze už 2004 bei 2005 metus bei su išvada, kad darbuotojams A. P. ir F. M. buvo išmokėtas neapskaitytas ir nedeklaruotas darbo užmokestis. UAB „Plieninis skydas“ nurodė, jog siekia bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Esant šioms aplinkybėms, manytina, kad yra pakankamas pagrindas vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais ir atleisti bendrovę nuo paskirtų baudų sumokėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 54-56) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2007-02-21 mokesčių administratoriaus pareigūnai pareiškėjo buveinėje atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu dėl darbo laiko ir išmokamo darbo užmokesčio pasirinktinai apklausė šešiolika pareiškėjo įmonėje dirbusių darbuotojų. Vienuolika buvusių pareiškėjo darbuotojų patvirtino, kad pareiškėjas jiems mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį, nurodė konkrečias sumas, kada bei kas jas išmokėjo. Inspekcija, palyginusi darbuotojų paaiškinimuose raštu pateiktus faktus su pareiškėjo apskaitos dokumentuose užfiksuotais duomenimis, nustatė, kad 2006-01-01 – 2007-02-21 pareiškėjas minėtiems vienuolikai darbuotojų išmokėjo 56 407,90 Lt darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius paėmė paaiškinimus iš 26 pas mokesčių administratorių kviestų asmenų, dirbusių pareiškėjo įmonėje, iš kurių 4 patvirtino, jog pareiškėjas jiems išmokėjo 33 000 Lt grynųjų pinigų, tačiau šios išmokėtos pinigų sumos neapskaitė buhalterinės apskaitos dokumentuose. Inspekcija, vadovaudamasi teisės aktais, už laikotarpį nuo 2005-07-01 iki 2007-06-30 apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, nes buhalterinėje apskaitoje nefiksavo realiai atliktų veiksmų – išmokėto 92 607,90 Lt darbo užmokesčio, taip sumažindamas mokesčio bazės ir mokėtino mokesčio dydį. Atsakovas nurodė, kad nuo nustatytos mokesčių bazės pareiškėjui papildomai apskaičiuoti 38 051 Lt GPM, 45 799 Lt VSD įmokų ir 270 Lt įmokų į Garantinį fondą. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, pagrįstai analizavo pareiškėjo darbuotojų paaiškinimus, pareiškėjo mokesčių deklaracijas ir Statistikos departamento pateiktus darbininkų, dirbusių minėtu laikotarpiu Lietuvoje sektoriuje „kita, niekur kitur nepriskirta, gamyba“, vidutinio darbo mėnesinio bruto darbo užmokesčio duomenis. Taisyklių 6.1 punkto nuostata suteikė Inspekcijai, apskaičiuojančiai pareiškėjo mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teisę naudotis aukščiau minėtais šaltiniais – paaiškinimais, mokesčių deklaracijomis ir Statistikos departamento teikiamais duomenimis. Dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratorius neteisingai rėmėsi operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija, atsakovas pažymėjo, kad ši mokestinio patikrinimo rūšis nuo kompleksinio ir teminio patikrinimų skiriasi tuo, kad jo metu tikrinamas ne mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas, o tai, ar mokesčių mokėtojas tinkamai atlieka kitas mokesčių arba kituose teisės aktuose nustatytas jam pareigas (pvz., ar laiku registruojasi mokesčių mokėtoju, informuoja apie pasikeitusius registravimosi duomenis, ar apskaita tvarkoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų). Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad operatyvus patikrinimas yra viena iš įmonės galimų patikrinimo formų įtvirtintų įstatyme, operatyvaus patikrinimo metu surinkti duomenys yra pakankamas įrodymas mokestinio ginčo byloje, tuo labiau, kad šie duomenys yra papildomai vertinami patikrinimo metu. Operatyvaus patikrinimo pasekmė – administracinė atsakomybė, nepanaikina operatyvaus patikrinimo metu surinktų pirminių duomenų teisėtumo. Dėl pareiškėjo teiginio, kad neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo 11 pareiškėjo darbuotojų faktas buvo paneigtas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-11-08 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, teismas minėtos administracinės bylos iš esmės nenagrinėjo, nes nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu yra suėjęs terminas skirti administracinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, teismas administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukė, suėjus ATPK 35 straipsnyje numatytiems terminams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas minėtu 2007-11-08 nutarimu nepaneigė, jog pareiškėjas 2006-01-01–2007-02-21 11 darbuotojų išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-02-21 nutarimu buvo panaikinta Valstybinės darbo inspekcijos pareiškėjo direktoriui skirta 1 500 Lt bauda, o administracinė byla pareiškėjo direktoriaus atžvilgiu nutraukta, atsakovas pažymėjo, kad tiek Valstybinė darbo inspekcija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo pareiškėjo direktoriaus R. G. administracinės atsakomybės klausimą, nustačiusi, jog R. G., būdamas pareiškėjo generaliniu direktoriumi, neužtikrino, kad jo vadovaujamos įmonės darbuotojams 2006 m. gruodžio mėn. – 2007 m. vasario mėn. faktiškai dirbtas laikas būtų teisingai pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Taigi, šiuo atveju buvo nagrinėjamas darbo laiko žymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose klausimas ir nebuvo nagrinėjama, ar pareiškėjas mokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, todėl darytina išvada, kad minėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-02-21 nutarime nustatytos aplinkybės nepaneigia, jog pareiškėjas 2006-01-01 – 2007-02-21 11 darbuotojų išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį. Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija skyrė pareiškėjui PVM, PM, atskaitymų į Kelių fondą baudas, nes nustatė, kad UAB „Plieninis skydas“ buhalterinėje apskaitoje 2004-2005 metais neapskaitė dalies gautų pajamų ir todėl nedeklaravo bei nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, PM ir atskaitymų į Kelių fondą, o GPM, VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą baudas skyrė, nes nustatė, kad pareiškėjas 2005-07-01–2007-06-30 išmokėjo darbuotojams buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, tačiau GPM, įmokų į Garantinį fondą ir VSD įmokų neapskaičiavo, neišskaičiavo ir jų į biudžetą nesumokėjo. Taigi pareiškėjui neteisėtai sumažinus mokėtinus mokesčius, jam pagrįstai skirtos baudos nuo apskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių sumų. Inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1 dalimi, PVM įstatymo 123 straipsnio 2 bei 4 dalimis, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, be to, pripažino dalį padarytų pažeidimų, tačiau, įvertinusi jo padaryto pažeidimo pobūdį – išmokėtas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis ir buhalterinėje apskaitoje neapskaityta dalis gautų pajamų, dėl ko mokesčio bazė apskaičiuota taikant netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus, kas laikytina pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, pareiškėjui skyrė vidutines 30 procentų baudas. Atsakovas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog mokesčius, susijusius su paskirtomis baudomis, pareiškėjas yra sumokėjęs, todėl, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nėra teisinio pagrindo nagrinėti UAB „Plieninis skydas“ prašymo dėl atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių turinio būtų galima daryti vienareikšmę ir neginčijamą išvadą, kad bendrovė mokesčių įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu galimai taikytinas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimo nuo baudų pagrindas, kai mokesčių įstatymai pažeidžiami dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo ir telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Taip pat šiuo konkrečiu atveju nėra nustatytas pagrindas leidžiantis teigti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo arba mokesčių įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Be to, nesumokėjęs mokesčių įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjas padarė žalą valstybės biudžetui, nes žala valstybės biudžetui atsiranda tuomet, kai atitinkama mokesčio suma nėra sumokama.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į skundą (b. l. 51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija nurodė, kad sutinka su VMI prie FM atsiliepime išdėstytais argumentais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 71-79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pagal 2002-07-02 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalį (originali įstatymo redakcija) pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Teismas vadovavosi GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 ir 3 dalimis (2003-11-25 įstatymo Nr. IX-1848 redakcija), 1991-05-21 Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcija, toliau – ir VSDĮ) 14 straipsnio 2 dalimi, 2004-11-11 Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2005 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. IX-2580, 2005-12-08 Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2006 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. X-435 ir 2006-12-07 Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2007 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo Nr. X-966 3 straipsniu, 2000-09-12 Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 4 straipsnio 1 dalimi (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2538 redakcija, 2006-03-23 įstatymo Nr. X-519 redakcija). Teismas nustatė, kad 2007-02-21 mokesčių administratoriaus pareigūnai pareiškėjo buveinėje adresu: (duomenys neskelbtini), atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu dėl darbo laiko ir išmokamo darbo užmokesčio pasirinktinai apklausė šešiolika pas pareiškėją dirbusių darbuotojų. Vienuolika buvusių pareiškėjo darbuotojų patvirtino, kad pareiškėjas jiems mokėjo neapskaitytą užmokestį, nurodė konkrečias sumas, kada bei kas jas išmokėjo. Mokesčių administratorius, palyginęs darbuotojų paaiškinimuose raštu pateiktus faktus su pareiškėjo apskaitos dokumentuose užfiksuotais duomenimis, nustatė, kad 2006-01-01–2007-02-21 pareiškėjas minėtiems vienuolikai darbuotojų išmokėjo 56 407,90 Lt darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinės apskaitos dokumentuose. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius paėmė paaiškinimus iš 26 pas mokesčių administratorių kviestų asmenų, dirbusių pas pareiškėją, iš kurių 4 (Č. Č., R. S., V. Š. ir A. K.) patvirtino, jog pareiškėjas jiems išmokėjo 33 000 Lt grynųjų pinigų, tačiau šios išmokėtos pinigų sumos neapskaitė buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, nes buhalterinėje apskaitoje nefiksavo realiai atliktų veiksmų - išmokėto 92 607,90 Lt darbo užmokesčio, taip sumažindamas mokesčio bazės ir mokėtino mokesčio dydį. Kadangi tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė mokesčio įstatymą, mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo mokestines prievoles nustatė, taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokesčius pareiškėjui apskaičiuodamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaudamasis Taisyklių 4.1 ir 4.3 punktais, taikydamas ekonominių modelių metodą. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos pareiškėjui papildomai apskaičiuoti 38 051 Lt GPM, 45 799 Lt VSD įmokos ir 270 Lt įmokos į Garantinį fondą laikytini pagrįstais ir tvirtintini. Teismas nurodė, kad Taisyklių 6.1 punkto nuostata suteikė Inspekcijai, apskaičiuojančiai pareiškėjo mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teisę naudotis anksčiau minėtais šaltiniais – paaiškinimais, mokesčių deklaracijomis ir Statistikos departamento teikiamais duomenimis. Teismas taip pat nustatė, kad mokesčių administratorius apklausė ir daugiau pas pareiškėją dirbusių asmenų. Pareiškėjos darbuotojai A. P. ir F. M. administratoriui nurodė, kad 2005-07-01 – 2005-12-31 iš pareiškėjo gavo neapskaitytą darbo užmokestį (2006-04-05 operatyvaus patikrinimo pažyma), ši aplinkybė patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje. Vėliau 2007-02-21 Inspekcijos operatyvaus patikrinimo metu iš šešiolikos buvusių pareiškėjo darbuotojų net vienuolika patvirtino, kad pareiškėjas jiems išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį (2007-03-28 operatyvaus patikrinimo pažyma). Todėl, nustačius minėtas aplinkybes, abejoti keturių darbuotojų, kurie nurodė, kad pareiškėjas mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį, paaiškinimais nėra jokio pagrindo. Mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatė tik nuo tiems darbuotojams, kurie patvirtino gavę neapskaitytą darbo užmokestį, išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbuotojams skirtas drausmines nuobaudas, todėl teigti, kad buvę darbuotojai buvo atleisti iš darbo dėl darbo drausmės pažeidimų ir todėl teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-11-08 nutarimo matyti, jog teismas minėtos administracinės bylos iš esmės nenagrinėjo, nes nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu yra suėjęs terminas skirti administracinę nuobaudą. Taigi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas minėtu 2007-11-08 nutarimu nepaneigė, jog pareiškėjas 2006-01-01 – 2007-02-21 11 darbuotojų išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį. Taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-02-21 nutarime nustatytos aplinkybės nepaneigia, jog pareiškėjas 2006-01-01 – 2007-02-21 11 darbuotojų išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas darbo laiko neapskaitymo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose klausimas, o ne aplinkybės, susijusios su pareiškėjo mokėtu neapskaitytu darbo užmokesčiu. Teismas padarė išvadą, kad Inspekcija, nustačiusi, kad pareiškėjas turėjo sumokėti į biudžetą 38 051 Lt GPM ir 270 Lt įmokas į Garantinį fondą, bet to nepadarė, vadovaudamasi GPMĮ 36 straipsnio 2 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 12 240,64 Lt GPM delspinigius ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigius. Teismas nurodė, jog mokesčių administratorius skyrė pareiškėjui PVM, PM, atskaitymų į Kelių fondą baudas, nes nustatė, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje 2004-2005 metais neapskaitė dalies gautų pajamų ir todėl nedeklaravo bei nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, PM ir atskaitymų į Kelių fondą, o GPM, VSD įmokų ir įmokų į Garantinį fondą baudas skyrė, nes nustatė, kad pareiškėjas 2005-07-01–2007-06-30 išmokėjo darbuotojams buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, tačiau GPM, įmokų į Garantinį fondą ir VSD įmokų neapskaičiavo, neišskaičiavo ir jų į biudžetą nesumokėjo. Taigi pareiškėjui neteisėtai sumažinus mokėtinus mokesčius, mokesčių administratorius pagrįstai skyrė pareiškėjui baudas nuo apskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių sumų (MAĮ 139 str. 1 d., 2002-03-05 PVM įstatymo Nr. IX-751 123 str. 2 d.). Taip pat Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, PVM įstatymo 123 straipsnio 2 bei 4 dalimis ir nustačiusi, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, be to, pripažino dalį padarytų pažeidimų, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį – išmokėtas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis ir pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaityta dalis gautų pajamų, kas laikytina pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, pagrįstai pareiškėjui skyrė vidutines 30 procentų dydžio baudas. Vadovaujantis VSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui nuo priskaičiuotų 45 799 Lt VSD įmokų pagrįstai skirta 50 procentų dydžio 22 899 Lt VSD įmokų bauda. Byloje nėra duomenų, jog mokesčius, susijusius su paskirtomis baudomis, pareiškėjas yra sumokėjęs, todėl, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo paskirtų baudų mokėjimo. Teismas nurodė, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas, įtvirtinantis atleidimo nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios mokesčių mokėtojo ekonominės padėties pagrindą, taikytinas tik fiziniams asmenims. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl minėta įstatymo nuostata jam netaikytina. Kitas pareiškėjo nurodytas pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo yra dalies pažeidimų pripažinimas, tačiau tokio pagrindo MAĮ 100 ir 141 straipsniai nenumato, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas pripažino dalį padarytų pažeidimų, buvo įvertinta skiriant pareiškėjui baudas. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-15-141-05, 2005-10-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-15-1421-05) aiškinant atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindą, įtvirtintą MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažįstama, kad šis atleidimo pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu, atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būtį veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Žmogaus poveikis mokesčių mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčių mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčių mokėtojas negali išvengtajam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure, nenustatyta, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad informacija, dėl kurios nebuvimo pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, buvo prarasta dėl force majeure, todėl pareiškėjas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu taip pat negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad savo veiksmais nepadarė žalos valstybės biudžetui. Nesumokėjęs mokesčių įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjas padarė žalą valstybės biudžetui, nes žala valstybės biudžetui atsiranda tuomet, kai atitinkama mokesčio suma nėra sumokama. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2009 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77 dalyje dėl papildomai priskaičiuoto 38 051 GPM, 122 40,64 Lt GPM delspinigių, 11 415 GPM baudos, 270 Lt įmokų į Garantinį fondą, 85,95 Lt delspinigių nuo įmokų į Garantinį fondą, 81 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 45 799 Lt VSD įmokų ir 22 899 Lt VSD įmokų baudos; atleisti pareiškėją nuo 14 293,58 Lt PVM delspinigių, 24 103,31 Lt PM delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių mokėjimo; atleisti pareiškėją nuo 25 690 Lt PVM baudos, 21 397 Lt PM baudos, 328 Lt atskaitymų į Kelių fondą baudos, 11 415 Lt GPM baudos, ir 81 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos mokėjimo.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutarime ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutarime nustatytų aplinkybių bei konstatuotų išvadų privalomumo teismui sprendime atmesti nepagrįstai. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A3-750-2004 dėl įrodymų leistinumo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kurioje pasisakyta dėl įrodymų pakankamumo. Teismas neteisingai vertino įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad, egzistuojant pagrįstoms abejonėms dėl operatyvinio patikrinimo metu surinktų duomenų, teismas sprendime jais vadovavosi kaip įrodymais neteisėtai. Teismas privalėjo patikrinti operatyvinio patikrinimo bei mokestinio patikinimo duomenis. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių. Pareiškėjas pažymi, kad jis neslėpė savo pajamų, nevengė bendradarbiauti su VMI prie FM bei atlikti savo mokestines prievoles. Nurodo, kad delspinigių ir baudų taikymas pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu jau atliktų ne mokesčių sumokėjimo užtikrinimo funkciją, bet reikštų prevencinį pareiškėjo baudimą. Tačiau tai nėra suderinama su netesybų paskirtimi. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjui buvo priskaičiuoti neproporcingai dideli padarytam pažeidimui delspinigiai ir baudos. Mokesčių administratorius nesivadovavo MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje numatytais protingumo ir teisingumo kriterijais.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100-102) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Inspekcija nurodo, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo ja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjo apeliacija struktūriškai būtų apibrėžtina taip: 1) nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (dėl neapskaityto darbo užmokesčio); 2) prieštaraujama dėl neatleidimo nuo paskirtų baudų ir delspinigių, taip pat laikomasi nuomonės, jog bauda ir delspinigiai neproporcingai dideli padarytam pažeidimui.
Dėl pirmosios apeliacinio skundo dalies.
Inspekcija apskaičiavo pareiškėjui mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, dėl ko ir ginčijamasi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai vis dėl to padaryta pagrįstai, ką teisingai ir patvirtino pirmosios instancijos teismas. Esantys įrodymai tuo neleidžia abejoti. Jie aiškiai bei tiksliai išdėstyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Glaustai pasikartotina idant būtų akcentuota šioje dalyje padaryta išvada.
Patikrinimo metu iš eilės apklaustų pas pareiškėją dirbusių darbuotojų 17 patvirtino (Mokestinės bylos T 1, b.l. 19), kad pareiškėjas mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį. Paaiškinimuose (I. R., R. S., M. L., G. D., I. S. ir kt. – Mokestinės bylos 2 T, b.l. 1-8, 11-23, 25-38) buvo įvardijamos konkrečios sumos bei kada ir kas tuos mokėjimus atlikdavo. Taigi pareiškėjas tikrai netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, nes buhalterinėje apskaitoje nefiksavo realiai atliktų veiksmų, taip sumažindamas mokesčio bazės ir mokėtino mokesčio dydį. Dėl šios aplinkybės mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine tvarka, todėl ir taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis, apskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant ekonominių modelių metodą. Priežasčių, kodėl būtų netikėtina dirbusių pas pareiškėją darbuotojų paaiškinimais, nenurodyta, o tai šalina bet kokias abejones dėl faktinių aplinkybių konstatavimo ir iš čia sekančio teisinio kvalifikavimo. Iškelta versija dėl apklaustų darbuotojų, davusių nepalankius paaiškinimus pareiškėjui, siekio pakenkti darbdaviui dėl pastarųjų darbuotojų atleidimo iš bendrovės, nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis (nėra įrodymų apie tokių darbuotojų atleidimą iš darbo dėl jų kaltės (pasirodymo darbe neblaiviems, už pravaikštas ir pan.), todėl atmestina.
Pareiškėjo (apelianto) teiginiai dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutarimo netinkamo traktavimo visiškai nepagrįsti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutarimo turinys leidžia teigti, jog teismas minėtos administracinės bylos iš esmės nenagrinėjo, nes nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu yra suėjęs terminas skirti administracinę nuobaudą (Mokestinės bylos 2 T, b. l. 79-81). Vadinasi, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas minėtu nutarimu niekaip nepaneigė, jog pareiškėjas 2006 m. sausio 1 d. – 2007 m. vasario 21 d. 11 darbuotojų išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas darbo laiko neapskaitymo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose klausimas (Mokestinės bylos 3 T, b.l. 139-142), o ne aplinkybės, susijusios su pareiškėjo mokėtu neapskaitytu darbo užmokesčiu, ką teisingai ir pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Dėl įrodymų pakankamumo yra sprendžiama kiekvienoje byloje atskirai. Tik teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi teisę apsispręsti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jie yra leistini priimant atitinkamą sprendimą (bendrine prasme). Šioje administracinėje byloje jų pakako priimti skundžiamam sprendimui ir tuo nėra jokio pagrindo abejoti, todėl Vyriausiasis administracinis teismas neįžvelgia prieštaravimo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytiems procesiniams dokumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys).
Dėl antrosios apeliacinio skundo dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims).
Aplinkybių numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, todėl šiuo pagrindu mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo mokesčių administratoriaus sprendimu tikrai negalėjo būti atleistas.
Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas nukreiptas į fizinį asmenį, o pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl ši nuostata jam negalėjo būti pritaikyta.
Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.
Duomenų apie tai, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis (dėl neapskaityto darbo užmokesčio) yra sumokėtas, atidėtas arba išdėstytas, nėra, todėl atsižvelgiant į galimybę atleisti nuo baudos tik tokiu atveju, kai yra sumokėtas mokestis (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) susijęs su paskirta bauda, negalėjo būti tenkinamas ir šis reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje yra išdėstyta, kad, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Pareiškėjui buvo paskirta 30 procentų dydžio bauda, t.y. baudos vidurkis. Aplinkybių, kurios lemtų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą nenustatyta, o delspinigių skaičiavimas bei trukmė imperatyviai apibrėžti įstatymų leidėjo Mokesčių administravimo įstatyme ir mokesčių administratorius turi teisę delspinigių klausimu sprendimą priimti tik tose ribose, kurios numatytos teisės aktuose.
Tačiau priimant galutinį verdiktą šioje byloje pastebėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija teisingumą vykdyti yra pavedusi tik teismams. Tokia pastarųjų misija nekvestionuotina. Bet, jei, vykdant teisingumą, teisė yra sutapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu prioritetas jau teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui. O teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Todėl teisingo sprendimo priėmimui taikytini ne tik teisėkūros subjekto priimti teisės aktai, bet taip pat turi būti remiamasi teisingumo bei protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.)
Kaip matyti iš administracinėje byloje surinktos medžiagos, pareiškėjas buvo tikrintas už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis), nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti mokestis), nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. (gyventojų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos, įmokos į garantinį fondą), socialinis mokestis už 2006 m.
Mokestinis patikrinimas pradėtas 2006 m. liepos 24 d. (Mokestinės bylos 1 T, b.l. 65).
Mokestinių ginčų komisijos sprendimas priimtas 2010 m. birželio 1 d. Taigi ikiteisminis bylos nagrinėjimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, kas nėra visiškai suderinama su nuostatomis, jog administravimas mokesčių turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą bei stengiantis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau.
Pareiškėjas iš dalies pripažino nesilaikęs teisės aktais nustatytų reikalavimų (už 2004-2005 metus). Sutiko turintis sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius bei teigė šią prievolę įvykdęs.
Būtina taip pat pažymėti, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį Konstitucinis Teismas irgi yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Visų šių aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, šiuo konkrečiu atveju, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama, todėl vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ta apimtimi, kur buvo atmestas reikalavimas neatleisti UAB „Plieninis skydas“ nuo 14 293,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 24 103,31 Lt pelno mokesčio delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių mokėjimo. Kitoje dalyje teismo sprendimas, kaip teisėtas bei pagrįstas, paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
UAB „Plieninis skydas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį ta apimtimi, kur buvo atmestas reikalavimas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimo Nr. 69-341 patvirtinimo neatleisti UAB „Plieninis skydas“ nuo 14 293,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 24 103,31 Lt pelno mokesčio delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių mokėjimo, panaikinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. S-158(7-7/2010) dalį patvirtinti Inspekcijos 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 69-341 dalį dėl nurodymų neatleisti pareiškėjo nuo 14 293,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 24 103,31 Lt pelno mokesčio delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių mokėjimo ir UAB „Plieninis skydas“ nuo minėtų delspinigių (14 293,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 24 103,31 Lt pelno mokesčio delspinigių, 470,86 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, 12 240,64 Lt GPM delspinigių ir 85,95 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių) atleisti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.