- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-80-135-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) metams 8 (aštuoneriems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2009-01-11 apie 12.00 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) g. namu Nr.4, kilus konfliktui dėl asmeninių priežasčių, sudavė A. J. koja smūgį į galvos kairę pusę ir padarė nukentėjusiajam galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairės vidurinės pamato duobės lūžį, ūmų potrauminį kairės ausies sraigės nervo uždegimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. skundžia 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad paskelbus nuosprendį, jam nuosprendžio kopija nebuvo įteikta, kas apsunkino antrinės teisinės pagalbos gavimą apeliacinio skundo surašymui. Skunde taip pat nurodo, kad jis nesutinka su priimtu nuosprendžiu, mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nukentėjusiojo konfliktas vyko ne su juo (A. M.), o su A. G., o jis nejaučia paniekos nei nukentėjusiajam A. J., nei jo šeimos nariams. Nurodo, kad nukentėjusysis vienu metu teigė, kad neprisimena, kaip viskas atsitiko, o kitu momentu jau nurodė, kad prisimena, jo parodymai kiekvieną apklausą buvo skirtingi, o nukentėjusiojo šeima, apelianto teigimu, nori jį (A. M.) sužlugdyti ir pasipelnyti. Skunde taip pat nurodo, kad įvykio metu jis nebuvo apsiavęs kareiviškų batų, o apklausiami liudytojai taip pat tiksliai negalėjo nurodyti, kuo jis buvo apsiavęs. Apeliantas abejoja pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai nebūdingi kritimo (griūvimo) traumai, o eksperto ilgametė patirtis nereiškia, pasak apelianto, kad jis negali suklysti. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis ir jo šeimos nariai yra suinteresuoti gauti nedarbingumo pašalpas, išdėsto savo nuomonę apie nukentėjusiojo šeimą. Taip pat nurodo, kad turi sužadėtinę, nori vesti, darbo birža yra pasiuntusi jį mokytis. Skunde nurodo, kad save laiko nekaltu ir prašo išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, taip pat prašė sušvelninti paskirtą bausmę, kuri, jų nuomone, per griežta. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti priimtą nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo A. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis neigia savo kaltę dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, abejoja byloje pateikta specialisto išvada, taip pat nesutinka su, jo nuomone, jam paskirta per griežta bausme. Skunde taip pat išdėstyta nuteistojo asmeninė nuomonė apie nukentėjusiojo šeimą, kas neturi nieko bendro sprendžiant pirmos instancijos nuosprendžio pagristumo ir teisėtumo klausimą.
Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiojo A. J. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nukentėjusysis, pasitaręs su tėvais, savo parodymus kiekvieną kartą keisdavo.
2009-01-17 pareiškime Šiaulių miesto 1 PK nukentėjusysis A. J. nurodė, jog 2009 m. sausio 11 d. apie 12.00 val., pas jį atvažiavo A. G. ir A. M., išsikvietė jį (A. J.) ant kelio eiti pakalbėti, tarp A. J. ir A. M. kilo žodinis konfliktas, po ko A. G. spyrė A. J. į krūtinę, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo, o atsistojęs vėl pajuto spyrį į galvą, kurį atliko A. M., nuo kurio A. J. nukrito ir prarado sąmonę (t. 1, b.l.6). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vėlesnėse apklausose nukentėjusysis iš esmės parodė aplinkybes, analogiškas išdėstytoms pareiškime aplinkybėms, tiesiog jas detalizavo nurodydamas kaip, kokiu būdu, kurioje vietoje apeliantas pastarojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, dėl ko atsirado LR BK 135 str. 1 d. numatyti padariniai (t.1, b.l.17-18, 19). Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis pakartojo savo pirminius parodymus ir nurodė, kad jam atsikėlus po A. G. smūgio, pribėgo A. M. ir spyrė į galvą, kliuvo į kairės pusės smilkinį, kaip krito ir kas buvo po to, neatsimena, smūgio sudavimo aplinkybes po smūgio pradėjo prisiminti po truputį (t.1, b.l.184-185), ką patvirtina ir 2009-01-13 protokolas – pareiškimas (t.1, b.l.4).
Netikėti nuosekliais ir tarpusavyje vieni kitus papildančiais nukentėjusiojo parodymais, teisėjų kolegija, neturi pagrindo, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t.y. liudytojų V. J., B. J., L. J., K. B., iš dalies A. P. parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimas.
Iš liudytojų V. J. (t.1, b.l.43, 186-187), B. J. (t.1, b.l.44, 187), L. J. (t.1, b.l.45, 187), K. B. (t.1, b.l.43, 188), iš dalies A. P. (t.2, b.l.11) parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, seka, jog po A. G. suduoto smūgio A. J. į krūtinę, jis nukrito ant žemės, tačiau po to atsikėlė, o po to A. M. koja spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į galvą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytojų parodymai dėl atskirų detalių, o ypač kas liečia, ar nukentėjusiajam A. M. į galvą spyrė jau atsikėlusiam po A. G. smūgio sudavimo į krūtinę, ar besikeliančiam, ar gulinčiam, taip pat dėl A. M. avalynės, skiriasi, tačiau jie visi patvirtina nustatytas faktines aplinkybes, kad nuteistasis koja spyrė nukentėjusiajam į galvą, dėl ko šis nugriuvo ir prarado sąmonę, o batų juodą spalvą nurodo tiek pats nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis A. J..
Pirmos instancijos teismas pagrįstai suabejojo liudytojų J. B., S. Z. parodymais, kadangi J. B., pradžioje teigęs, kad matęs, kaip krito nukentėjusysis (t.1, b.l.39), vėliau nurodė, kad nematė, kaip nukrito A. J. ant žemės ir kas sudavė – A. G. ar A. M. (t.1, b.l.40, 186), o nuteistojo draugė S. Z. parodė, kad A. J. pirmas pastūmė A. M., nematė, kad A. G. būtų trenkęs A. J., tačiau matė kaip A. J. krito, teigė, kad A. M. gal ir galėjo pastumti nukentėjusįjį, tačiau iš kojos nespyrė (t.1, b.l.189). Tokie S. Z. parodymai nenuoseklūs ir prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis nei apeliaciniame skunde, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jau nebeneigė spyrės nukentėjusiajam, tačiau abejojo pateikta specialisto išvada.
Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais į galvos sritį, sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi ir dėl kaukolės pamato lūžio kairėje vidurinėje duobėje A. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismo posėdyje nedalyvavo ekspertas ir į tai, kad nuteistajam kilo abejonės dėl pateiktos specialisto išvados, apeliacinės instancijos 2010-03-10 teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas H.Daujotas, kuris patvirtino specialisto išvadą ir papildomai paaiškino, kad įvykio metu buvo patirtas kaukolės skliauto kaulo lūžis kairėje vidurinėje duobėje (kairės piramidė lūžis) ir įvykio metu patirtam sužalojimui įtakos neturėjo nukentėjusiojo patirta trauma 2000 m. Taip pat paaiškino, kad griūviminiai traumai būdingi pakaušio ir kaktos lūžiai, o šiuo atveju buvo lūžęs smilkinkaulis, kuris yra neišsikišusi galvos dalis ir lūžti nuo griuvimo negali. Taip pat paaiškino, kad vienas iš pagrindinių simptomų, būdingų kaukolės pamato lūžiui, yra kraujingų skysčių tekėjimas iš ausies (apie kraujo tekėjimą iš ausies buvo nurodę liudytojai V. J. ir B. J., tą nurodė ir E. M. (t.1, b.l.43, 44, t.2, b.l.43), patvirtino, kad pagal lokalizaciją trauma patirta nuo spyrio, o ne griūnant. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto atliktą tyrimo išvadą patvirtina teisme duoti eksperto paaiškinimai dėl A. J. padaryto sužalojimo mechanizmo ir pobūdžio, kolegija neturi pagrindo abejoti Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) teisingumu.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apelianto kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., neginčijamai įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir aukščiau aptartų įrodymų visuma. Tuo tarpu apelianto parodymai ir apeliacinio skundo teiginiai vertintini kritiškai, kaip pastarojo užimta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
LR BK 54 str., apibrėžiančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Paskirtoji bausmė turi būti adekvati padaryto nusikaltimo sunkumui, pavojingumui, o kartu ir nuteistojo pavojingumui bei pakankama įgyvendinti bausmės tikslus, realizuoti teisingumo principą, t.y. nuteistajam turi būti paskirta teisinga bausmė.
Teismas, skirdamas nuteistajam A. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas, padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas prie sunkių (LR BK 11 str. 5 d.), nusikaltimas sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes nukentėjusiajam, jis prarado 45 procentus darbingumo (t.2, b.l.32). Teismas A. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsižvelgė į nuteistojo elgesį po įvykio – į tai, kad nuteistasis pergyveno dėl nukentėjusiojo būklės, stengdamasis jam padėti, įnešė jį į namus, rūpinosi, kad būtų iškviesta greitoji medicinos pagalba, nukentėjusįjį lankė ir jo atsiprašė, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis buvo įvykio metu neblaivus ir pats iniciavo nuteistojo atvykimo pas jį. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. M. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas teigiamai.
LR BK 135 str. 1 d. straipsnio sankcijoje nurodytas laisvės atėmimo bausmės terminas iki 10 (dešimties) metų, o laisvės atėmimo bausmės vidurkis, pagal kurį teismas orientuojasi individualizuodamas kiekvienu konkrečiu atveju bausmę nuteistajam, yra 5 (penkeri) metai 1 (vienas) mėnuo ir 15 (penkiolika) dienų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visas aukščiau minėtas aplinkybes bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir skyrė A. M. laisvės atėmimo bausmę 3 (trims) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Ši bausmė yra mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. M. paskirtoji bausmė, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos bei paties nuteistojo pavojingumą, į neatstatomas pasekmes nukentėjusiajam nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti individualizuotos bausmės tikslus. Teisinio pagrindo paskirtą bausmę švelninti nėra, Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, teisinių pagrindų jį keisti skunde išdėstytais motyvais nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.