Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M.K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nenustatyta svarbių ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto, todėl, skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių (sanitarinio mazgo) užimamas plotas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamojo ploto normos skaičiavimo, iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto neatėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 2 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjas kalėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, kuri yra 12.39 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 4,13 kv. m.

Byloje nesant kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų Nr. 20 ir 45 gyvenusių asmenų skaičių ginčui aktualiu metu, pareiškėjo argumentai dėl per mažo gyvenamojo ploto šiose kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui gyvenant Alytaus PN uždarosios zonos kamerose, teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo šiame kontekste atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 ir 16 punktuose.

Atstovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu, tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčui aktualiose kamerose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų apšvietos, oro temperatūros bei santykinės oro drėgmės pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų apšvietos, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės, jo kalinimo ginčo kamerose metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Taigi, akivaizdu, kad aukščiau nurodyta teisės norma nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas kamerose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo kamerose įrengimo atmestini.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sanitarinių įrenginių keliamų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, deklaratyvių, niekuo nepagrįstų argumentų pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (toliau - ir Aprūpinimo normos), vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo.

Taigi iš šios teisės normos matyti, jog asmuo kas mėnesį yra aprūpinamas 1 rulonėliu tualetinio popieriaus, skalbiamuoju ir tualetiniu muilu.

Byloje esantys pareiškėjo prašymai dėl higienos priemonių išdavimo, patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į atsakovą dėl pastos, vienkartinių peiliukų, dantų šepetėlio skyrimo ir jam šios priemonės buvo išduotos (II t., b.l. 22-23,25-29,32-33, 36-39, 62-63, 67-68, 70-75), todėl nėra pagrindo tikėti tvirtinimu, jog pareiškėjas buvo nepakankamai aprūpintas higienos priemonėmis.

Prie bylos prijungtoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo (I t., b.l. 140), tai patvirtino pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Į bylą pateikti Alytaus PN nuteistojo asmens kratos protokolai, kuriuose pareiškėjas parašu patvirtinęs sutikimą kalėti kamerose su rūkančiais asmenimis (I t., b.l. 54, 57,60, 6373, 78, 81, 85-86,88-89, 91-92).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis kameroje, pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis Alytaus PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, Alytaus PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo atstovo veiksmais, neišdavus jam voko su pašto ženklu. Nurodė, kad paramos iš artimųjų negauna, negali naudotis sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, todėl, neišdavęs voko ir pašto ženklo, atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę apskųsti Alytaus PN direktoriaus veiksmus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN direktorius 2016 m. liepos 4 d. raštu Nr. 363-813 atsisakė išduoti pareiškėjui išduoti voką ir pašto ženklą (I t., b.l. 8, II t., b.l. 46).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad minėtose teisės normose atsakovo atstovui nėra įtvirtinta pareiga aprūpinti pareiškėją vokais ir pašto ženklais.

Byloje ginčo, kad pareiškėjas negalėjo disponuoti asmeninėje sąskaitoje esančiomis lėšomis, nekilo, todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad jis negalėjo pataisos įstaigoje esančioje parduotuvėje įsigyti voko ir pašto ženklo.

Tačiau, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Alytaus PN administraciją, byloje nėra.

Be to, pastebėtina, kad vokai bei pašto ženklai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (BVK 86 str., 95 str., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 p.) pareiškėjui galėjo būti perduoti kartu su laiškais ar smulkiais paketais su spauda. Teismo nuomone, šia galimybe pareiškėjas galėjo pasinaudoti, nes iš skundo bei pateiktų dokumentų matyti, kad laisvėje buvo žmogus, galėjęs jam perduoti vitaminus, o tuo pačiu ir vokus su pašto ženklais.

Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas, pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas buvo sudarytos sąlygos vokams ir pašto ženklams įsigyti (kreiptis dėl pašalpos skyrimo, gauti voką ir pašto ženklą atsiuntimo (perdavimo) iš laisvės būdu), todėl pareiškėjo argumentai dėl jo teisės skųsti atsakovo atstovo veiksmus ribojimo, neišduodant jam pašto voko ir ženklo, atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Alytaus PN direktorių, prašydamas leisti jam atsiųsti iš laisvės vitaminų (II t., b.l. 43), tačiau Alytaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 363-428 jo prašymas buvo netenkintas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 straipsnyje nurodyta, jog siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius.

Šioje teisės normoje vitaminai nėra nurodyti, todėl, teismo nuomone, atsisakydamas leisti pareiškėjui perduoti (atsiųsti) iš laisvės vitaminus, atsakovo atstovas minėtos teisės normos nepažeidė.

Iš pareiškėjo skundo, byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad jis daug kartų kreipėsi į atsakovo atstovą dėl dietinio maitinimo skyrimo (I t., b.l. 8, 94, II t., b.l. 31,41,45), tačiau jo prašymas nebuvo tenkinamas, nurodant, jog dietinis maitinimas skiriamas tik ligos paūmėjimo laikotarpiu, atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę. Nenustačius lėtinio susirgimo paūmėjimo, dietinis maitinimas neskiriamas. Nurodyta, kad įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę jis maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, (I t., b.l. 93, II t., b.l. 40,44 ).

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius.

Remiantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal dietinį valgiaraštį maitinami asmenys tuo atveju, jeigu juos gydantis gydytojas, atsižvelgęs į patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, jiems skyrė dietinį maitinimą.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėją gydantis gydytojas būtų skyręs pareiškėjui dietinį maitinimą pagal medicinines indikacijas. Priešingai pareiškėją gydančio gydytojo P. R. yra nurodyta, kad hepatito paūmėjimo nei kliniškai, nei laboratoriniu būdu nebuvo nustatyta, todėl dietinis maitinimas nereikalingas (I t., b.l. 8). Taigi, nesant sveikatos priežiūros specialisto nurodymo skirti dietinį maitinimą, Alytaus PN direktorius, netenkindamas pareiškėjo prašymų dėl dietinio maitinimo jam skyrimo, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl to pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pareigūnai sudarydavo konfliktines situacijas tarp nuteistųjų, dėl skundų rašymo grasindavo pareiškėjui, perkeldavo jį į mažesnes kameras.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada, tarp kokių konkrečių nuteistųjų ir kokiu būdu sukėlė konfliktinę situaciją, grasino pareiškėjui, perkėlė į mažesnę kamerą, nenurodė, datų, kamerų numerių ir t.t., nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, Alytaus PN administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą bei nepakankamas daryti išvadai dėl netinkamo ar netgi neteisėto pareigūnų elgesio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Alytaus PN prašo 15,84 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo už pateiktos medžiagos kopijų rengimą (I t., b.l. 50-51, II t., b.l. 2-8). Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Alytaus PN nurodė, kad dėl pareiškėjo skundo teismui darė 193 ir 71 (viso 264) lapus teikiamos medžiagos kopijų. Kopijavimo išlaidos apskaičiuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 ir 7 punktais, taip pat Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, pagal kuriuos nustatyta A4 formato lapo dokumento kopijos parengimo kaina – 0,06 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus PN teikdamas teismui atsiliepimus į skundą, papildomus paaiškinimus elektroninių ryšių priemonėmis, kartu su jais teikė ir papildomą medžiagą taip pat elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų daręs dokumentų kopijas į šią administracinę bylą, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 - 41 straipsniais, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. ( A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.